2017-05-30 Nr. AB-11096-3-61-3-03591-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-519-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03591-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant J. A. ir E. Ž., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. A. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. gegužės 5 d. raštą (sprendimą) Nr. 49SF-941-(14.49.104); 2) panaikinti Tarnybos 2015 m. birželio 11 d. raštą (sprendimą) Nr. 1SS-1495-(9.5); 3) įpareigoti Tarnybą atkurti pareiškėjai M. A. nuosavybės teises pagal pareiškėjos atstovo J. A. Tarnybos Vilniaus miesto skyriui 2012 m. gegužės 10 d. pateiktą prašymą registracijos Nr. 49GF-2231.

Nurodė, kad nesutinka su ginčijamais sprendimais, kadangi atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjos nurodytų argumentų, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes. Pareiškėja yra tėvo I. D. (I. D.), mirusio 1998 m. birželio 30 d., turto dalies paveldėtoja. Tarnyba 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 49S-757 mirusio I. D. vardu atkūrė nuosavybės teises už 12,3130 ha iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko J. (I.) D. valdytą žemę atlyginant pinigais bei nurodė, jog į likusią žemės dalį, t. y. 0,12 ha nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Pareiškėja po tėvo mirties paveldėjo kompensaciją pinigais už 12,3130 ha žemę. Teigė, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra rūpinosi tiek pareiškėja, tiek jos sūnus J. A., kuris susirašinėjo su Tarnyba. Paskutiniai raštai buvo adresuoti jos sūnui J. A., vykdant Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus įpareigojimą, nurodytą 2012 m. vasario 8 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104)-209. J. A. 2012 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą, kuriame išreiškė judviejų, t. y. pareiškėjos ir jo sūnaus, valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Teigė, kad šį prašymą, kaip atitinkantį išreikštą pareiškėjos valią, pripažino ir Tarnyba, nes ji 2012 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. 49S-757 nurodė, kad į likusią žemės dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau.

Pareiškėjos teigimu, egzistuoja pagrindas pripažinti, kad J. A. vardu pateiktas 2012 m. gegužės 10 d. prašymas yra ir jos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškiantis dokumentas. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 2.133 straipsnio 2, 6 dalimis, nurodė, kad J. A. davė rimtą pagrindą Tarnybai manyti, jog pareiškėja jį buvo paskyrusi savo atstovu, o jo rašytą prašymą patvirtino, todėl priešingai, nei atsakovas nurodo, J. A. prašymas turi sukelti pareiškėjai teisines pasekmes ir nuosavybės teisės turi būti atkurtos jos pageidaujamu būdu.

Pareiškėja ir jos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad jai yra išmokėta kompensacija pinigais už žemę.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 37-42) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 49SF-941-(14.49.104) ir Tarnyba 2015 m. birželio 11 d. raštu Nr. 1SS-1495-(9.5) pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises pagal 2012 m. gegužės 10 d. prašymą, kadangi, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad minėtame prašyme buvo išreikšta ir pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, tai jai negali sukelti teisinių pasekmių, atsižvelgiant į tuo metu galiojusius teisės aktus. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius išnagrinėjo pareiškėjos 2015 m. balandžio 3 d. prašymą, laikydamasis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Pažymėjo, kad pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti, jog J. A. 2012 m. gegužės 10 d. pateiktas prašymas Tarnybos Vilniaus miesto skyriui yra pareiškėjos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. (I.) D. valdytą žemę buvusiame Liudvinavo palivarke (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus mieste) išreiškiantis dokumentas, pateiktas nepraleidus įstatymo nustatyto termino, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-49687-566/2014 atsisakė priimti jos prašymą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-85-392/2015 pripažino, kad byla pagal pareiškėjos reikalavimus nenagrinėtina civilinio proceso tvarka bei konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimai Civilinio kodekso 2.133 straipsnio 2, 6 dalies pagrindu spręstini Tarnyboje ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį paliko nepakeistą.

Tarnybos teigimu, nei pareiškėja, nei J. A. neišreiškė valios gauti nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu terminu. J. A. 2012 m. gegužės 10 d. prašyme buvo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – pinigai, kadangi I. D. turto paveldėtojai galėjo keisti valią tik į šį atkūrimo būdą. Atsakovo nuomone, 2012 m. gegužės 10 d. prašyme išreikšta valia gauti neatlygintinai nuosavybėn 0,12 ha naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, negalėjo būti įgyvendinta pagal tuo metu galiojusį įstatyminį reguliavimą. Pažymėjo, kad šį būdą pareiškėja turėjo teisę rinktis nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. liepos 1 d., tačiau ji kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių su prašymu „išskirti žemės sklypą namo statybai Vilniaus mieste“ tik 2014 m. kovo 17 d., t. y. daugiau nei metus praleidusi Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu palaikė pareiškėjos skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. Ž. atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 97-98) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš I. A. N.

Nurodė, kad J. (I.) D. 1992 m. kovo 26 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 12,433 ha žemės plotą, buvusį Liudvinavo palivarke, Rudaminos valsčiuje, Vilniaus–Trakų apskrityje. Šiame prašyme E. Ž. tėvas Z. D. buvo įrašytas kaip pretendentas, turintis teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusį turto grąžinimą. Iki šiol Z. D. nuosavybės teisės neatkurtos. Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 2005 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-914-16/2014 pagal Z. D. pareiškimą nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, kad Z. D. laikytinas pretendentu atkurti nuosavybės teises patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, J. A. negalėjo teikti prašymų institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Atkūrimo įstatyme nurodytas tikslus valios dėl būdo išreiškimo ir jos pakeitimo laikotarpis – iki 2003 m. balandžio 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 7 d. sprendimu (b. l. 109-116) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad I. D. pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. suteikimą valstybės vienkartinės išmokos arba akcijas. Kadangi I. D. mirė 1998 m. birželio 30 d., remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos jo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Pagal paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą I. D. turto įpėdinis yra J. A., kuris paveldėjo butą, o likusią dalį pagal įstatymą pavedėjo I. D. vaikai, t. y. Z. D., kuris mirė 2006 m. rugsėjo 19 d., ir pareiškėja M. A.. Tokios aplinkybės yra konstatuotos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005. J. A. šios nutarties neskundė.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad J. A. 2012 m. gegužės 10 d. pateiktame prašyme išreikšta ir jos valia „paskirti 12 arų žemės sklypą Vilniaus mieste ir už likusią žemę išmokėti piniginę kompensaciją“, teismas pažymėjo, kad 1999 m. sausio 8 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime nurodyta, kad J. A. paveldimą turtą, kuriam išduotas pažymėjimas, sudaro butas. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.22 straipsnio 1 dalimi, testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą. Todėl teismas konstatavo, kad J. A. Tarnybos Vilniaus miesto skyriui teikė prašymus kaip I. D. turto paveldėtojas (šioje byloje nevertinama, kokį turtą jis paveldėjo) ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius jam, kaip turto paveldėtojui, o ne pareiškėjos atstovui, teikė atsakymus į jo prašymus. Pareiškėja 2013 m. birželio 5 d. įgaliojimu J. A. suteikė teisę jos vardu vesti I. D. paveldėjimo bylą, atstovauti Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje gaunant kompensaciją už likusią neatkurtą žemės dalį mirusiojo I. D. vardu bei šiuo tikslu pateikti jos vardu ir gauti reikiamus dokumentus, pasirašyti jos teikiamus prašymus, pareiškimus ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Pareiškėja jokio kito dokumento, kuriuo būtų įgaliojusi J. A. jos vardu teikti 2012 m. gegužės 10 d. prašymą, teismui nepateikė. Tokių duomenų nėra ir Nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Nei viename J. A. prašyme nenurodyta, kad jis teikia prašymą pareiškėjos M. A. vardu. Be to, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja 2013 m. birželio 5 d. išdavė įgaliojimą J. A., tačiau ji pati 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikė papildomus dokumentus bei 2013 m. rugsėjo 16 d. pateikė prašymą pervesti pinigus, o vėliau ir 2014 m. kovo 17 d. pateikė prašymą išskirti žemės sklypą namo statybai, kaip I. D. atkurtos teisės į žemę paveldėtojai. Taip pat pareiškėja patvirtino, kad ji gavo kompensaciją už žemę. Teismas konstatavo, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015 m. gegužės 5 d. raštu pagrįstai netenkino pareiškėjos 2015 m. balandžio 3 d. prašymo, kadangi J. A. nelaikytinas turto paveldėtoju į Tarnybos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 49S-757 atkurtas nuosavybės teises atlyginant pinigais, o ji pateikė prašymą praleidusi Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą prašymui dėl būdo pakeitimo pateikti.

Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404, įsigaliojusios nuo 2012 m. lapkričio 22 d. redakcija), teismas pažymėjo, jog pareiškėja tik 2014 m. kovo 17 d. pateikė prašymą, kuriame išreiškė valią, „išskirti žemės sklypą namo statybai Vilniaus mieste pagal bylą Nr. 1390, kaip savo tėvo I. D. vardu atkurtos teisės į žemę paveldėtojai“. Pareiškėjos veiksmai patvirtina, kad ji pati veikė kaip turto paveldėtoja. Teismas konstatavo, kad pareiškėja 2014 m. kovo 17 d. pateikė prašymą praleidusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Pareiškėja iki 2013 m. liepos 1 d. tokio prašymo nebuvo pateikusi.

Teismas padarė išvadą, kad J. A. 2012 m. gegužės 10 d. pateiktas prašymas negali būti vertinamas kaip pareiškėjos įgaliotinio pateiktas prašymas. Ginčijamame Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendime detaliai aprašytos nustatytos faktinės aplinkybės, remiamasi teismų sprendimais, todėl, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus ir nėra pagrindo jo naikinti.

Dėl Tarnybos 2015 m. birželio 11 d. rašto Nr. 1SS-1495-(9.5), kuriame Tarnyba, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad pareiškėjos skundo iš esmės nenagrinės, tačiau tame pačiame rašte detaliai nurodė faktines aplinkybes, teismų sprendimus, ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, t y. padarė išvadą, kad kadangi pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, o I. D. 1992 m. kovo 26 d. prašyme nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, bus taikytina Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis (atlyginama pinigais), be to, Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015 m. gegužės 5 d. ginčijamame rašte padarė tokią pačią išvadą, analizuodamas iš esmės tuos pačius duomenis, teismas konstatavo, kad Tarnyba, įvertinusi 2015 m. birželio 11 d. rašto Nr. 1SS-1495-(9.5) turinį, iš esmės nagrinėjo pareiškėjos prašymą ir jo netenkino. Vien tik nuoroda, kad Tarnyba iš esmės pareiškėjos skundo nenagrinės, negali paneigti pačiame sprendime nustatytų aplinkybių, situacijos teisinio vertinimo ir padarytų išvadų. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad Tarnybos 2015 m. birželio 11 d. raštas Nr. 1SS-1495-(9.5) yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis VAĮ 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Pareiškėja skunde nepaneigė Tarnybos nustatytų aplinkybių, t. y. kad J. A. laikytinas turto paveldėtoju, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teises I. D., ir kad jis veikė pareiškėjos vardu, pateikdamas 2012 m. gegužės 10 d. prašymą. Pažymėta, kad tiek J. A., tiek ir pati pareiškėja dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, tačiau atsakovui išlieka pareiga detaliai ir aiškiai pateikti atsakymus į pateiktus prašymus, įvertinus prašymo turinį.

Nepanaikinus ginčijamų sprendimų, atsižvelgus į šiame teismo sprendime nustatytas aplinkybes, netenkintas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises pagal pareiškėjos atstovo J. A. Tarnybos Vilniaus miesto skyriui 2012 m. gegužės 10 d. pateiktą prašymą registracijos Nr. 49GF-2231.

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens E. Ž. pašymo priteisti iš I. A. N. patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 200 Eur už atsiliepimo parengimą, teismas pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme turi konkrečiai nurodyti, iš ko prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, be to, prie prašymo pateikė tik mokėjimo kvitą, tačiau išrašytos sąskaitos ir detalaus išlaidų apskaičiavimo teismui nepateikė, todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nenagrinėjo. Teismas trečiajam suinteresuotam asmeniui taip pat išaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalimi, jis ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos turi teisę pateikti prašymą su detaliu išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Pareiškėja M. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 122-124), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nepagrįstai, tinkamai neįvertinus pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių bei įstatyminių nuostatų.

2. Po pareiškėjos tėvo I. D. mirties, pareiškėjos sūnus J. A. paveldėjo jo turtą pagal testamentą, jam 1999 m. sausio 8 d. buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriuo jis paveldėjo butą. Tačiau pareiškėjai 2013 m. rugsėjo 9 d. buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, kuriuo ji paveldėjo kompensaciją pinigais už 12,3130 ha žemės. Nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūra rūpinosi tiek pareiškėja, tiek jos sūnus J. A.. Susirašinėjimas tiek su Nacionaline žemės tarnyba, tiek su jos Vilniaus miesto skyriumi dėl nuosavybės teisių atkūrimo vyko tiek tarp pareiškėjos, tiek tarp jos sūnaus, tačiau paskutiniai raštai, kurių pagrindu buvo vykdomi visi Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus nurodyti įpareigojimai, buvo adresuojami pareiškėjos sūnui J. A.. Būtent jis, vykdydamas įpareigojimą, nurodytą Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. vasario 8 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104)-209, 2012 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą ir išreiškė jų abiejų valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Laikytina, jog šį prašymą, kaip atitinkantį pareiškėjos valią, pripažino ir Nacionalinė žemės tarnyba, nes 2012 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. 49S-757 nurodė, jog į likusią žemės dalį, t. y. į 0.12 ha, nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Tai, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, sudaro svarų pagrindą pripažinti, jog J. A. vardu pateiktas 2012 m. gegužės 10 d. prašymas yra pareiškėjos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškiantis dokumentas. Nepaisant to, jog jį pateikė pareiškėjos sūnus J. A., laikytina, jog jo vardu teiktas prašymas yra konkliudentiniais veiksmais išreikšta pareiškėjos valia dėl būdo pakeitimo.

3. Nei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, nei Atkūrimo įstatyme nėra numatyta, kad Vyriausybės nutarimu nustatytos prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, kad prašymas nepaduotas. Šiuo atveju yra svarbus viešojo administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-709/2003), t. y. atsakovas, matydamas ir manydamas, jog prašymas yra paduotas ne to asmens ar asmens, kuris neturėjo tam įgaliojimų, galėjo inicijuoti procedūrą prašymo trūkumams pašalinti, tačiau to ne tik kad nepadarė, bet ir toliau vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, juolab kaip ir 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu nurodė, jog į likusią žemės dalį, t. y. į 0,12 ha, nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau.

4. Šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikoma ir Civilinio kodekso 2.133 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, jog jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, analogija, tačiau dėl to teismas net nepasisakė. Taip pat CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. J. A. davė rimtą pagrindą Nacionalinei žemės tarnybai manyti, kad pareiškėja yra jį paskyrusi savo atstovu, o jo rašytą prašymą pareiškėja patvirtino, todėl, priešingai nei atsakovas nurodo ir teismas konstatavo, šis prašymas turi sukelti pareiškėjai teisines pasekmes ir nuosavybės teisės turi būti atkurtos pareiškėjos pageidaujamu būdu.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 140-144) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005 nustatyta bei konstatuota, kad pagal paveldėjimo pagal testamentą liudijimą I. D. turto įpėdinis yra J. A., kuris paveldėjo butą, o likusią turto dalį pagal įstatymą paveldėjo I. D. vaikai — M. A. ir Z. D.. Vadovaujantis Civilinio kodekso 5.22 straipsnio 1 dalimi, kurioje reglamentuota, kad testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepriskirta yra padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, tuo, kad pagal paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą I. D. turto įpėdinis yra J. A., o paveldėjimo pagal testamentą liudijime nurodyta, kad paveldimą turtą, kuriam buvo šis liudijimas išduotas, sudaro tik butas, J. A. negalėjo būti laikomas turto paveldėtoju, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teises I. D.. Tarnybos Vilniaus miesto skyriui pareiškėja 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikė 2013 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 3-4994, kuriame nurodyta, kad I. D. turtą paveldi pareiškėja, todėl ji yra turto, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teises I. D., perėmėja bei ji turėjo teisę teikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Pareiškėja tik 2014 m. kovo 17 d. pateikė prašymą, kuriame išreiškė savo valią „išskirti žemės sklypą namo statybai Vilniaus mieste pagal bylą Nr. 1390, kaip savo tėvo I. D. vardu atkurtos teisės į žemę paveldėtojai“. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad J. A. pateiktas prašymas negali būti vertinamas kaip pareiškėjos įgaliotinio pateiktas prašymas. Todėl kritiškai vertintinas pareiškėjos teiginys, kad 2012 m. gegužės 10 d. pateiktas prašymas J. A. vardu yra jos konkliudentiniais veiksmais išreikšta valia dėl būdo pakeitimo. Kaip pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, J. A. teikiamame prašyme nenurodyta, kad jis teikia prašymą pareiškėjos vardu bei nebuvo įgaliotas teikti tokio prašymo.

2. Nei pareiškėja, nei J. A., kurio 2012 m. gegužės 10 d. prašyme, pareiškėjos manymu, yra išreikšta jos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, neišreiškė valios gauti nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą Vilniaus mieste Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu. Šiame prašyme buvo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – pinigai (kaip tai numatyta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje, kuri įsigaliojo nuo 2012 m. vasario 1 d.), nes I. D. turto paveldėtojai galėjo keisti valią tik į šį atkūrimo būdą. Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (įsigaliojusi nuo 2012 m. lapkričio 21 d.) reglamentavo, kad pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, kuris turėjo būti pateiktas iki 2013 m. liepos 1 d., turėjo teisę pakeisti valią ir pasirinkti kitą būdą, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau pareiškėja tik 2014 m. kovo 17 d. pateikė prašymą, kuriame išreiškė savo valią „išskirti žemės sklypą namo statybai Vilniaus mieste pagal bylą Nr. 1390, kaip savo tėvo I. D. vardu atkurtos teisės į žemę paveldėtojai“. Todėl pareiškėja, 2014 m. kovo 17 d. pateikusi prašymą, praleido Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo ir minėtas prašymas buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytus terminus. Vadovaujantis tuo, 2014 m. kovo 17 d. prašyme išreikšta valia gauti neatlygintinai nuosavybėn 0,12 ha naują žemės sklypą individualiai statybai negalėjo būti įgyvendinta pagal tuo metu galiojantį įstatyminį reguliavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. Ž. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 127-128) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjos M. A. 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (už atsiliepimą į apeliacinį skundą).

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005 pasisakė, jog apelianto argumentai, kad pareiškėjas Z. D. nėra tinkamas pareiškėjas šioje byloje, nes jo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels jam teisinių pasekmių, atmestini kaip juridiškai nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad 1992 m. kovo 26 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę valstybinei institucijai rašė pats žemės savininkas J. D. (civilinė byla Nr. 2A-463/2005, b. l. 122-124), kuris 1998 m. birželio 30 d. mirė. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas (2 str.) tuo atveju, jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Testamentu J. D. dalį savo turto – butą, paliko suinteresuotam asmeniui J. A. (civilinė byla Nr. 2A-463/2005, b. 1. 45, 46), o likusią turto dalį pagal įstatymą (CK 5.22 str.) paveldėjo J. D. vaikai – Z. D. ir jo sesuo M. A. (civilinė byla Nr. 2A-463/2005, b. 1. 19-24). Proceso dalyviu buvo ir J. A.. Atsižvelgiant į tai konstatuotas faktas, kad nuo 2005 m. gegužės 17 d. nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalyviais tapo ir galėjo būti tik Z. D. ir M. A., o J. A. – ne.

2. Pareiškėja nepagrįstai prašo taikyti CK 2.133 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatas, nes tai prieštarauja CK 1.1 straipsnio 2 dalies nuostatoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentuojami santykiai).

3. Dėl to, kad J. A. pateiktame 2012 m. gegužės 10 d. prašyme išreikšta valia dėl tolimesnės nuosavybės teisių atkūrimo eigos yra pareiškėjos valia, mano, jog minėtame prašyme J. A. rašo ne taip: „Prašau už mano paveldėtą žemės sklypą suteikti (įrašas neįskaitomas) .. 12 arų žemės“. Prašyme nėra duomenų apie tai, kad jis veikia pareiškėjos vardu, priešingai, jis prašo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra būtų vykdoma jo vardu, kas prieštarauja 2005 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005 nustatytoms aplinkybėms, jog „testamentu J. D. dalį savo turto – butą paliko suinteresuotam asmeniui J. A. (b. l. 45, 46), o likusią turto dalį pagal įstatymą (CK 5.22 str.) paveldėjo J. D. vaikai – Z. D. ir jo sesuo M. A. (b. l. 19-24)“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo nr. 16034/90)). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo nr. 20772/92)). Todėl apeliacinės instancijos teismas, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo išvadų, tik atsako į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, tuo papildydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Bylos ginčas iš esmės yra dėl pareiškėjos teisės pakeisti valią ir pasirinkti kitą būdą, kuriuo ji siekia atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Prašymo turinys, kuriuo siekiama pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo valią bei būdą, teisės aktais nėra tiesiogiai nustatytas, todėl taikytinas panašius santykius reguliuojantis teisės aktas, o būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), kurios 9 punktu nustatyta, kad piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma: vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis ir buvimo vieta; nuosavybės teisių į turtą pagrindas; dabartinis turto valdytojas; nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas. Pagal šios Tvarkos 11 punktą kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai.

Tokiu būdu, bendras reikalavimas tiek prašymui atkurti nuosavybės teises, tiek valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeisti yra tas, kad tokį prašymą turi pateikti pilietis, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokį prašymą taip pat gali pateikti asmens, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, įgaliotas asmuo (CK 2.137 str. 1 d.).

Pareiškėja valios pakeitimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo grindžia J. A. 2012 m. gegužės 10 d. pateiktu prašymu, kuriame nurodyta, kad jis prašo „paskirti 12 arų žemės sklypą Vilniaus mieste ir už likusią žemę išmokėti piniginę kompensaciją“. Taip pat prašyme nurodyta, kad jis grindžiamas tuo, kad prašymą teikiantis asmuo paveldėjo žemės sklypą. Prašymo turinys nepatvirtina, kad jo autorius veikia pareiškėjos vardu, o priešingai – kad jis veikia kaip savarankiškas pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl pagrįstai pripažinta, kad minėtas prašymas nėra pateiktas asmens, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, šiuo atveju pareiškėjos, ar jos įgalioto asmens, todėl prašymas, kaip neatitinkantis Tvarkos 9 punkto reikalavimų, negalėjo sukelti teisinių pasekmių pareiškėjai bei pareigos atsakovui pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pareiškėjos vardu ir prašyme nurodytu būdu.

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai apie J. A. 2012 m. gegužės 10 d. prašymo netinkamą nagrinėjimą nevertinami, kadangi prašymo nagrinėjimo procedūros gali būti tikrinamos tik gavus paties J. A. skundą, nesant tokio skundo, teismas pagrįstai tik patikrino jo turinį ir nustatė, jog prašymas pareiškėjos teisėms įtakos neturi dėl ko ir CK nuostatos dėl atlikto veiksmo sukeltų teisnių pasekmių pareiškėjai netaikytinos.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas