2016-05-10 Nr. AB-10198-3-61-3-01446-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-41-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01446-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 28 642,88 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. balandžio 6 d., taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nesutiko su jai paskirto teisėjo darbo užmokesčio dydžio ribojimu. R. V. rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, ir darė išvadą, kad Seimui 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XI-85 sumažinus pareiginės algos dydį iki 475 Lt, vėlesnis šio dydžio mažinimas iki 450 Lt pagal nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusį įstatymo pakeitimą, yra neteisėtas. Pareiškėja pažymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnio nuostatos reikalauja bazinį dydį nustatyti ne tų pačių metų paskutiniams penkiems mėnesiams, bet ateinantiems metams. Pareiškėja nurodė, kad ginčo laikotarpiu valstybės ekonominė ir finansinė padėtis stabilizavosi, tačiau sumažinti atlyginimai mokami iki šiol. Pareiškėja darė išvadą, kad pasibaigus sunkmečiui teisėjų atlyginimų dydis turėjo būti atstatytas visa apimtimi, t. y., toks, koks jis buvo pagal nuo 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojusį Teisėjų atlyginimų įstatymą.

Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams darbo užmokestį, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad sumažintas bazinis dydis taikomas visiems subjektams, neišskiriant teisėjų, todėl jis nėra diskriminacinio pobūdžio, nebuvo pažeistas proporcingumo ir lygiateisiškumo principas, kadangi analogiškas mažinimas taikomas ir valstybės tarnautojams, pareigūnams ir politikams. Be to, sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl laikinumo principas taip pat nepažeistas. Pareiškėja teisėjos pareigas pradėjo eiti 2010 m. sausio 8 d., galiojant sumažintiems koeficientams, todėl, atsakovo manymu, konstituciniai teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir kiti principai nebuvo pažeisti. Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti dėl sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo teismine tvarka. Tuo atveju, jeigu skundo reikalavimai būtų tenkinami, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo jo įsiteisėjimo dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo pareiškėjai 28 642,88 Lt nesumokėtos pareiginės algos ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dalies už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. balandžio 6 dienos. Teismas atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72, 107 straipsniais, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir pažymėjo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jos teisės į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą.

Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjo teisė valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei būklei, proporcingai sumažinti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, pareiginių algų (atlyginimų) koeficientus iš esmės nepaneigta. Toks mažinimas galėjo būti atliekamas, tačiau jis turėjo būti proporcingas visiems asmenims, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų. Sprendimą dėl koeficientų mažinimo galėjo priimti tik įstatymų leidėjas, nustatydamas savo nuožiūra vieningą proporciją koeficientams mažinti. Teismo vertinimu, nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų įmanoma nustatyti, kokia konkrečia vieninga proporcija turėjo būti visiems asmenims, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, sumažinti pareiginės algos (atlyginimų) koeficientai. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, t. y. nuo 2013 m. spalio 1 dienos. Tokiu atveju pareiškėjos teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientus, galiojusius iki Konstitucijai prieštaraujančių (sumažintų) koeficientų nustatymo, t. y. laikant, jog apylinkės teismo teisėjo – 14,2, ir pareiškėjai priteisiant skirtumą tarp pagal nesumažintus koeficientus apskaičiuotų sumų ir pagal faktiškai taikytus koeficientus išmokėtų sumų.

Teismo vertinimu, teisės aktai nepaneigia pareiškėjos teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą. Pareiškėjai, siekiančiai apginti pažeistas teises, negali atsirasti teisinė pareiga „laukti“, kol įstatymų leidėjas savarankiškai nuspręs atkurti pažeistas teises. Teismas pažymėjo, kad trejų metų ieškinio senaties terminas pagal Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį nepraleistas, o laikotarpis, už kurį prašoma priteisti nepriemoką, neviršija Darbo kodekse nustatyto trejų metų ribojimo, todėl reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį tenkintinas visa apimtimi.

Teismas laikė nepagrįstu pareiškėjos reikalavimą priteisti skolą iš atsakovų solidariai ir pažymėjo, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos atlyginimo nepriemoką iš esmės nulėmė įstatymų leidėjo veiksmai, teismas darė išvadą, kad ginčijama suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės.

Teismas rėmėsi Civilinio proceso kodekso 284 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-844/2010, nustatė, kad bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose iškelta nemažai analogiško pobūdžio bylų, kuriose atitinkamus ieškinius pareiškė ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kurių pareiginių algų (atlyginimų) koeficientų neteisėtas (neproporcingas) sumažinimas konstatuotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Atsižvelgęs į didelę pareikštų tokio pobūdžio ieškinio reikalavimų bendrą sumą, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad yra pagrindas atidėti priimamo teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikus duomenų, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nenagrinėjamas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai plečiamai taikė Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą terminą finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo išspręsti klausimai ne tik dėl teisėjų darbo užmokesčio sumažinimo ir kompensavimo, bet ir dėl visų valstybės ar savivaldybės tarnautojų darbo užmokesčio. Atsakovo teigimu, preliminariais skaičiavimais darbo užmokesčio kompensavimui reikėtų 1 mlrd. Lt, o šalies ekonominė padėtis sudėtinga. Atsakovas remiasi ABTĮ 103 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad pavedimas Vyriausybei nustatyti teisinį reguliavimą iki 2014 m. gegužės 1 d. negali būti laikomas nepagrįstu delsimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nenustatinėjo turtinės žalos dydžio.

Pareiškėja R. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja pažymi, kad 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymu buvo tik sudarytos prielaidos ir sąlygos galimai apginti jos teises ateityje, tačiau neišspręstas tarp šalių kilęs ginčas, nenustatytas netekto atlyginimo kompensavimo mechanizmas, nenubrėžtos tokio mechanizmo ir būsimo teisinio reguliavimo gairės ir kryptys. Atsakovo teiginį dėl trumpo termino finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui pareiškėja vertina kritiškai, nes valstybė turi nuolatinę galimybę žinoti savo turtinę padėtį. Pareiškėjos teigimu, esant konstatuotam jos teisių pažeidimo faktui, pažeidimo mastas, darbo užmokesčio dalies, kuri nepagrįstai nebuvo išmokėta, dydis ir kiti panašūs argumentai negali paneigti pareiškėjos teisės į teisminę gynybą. Pareiškėja pažymi, kad teismui nebuvo poreikio nustatinėti, kokia suma galėjo būti proporcingai sumažinta pati pareiginė alga, jai nebekeliant klausimo dėl pareiginės algos sumažinimo neteisėtumo ir sutinkant, kad neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis būtų apskaičiuojama pagal maksimaliai sumažintą iki 450 Lt pareiginės algos dydį.

Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja – Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja – kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jai 2010–2012 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 6 d.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 6 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų argumentu, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti R. V. reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėja, paduodama skundą, realizavo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jai nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, nes ji pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Vilniaus rajono apylinkės teismas. Tačiau atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Skirgailė Žalimienė