2018-06-27 Nr. AB-12231-3-65-3-00347-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-752-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00347-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. J., V. P. ir D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. J., V. P., D. P. skundą dėl neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos I. J., V. P., D. P. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir VSDFV Utenos skyrius) priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotas ir neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: I. J. – 1 018,81 Eur, V. P. – 1 232,50 Eur, D. P. – 1 421,32 Eur.

2. Pareiškėjos paaiškino, kad ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje. Atsakovas neišmokėjo pareiškėjoms dalies darbo užmokesčio, kadangi taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai dėl Lietuvos valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės bei finansinės padėties. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas, atsakovas pareiškėjoms ketina grąžinti tik dalį dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiais pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo neišmokėto darbo užmokesčio: I. J. – 0,44 Eur, V. P. – 50,42 Eur, D. P. – 129,41 Eur. Grąžinamos sumos yra neteisingos, todėl, vadovaudamosis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimais, pareiškėjos prašė priteisti joms tokio dydžio darbo užmokesčio dalis, kurios nebuvo išmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų taikymo apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį.

3. Pareiškėjos taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams.

4. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad darbo užmokestį pareiškėjoms mokėjo vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavus įstatymų leidėjo pareigą nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą prarasto darbo užmokesčio kompensavimą per protingą laikotarpį, buvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Vadovaujantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatomis, Grąžinimo įstatymas taikomas valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, galiojusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, VSDFV Utenos skyriaus apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama 2016-2020 metais nustatytomis procentinėmis dalimis. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas pareiškėjoms VSDFV Utenos skyriaus atlikto grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumo. Atsakovo nuomone, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiam VSDFV Utenos skyriui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.

II. 6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjų I. J., V. P. ir D. P. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje.

8. Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-124-739/2016, įsiteisėjusiu 2016 m. liepos 19 d. sprendimu atmetė I. J., V. P., D. P. skundą, kuriuo pareiškėjos prašė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, ir VSDFV Utenos skyriaus priteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: V. J. – 1 019,25 Eur (3 519,28 Lt), V. P. – 1 282,92 Eur (4 429,68 Lt), D. P. – 1 550,83 Eur (5 354 Lt). Teismas, minėtoje byloje atmesdamas pareiškėjų skundą, nurodė, kad įstatymų leidėjui priėmus Grąžinimo įstatymą, reglamentuojantį dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu.

9. Teismas, įvertinęs Gražinimo įstatymo preambulėje įtvirtintas nuostatas, sprendė, kad įstatymų leidėjas šį įstatymą priėmė, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu.

Įstatymų leidėjas nurodė, kad Grąžinimo įstatymas buvo priimtas, įvertinus tai, kad paminėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas), bei atsižvelgus į tai, kad Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos.

Be to, įstatymų leidėjas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnis, reglamentuojantis dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, nustato, kokie praradimai, patirti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), yra jiems grąžinami (1 dalies 1–2 punktai); asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir išmokų apskaičiavimo formulę, jos sudedamąsias dalis ir dydžius (2 ir 3 dalys); apskaičiuotos grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, išmokamos 2016–2020 metais procentines dalis (7 dalis).

10. Teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančią pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, priimtu Grąžinimo įstatymu nustatė tvarką, kuria valstybė, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui, teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – šiuos praradimus per protingą laikotarpį kompensuos.

11. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, o teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, o asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

12. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstai keltų abejonių dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir nustatymą, šiam apskaičiavimui taikomus pareiginės algos (atlyginimo) dydžius, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams.

13. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pagrindo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir pareiškėjoms neišmokėto darbo užmokesčio dalis kompensuoti ne pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, o priteisti visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateikė išaiškinimą, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu ir be nepagrįsto delsimo. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Grąžinimo įstatymą ir taip įvykdžius Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nenustatė teisinio reguliavimo, pašalinančio neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjos neginčija VSDFV Utenos skyriaus pateiktų duomenų apie joms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio bendrų ir per 2016–2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų; byloje nėra ginčo ir dėl VSDFV Utenos skyriaus nustatyto piniginių lėšų procentinių dalių išmokėjimo per 2016-2020 metus grafiko.

15. Teismas sprendė, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimai per 2016–2020 metų laikotarpį nustatytais grafikais išmokėti pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis, t. y. I. J. – 0,44 Eur, V. P. – 50,42 Eur, D. P. – 129,41 Eur, yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjoms visą 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį.

16. Teismas nenustatė, kad byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, joje įtvirtintiems lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti mažinamas, tačiau tai turėjo būti daroma proporcingai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2449-520/2016) bei Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išdėstytą poziciją, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, pareiškėjų prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė.

III. 17. Pareiškėjos I. J., V. P., D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

18. Pareiškėjos nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisingas, nes nepagrįstai ir neteisėtai atsisakyta sustabdyti bylą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą spręsti dėl byloje taikytino teisės akto – Grąžinimo įstatymo, konstitucingumo, dėl to yra pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos ginamos ir saugomos vertybės.

19. Pareiškėjos nurodo, kad atsakovui taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, joms grąžintina tik dalis jų patirtų praradimų, t. y. tik dalis darbo užmokesčio, atitinkamai: I. J. – 0,44 Eur, V. P. – 50,42 Eur, D. P. – 129,41 Eur. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjų skundą, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Grąžinant nedidelę dalį jų patirtų praradimų, įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas neteisingas kompensacijų dydžio požiūriu, nesiderina su Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, bet ir teisinės valstybės principu. Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. balandžio 16 d. nutarimą, pareiškėjos įgijo lūkestį, kad jų patirti praradimai bus grąžinti didesne apimtimi.

20. Pareiškėjų nuomone, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatęs formulę, pagal kurią apskaičiavus grąžintinas sumas, kai pareiškėjoms jų patirti praradimai grąžintini nedideli, o kitiems valstybės tarnautojams grąžintina proporcingai didesnė prarasta dalis, kitiems – mažesnė dalis, ar visai negrąžinama, pažeidė Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes, pareiškėjų konstitucines teises, lygybės principą.

21. Pareiškėjų nuomone, įstatymų leidėjas neužtikrino, kad Konstitucijoje įtvirtintos ir saugotinos vertybės nebūtų paneigtos ar apribotos, o pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad pagal taikytiną Grąžinimo įstatymą pareiškėjoms grąžinant nedidelę dalį jų patirtų praradimų, yra pažeistos jų teisės, nuosavybės neliečiamumo principas. Grąžinimo įstatyme numatyta kompensavimo tvarka, kuomet taikomas sumažinto darbo užmokesčio koeficientas, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 m. mėnesius yra 0,98, o už 2010–2013 m. mėnesius – 0,955, laikytina naujai numatančia darbo užmokesčio mažinimą.

22. Pareiškėjų nuomone, išnagrinėtoje administracinėje byloje lieka neatsakytų klausimų, teismo sprendime yra neaiškumų, joms neužtikrinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Teismo sprendimo dalis, kurioje pasisakoma dėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo, pareiškėjoms nėra aiški ir suprantama, teismo motyvai nėra aiškūs ir įtikinantys, nėra aišku, ar Grąžinimo įstatyme nustatyta formulė yra teisinga. Situacija, kai pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą tvarką kompensuojama tik maža dalis darbo užmokesčio, yra pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas tirto Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumą, todėl tokio pareiškėjų prašymo pirmosios instancijos teismas netenkino nepagrįstai.

23. Pareiškėjos reikalauja teisingai kompensuoti ir atlyginti už darbą, kuris buvo atliktas, tačiau faktiškai neapmokėtas. Konstitucija garantuoja teisę į teisingą darbo apmokėjimą. Nevykdant iš Konstitucijos kylančios teismo pareigos šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjoms teisingo atlyginimo ar kompensacijos už faktiškai atliktą darbą, reikštų, kad jų teisės, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principai toliau pažeidžiami.

24. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad Grąžinimo įstatymu įvykdyta Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodyta pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Minėtame nutarime atlyginimų mažinimo neteisėtumas konstatuotas tik tiek, kiek jis buvo neproporcingas, todėl pareiškėjos negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad joms bus kompensuoti visi jų patirti praradimai. Pareiškėjos nepateikė skaičiavimų, pagrindžiančių argumentus, kad joms pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina praradimų dalis pažeidžia jų teises, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, o abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą.

26. Atsakovo nuomone, abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai nepagrindžia būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Byloje nustatytos aplinkybės, jų vertinimas byloje taikytinų teisės aktų kontekste pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, taikytina šioje byloje, gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos normoms, konstituciniams principams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms, ėjusioms VSDFV Utenos skyriaus valstybės tarnautojų pareigas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

28. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjos, manydamos, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal Grąžinimo įstatyme įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teismo sprendimu priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

29. Pareiškėjos apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, padarė klaidą, t. y., kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

32. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

33. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, pareiškėjos negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog joms bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

34. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

35. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-747-662/2018 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

36. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjų prašomo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš atsakovo.

37. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šiuo bylos aspektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

38. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

39. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos, prašydamos kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą, taip pat nėra būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grinė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.).

41. Apibendrindama bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. J., V. P. ir D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas