2013-06-14 Nr. AB-2669-3-61-3-01235-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A575-946/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01235-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VGTPT, Tarnyba) 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-1268-12; 2) įpareigoti Vilniaus VGTPT patenkinti pareiškėjo 2012 m. sausio 29 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 Lt materialinės ir 2 000 Lt nematerialinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. sausio 29 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl R. R. kaltės pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Paaiškino, jog Tarnyba, gavusi jo prašymą, kreipėsi į advokatą M. P., kad pastarasis pateiktų išvadą dėl ieškinio prieš R. R. perspektyvumo. Advokatas M. P. 2012 m. kovo 8 d. pateikė išvadą, kurioje nurodė, jog atstovavimas minėtoje civilinėje byloje nėra perspektyvus. 2012 m. kovo 22 d. buvo parengta dar viena advokato M.

P. išvada, kurioje taip pat buvo nurodyta, jog reikalavimai civilinėje byloje yra nepagrįsti, todėl atstovavimas neperspektyvus. Pažymėjo, kad Vilniaus VGTPT, gavusi advokato išvadą, priėmė 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-1268-12, kuriuo be aiškių motyvų atmetė pareiškėjo prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tvirtino, jog šiuo atveju pati Tarnyba turėjo pakankamai reikiamų duomenų nuspręsti dėl jo prašymo pagrįstumo, o advokatas M. P. turi labai daug bylų, todėl paprasčiausiai pasinaudojo galimybe atsisakyti papildomo darbo.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad pateikė Tarnybai visus įrodymus, kurie patvirtina ieškinio perspektyvumą, bei patį ieškinio projektą, kuriame smulkiai išdėstyti bylos faktai ir R. R. kaltė. Manė, kad Tarnyba savo veiksmais paneigė konstitucinį lygiateisiškumo principą, o skundžiamas Vilniaus VGTPT sprendimas pažeidžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas prigimtines žmogaus laisves. Teigė, jog Tarnybos atsisakymas skirti jam antrinę teisinę pagalbą yra kerštas, kadangi jis aktyviai gina savo teises bei kovoja su biurokratais.

Pažymėjo, kad Tarnybos nurodomi motyvai yra nepagrįsti ir jau ne kartą buvo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tačiau Tarnyba ir toliau ignoruoja teisminę praktiką. Nurodė, jog Vilniaus VGTPT priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, yra nepagrįstas teisės normomis bei nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Be to, atkreipė dėmesį, kad visi išdėstyti faktai patvirtina, jog Tarnyba savo veiksmais padarė jam turtinę bei neturtinę žalą, nes būtent dėl Tarnybos veiksmų jis turėjo patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, nuolatos buvo psichologiškai traumuojamas, o dėl ginčų su Tarnyba teisminėse ir ikiteisminėse institucijose patyrė turtinę žalą dėl ieškinio pavyzdžio ir skundo vertimo bei dokumentų kopijavimo.

Atsakovas Vilniaus VGTPT atsiliepimu į skundą (b. l. 46–53) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Tarnyba privalo patikrinti, ar nėra imperatyvių ribojimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalyje, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Paaiškino, kad Tarnyba išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. sausio 29 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje bei prie šio prašymo pateiktus dokumentus ir nustatė, jog pareiškėjas siekia gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl R.

R. neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pareiškėjo manymu, jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kuri pasireiškė baudžiamosios bylos Nr. 1-311-203/2011 pareiškėjui iškėlimu ir pripažinimu kaltu padarius nusikaltimus. Pabrėžė, kad Tarnyba savo kompetencijos ribose turėjo nustatyti, ar pareiškėjo prašyme ir pateiktuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos pareiškėjo reikalaujamo civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus.

Įvertinusi pareiškėjo prašymą bei pateiktus dokumentus, taip pat susipažinusi su advokato M. P. išvada, Vilniaus VGTPT nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą kreiptis į teismą, reikalaujant atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš R. R., nesant civilinės atsakomybės sąlygų, negali būti teisėtu pagrindu inicijuoti civilinę bylą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad Tarnyba 2012 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-342-12 suteikė V. S. antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011, iš kurios yra kildinami pareiškėjo reikalavimai, tačiau procesas baudžiamojoje byloje dar nėra pasibaigęs, o patenkinus pareiškėjo kasacinį skundą, antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš R.

R. galėtų būti svarstomas iš naujo. Taip pat pažymėjo, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio, o Tarnyba vertinimą kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi visas reikšmingas faktines aplinkybes. Nurodė, jog Tarnyba, nagrinėdama asmenų prašymus ir spęsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, turi teisę prašyti advokato išvados, ar nėra VGTPĮ 11 straipsnio 6–7 dalyse įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Taigi, nagrinėjamu atveju Tarnyba, gavusi pareiškėjo prašymą ir nustačiusi, kad pagal jo prašymą yra sudėtinga nustatyti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, kreipėsi į advokatą M.

P., kuris 2012 m. kovo 13 d. išvadoje Nr. (1.9.)-GD-497-12 bei 2012 m. kovo 26 d. patikslintoje išvadoje Nr. (1.9.)-GD-588-12 padarė išvadą, kad teikti antrinę teisinę pagalbą prašomoje byloje yra netikslinga, nes pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas šioje byloje yra neperspektyvus. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad advokatas M. P., pateikdamas išvadas, pasinaudojo galimybe atsisakyti papildomo darbo. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog jam pavyko aptikti 2006 m. gruodžio 15 d. sutartį Nr. 29-R-5/07, kuri buvo pasirašyta ne tik pareiškėjo, bet ir R.

R., Tarnyba atkreipė dėmesį, kad su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą tokia sutartis nebuvo pateikta, ką patvirtino ir pats pareiškėjas, nurodydamas, jog šį dokumentą Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos archyve rado tik vėliau. Tarnyba pabrėžė, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms bei atsiradus naujiems įrodymams, klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš R. R. gali būti svarstomas iš naujo. Be to, nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, turtinę ir neturtinę žalą, visų pirma turi įrodyti Tarnybos veiksmų neteisėtumą, tačiau skunde nenurodo jokių konkrečių neteisėtų Tarnybos veiksmų, tik įvardija bei cituoja kitus sprendimus, priimtus kitose administracinėse bylose, bei skundą grindžia savo subjektyvia nuomone apie Tarnybą, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, o paremta tik pareiškėjo asmeniniais samprotavimais.

Atsižvelgiant į tai, teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo reikalauti iš Lietuvos valstybės dėl Tarnybos tariamai padarytų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo, kadangi nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti dar viena civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Atsakovas taip pat kėlė abejones, ar pareiškėjo skunde nurodyti Tarnybos veiksmai galėjo priversti pareiškėją egzistuoti kankinimo sąlygose, patirti kančias, atimti elementarius buities patogumus, sukelti emocinę ir dvasinę depresiją bei psichologiškai jį traumuoti.

Nurodė, jog pareiškėjas aktyviai siekia bylinėtis su institucijomis, tačiau tai jam neturtinės žalos nesukelia.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d sprendimu (b. l. 152–158) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog ginčijamas Vilniaus VGTPT sprendimas grindžiamas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktais, kuriuose nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tuo tarpu atstovavimo byloje pagrįstumas ir perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti atsižvelgdama į nagrinėjamam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą.

VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą.

Valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintinais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Tarnyba turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų konstatuoti, jog jis turi teisę kreiptis gynybos į teismą ir ginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus teismine tvarka, t. y. ar yra pakankamai teisinių prielaidų iškelti civilinę bylą R.

R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Akcentavo, kad VGTPĮ 11 straipsnio 9 dalis suteikia teisę Tarnybai prašyti advokato išvados. Taigi Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinusi aplinkybių visumą, turi teisę pati arba remdamasi advokato išvada nustatyti, ar nėra VGTPĮ 11 straipsnio 6–7 dalyse įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tuo tarpu rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad šiuo atveju Tarnyba, susipažinusi su V. S. prašymu ir pateiktais dokumentais, nustatė, kad jai sudėtinga įvertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, todėl kreipėsi į advokatą M.

P. dėl išvados pateikimo, o nustačiusi, jog advokato pateikta 2012 m. kovo 13 d. išvada nebuvo išsami, pakartotinai kreipėsi į advokatą dėl patikslintos išvados pateikimo. Teismo vertinimu, pateiktoje patikslintoje išvadoje išsamiai išanalizuotos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo galimybe kelti civilinę bylą, ir pateiktas jų teisinis vertinimas, t. y. advokato M. P. išvadoje visapusiškai ir objektyviai įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei pateikti dokumentai dėl civilinės bylos iškėlimo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog Tarnyba nepagrįstai kreipėsi į advokatą M.

P., o pastarasis, priimdamas išvadą, pasinaudojo galimybe atsisakyti papildomo darbo pagal valstybines užduotis, atmestini. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime Tarnyba, remdamasi pareiškėjo prašymu, pateiktais dokumentais ir advokato pateiktomis išvadomis, vertino aplinkybių visumą dėl V. S. teisės kreiptis į teismą su ieškiniu priteisti turtinę ir neturtinę žalą iš R. R., o vienu iš faktinių duomenų šaltinių sprendime laikytina ir advokato M. P. išvada. Pabrėžė, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, konstatavo, jog pareiškėjas, reikšdamas R.

R. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, turėtų pateikti neginčijamus įrodymus, kad galimas atsakovas buvo priimtas dirbti Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos vyriausiuoju buhalteriu, tačiau, kaip matyti iš įsiteisėjusio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011, buvo konstatuota, jog R. R. nedalyvavo minėtos asociacijos veikloje ir nedirbo joje vyriausiuoju buhalteriu. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas Tarnybai nepateikė jokių kitų naujų įrodymų, kurie patvirtintų jo prašyme nurodytas aplinkybes, todėl sutiko su Tarnybos argumentu, jog paaiškėjus naujoms aplinkybėms bei atsiradus naujiems įrodymams, V.

S. gali pakartotinai kreiptis į Tarnybą. Teismas taip pat sutiko su pareiškėjo argumentu, kad atsiradus naujiems įrodymams yra galimybė juos vertinti, tačiau nurodė, jog tai atliekama laikantis visų teisės aktuose nustatytų procedūrų. Šiuo aspektu atkreipė dėmesį, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo pareiškėjo V. S. skundą, kuriame jis ginčijo Tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-1999-12, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo 2012 m. gegužės 15 d. prašymas peržiūrėti šioje byloje ginčijamą Tarnybos 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-1268-12 ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. sausio 29 d. prašymą, atsižvelgiant į naujas aplinkybes, kurios anksčiau Tarnybai nebuvo žinomos, bei priimti teigiamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sutiko su Tarnybos pateiktais argumentais, jog kartu su 2012 m. sausio 29 d. prašymu pareiškėjas nepateikė duomenų bei rašytinių įrodymų, kurie buvo teisiškai būtini jo reikalaujamo procesinio dokumento parengimui pagal teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas pripažino ir tai, kad 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartis Nr. 29-R-5/07, pasirašyta abiejų šalių (pareiškėjo ir R. R.), Tarnybos nebuvo vertinta, nes ji taip pat buvo rasta tik vėliau. Pabrėžė, kad šiuo atveju Tarnyba skundžiamame sprendime vertino teismo nuosprendžio prejudicinę galią civiliniame procese bei rėmėsi įsiteisėjusiame Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, o skundžiamame Tarnybos sprendime aiškiai ir konkrečiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvai bei pozicija dėl tokio pasirinkimo pagrįsta faktine medžiaga, todėl darytina išvada, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Tarnybą patenkinti jo 2012 m. sausio 29 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, teismas pažymėjo, kad šioje byloje vertintinas Tarnybos 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas, priimtas remiantis minėtu pareiškėjo 2012 m. sausio 29 d. prašymu ir pateiktas dokumentais. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog teismas pripažino, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą yra teisėtas ir pagrįstas, V. S. prašymas įpareigoti Tarnybą tenkinti jo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kaip išvestinis iš pirminio reikalavimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad šis V. S. reikalavimas gali būti patenkintas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (Tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Tačiau nenustačius bent vienos iš minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Remiantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalis nustato, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, taip pat 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos V. S. atsiradimą, o nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 160–165), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus, neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymi, jog jo ir advokato M. P. prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių buvo atmestas, tačiau tai negali turėti jokios reikšmės sprendžiant dėl teisingumo siekimo civiliniame procese. Taip pat tvirtina, kad jo patirta materialinė ir nematerialinė žala yra akivaizdi, be to, egzistuoja visos viešosios atsakomybės sąlygos. Atkreipia dėmesį, jog teismai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus bei nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas tirti.

Pareiškėjas 2013 m. vasario 25 d. pateikė papildomus paaiškinimus, nurodydamas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nagrinėti jo ieškinį R. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kas, pareiškėjo teigimu, paneigia atsakovo argumentus, jog ši civilinė byla neperspektyvi.

Atsakovas Vilniaus VGTPT atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 171–173) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė bei įvertino visas faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines bei materialines teisės normas ir, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Tvirtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra tik jo subjektyvi ir niekuo nepagrįsta nuomonė.

Nurodo, jog palaiko savo 2012 m. balandžio 5 d. sprendime Nr. (1.9.)-S-1268-12 bei pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytas aplinkybes. Papildomai pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog R. R. veiksmų neteisėtumą pareiškėjas V. S. įrodinėja būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios buvo vertinamos baudžiamojoje byloje, toje byloje priimtos teismų nutartys turi prejudicinę galią ir įrodo pareiškėjo siekiamos inicijuoti civilinės bylos neperspektyvumą. Akcentuoja, kad norėdamas pareikšti R.

R. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, V. S. turėtų įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę, žalą, nes nesant bent vienos iš jų, civilinė atsakomybė yra negalima. Tačiau, nors pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš tariamai neteisėtų R. R. veiksmų, kurie, V. S. nuomone, pasireiškė R. R. dirbant vyriausiuoju buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje ir nevykdant jam priskirtų pareigų, kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, šiame nuosprendyje teismas aiškiai nustatė, kad R.

R. nedalyvavo minėtos asociacijos veikloje ir nedirbo joje vyriausiuoju buhalteriu bei nėra atsakingas už V. S. įvykdytas nusikalstamas veikas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui apskundus šį nuosprendį, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi V. S. apeliacinį skundą atmetė ir patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes dėl R. R. nedalyvavimo asociacijos veikloje bei V. S. baudžiamosios atsakomybės. Taigi, apeliacinės instancijos teismui priėmus nutartį, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendis įsiteisėjo, kas reiškia, kad jame nustatytos aplinkybės įgijo prejudicinę galią ir nebegali būti ginčijamos kituose teisminiuose procesuose, kaip to nagrinėjamu atveju siekia V.

S.. Be to, pabrėžia, kad iš bylos dokumentų matyti, jog vėliau V. S. tiek pats, tiek su jam paskirto advokato M. P. pagalba skundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo nutartį kasacine tvarka, tačiau abiem atvejais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 27 d. ir 2012 m. balandžio 23 d. nutartimis atsisakė priimti kasacinius skundus, kas dar kartą įrodo, kad V. S. siekiama inicijuoti civilinė byla dėl turtinės ir neturtinės žalos iš R. R. priteisimo yra neperspektyvi, kadangi pareiškėjas neturi ir negali pateikti jokių įrodymų, patvirtinančių R.

R. veiksmų neteisėtumą. Pažymi, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo jo atžvilgiu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių iš esmės grindė tuo, jog po 2011 m. balandžio 29 d. V. S. atžvilgiu priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio buvo rasta darbo sutartis, sudaryta su R. R., o ši aplinkybė, pareiškėjo teigimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. S. negalėjo padaryti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, jog nei Vilniaus apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas nepalaikė tokios V.

S. pozicijos, konstatuodami, kad pareiškėjo pateikta darbo sutarties kopija nėra įrodymas, paneigiantis jo kaltę dėl nusikaltimų, už kuriuos jis buvo nuteistas, padarymo. Kaip nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, net ir pripažinus, jog R. R. buvo pasirašęs darbo sutartį su minėta asociacija, ši aplinkybė nebūtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog V. S. nuteistas nepagrįstai. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu V. S. patvirtino, kad asociacijos dokumentus pasirašinėjo jis pats, nors ir nurodydamas R. R. inicialus.

Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. S. buvo asociacijos Vilniaus baltarusių jaunimo sąjunga pirmininkas, o nuo 2007 m. gruodžio 5 d. ir vykdantysis administratorius, todėl, pasak Lietuvos apeliacinio teismo, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būtent V. S. ir buvo tiesiogiai atsakingas už tinkamą asociacijos vykdomos buhalterinės apskaitos organizavimą. Teigia, jog būtent minėtų aplinkybių (įrodymų, patvirtinančių R. R. neteisėtus veiksmus, nebuvimo) pagrindu ginčijamu Tarnybos sprendimu ir buvo atsisakyta suteikti V.

S. antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012 m. sausio 29 d. prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus VGTPT 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-1268-12, kuriuo Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjo V. S. reikalavimas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą civiline tvarka su ieškiniu, reikalaujant atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš R. R., yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas tokioje byloje yra neperspektyvus, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktais, atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo bei materialinės ir nematerialinės žalos iš Lietuvos valstybės priteisimo.

Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai panaikinti minėtą Vilniaus VGTPT sprendimą, įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo 2012 m. sausio 29 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje ir priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 Lt materialinės bei 2 000 Lt nematerialinės žalos atlyginimą, teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu iš tikro galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra neperspektyvus, bei atitinkamai spręstina, ar pagrįstai teismas atmetė minėtus pareiškėjo reikalavimus.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, aktualios VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktų nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 ir kt.).

VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų (nagrinėjamu atveju CK nuostatų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymą) aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 ir kt.). Taigi šiuo atveju Tarnyba turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam teismui teiktinam ieškiniui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo parengti.

Kaip matyti iš pareiškėjo 2012 m. sausio 29 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 54–60) turinio, V. S. patirtą žalą kildina iš R. R. neteisėtų veiksmų, pastarajam dirbant Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos vyriausiuoju buhalteriu ir nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, už ką nepagrįstai bei neteisėtai buvo nuteistas pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba, spręsdama dėl pareiškėjo prašymo suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš R. R., nagrinėjo, ar pagal pareiškėjo pateiktą prašymą ir kitus duomenis realiai egzistuoja visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė), bei padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra R. R. neteisėtų veiksmų ir kaltės, todėl atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą jo prašomoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes bei byloje surinktų įrodymų visumą, su tokia išvada sutinka.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba, gavusi pareiškėjo prašymą ir nustačiusi, jog pagal jo prašymą yra sudėtinga nustatyti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, siekdama objektyviai ir išsamiai jį išnagrinėti, 2012 m. vasario 22 d. raštu Nr. (1.9.)-SD-947-12 (b. l. 94) kreipėsi į advokatą M. P. dėl išvados, ar nėra VGTPĮ 11 straipsnio 6–7 dalyse įtvirtintų pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama, pateikimo. Tarnyba, 2012 m. kovo 13 d. gavusi advokato M. P. išvadą (b. l. 95), 2012 m. kovo 14 d. raštu Nr. (1.9.)-SD-1341-12 (b. l. 96–98) pakartotinai kreipėsi į advokatą, prašydama patikslinti bei motyvuoti teisės normomis ir (ar) teismų praktika jo pirminėje išvadoje išdėstytas aplinkybes dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui. 2012 m. kovo 26 d. gavusi patikslintą advokato išvadą ir įvertinusi visus turimus duomenis, Tarnyba priėmė 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-1268-12 (b. l. 6–10) atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, jog teikti antrinę teisinę pagalbą prašomoje byloje yra netikslinga, nes pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas šioje byloje yra neperspektyvus. Pabrėžtina, jog Tarnyba ginčijamą sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinusi visumą aplinkybių bei įrodymų, sprendime aiškiai ir išsamiai nurodė atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą motyvus bei savo poziciją pagrindė faktine medžiaga.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu (b. l. 76–86), kuriuo, be kita ko, Tarnyba rėmėsi priimdama ginčijamą sprendimą, baudžiamojoje byloje V. S. buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas (aplaidžiai vedė ūkio subjekto buhalterinę apskaitą bei suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus), už ką jam buvo paskirta 20 MGL dydžio bauda. Pabrėžtina, jog šiuo teismo nuosprendžiu V. S. iškelta versija, kad už apskaitos tvarkymą Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje buvo atsakingas 2006 metais vyriausiuoju buhalteriu paskirtas R. R., būtent kuriam turėtų būti taikoma atsakomybė už nustatytus apskaitos tvarkymo pažeidimus, buvo atmesta. Įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius duomenis, inter alia V. S. pateiktą 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartį Nr. 29-R-5/07, kurioje nurodoma, kad R. R. nuo 2006 m. gruodžio 16 d. priimamas dirbti vyriausiuoju buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje, tačiau ant kurios yra tik V. S. kaip darbdavio parašas, o R. R. parašo nėra, dėl ko teismas laikė ją nesudaryta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas konstatavo, kad R. R. buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje niekada nedirbo. Be to, teismas pažymėjo, kad tokia darbo sutartis būtų laikoma neteisėta vien dėl jos turinio – pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas numatytos išlygos mokėti darbuotojui atlyginimą tik tuo atveju, jei organizacija turi lėšų. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog apie R. R. įdarbinimą buvo pranešta atitinkamam SODROS skyriui, o pats V. S. pripažino, kad realiai Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungai vadovavo ir vadovauja būtent jis. Atkreiptinas dėmesys, kad šis teismo nuosprendis Vilniaus apygardos 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi (b. l. 87–92) buvo paliktas nepakeistas ir yra įsiteisėjęs.

Be to, iš byloje esančių duomenų (b. l. 176–182) matyti, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, teikė prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. dėl rastos 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutarties Nr. 29-R-5/07, kuri, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, jog R. R. buvo įdarbintas Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje ir baudžiamoji atsakomybė turėjo būti taikoma jam, o ne pareiškėjui. Tačiau minėtas pareiškėjo prašymas buvo atmestas ir įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, buvo pripažinta, kad procesas baudžiamojoje byloje buvo neatnaujintas pagrįstai. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartyje pažymėjo, jog V. S. keliama versija apie tai, kad būtent R. R. nusikalstamai tvarkė asociacijos buhalterinę apskaitą, buvo žinoma bylą išnagrinėjusiems teismams ir vien tik pareiškėjo pateikta neva su R. R. pasirašytos darbo sutarties kopija nėra pakankamas pagrindas paneigti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išvadą, kuri padaryta įvertinus visus objektyvius byloje surinktus duomenis. Teismas taip pat pažymėjo, kad net ir pripažinus, jog R. R. buvo pasirašęs darbo sutartį su minėta asociacija, ši aplinkybė nebūtų pakankamas pagrindas išvadai, jog V. S. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, daryti.

Tuo tarpu įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (BPK 346 str. 1 d.). Remiantis CPK 182 straipsnio 3 punktu, nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Be to, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 4 d.). Taigi nagrinėjamu atveju tiek Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią, todėl pagrįstai rėmėsi šiomis aplinkybėmis. Tai, kad pareiškėjas, jo teigimu, vėliau rado tiek jo, tiek R. R. pasirašytą 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartį Nr. 29-R-5/07, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Tarnybos sprendimą. Juolab kad skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo metu nei Tarnyba, nei išvadą pateikęs advokatas neturėjo galimybės susipažinti su minėta darbo sutartimi ir tinkamai ją įvertinti.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus VGTPT 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-1268-12 priėmimo metu pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai bei kita medžiaga leido daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą, todėl Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktuose įtvirtintais pagrindais, dėl ko nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Tarnybos sprendimą. Kartu akcentuotina, jog pareiškėjo nurodyta naujai paaiškėjusi aplinkybė sudarė pagrindą iš naujo nagrinėti jo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta pareiškėjui 2012 m. gegužės 15 d. prašymu kreipusis į Tarnybą, prašant peržiūrėti šioje byloje ginčijamą Vilniaus VGTPT 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-1268-12 ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. sausio 29 d. prašymą, atsižvelgiant į naujas aplinkybes, kurios anksčiau Tarnybai nebuvo žinomos (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Be to, Tarnybos sprendimu konstatuotos aplinkybės dėl akivaizdaus pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo bei atstovavimo neperspektyvumo neriboja jo teisės kreiptis į teismą savarankiškai, o Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėjas šia teise jau yra pasinaudojęs, t. y. pareiškęs ieškinį R. R. dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir civilinė byla šiuo metu yra nagrinėjama teisme.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė papildomus įrodymus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. bei 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimtas civilinėje byloje, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. pranešimą ir R. R., atstovaujamo advokato E. R., atskirąjį skundą Vilniaus apygardos teismui. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nepridėtini prie nagrinėjamos bylos bei nevertinami, kadangi jie nesusiję su nagrinėjama administracine byla (ABTĮ 57 str. 1 d., 138 str. 3 d.).

Pripažinus, kad skundžiamas Vilniaus VGTPT 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. (1.9)-S-1268-12 yra teisėtas ir pagrįstas bei atsisakius tenkinti pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti Tarnybą tenkinti jo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės dėl Tarnybos veiksmų padarytos 1 000 Lt materialinės ir 2 000 Lt nematerialinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Tuo tarpu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad šiuo atveju Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti žala V. S., o nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo V. S. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas