2013-11-28 Nr. AB-9093-3-61-3-00693-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-2329/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00693-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės–Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2013 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-586-13 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir 2013 m. vasario 25 d. sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą patenkinti pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-513-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 800 Lt turtinę ir 3 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Tarnybos 2013 m. vasario 25 d. sprendimu atsakovas atsisakė pagal 2013 m. vasario 14 d. prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, iškeltoje R. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Minėtą sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad pareiškėjas pats tariamai gali susitvarkyti su byla, kadangi savarankiškai parengė ieškinį, kurį teismas pripažino priimtinu ir pradėjo procesą. Atsakovas ignoravo faktą, kad ieškinys parengtas specialisto pagalba ir nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas, todėl reikia rengti patikslintą skundą. Atsakovas taip pat ignoravo faktą, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, neturi teisinio išsilavinimo ir yra valstybės išlaikomas asmuo, todėl negali apmokėti teismo išlaidų. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir VGTPĮ) jam, kaip socialiai išlaikomam asmeniui, suteikia teisę gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjo iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 atsakovui R. R. atstovauja advokatas. Todėl pareiškėjas mano, kad jis negalės savarankiškai vesti civilinės bylos, nes jam teisinė pagalba nesuteikta. Atsakovo argumentas, kad byla neperspektyvi, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos panašiuose ginčuose, kadangi dėl bylos perspektyvumo sprendžia tik teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, o Tarnybos nuomonė šiuo klausimu yra tik antraeilė. Ginčijamas 2013 m. vasario 25 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 ir 19 straipsnių reikalavimų, t. y. nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, neatsako į iškeltą klausimą, priimant šį sprendimą buvo pažeistos administracinės procedūros. Savo veiksmais atsakovas sukėlė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Pasak pareiškėjo, jis buvo priverstas patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu nustatyta įstatymuose. Turtinę žalą pareiškėjas kildino iš išlaidų, kurios susidarė sprendžiant kilusį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2010 metų.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 23–28) atsakovas paaiškino, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad jis negali savarankiškai apginti savo teisių ir pažeistų interesų. Pareiškėjas 2012 m. vasario 1 d. Tarnybai buvo pateikęs prašymą (reg. Nr. (1.9.)-ATP438-12) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš R. R. Pareiškėjo reikalavimas buvo grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir 2013 m. vasario 14 d. prašyme (reg.

Nr. (1.9.)-ATP-513-13). Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2012 m. vasario 1 d. prašymą, 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-1268-12 atsisakė teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą. Minėto sprendimo pagrįstumas buvo įvertintas pirmosios instancijos teisme ir konstatuota, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Be to, pareiškėjas 2012 m. gegužės 17 d. pateikė Tarnybai prašymą (reg. Nr. (1.9.)-GD-949-12) iš naujo išnagrinėti jo 2012 m. vasario 1 d. prašymą (reg.

Nr. (1.9.)-ATP-438-12), nurodė, kad yra darbo sutartis, patvirtinanti, jog R. R. dirbo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje vyriausiuoju buhalteriu. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2012 m. gegužės 17 d. prašymą, reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į prokurorą dėl proceso baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011 atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (atsiradusios darbo sutarties, kuri nebuvo įvertinta ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu), 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-1999-12 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos prokuroras 2013 m. birželio 5 d. nutarimu V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atmetė. Tai reiškia, kad naujų aplinkybių, patvirtinančių, jog yra pagrindas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nėra. Tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-1999-12 pagrįstumas buvo įvertintas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų ir konstatuota, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas, nepaisydamas anksčiau priimtų Tarnybos sprendimų, įvertintų administracinių teismų, savarankiškai inicijavo civilinę bylą Nr. 2-130-235/2013, tačiau tai nereiškia, kad išnyko aplinkybės, patvirtinančios antrinės teisinės pagalbos teikimo neperspektyvumą. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. nutarties matyti, kad tokie teismo nustatyti trūkumai, kaip nurodyti tikslią atsakovo gyvenamąją vietą, yra neesminiai ir neįrodo, jog pareiškėjas negali savarankiškai apginti savo teisių. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi patenkino V.

S. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones R. R. turtui. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama (pavyzdžiui, asmens pajamos ir turtas neviršija Vyriausybės nustatytų lygių), Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nustato tam tikrus ribojimus. Tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, privalo, atsižvelgdama į VGTPĮ nuostatas, vertinti kiekviename pareiškėjo prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą išdėstytų reikalavimų pagrįstumą.

Taigi, jei yra nustatomi atvejai, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama, VGTPĮ įtvirtintas reguliavimas suteikia Tarnybai ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, o yra susijusi su įstatyme nustatytomis sąlygomis. Todėl atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą pats savaime negali būti laikomas neteisėtas.

Norėdamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, turtinę ir neturtinę žalą, pareiškėjas privalo įrodyti Tarnybos veiksmų neteisėtumą. Tačiau nagrinėjamu atveju pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių neteisėtų Tarnybos veiksmų, o tik pateikė savo samprotavimus ir pacitavo kitoje administracinėje byloje priimtą sprendimą, Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį bei pateikė sąrašą administraciniuose teismuose išnagrinėtų bylų, kurios yra visiškai nesusijusios su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtos turtinės žalos faktą. Todėl laikytina, kad ir ši civilinės atsakomybės sąlyga yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo Tarnybos neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas neįrodė patirtos turtinės ir neturtinės žalos, taip pat negali egzistuoti dar viena civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 111–117) pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad administracinės bylos dalyką sudaro Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-586-13, kuriuo VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktuose, 7 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą su ieškiniu, teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat reikalavimo atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. vasario 14 d. pateikė Tarnybai prašymą (reg. Nr. (1.9.)-ATP-513-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjo savarankiškai inicijuotoje civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš R. R. Tarnyba 2013 m. vasario 18 d. raštu Nr. (1.9.)-SD-789-13 prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas 2013 m. vasario 21 d. pateikė Tarnybai papildomus dokumentus. Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, 7 dalies 3 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi, 2013 m. vasario 25 d. priėmė sprendimą Nr. (1.9.)-S-586-13 atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Teismas pabrėžė, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra ir tik tokią, kokią ji yra pajėgi garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ nustato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalis nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Šios tarnybos sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo, nagrinėjančio prašymą dėl tarnybos sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikties įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas į Tarnybą su 2013 m. vasario 14 d. prašymu kreipėsi siekdamas, kad būtų išnagrinėtas jo prašymas skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiant ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų, atlyginimo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. prašymo turinį, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba šiuo atveju turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus naujus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakako duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam teismui teiktinam ieškiniui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo parengti. Kaip vieną iš esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjas įvardijo rastą 2006 m. gruodžio 15 d. R. R. pasirašytą darbo sutartį Nr. 29-R-5/07, kuri, jo nuomone, įrodo, jog R. R. dirbo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje.

Teismas vertino, kad Tarnyba ginčijamame 2013 m. vasario 25 d. sprendime teisingai pažymėjo, jog civilinė atsakomybė kyla, jei yra įrodomos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys bei kaltė. Iš pareiškėjo 2012 m. gegužės 15 d. prašymo turinio teismas nustatė, kad jis turtinę ir neturtinę žalą kildina iš R. R. veiksmų, einant vyriausiojo buhalterio pareigas Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje, už kuriuos nepagrįstai bei neteisėtai buvo nuteistas pareiškėjas. Tarnyba ginčijamame 2013 m. vasario 25 d. sprendime padarė išvadą, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – R. R. neteisėtų veiksmų ir kaltės, nes baudžiamojoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog R. R. niekada nedirbo buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje, nagrinėjamu atveju turi prejudicinę galią. Įvertinęs bylos aplinkybes ir byloje surinktų įrodymų visumą, teismas su tokia išvada sutiko.

Byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1–jo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00119-2009-0) V. S. buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas – aplaidžiai tvarkė ūkio subjekto buhalterinę apskaitą bei suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus, už tai jam paskirta 20 MGL dydžio bauda. Šiame teismo nuosprendyje buvo atmesta V. S. iškelta versija, kad už apskaitos tvarkymą Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje buvo atsakingas 2006 metais vyr. buhalteriu paskirtas R. R., todėl būtent jam turėtų būti taikoma atsakomybė už nustatytus apskaitos tvarkymo pažeidimus. Aptariamame nuosprendyje buvo konstatuota, kad R. R. buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje niekada nedirbo. Šią išvadą teismas padarė, be kita ko, įvertinęs R. R. parodymus bei 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartį Nr. 29-R-5/07. Teismas nustatė, kad ant šios darbo sutarties buvo tik V. S., kaip darbdavio, parašas, o R. R. parašo ant sutarties nėra, todėl teismas laikė šią sutartį nesudaryta ir pažymėjo, kad tokia darbo sutartis būtų laikoma neteisėta vien dėl jos turinio – pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas numatytos išlygos mokėti darbuotojui atlyginimą tik tuo atveju, jei organizacija turi lėšų. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad apie R. R. įdarbinimą buvo pranešta atitinkamam SODROS skyriui. Minėtas teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs. Įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 346 str. 1 d.).

BPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos šio Kodekso 444 straipsnyje. Remdamasis bylos medžiaga, pirmosios instancijos administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis BPK XXXIII skyriuje nustatyta tvarka, teikė prašymą, kad būtų atnaujinta baudžiamoji byla dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. dėl rastos 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutarties Nr. 29-R-5/07, kuri, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog R. R. buvo įdarbintas Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje ir baudžiamoji atsakomybė turėjo būti taikoma jam, o ne pareiškėjui. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi (bylos Nr. 1N-95/2012), kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis (bylos Nr. 1SA-25-574/2012), buvo pripažinta, jog procesas baudžiamojoje byloje buvo neatnaujintas pagrįstai. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, jog V. S. keliama versija, kad būtent R. R. nusikalstamai tvarkė asociacijos buhalterinę apskaitą, buvo žinoma bylą išnagrinėjusiems teismams. Teismas nurodė, jog vien tik nuteistojo pateikta neva su R. R. pasirašytos darbo sutarties kopija nėra pakankamas pagrindas paneigti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo išvadą, kuri padaryta įvertinus visus objektyvius byloje surinktus duomenis. Net ir pripažinus, kad R. R. buvo pasirašęs darbo sutartį su minėta asociacija, ši aplinkybė nebūtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog V. S. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos administracinis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo Tarnybai kartu su 2013 m. vasario 14 d. prašymu pateikti nauji įrodymai (be kita ko, ir 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartis), kurie buvo įvertinti sprendžiant baudžiamosios bylos atnaujinimo klausimą, baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nagrinėjamu atveju turinčios prejudicinę galią, nepaneigė. Todėl pagal pareiškėjo Tarnybai pateiktame 2013 m. vasario 14 d. prašyme nurodytas aplinkybes bei papildomus įrodymus, galiojant teismo nuosprendžiui, kuriame buvo nustatyta aplinkybė, jog R. R. buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje niekada nedirbo, Tarnyba galėjo spręsti, kad esamų duomenų nepakanka civilinei bylai dėl žalos atlyginimo inicijuoti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad buvo teisinis pagrindas atsisakyti teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjo reikalavimas inicijuoti civilinę bylą dėl R. R. padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo pagal jo nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus yra akivaizdžiai nepagrįstas (VGTPĮ 11 str. 6 d. 1 p.) ir tokio pobūdžio antrinės teisinės pagalbos teikimas byloje yra neperspektyvus (VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p.).

Teismas pažymėjo, kad Tarnybos sprendžiant pareiškėjo prašymą skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą sprendimu konstatuotos aplinkybės dėl akivaizdaus reikalavimo nepagrįstumo ir atstovavimo neperspektyvumo neriboja pareiškėjo teisės kreiptis į teismą savarankiškai. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas yra pareiškęs ieškinį R. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, šiuo metu civilinė byla yra nagrinėjama teisme (teisminio proceso Nr. 2-01-3-18437-2012-4). Teismo vertinimu, tais atvejais, kada besikreipęs teisminės gynybos asmuo pats surašo skundą, kreipiasi į įvairias institucijas dėl atitinkamų dokumentų, turėsiančių įtakos bylai išspręsti, išsireikalavimo, byloja apie pareiškėjo galimybę pačiam apsiginti ir neprašyti valstybės teiktinos antrinės teisinės pagalbos. Būtent šios aplinkybės ir buvo konstatuotos nagrinėjamoje byloje, ir jos akivaizdžiai iliustruoja pareiškėjo realią galimybę teisminio proceso metu pačiam tinkamai pasinaudoti suteikiamomis teisėmis, siekiant apginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, todėl šis antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pagrindas, teismo vertinimu, taip pat visiškai pagrįstas.

Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247–6.250 straipsnių nuostatomis ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, teisės pažeidėjo kaltė ir teisės pažeidimu padaryta žala. Tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo kilti žala pareiškėjui. Nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl to kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatymas neturi teisinės prasmės.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 119–122) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pasak pareiškėjo, teismas skundžiamame sprendime pakartojo atsakovo argumentus, tokiu būdu pateisindamas neteisėtą atsakovo veikimą ir neveikimą, rėmėsi išgalvotais motyvais ir niekiniais pasiteisinimais.

2. Pareiškėjas mano, kad teismo sprendimai, priimti baudžiamojo proceso metu, neturėtų turėti jokios reikšmės jo inicijuotam ginčui civilinio proceso tvarka. Todėl atsakovas, atsisakydamas teikti pareiškėjui teisinę pagalbą civilinėje byloje, tuo pačiu sutrukdė jam ginti savo teises ir pažeistus interesus.

3. Atkreipia dėmesį į tai, kad civilinei bylai Nr. 2-130-235/2013 jau yra duota eiga Vilniaus miesto apylinkės teisme (2013 m. balandžio 11 d. teismo nutartimi atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui; 2013 m. balandžio 25 d. teismo protokoline nutartimi paskirtas bylos nagrinėjimas atvirame teismo posėdyje 2013 m. birželio 11 d.), tačiau be kvalifikuoto atstovo teisinės pagalbos pareiškėjas negali visiškai apginti savo teisių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nemoka valstybinės kalbos ir kad civilinėje byloje kitai šaliai atstovauja advokatas, atsakovo teiginys, jog pareiškėjas pats civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 tariamai gali apginti savo interesus, yra melagingas ir niekuo nepagrįstas.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl bylos perspektyvumo sprendžia teismas, o Tarnybos nuomonė laikytina antraeilė.

5. Mano, kad teismas išnagrinėjo administracinę bylą nenustatęs visų bylos aplinkybių ir visapusiškai bei objektyviai jų neištyręs.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129–132) atsakovas nurodo, jog sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, ir mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas bylos aplinkybes, tinkamai aiškinant ir taikant materialines bei procesines teisės normas, todėl naikinti jį nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių reikšmingų motyvų ir nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas gali būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 str. 2 d. 6, 8 p.), kitaip tariant, pareiškėjas skundžia minėtą sprendimą, formaliai naudodamasis teise apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, be jokių teisinių argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-586-13, kuriuo atsakovas atsisakė pagal pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-513-13) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamas Tarnybos 2013 m. vasario 25 d. sprendimas grindžiamas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais, 7 dalies 3 punktu bei atsakovo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus bei kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

VGTPĮ 3 straipsnio 2, 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, įstatymų leidėjas VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatė sąrašą atvejų, kai Tarnyba turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Be kita ko, minėto straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, 2 punkte, – jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus, o to paties straipsnio 7 dalies 3 punkte numatyta, kad Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu nustato, kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2848/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs (žr. administracines bylas Nr. A20-104/2008, Nr. A261-1458/2008), kad nuspręsti, ar pareiškėjo pateiktas teismui reikalavimas yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo nustatymas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme reiškia tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 konstatavo, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Atsižvelgiant į paminėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Tarnyba teisingai vertino, jog pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes nepakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam ieškiniui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo parengti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinės bylos dokumentais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teisingai nustatė, kad pareiškėjas civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013, kurioje prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, pareiškė atsakovui R. R. reikalavimą dėl 50 000 Lt materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo priteisimo, patirtą žalą kildina iš R. R. neteisėtų veiksmų, šiam dirbant Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos vyriausiuoju buhalteriu ir nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, už ką neva nepagrįstai ir neteisėtai buvo nuteistas pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, jog civilinės atsakomybės santykius reguliuoja Civilinio kodekso normos, darytina išvada, kad tiek Tarnyba, spręsdama dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, tiek teismas, tikrindamas ginčijamo Tarnybos 2013 m. vasario 25 d. sprendimo teisėtumą, pagrįstai vadovavosi šio kodekso normomis ir nagrinėjo klausimą, ar pagal pareiškėjo pateiktą prašymą ir kitus duomenis realiai egzistuoja visos būtinos R. R. civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė). Tiek Tarnyba, tiek teismas padarė išvadą, jog faktinės aplinkybės nepatvirtina atsakovo civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 R. R. neteisėtų veiksmų ir kaltės, kurios, kaip minėta, yra vienos būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylai reikšmingų aplinkybių visumą, su tokia Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Administracinės bylos dokumentai ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011 (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00119-2009-0), kuriuo, be kita ko, Tarnyba rėmėsi priimdama ginčijamą 2013 m. vasario 25 d. sprendimą, V. S. buvo pripažintas kaltu padaręs BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas (aplaidžiai tvarkė asociacijos „Vilniaus baltarusių jaunimo sąjunga“ buhalterinę apskaitą bei suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus), už tai jam paskirta 20 MGL dydžio bauda. Išnagrinėjęs minėtą baudžiamąją bylą teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad R. R. buhalteriu asociacijoje „Vilniaus baltarusių jaunimo sąjunga“ niekada nedirbo, o teismui pateikta 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartis realiai niekada nebuvo sudaryta. Todėl teismas V. S. teiginius, kad už galimus asociacijos buhalterinės apskaitos pažeidimus turėtų atsakyti R. R., vertino kritiškai ir atmetė kaip nepagrįstus. Be to, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, už apskaitos organizavimą yra atsakingas ūkio subjekto vadovas, konstatavo, kad atsakomybėn už aplaidų apskaitos tvarkymą yra trauktinas būtent kaltinamasis. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi minėtas nuosprendis buvo paliktas nepakeistas ir įsiteisėjo.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas pasinaudojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatyta galimybe atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje, nes 2012 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tačiau pareiškėjo prašymas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2012 m. birželio 5 d. nutarimu buvo atmestas, motyvuojant tuo, jog pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės jau buvo žinomos nagrinėjant bylą teisme, įvertintos priimant procesinį sprendimą ir nėra pagrindo konstatuoti, kad bylos nagrinėjimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu buvo pažeista pareiškėjo nekaltumo prezumpcija. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. liepos 16 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi buvo patvirtintas minėto atsisakymo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių teisėtumas.

Taigi, nagrinėjamu atveju galioja įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendis, kuriuo, kaip minėta, konstatuotos nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, kad R. R. niekada nedirbo asociacijoje „Vilniaus baltarusių jaunimo sąjunga“ buhalteriu, ir kad už aplaidų asociacijos buhalterinės apskaitos tvarkymą yra atsakingas būtent V. S., kaip šios asociacijos vadovas.

BPK 346 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvas skelbia, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudicinių faktų). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ABTĮ 58 straipsnio 4 dalis irgi numato, jog įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Vadovaujantis paminėtais įstatymuose įtvirtintais imperatyvais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyti V. S. nusikalstami veiksmai ir jų pasekmės laikytini prejudiciniais faktais, kurių negali paneigti pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą ir prie jo pridėtuose dokumentuose nurodytos aplinkybės dėl tariamos R. R. kaltės dėl tų nusikalstamų veikų padarymo, už kurias pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, nagrinėjamu atveju tiek Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis kaip turinčiomis prejudicinę galią.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba 2013 m. vasario 25 d. sprendime Nr. (1.9.)-S-586-13 darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. prašyme (reg. Nr. (1.7.)-ATP-513-13) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 ir prie šio prašymo pridėtuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo civilinio proceso tvarka reikalauti žalos priteisimo iš atsakovo R. R., nes jo veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įtvirtintų būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (konkrečiai – neteisėtų veiksmų ir kaltės), dėl to civilinėje byloje pareikštas pareiškėjo ieškinys priteisti iš R. R. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą negali būti patenkintas. Todėl Tarnyba ginčijamu 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktuose numatytais pagrindais.

Kaip papildomas argumentas, patvirtinantis Tarnybos padarytų išvadų, kad pareiškėjo reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus, teisingumą, gali būti tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-130-235/2013 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui R. R. dėl žalos priteisimo, 2013 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo V. S. ieškinį atmetė. LITEKO duomenimis, šis sprendimas 2013 m. liepos 23 d. įsiteisėjo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad aplinkybės, jog asmuo, kreipęsis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, pats surašo skundą, kreipiasi į įvairias institucijas dėl įrodymų išsireikalavimo, byloja apie pareiškėjo galimybę pačiam apsiginti ir neprašyti valstybės teiktinos antrinės teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savarankiškai inicijavo civilinės bylos Nr. 2-130-235/2013 iškėlimą, paduodamas ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui, pašalino šio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartimi nurodytus ieškinio trūkumus, pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pan., rodo ginčijamame 2013 m. vasario 25 d. sprendime padarytos Tarnybos išvados, kad pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, teisingumą.

Pabrėžtina, kad Tarnyba ginčijamą 2013 m. vasario 25 d. sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinusi visumą faktinių bei teisinių aplinkybių, savo sprendimą išsamiai motyvavo bei aiškiai nurodė atsisakymo teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagrindą. Pripažinus, jog 2013 m. vasario 25 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atsisakius tenkinti pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo Tarnybą tenkinti jo 2013 m. vasario 14 d. prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-513-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Taigi, administracinės bylos duomenys patvirtina, kad Tarnyba, priimdama 2013 m. vasario 25 d. sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2013 m. vasario 14 d. prašymą, laikėsi įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, todėl elgėsi teisėtai. Nenustatęs Tarnybos veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246, 6.271 straipsniai), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių reikšmingų argumentų ir įrodymų, kurios sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė–Maculevičienė