2013-12-18 Nr. AB-10238-3-61-3-01582-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-971/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01582-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 70.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjai J. Ž. dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. S-68(7-47/2013) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 68-15 ir atleido pareiškėją nuo 18 789,83 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių mokėjimo.

Atsakovas VMI prie FM nesutikdamas su Komisijos sprendimu su skundu (b. 1. 1-2) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Komisijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. S-68(7-47/2013).

Atsakovas nesutiko su Komisijos sprendime išdėstytais argumentais, o būtent su tuo, jog Komisija pareiškėją nuo 18 789,83 Lt delspinigių mokėjimo atleido iš esmės vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatyme (toliau - ir MAĮ) įtvirtintais teisingumo ir protingumo kriterijais, kai tuo tarpu MAĮ yra įtvirtinti konkretūs atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindai. Nurodė, kad nors Komisija atleisdama nuo delspinigių sumokėjimo iš dalies ir rėmėsi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris nukreipia į MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau, remiantis šia norma, turėtų būti neginčijamai įrodyta, kad fiziniam asmeniui yra reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalus, reikalingas gydymas, reabilitacija, asmuo bedarbis ar gauna socialinę pašalpą) ar tokia parama teikiama. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja nėra pensinio amžiaus, duomenų apie neįgalumą nepateikta, nėra duomenų apie pareiškėjai ar jos šeimos nariams reikalingą gydymą, profilaktiką ir reabilitaciją. Priešingai, pareiškėja yra dirbanti, gauna su darbo santykiais susijusį darbo užmokestį. Todėl pareiškėja neatitiko kriterijų, pagal kuriuos galėtų būti atleista nuo delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja J. Ž. atsiliepimu į atsakovo skundą prašė atsakovo skundą atmesti.

Pareiškėja nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atžvilgiu vykdomas mokestinis tyrimas užtruko labai ilgai (nuo 2004 m. rugsėjo 17 d. iki 2009 m. sausio 9 d., patikrinimo aktas surašytas 2009 m. sausio 9 d.), tai ir lėmė didelės delspinigių sumos priskaičiavimą. Pabrėžė, jog pareiškėja turinti teisę pasinaudoti MAĮ 100 straipsnio 3 dalies nuostata, nes yra išsituokusi, viena augina du vaikus ir pareiškėjos yra pilnai išlaikomi, buvęs sutuoktinis yra bedarbis ir prie vaikų išlaikymo mažai kuo prisideda, be to, pareiškėjos gaunamos darbo pajamos yra minimalios. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja pažymėjo, jog jos atžvilgiu neturėtų būti formaliai taikomos MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. nutartimi administracinę bylą pagal atsakovo VMI prie FM skundą dėl Komisijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. S-68(7-47/2013) panaikinimo nutraukė. Teismas atsakovui išaiškino, jog bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 101 str. 1 p., 102 str. 3 d.).

Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. S-68(7-47/2013) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-297 nusprendė pareiškėją atleisti nuo 12 375,91 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių, tačiau minėtu sprendimu neatleido nuo 18 789,83 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija vertino, jog pareiškėja nepatenka į asmenų ratą, kurie galėtų būti atleisti nuo delspinigių vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu (113 str. 1 d. 3 p.) nuostatomis.

VMI prie FM 2013 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 68-15 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą. Pareiškėja su skundu kreipėsi į Komisiją prašydama pakeisti VMI prie FM 2013 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą atleisti pareiškėją nuo 18 789,83 Lt delspinigių mokėjimo. Komisija skundžiamu 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. S-68(7-47/2013) panaikino VMI prie FM 2013 m. sausio 21 d. sprendimą ir pareiškėją atleido nuo 18 789,83 Lt delspinigių mokėjimo. VMI prie FM į teismą kreipėsi MAĮ 159 straipsnio 2 dalies pagrindu, nusprendusi, jog Komisija ginčo situacijoje skirtingai interpretavo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.), MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatas.

VMI prie FM teigimu, ginčo atveju vienareikšmiškai turėtų būti taikytinas MAĮ 100 straipsnis bei VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 7 punktas, kuriame, be kita ko, įtvirtinti atleidimo nuo delspinigių pagrindai. Tuo tarpu pareiškėja neatitiko MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.) nustatytų požymių, todėl nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis Komisijos sprendimu negalėjo būti atleista nuo prievolės sumokėti delspinigius.

MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, kai jis ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Taigi centriniam mokesčių administratoriui inicijuoti teisminį ginčą yra leista tik vieninteliu atveju, kai kyla ginčas dėl procesinės ar materialinės teisės normos taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-163/2008).

Todėl tam, kad centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti tokį sprendimą, mokestiniame ginče mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo. Pagal šios įstatymo nuostatos turinį, centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu. Skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija MAĮ 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Mokestinių ginčų komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-180/2005).

Atsakovo argumentus analizuodamas MAĮ 159 straipsnio 2 dalies kontekste teismas pažymėjo, jog skunde nurodyti nesutikimo su Komisijos sprendimu argumentai yra daugiau formalaus pobūdžio ir iš esmės pagrįsti skirtingu faktinių aplinkybių, kurių pagrindu buvo išspręstas pareiškėjos prašymas dėl delspinigių atleidimo, vertinimu. Kaip matyti iš skundo argumentų, atsakovas tik nurodo, jog pareiškėja negali būti atleista nuo mokestinės prievolės, nes ji neatitinka MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.) nustatytų kriterijų ir tuo pačiu pasisako apie delspinigių funkcijos esmę, o apibendrindama nurodė, kad VMI prie FM ir Komisija skirtingai interpretavo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.) nuostatas.

Tuo tarpu kaip matyti iš Komisijos sprendimo, jame Komisija nepateikė skirtingo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.) nuostatų suvokimo (interpretavimo), tik nagrinėdama pareiškėjos skundą ir vertindama faktines ginčo aplinkybes (įrodymus pagrindžiančius sunkią pareiškėjos finansinę padėtį, t. y. įrodančius mokestinės prievolės - delspinigių (18 789,83 Lt) sumokėjimo negalimumą)), atsižvelgdama į MAĮ įtvirtintus atleidimo nuo delspinigių pagrindus, ginčo aplinkybes įvertino protingumo bei teisingumo kriterijų apimtyje (MAĮ 8 str. 3 d.), be kita ko, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (tokio pobūdžio bylose MAĮ negali būti taikomas vien tik formaliai, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A442-807/2010, Nr. A556-2544/2011 ir kt.) bei į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.

Taigi Komisija vertindama ginčo metu surinktų ir ištirtų įrodymų visumą sprendė, jog vis tik tai, kad nors MAĮ ir yra įtvirtinti pagrindai, kuriais vadovaujantis vertinama, ar yra pagrindas mokesčių mokėtoją atleisti nuo delspinigių sumokėjimo, tačiau, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos gaunamos pajamos yra nedidelės, piniginiai įsipareigojimai, palyginus su prievole yra dideli, nekilnojamojo turto neturi, be to, yra sudariusi mokestinės paskolos sutartį, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus, yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo delspinigių sumokėjimo.

Taigi VMI prie FM priimdama sprendimą įrodymus pagrindžiančius pagrindą pareiškėją atleisti nuo delspinigių mokėjimo vertino daugiau formaliuoju būdu, tuo tarpu Komisija tuos pačius įrodymus įvertino atsižvelgdama į teisingumo ir protingumo kriterijus. Todėl ginčas byloje kilo ne dėl skirtingo teisės aktų nuostatų interpretavimo, o dėl tam tikrų faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad VMI prie FM šiuo atveju neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą su skundu dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Atsakovas VMI prie FM prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atsakovas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog Komisija iš esmės atleido pareiškėją nuo 18 789,83 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių mokėjimo vadovaudamasi ne imperatyviomis įstatymo normomis reglamentuojančiomis atleidimo nuo delspinigių klausimą, o teisingumo ir protingumo kriterijais, neįvertinusi aplinkybės, jog pareiškėja šiuo pagrindu jau paties vietos mokesčių administratoriaus buvo atleista nuo dalies delspinigių mokėjimo. Pareiškėjos atžvilgiu surašytas 2009 m. sausio 9 d. patikrinimo aktas Nr. AU16-1, atlikus fizinių asmenų pajamų mokesčio už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir gyventojų pajamų mokesčio už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. patikrinimą.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja pateiktoje 2002 m. gegužės 6 d. Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijoje nepagrindė nurodytų piniginių lėšų pajamų šaltinio. Mokesčių teisėje delspinigių pirminė funkcija yra užtikrinti mokestinės prievolės (į)vykdymą, jie pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansinius nuostolius, kurie atsiranda (laiku) nesumokėjus mokesčių. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).

Taigi delspinigių, kaip mokestinės prievolės (į)vykdymo užtikrinimo priemonės, esmė yra ta, kad jų taikymas arba galimybė juos taikyti skatina mokestinės prievolės savanorišką ir tinkamą vykdymą, o nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju - užtikrina įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės praradimų (pvz., dėl naudojimosi valstybei nesumokėtomis mokesčių sumomis) padengimą. Delspinigiai yra įprasti civiliniuose, o ne baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose, kuriuose, t. y. civiliniuose santykiuose, jie, be kita ko, atlieka kompensacinę funkciją (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Atsižvelgiant į delspinigių atliekamą funkciją ir aplinkybę, kad vietos mokesčių administratorius vadovaudamasis MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi jau atleido pareiškėją nuo 50 procentų fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių mokėjimo, apskaičiuotų iki patikrinimo akto surašymo datos, įvertinus už 2003 metus nustatytą 22 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumažinimą, atsakovo vertinimu, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu protingumo ir teisingumo principu, Komisija nepagrįstai atleido pareiškėją nuo likusios delspinigių dalies mokėjimo apskaičiuotų iki patikrinimo akto surašymo.

Komisija plečiamai aiškino ginčą nagrinėjančios institucijos teisę atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Komisija atleisdama pareiškėją nuo 18 789,83 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių mokėjimo eliminavo delspinigių pirminę funkciją ir sukūrė situaciją, jog pareiškėja padarydama žalą valstybės biudžetui jokiu būdu neužtikrino įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės praradimų. Atleidimas nuo visų delspinigių mokėjimo eliminuoja mokesčių mokėtojo norą savanoriškai ir tinkamai vykdyti mokestines prievoles, kadangi išlieka tikimybė, jog netinkamas mokestinės prievolės vykdymas išliks nepastebėtas, o atlikus mokestinį patikrinimą ir apskaičiavus papildomus mokesčius galima išvengti neigiamų finansinių padarinių pasireiškiančių delspinigių forma.

Atleidimo nuo delspinigių klausimą reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis bei VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (2006 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. VA-20 redakcija, 2007 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. VA-67 redakcija, 2012 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. VA-89 redakcija) patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktas, kuriuose įtvirtinti šie atleidimo nuo delspinigių pagrindai:

1) jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas;

2) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims. Iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija atleisdama pareiškėją nuo 18 789,83 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių mokėjimo atleidimą iš dalies motyvavo ir MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymu, šią normą aiškindama plečiamai. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios netikslinga priverstinai išieškoti, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Taigi tam, kad galėtų būti pasiremta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu turėtų būti neginčijamai įrodyta, jog fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja nėra pensinio amžiaus, duomenų apie neįgalumą nepateikta, nėra įrodymų apie pareiškėjai ar jos šeimos nariams reikalingą gydymą, medicininę profilaktiką ir reabilitaciją. Priešingai, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėja yra darbingas asmuo, dirbantis UAB „Kristiana“ ir gaunanti su darbo santykiais susijusias pajamas. Taigi akivaizdu, kad pareiškėja neatitiko įstatyme įvardintų kriterijų, kuriems esant asmuo gali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo. Taigi Komisija ir atsakovas skirtingai interpretavo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.), MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas nutraukė bylą vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

Tikrinamoje byloje su skundu dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. S-68(7-47/2013) panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi atsakovas, todėl būtina pasisakyti dėl centrinio mokesčių administratoriaus teisės pasinaudoti teismine gynyba apimties.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, kai jis ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog minėta norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6; LVAT 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7; LVAT 2007 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; LVAT 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008; LVAT 2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009; LVAT 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-278/2011).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. S-68(7-47/2013), atsakovo skunde bei atskirajame skunde išdėstytais argumentais, pareiškėjos atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, sutinka su ginčijamoje teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kad atsakovo nurodyti nesutikimo su Komisijos sprendimu argumentai yra daugiau formalaus pobūdžio ir iš esmės pagrįsti skirtingu faktinių aplinkybių, kurių pagrindu buvo išspręstas pareiškėjos prašymas dėl delspinigių atleidimo, vertinimu.

Mokestinių ginčų komisija ginčijamu sprendimu, panaikindama VMI prie FM sprendimą ir atleisdama pareiškėją nuo 18 789,83 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių mokėjimo, atsižvelgė į LVAT formuojamą administracinių bylų praktiką atleidimo nuo ekonominių sankcijų bylose, Konstitucinio Teismo doktriną, į tai, jog pareiškėjos gaunamos pajamos yra nedidelės, turimi piniginiai įsipareigojimai, lyginant juos su gaunamomis pajamomis, dideli, pareiškėja neturi jos vardu registruoto nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, kitas aplinkybes, taip pat vadovavosi MAĮ įtvirtintais teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš skundžiamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo turinio matyti, jog nekyla teisės (skirtingo teisės normų interpretavimo) klausimai. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Komisija nepateikė skirtingo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.) nuostatų suvokimo (interpretavimo), tik nagrinėdama pareiškėjos skundą ir vertindama faktines ginčo aplinkybes, atsižvelgdama į MAĮ įtvirtintus atleidimo nuo delspinigių pagrindus, ginčo aplinkybes įvertino remiantis protingumo bei teisingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.). Kadangi, kaip jau buvo minėta, teisė paduoti tokio pobūdžio skundą MAĮ 159 straipsnio 2 dalis atsakovui nesuteikia, centrinis mokesčių administratorius dėl skunde nurodytų aplinkybių neturėjo teisės apskųsti Komisijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. S-68(7-47/2013) ir dėl to toks atsakovo skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atsakovo atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius