2022-06-15 Nr. AB-16226-3-64-3-02382-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-358-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02382-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Aleno Piesliako ir Vaidos Urmonaites-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. R. ir I. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. R., I. D. ir B. P. skundą atsakovui Šiaulių apygardos prokuratūrai dėl skundžiamų aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai L. R., I. D. ir B. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą skundu, kurį patikslino, prašydami panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. V5-9 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietų nustatymo“, kuriuo nuo 2020 m. spalio l d. Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorams, dirbantiems (duomenys neskelbtini), nustatyta tarnybos vieta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje Šiauliuose (toliau – ir Įsakymas), ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. rugsėjo 29 d. raštą (sprendimą) Nr. 17.9.-10673 (toliau – ir Raštas).

2. Pareiškėjai skunde nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 1-303 buvo sudaryta darbo grupė (toliau – ir Darbo grupė), ir jai pavesta, atsižvelgiant į 2019 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos posėdyje pateiktus pasiūlymus ir priimtus sprendimus, išanalizuoti prokuratūros veiklos procesų optimizavimo galimybes, siekiant prokuratūros veiklos valdymo efektyvumo, tolygaus darbo krūvio užtikrinimo, racionalaus turimų žmogiškųjų, finansinių išteklių valdymo bei vidaus administravimo pagerinimo ir pateikti išvadą generaliniam prokurorui. 2020 m. birželio 3 d. prokuratūros intranete buvo pateikta 2020 m. birželio 1 d. Darbo grupės išvada Nr. 17.9.-6434 (toliau – ir Išvada), su kuria galėjo susipažinti visi prokurorai ir prokuratūros darbuotojai. Nuo 2020 m. spalio 1 d. buvo atsisakyta 19 darbo vietų nutolusiose vietovėse, o kaip kompensacinis mechanizmas buvo numatyta kompensuoti naudojamo asmeninio transporto degalų išlaidas, nustatytos lankstesnės nuotolinio darbo organizavimo sąlygos ir paprastesnė leidimų dirbti nuotoliniu būdu suteikimo tvarka; sudaryta galimybė teritorinių prokuratūrų prokurorams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, generalinio prokuroro sprendimu, pagal poreikį nustatyti atskirą darbo grafiką. Prokuratūroje įgyvendinami siūlymai, kuriais, be kita ko, siekiama įgyvendinti tinkamą prokurorų specializaciją ypatingai nutolusiose darbo vietose bei racionaliai išnaudoti prokuratūros infrastruktūrą.

2.2. Išvadoje buvo siūloma nuo 2020 m. spalio 1 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje atsisakyti darbo vietos (duomenys neskelbtini) mieste ir ją nustatyti Šiaulių mieste. Iš viso buvo numatyta naikinti 20 regioninių apylinkių prokuratūrų (sujungiant padalinius). Šių išvadų pagrindu 2020 m. rugsėjo l d. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras priėmė įsakymą Nr. V5-9 „ Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietų nustatymo“. Šis prokuratūros „optimizavimas“ buvo slepiamas nuo prokurorų ir kitų prokuratūros darbuotojų, prokuratūros bendruomenė buvo visiškai išstumta iš šio proceso, nors toks planuojamas „optimizavimas“ palietė daugelį teritorinių prokuratūrų darbuotojų. Nebuvo klausiama prokuratūros darbuotojų nuomonės apie planuojamas pertvarkas.

2.3. Išvada yra neteisėta, nes Darbo grupė nesiekė jai generalinio prokuroro iškeltų tikslų; Darbo grupės veikloje nebuvo užtikrintas darbuotojų, kurių darbo vietos naikinamos, atstovavimas; tendencingas ir klaidingas duomenų pateikimas viešumoje ir Darbo grupės išvadose: pateikiami sprendimui pagrįsti reikalingi duomenys, o nepalankūs nutylimi ar ignoruojami; Darbo grupės išvadose nėra jokių paskaičiavimų apie finansinių išteklių naudojimą visų lygių prokuratūros darbo vietose (atitinkamai – generalinėje prokuratūroje, apygardų prokuratūrose, apylinkių prokuratūrose), kurių pagrindu būtų galima spręsti apie neefektyvų ar mažiau efektyvų lėšų panaudojimą konkrečiose darbo vietose; bloginamos darbo sąlygos darbdavio iniciatyva, tačiau nenumatytas kompensavimo mechanizmas; asmenys diskriminuojami kitų atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad buvo nuspręsta naikinti nutolusias darbo vietas, kuriose dirba 1-6 prokurorai.

2.4. Pareiškėjų darbo vieta (duomenys neskelbtini), į kurią buvo priimti dirbti, buvo panaikinta ir jie perkeliami dirbti į kitą rajoną – Šiaulius; kelionės išlaidos į naują darbą vietą ženkliai išauga; išauga rizika sveikatai ir net gyvybei dėl nuolatinių kelionių į kitą rajoną; nebuvo numatyta ar susitarta dėl jokių su darbo sąlygų pabloginimu susijusių išlaidų kompensavimo. Darbo grupės išvadose numatytos diskriminacinės darbo sąlygos ir statusas. Naikinamų darbo vietų prokurorai tampa antrarūšiais, be pastovios vietos, nes turės važinėti į kito rajono prokuratūrą ir tuo pačiu kontroliuoti ikiteisminį tyrimą bei palaikyti valstybinį kaltinimą savo gyvenamosios vietos rajone. Kelionės išlaidos į darbą vietą ženkliai išaugs, kaip ir rizika sveikatai ir net gyvybei dėl nuolatinių kelionių į kitą rajoną. Likusieji darbuotojai tokio pobūdžio nepatogumų ir išlaidų nepatirs. Kadangi (duomenys neskelbtini) rajone, kaip ir kituose rajonuose, išlieka teismų rūmai, policijos komisariatas, probacijos tarnyba, visiškai nesuprantama, dėl ko (duomenys neskelbtini) rajone bei kituose rajonuose esančios prokuratūros turi būti išstumtos į centrinius prokuratūrų padalinius, tai yra panaikintos.

2.5. Dėl važinėjimo į naujas darbo vietas nėra numatyta kompensuoti kuro išlaidas, nors pakeistus prokurorų darbo vietą jos ženkliai išauga. Toks veiklos optimizavimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, nes, darbindamiesi prokuratūros sistemoje, pareiškėjai pasirinko tarnybos vietą (duomenys neskelbtini) mieste. Tokia reforma bus grubiai pažeistos nepilnamečių vaikų teisės, kadangi prokurorų mažamečiai vaikai jau nebegalės būti nuvežami į vaikų darželius, mokyklas, nes prokurorai į tolimas nuo jų namų naujas darbo vietas turės išvykti labai anksti, kad spėtų 8.00 val. ryto atvykti į darbą. Visa tai kelia didelį stresą.

2.6. Pareiškėjai visi dirba prokuratūroje daugiau nei po 10 metų. Pradėdami tarnybą prokuratūroje, aiškiai žinojo, kad dirbs (duomenys neskelbtini). Čia yra jų šeimos, būstai, draugai, kaimynai, čia jų bendruomenė, su kurios nariais palaiko glaudžius ryšius, esant reikalui, vieni kitiems padeda. Be to, Šiaulių apygardos prokuratūros vadovai pareiškėjus buvo užtikrinę, kad visi galės dirbti (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjams į Šiaulius važinėti nereikės. Darbo grupės išvadose akcentuojama, kad vietose, kur panaikinamos prokuratūros, į ten esančius teismo rūmus prokurorai galės nuvykti tarnybiniu transportu, arba bus kompensuojamos su važiavimu susijusios išlaidos, tačiau tarnybinių automobilių skaičius nėra pakankamas, be to, gaištamas darbo laikas. Pareiškėjai įsitikinę, kad (duomenys neskelbtini) mieste esančios prokuratūros panaikinimas yra visiškai nelogiškas, netikslingas ir neteisingas. Rajonuose nebeatliekama kriminalinė žvalgyba dėl policijos padalinių sustambinimo. Retas sunkiai įrodinėjamas nusikaltimas atskleidžiamas vėlesnėse nusikaltimo tyrimo stadijose. Dažnai nusikaltimo tyrimai neatliekami taip vadinamais „karštais pėdsakais”. Prokurorų darbo vietų panaikinimas buveinėse, esančiose rajonuose, šiuo konkrečiu atveju – (duomenys neskelbtini) mieste, taip pat apribos galimybes gauti informaciją apie viešo intereso pažeidimus, sumažins piliečių teisių apsaugą - asmenys, fiziškai neturėdami lėšų nuvykti į Šiaulių miestą ir pateikti prašymų, negalės ginti savo teisių ir teisėtų interesų.

2.7. Susipažinus su 2020 m. rugsėjo l d. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro įsakymu Nr. V5-9 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietų nustatymo“ ir Darbo grupės išvadomis konstatuotina, kad numatytas prokuratūros „optimizavimas“ žymiai pablogins prokurorų darbo sąlygas, nes nenumatytas joks dėl to atsirandančių didelių nepatogumų ir prokurorų finansinių išlaidų kompensavimo mechanizmas, numatytas „optimizavimas“ sukels destrukciją kasdieninėje prokuroro darbo veikloje ir destabilizuos prokuratūros veiklą, įneš sumaištį darbe, bus neefektyviai ir netikslingai naudojamos valstybės lėšos ir darbo laikas, sumažės darbo efektyvumas, todėl toks „optimizavimas“ negali būti įgyvendintas. Neatsižvelgus į pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir priėmus teisės aktus, naikinančius esančias prokuratūros darbo vietas, savo pažeistas teises gins teismuose, reikalaus atlyginti padarytą žalą, be to, apie tai reguliariai informuos visuomenę. Būtina skubiai įvertinti numatytą prokuratūros „optimizavimą”, t. y. teritorinių prokuratūrų naikinimą, prokurorų darbo sąlygų bloginimą ir netinkamą šiuo metu esantį psichologinį mikroklimatą prokuratūroje.

2.8. Prieš tokį prokuratūros „optimizavimą“ pasisakė ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (Seimas atlieka parlamentinę prokuratūros kontrolę), bei profesinės sąjungos atstovai.

2.9. Faktiškai minėtu optimizavimu yra naikinamos darbo vietos teritorinėje apylinkės prokuratūroje, o darbuotojai perkeliami į kitą darbo vietą. Vienareikšmiškai toks procesas laikytinas teritorinio padalinio reorganizavimu. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas aiškiai apibrėžia, kad teritorinės prokuratūros reorganizavimas vykdomas išskirtinai generalinio prokuroro sprendimu. Generalinis prokuroras esminiais prokuratūros veiklos ir darbo organizavimo klausimais priima įsakymus. Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalis numato, kad prokurorai, nesutikdami su Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu, kitu norminiu aktu ar priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui), o nesutikdami su generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu ar kitu norminiu aktu, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę jį apskųsti teismui. Prokuratūros įstatymas nenumato šios funkcijos perleidimo žemesnio lygio prokurorui, todėl teritorinės prokuratūros naikinimo ar reorganizavimo klausimas privalo būti išspręstas išskirtinai tik generalinio prokuroro įsakymu. Šiuo atveju generalinis prokuroras nėra priėmęs įsakymo, kuriuo būtų naikinamas teritorinės prokuratūros padalinys – Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros darbo vieta (duomenys neskelbtini). Šio padalinio – darbo vietos naikinimas iš esmės prieštarauja Prokuratūros įstatymo 9 straipsniui.

2.10. Prokuratūros įstatymo 37 straipsnis numato aiškią laikino prokuroro perkėlimo į kitą prokuratūrą, kitą tos pačios prokuratūros padalinį ar kitas prokuroro pareigas, procedūrą. Šiuo atveju, kai naikinama darbo vieta (duomenys neskelbtini), pareiškėjai yra perkeliami į kitą padalinį – Šiaulių darbo vietą – ne laikinai (įsakyme nenurodomas terminas), todėl turėtų būti taikoma procedūra, numatyta Prokuratūros įstatymo 36 straipsnyje, reglamentuojančiame prokuroro perkėlimą į kitas pareigas. Šiuo atveju yra panaikinamas struktūrinis padalinys – apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) darbo vieta, prokurorams nebelieka galimybės dirbti neegzistuojančioje darbo vietoje. Keičiant darbo organizavimą ir perkeliant prokurorą į kitas pareigas yra būtinas prokuroro sutikimas. Generalinis prokuroras jokia forma pareiškėjų sutikimo būti perkeltais į kitą darbo vietą, net nesiteiravo. Tai yra esminis darbuotojo teisių pažeidimas.

2.11. Pareiškėjų teigimu, Darbo grupės Išvada yra nepagrįsta ir jos pagrindu priimtas skundžiamas Įsakymas (jo 1.1.24, 1.1.27,1.1.28 punktai) yra neteisėtas.

2.12. Atsakovas Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

3. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pareiškėjai L. R., I. D. ir B. P. 2020 m. rugsėjo 8 d. pateikė generaliniam prokurorui skundą dėl Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. V5-9 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų tarnybos vietų nustatymo” panaikinimo, tačiau generalinis prokuroras 2020 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 17.9.-10673 atsisakė patenkinti pareiškėjų prašymą.

3.2. Skundžiamu įsakymu pareiškėjų tarnybos vieta nuo 2020 m. spalio 1 d. buvo nustatyta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje (Šiauliuose). Laikotarpyje nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2020 m. spalio 1 d. pareiškėjai ėjo tas pačias – Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų pareigas, tačiau jų tarnybos vieta Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2018 m. lapkričio 14 d įsakymu Nr. V5-20 buvo nustatyta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje ((duomenys neskelbtini). Priėmus skundžiamą Įsakymą ir Raštą pareiškėjų pareigos liko tos pačios, jie nebuvo perkelti į kitas pareigas, tiesiog jų tarnybos funkcijų atlikimo vieta buvo nustatyta ne (duomenys neskelbtini), bet Šiauliuose.

3.3. Iki 2019 m. vasario 4 d. pareiškėjai ėjo kitas pareigas, kurios vadinosi „Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras (darbo vieta (duomenys neskelbtini))“. Įvykus Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo organizavimo pakeitimams, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 1-242 „Dėl apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigybių panaikinimo ir įsteigimo“ 1.34 papunkčiu buvo panaikintos penkios Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorų (darbo vieta (duomenys neskelbtini)) pareigybės. Pareiškėjai, jų raštiškai išreikštu sutikimu, buvo perkelti į lygiavertes, Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų, pareigas. Pareiškėjų ir kitų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigos buvo atsietos nuo konkrečios tarnybinių funkcijų atlikimo vietovės (tarnybos vietos).

3.4. Nuo 2020 m. spalio 1 d. atsisakyta 19 darbo vietų nutolusiose vietovėse, įskaitant (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjų teiginys, kad yra naikinami struktūriniai padaliniai, nepagrįstas. (duomenys neskelbtini) nebuvo atskiro struktūrinio padalinio, pareiškėjai dirbo struktūriniame padalinyje – Šiaulių apylinkės prokuratūroje. Pakeitus jų tarnybos vietą iš (duomenys neskelbtini) į Šiaulius, pareiškėjų tarnybos struktūrinis padalinys liko tas pats.

3.5. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjų atžvilgiu turėjo būti taikoma Prokuratūros įstatymo 36 straipsnyje numatyta perkėlimo į kitas pareigas procedūra. Skundžiamą įsakymą Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras priėmė vadovaudamasis Darbo grupės Išvada, kuri buvo padaryta išanalizavus ir įvertinus duomenis apie bendrą ir faktinį prokurorų ir prokuratūros personalo skaičių, prokurorų ir prokuratūros personalo skaičiaus santykį, pastarųjų metų nusikalstamumo tendencijas, ištirtas nusikalstamas veikas ir bylų likutį, nebaigtų tirti nusikalstamų veikų tendencijas, ikiteisminio tyrimo užbaigimą ir bylų perdavimą teismui taikant ekonomiškumo principą, nutolusių vietovių (kuriose dirba nuo 1 iki 6 prokurorų) prokurorų dalyvavimą teismo posėdžiuose ir priimamus proceso sprendimus; duomenis apie patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomų prokuratūros patalpų naudojimo efektyvumo ir išlaikymo kaštus. Apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui suteikta teisė nustatyti apygardos prokuratūros prokurorų tarnybos vietą. Ginčo atveju skundžiamu Įsakymu pareiškėjų tarnybos vieta buvo nustatyta toje pačioje Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje. Tai nėra perkėlimas į kitas pareigas, bet tarnybos (darbo) vietos nustatymas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjams turėjo būti taikoma Prokuratūros įstatymo 36 straipsnyje numatyta perkėlimo į kitas pareigas procedūra.

3.6. Prokuratūros įstatymo 37 straipsnis reglamentuoja laikiną prokuroro perkėlimą į kitą prokuratūrą, kitą tos pačios prokuratūros padalinį ar kitas prokuroro pareigas, kurio 1 dalyje nustatyta, kad generalinis prokuroras (jo pavaduotojas) tarnybinio būtinumo atvejais gali be prokuroro sutikimo laikinai perkelti jį į bet kurią prokuratūrą, kitą tos pačios prokuratūros padalinį ar kitas prokuroro pareigas. Atsižvelgiant į siekiamų sureguliuoti santykių pobūdį (tarnybos vietos nustatymą), šiuo atveju netaikomas Prokuratūros įstatymo 37 straipsnis, nes pareiškėjai nebuvo perkelti į kitą prokuratūrą, kitą tos pačios prokuratūros padalinį ar kitas prokuroro pareigas. Skundžiamas Raštas ir Įsakymo 1.1.24, 1.1.27, 1.1.28 papunkčiai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra motyvuoti bei atitinka jų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

3.7. Darbo grupės Išvada parengta nuodugniai išanalizavus prokuratūros veiklos procesus ir įvertinus įvairių kriterijų ir aplinkybių visumą, o joje išdėstyti siūlymai yra motyvuoti, paremti pagrįstais argumentais, nuoseklia priežasčių ir pasekmių analize. Šiai Išvadai pritarta ir ji įgyvendinama. Pareiškėjai L. R., I. D. ir B. P. ginčija šios Išvados teisėtumą ir pagrįstumą, nors ji yra rekomendacinio pobūdžio, ji nėra teisės aktas, todėl jos teisėtumas negali būti vertinamas per definitionem (pagal apibrėžimą). Pareiškėjai nesutinka ir su Išvadoje nurodytais siūlymais. Pažymėtina, kad šie siūlymai grindžiami ne teisinėmis aplinkybėmis, bet darbo organizavimo ir ekonominio pobūdžio kategorijomis: finansinių išteklių valdymu, vidaus administravimo pagerinimu, racionaliu žmogiškųjų išteklių valdymu, prokuratūros veiklos valdymo efektyvumu, rezultatyvumu, ekonomiškumu ir pan. Kadangi teismai nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, pareiškėjų argumentai dėl Išvados nepagrįstumo laikytini niekiniais.

3.8. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad jie buvo diskriminuojami. Diskriminacijos sąvokos apibrėžimas pateiktas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme, nustatančiame, kad diskriminacija – tai neigiamų pasekmių asmeniui sukėlimas dėl tam tikrų asmens požymių ar jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 5 ir 9 dalys nustato baigtinį diskriminacijos pagrindų sąrašą, t. y. lytis, rasė, tautybė, pilietybė, kalba, kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros, amžius, lytinė orientacija, negalia, etninė priklausomybė, religija. Šiuo atveju pareiškėjai L. R., I. D. ir B. P. nenurodo ir nepateikia jokių faktinių duomenų, kad būtent dėl kurio nors iš nurodytų požymių jiems buvo taikomos mažiau palankios sąlygos, negu kitiems asmenims. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad diskriminacijai pripažinti turi būti keletas sąlygų, o svarbiausia iš jų, kad skirtingas traktavimas būtų nepagrįstas, uždraustas įstatymu ir paremtas kriterijais, kuriuos draudžia įstatymas. Pareiškėjų teiginiai apie diskriminaciją laikytini nepagrįstais nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis.

3.9. Atsisakius nuo centrinių prokuratūros padalinių nutolusiose vietovėse esančių prokuratūros kaip infrastruktūros patalpų buvo išsaugotos visos prokurorų pareigybės ir imtasi priemonių, kad prokurorams būtų sudarytos tinkamos darbo sąlygos, t. y. nustatyta lanksti nuotolinio darbo tvarka; suteikti tarnybiniai kompiuteriai su darbui reikalingomis prieigomis prie informacinių sistemų dirbti nuotoliniu būdu; įrengti prokurorų laikini kabinetai ir pan. Teisės aktai numato galimybes kompensuoti su važiavimu susijusias išlaidas, išskyrus išlaidas taksi. Nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo teisės aktų pakeitimai, kuriais numatyta galimybė teritorinių prokuratūrų prokurorams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, generalinio prokuroro sprendimu, pagal poreikį nustatyti atskirą darbo grafiką, individualiai pasirinkti darbo pradžios ir pabaigos laiką su pertraukomis pailsėti ir pavalgyti.

3.10. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog yra skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje, skundžiamas Įsakymas ir skundžiamas Raštas yra pagrįsti ir teisėti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

4.1. Nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2020 m. spalio 1 d. pareiškėjai ėjo tas pačias pareigas, tačiau jų tarnybos vieta buvo nustatyta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nebuvo perkelti į kitas pareigas, tiesiog jų tarnybos funkcijų atlikimo vieta buvo nustatyta Šiauliuose.

4.2. Generalinės prokuratūros nuomone, Darbo grupės Išvada parengta nuodugniai išanalizavus prokuratūros veiklos procesus ir įvertinus įvairių kriterijų ir aplinkybių visumą, o joje išdėstyti siūlymai yra motyvuoti, paremti pagrįstais argumentais, nuoseklia priežasčių ir pasekmių analize. Išvadai pritarta ir ji įgyvendinama. Išvada yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisės aktas ir jos teisėtumas negali būti vertinamas pagal apibrėžimą. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas.

4.3. Pareiškėjai nenurodo ir nepateikia jokių faktinių duomenų, kad jie buvo diskriminuojami dėl požymių, nurodytų Lygių galimybių įstatyme, pareiškėjų teiginiai apie diskriminaciją laikytini nepagrįstais nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis.

4.4. Generalinė prokuratūra nesutinka, kad pareiškėjų atžvilgiu turėjo būti taikomos Prokuratūros įstatymo nuostatos dėl perkėlimo ar laikino perkėlimo į kitas pareigas, kadangi nagrinėjamu atveju prokurorų tarnybos vietos skundžiamu Įsakymu buvo nustatytos atsižvelgiant ne į darbo krūvių pasikeitimą, bet į darbo organizavimo pakeitimus, nurodytus Darbo grupės Išvadoje. Ginčo atveju skundžiamu Įsakymu pareiškėjų tarnybos vieta buvo nustatyta toje pačioje Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje. Tai nėra perkėlimas į kitas pareigas, bet tarnybos (darbo) vietos nustatymas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjams turėjo būti taikoma Prokuratūros įstatymo 36 straipsnyje nustatyta perkėlimo į kitas pareigas procedūra. Šiuo atveju Prokuratūros įstatymo 37 straipsnis taip pat netaikomas, nes pareiškėjai nebuvo perkelti į kitą prokuratūrą, kitą tos pačios prokuratūros padalinį ar kitas prokuroro pareigas. Skundžiami Įsakymas ir Raštas pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra motyvuoti bei atitinka jų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad yra skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai, numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjų B. P., L. R. ir I. D. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6.4, 6.5 punktų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. I-242 „Dėl apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigybių panaikinimo ir įsteigimo“ 1.34 punkto; Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. P-478 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių, Telšių apylinkių prokuratūrų prokurorų perkėlimo į kitas lygiavertes pareigas“ 1.31, 1.36, 1.37 punktų; Generalinio prokuroro 2019 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. I-303 „Dėl darbo grupės prokuratūros veiklos procesų optimizavimo veiklos procesų optimizavimo galimybėms įvertinti sudarymo” nuostatomis.

6. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas Įsakymas priimtas įgyvendinant Darbo grupės Išvados 1, 2 punktus, 1.1 ir 2.1 papunkčius. Siekdama racionalesnio ir efektyvesnio turimų žmogiškųjų, finansinių išteklių valdymo ir naudojimo bei tolygaus darbo krūvio paskirstymo užtikrinimo, Darbo grupė analizavo galimas prokuratūros veiklos efektyvumo didinimo kryptis, vertino pastaraisiais metais užregistruotų nusikalstamų veikų, ikiteisminio tyrimo bylų ir prokurorų priimamų procesinių sprendimų, teismų posėdžių, kuriuose prokuroro dalyvavimas yra būtinas, skaičius ir tendencijas. Per Darbo grupės veiklos laikotarpį atlikta 5 didžiųjų apylinkių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) prokuratūrų ir darbo vietų nutolusiose vietovėse situacijos analizė, įvertintas centriniuose padaliniuose ir darbo vietose nutolusiose vietovėse dirbančių prokurorų ir prokuratūros personalo darbo krūvis ir jų skaičiaus santykis bei prokuratūros pastatams reikalingos išlaikymo išlaidos. Darbo grupė įvertino, kad nutolusių vietovių darbo vietose, kur bylos dėl santykinai ne tokių pavojingų nusikalstamų veikų yra ne tokios sudėtingos, mažesnės apimties ir prokurorai neturi papildomų funkcijų (dalyvauti bylose apygardos teismuose), prokurorams padedančių darbuotojų yra daugiau negu didesnių miestų prokuratūrose. Toks prokurorų ir darbuotojų santykis akivaizdžiai rodo, kad darbo krūvis yra netolygus, o prokuratūros ištekliai naudojami neproporcingai ir neracionaliai, todėl įvertinus situaciją ir bendras tendencijas, reikalingi darbo pokyčiai. Išvados 7 punkte akcentuojama, kad netolygaus darbo vietų, esančių nutolusiose vietovėse, stambinimas leis efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius, tolygiau paskirstyti darbus, efektyviau formuoti ikiteisminio tyrimo ir valstybinio kaltinimo palaikymo praktiką, realiau įgyvendinti prokurorų specializacijas, išgryninti prokurorų funkcijas ir atsisakyti jų dubliavimosi, pasiekti didesnės prokurorų atsakomybės ir užtikrinti, kad tas pats prokuroras dalyvautų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo apygardos, kaip apeliacinės instancijos, teisme; taip pat tai turės įtakos apygardos prokuratūrų apylinkių prokuratūrų valdymo ir administravimo sąnaudų mažėjimui.

7. Teismas, įvertinęs Prokuratūros įstatymo ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. I-102 patvirtinto Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 28.2 punkto nuostatas, padarė išvadą, jog minėtuose teisės aktuose nustatyti tarnybos santykiai sureguliuoti taip, kad besąlygiškai nereikalaujama prokuroro sutikimo prieš priimant įsakymą dėl prokuroro tarnybos vietos pakeitimo, kuomet pakeitimas nėra tiesiogiai susijęs su esminio darbo krūvio pasikeitimu. Teismas pažymėjo, kad Įsakymas priimtas atsižvelgus į visetą Darbo grupės įvertintų aplinkybių, Darbo grupės išvados nebuvo siejamos išimtinai tik su darbo krūvio pasikeitimu. Teismas atkreipė dėmesį, jog sprendimą dėl tarnybos vietos pakeitimo gali priimti ne tik generalinis prokuroras, bet ir apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas).

8. Teismas, įvertinęs Darbo grupės nustatytus duomenis ir išvadas, sprendė, kad Šiaulių apygardos prokuroras, remdamasis surinktais duomenimis ir įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją, pagrįstai vadovavosi Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Reglamento 28.2 papunkčiu ir nustatė pareiškėjų tarnybos vietą Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje (Šiauliuose). Teismas atkreipė dėmesį, jog Prokuratūros įstatyme, netgi tuo atveju, jei būtų vykdomas perkėlimas į lygiavertes pareigas, nes keičiamas prokuratūros darbo organizavimas, nenustatoma pareiga siūlyti kitas pareigas tik asmens gyvenamojoje vietovėje.

9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių, kad skundžiamas Įsakymas galimai turės neigiamos įtakos pareiškėjų socialinei ir teisinei padėčiai, nes reikės vykti į kitą darbo vietą ir dėl to padidės laiko sąnaudos, sumažės galimybė bendrauti su artimaisiais ir kils kitokių nepatogumų, pažymėjo, jog skundžiamame Rašte detaliai išdėstyta, kad numatytas kompensavimo mechanizmas prokurorams, kurie naudoja ne tarnybinį transportą tarnybos reikmėms, numatytos lankstesnės darbo (tarnybos) sąlygos nuotoliniu būdu, galimybė nustatyti atskirą darbo grafiką, taip pat paaiškinama, kad šiuo metu prokuratūroje įgyvendinami siūlymai, kuriais, be kita ko siekiama įgyvendinti tinkamą prokurorų specializaciją ypatingai nutolusiose darbo vietose bei racionaliai išnaudoti prokuratūros infrastruktūrą.

10. Teismas pažymėjo, kad, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, nevertino, ar Šiaulių apygardos prokuratūros priimtas Įsakymas yra ekonomiškai tikslingas. Teismas nurodė, kad atsakovas turi diskreciją paskirstyti turimus resursus taip, kad būtų maksimaliai užtikrintas viešasis interesas. Atsakovas, atsižvelgdamas į Darbo grupės išvadas, įvertino darbo krūvius, reikiamos kvalifikacijos personalo poreikius konkrečioje tarnybos vietoje, kitas aplinkybes, reikšmingas užtikrinant Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūrai pavestų funkcijų vykdymą, t. y. atsakovo sprendimas buvo motyvuotas ir pagrįstas, šiais veiksmais buvo siekiama geriau organizuoti prokuratūros veiklą.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų patikslintame skunde nurodoma, jog jiems buvo nustatytos diskriminacinės darbo sąlygos, tačiau jie nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jų atžvilgiu vienodi faktai teisiškai buvo vertinti nevienodai ar iš esmės skirtingi faktai savavališkai buvo vertinti vienodai.

12. Teismas padarė išvadą, kad Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. V5-9 dalis, kuria nuo 2020 m. spalio l d. Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorams, dirbantiems (duomenys neskelbtini), nustatyta tarnybos vieta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje Šiauliuose, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jo naikinti remiantis pareiškėjų patikslintame skunde išdėstytais argumentais. Netenkinus šio reikalavimo, negali būti tenkinamas ir reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. rugsėjo 29 d. raštą (sprendimą) Nr. 17.9.-10673, kuriuo buvo revizuojamas skundžiamas Įsakymas (ginčui aktualioje dalyje) ir kuriuo pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą.

III. 13. L. R. ir I. D. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. V5-9 (1.1.24, 1.1.27, 1.1.28 papunkčius) ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 17.9.-10673.

13.1. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartoja nesutikimo su darbo grupės Išvada argumentus, kurie buvo nurodyti patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuodami:

13.2. Skundžiamame teismo sprendime daugiau akcentuojami lokaliniai prokuratūros teisės aktai, tai yra generalinio prokuroro įsakymai ir šiais įsakymais pavirtinti kiti prokuratūros teisės aktai, tačiau visiškai neužsimenama apie Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuris yra pagrindinis valstybės įstatymas, o sprendime minimas Prokuratūros įstatymas interpretuojamas neteisingai.

13.3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Kadangi Konstitucijoje prokuratūros veikla apibrėžiama Konstitucijos IX skirsnyje „Teismas“, reiškia, kad prokuratūra yra teisminės valdžios sudėtinė dalis ir ji turi veikti prie teismų.

13.4. Skundžiamas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis teismo sprendime minimais lokaliniais prokuratūros teisės aktais, tai yra generalinio prokuroro įsakymais ir šiais įsakymais patvirtintais kitais prokuratūros teisės aktais, kurie akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir Prokuratūros įstatymo 9 straipsniui, kuris numato, kad teritorines prokuratūras steigia, reorganizuoja ir likviduoja, jų statusą, struktūrą, kompetenciją ir veiklos teritorijas, atsižvelgdamas į įstatymų nustatytas apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijas, nustato generalinis prokuroras. Ši įstatyminė norma įpareigoja prokuratūros vadovą – Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą – nustatyti prokuratūros struktūrą atsižvelgiant į apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijas. (duomenys neskelbtini) mieste veikia Šiaulių apylinkės teismo rūmai (tai yra teismas), todėl jo veiklos teritorijoje – (duomenys neskelbtini) mieste – turi būti ir prokuratūra (jos struktūrinis padalinys). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nesivadovavo Konstitucija ir visiškai nepaminėjo Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio, kuris iš esmės įstatyminiu lygmeniu nustato prokuratūros struktūrą.

13.5. Skundžiamas Raštas taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes prieštarauja Konstitucijai ir Prokuratūros įstatymo 9 straipsniui. Vadovaujantis bendruoju teisės principu „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur), visi Konstitucijai ir Prokuratūros įstatymo 9 straipsniui prieštaraujantys teisės aktai – teismo sprendime minimi generalinio prokuroro įsakymai, šiais įsakymais patvirtinti kiti prokuratūros teisės aktai, Darbo grupės Išvada, skundžiamas Raštas ir Sprendimas, kuriuo nuo 2020 m. spalio l d. Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorams, dirbantiems (duomenys neskelbtini), nustatyta tarnybos vieta yra Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje Šiauliuose, – yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

13.6. Prokuratūros įstatymas numato teritorinių prokuratūros padalinių galimas struktūros pokyčių formas: įsteigimą, reorganizavimą, likvidavimą. Sąrašas baigtinis, įstatymas nenumato „optimizavimo“. Faktiškai minėtu optimizavimu yra naikinamos darbo vietos teritorinėje apylinkės prokuratūroje, o darbuotojai perkeliami į kitą darbo vietą. Vienareikšmiškai toks procesas laikytinas teritorinio padalinio reorganizavimu.

13.7. Įstatymas aiškiai apibrėžia, kad teritorinės prokuratūros reorganizavimas vykdomas išskirtinai generalinio prokuroro sprendimu. Generalinis prokuroras esminiais prokuratūros veiklos ir darbo organizavimo klausimais priima įsakymus. Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalis numato, kad prokurorai, nesutikdami su Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu, kitu norminiu aktu ar priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui), o nesutikdami su generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu ar kitu norminiu aktu, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę jį apskųsti teismui. Įstatymas nenumato šios funkcijos perleidimo žemesnio lygio prokurorui, todėl teritorinės prokuratūros naikinimo ar reorganizavimo klausimai privalo būti išspręsti išskirtinai tik generalinio prokuroro įsakymu. Generalinis prokuroras nėra priėmęs įsakymo, kuriuo būtų naikinamas teritorinės prokuratūros padalinys – Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros darbo vieta (duomenys neskelbtini). Šio padalinio – darbo vietos – naikinimas iš esmės prieštarauja Prokuratūros įstatymo 9 straipsniui.

13.8. Apeliantai pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui teiktus argumentus dėl teisės aktų, reglamentuojančių prokurorų perkėlimą ir laikinąjį perkėlimą.

13.9. Apeliantai, pasisakydami dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. P-478 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių, Telšių apylinkių prokuratūrų prokurorų perkėlimo į kitas lygiavertes pareigas“ nuo 2019 m. vasario 4 d. apeliantai jų raštiškai išreikštu sutikimu buvo perkelti į lygiavertes, Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų, pareigas, pažymi, jog tai nebuvo laisvanoriškas sutikimas. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog yra numatytas kompensavimo mechanizmas prokurorams, kurie naudoja ne tarnybinį transportą tarnybos reikmėms, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nėra numatytas prokurorų kelionių į naujas nutolusius nuo jų gyvenamų vietų tarnybos vietas savo automobiliais kompensavimo mechanizmas.

13.10. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai, teigdami, kad jiems buvo nustatytos diskriminacinės darbo sąlygos, nenurodė konkrečių tą patvirtinančių aplinkybių, ir pažymi, jog diskriminacinės sąlygos pasireiškia atsiradusia būtinybe važinėti į naujas darbo vietas iš savo asmeninių lėšų (nekompensuojant kelionės ir automobilių amortizacijos išlaidų), kai tuo tarpu Šiauliuose gyvenantiems prokurorams niekur važinėti nereikės ir dėl to jie neturės papildomų išlaidų; dėl šių išlaidų mažėjančiu darbo užmokesčiu; sumažėjusia bendravimo galimybe su vaikais, artimaisiais, laisvo laiko sumažėjimu, kai tuo tarpu Šiauliuose gyvenantys prokurorai to nepatirs.

14. Atsakovas Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepimu į apeliantų L. R. ir I. D. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

14.1. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos atliktu teisės aktų, reglamentuojančių prokurorų tarnybos sąlygas ir tvarką, išaiškinimu. Skundžiamu Įsakymu prokurorų tarnybos vietos buvo nustatytos tame pačiame Šiaulių apygardos prokuratūros teritoriniame struktūriniame padalinyje – Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūroje ir tos prokuratūros veiklos teritorijoje, o tai reiškia, kad šis Įsakymas nepakeitė prokurorų teisinės padėties ir pareigų. Iki skundžiamo Įsakymo priėmimo pareiškėjai K. R. ir I. D. ėjo Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas, ir po jo priėmimo eina tas pačias Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas. Perkėlimo į kitas pareigas procedūros nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos.

14.2. Skundžiamą Įsakymą Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras priėmė vadovaudamasis Darbo grupės Išvada, kuri buvo grindžiama visumos duomenų analize, o ne tik išimtinai darbo krūvio analize, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras pagrįstai vadovavosi Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Reglamento 28.2 papunkčiu ir nustatė apeliantų tarnybos vietą Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje (Šiauliuose).

14.3. Atsakovas nesutinka su apeliantų argumentais, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai, priimdami sprendimą, turėjo vadovautis Konstitucijos 118 straipsniu ir Prokuratūros įstatymo 9 straipsniu, kadangi šios teisės normos nėra taikytinos šiam ginčui spręsti, nes jos reguliuoja visiškai kitokius teisinius santykius. Konstitucijos 118 straipsnis nustato, prokuroro teisinį statusą, o Prokuratūros įstatymo 9 straipsnis skirtas teritorinių prokuratūrų teisinei padėčiai ir jų funkcijoms apibrėžti. Skundžiamu Įsakymu jokios prokuratūros nebuvo naikinamos, taip pat nebuvo naikinami prokuratūrų struktūriniai padaliniai bei nebuvo vykdoma prokuratūros reorganizacija. Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorų pareigybės sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 1-242, 3 punktu, yra nurodyti visos Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūriniai padaliniai: departamentai, skyriai, apygardų prokuratūros, jų skyriai ir apylinkių prokuratūros, jų skyriai (jeigu tokie yra). Šis prokurorų pareigybių sąrašas nuo 2019 m. vasario 4 d. nesikeitė, Šiaulių apygardos prokuratūra jokių juridinio asmens reorganizavimo procedūrų neatliko, todėl apeliantų teiginiai dėl pažeisto Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio yra visiškai nepagrįsti.

14.4. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl apeliantų nurodytų aplinkybių, bloginančių jų darbo sąlygas (galimą kasdieninį vykimą dideliais atstumais į darbo vietą ir dėl to patirtas dideles laiko sąnaudas, nepatogumus, sumažėjusią galimybę bendrauti su artimaisiais), t. y. kad skundžiamame Rašte pareiškėjams motyvuotai atsakoma, jog yra numatytas kompensavimo mechanizmas prokurorams, kurie naudoja ne tarnybinį transportą tarnybos reikmėms, numatytos lankstesnės darbo (tarnybos) sąlygos nuotoliniu būdu, galimybė nustatyti atskirą darbo grafiką, taip pat paaiškinama, kad prokuratūroje įgyvendinami siūlymai, kuriais, be kita ko, siekiama įgyvendinti tinkamą prokurorų specializaciją ypatingai nutolusiose darbo vietose bei racionaliai išnaudoti prokuratūros infrastruktūrą. Visiškai yra pagrįsta ir kita pirmosios instancijos padaryta išvada, kad teismuose nevertinamas skundžiamo Įsakymo tikslingumas, t. y. pareiškėjų nurodyti ekonominio pobūdžio argumentai.

14.5. Atsakovas nesutinka, kad skundžiamu Įsakymu apeliantai buvo diskriminuojami (daugiausia dėl ekonominių sąlygų), kadangi jie neatitinka Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme nurodomų diskriminacijos pagrindų, be to, teismo posėdžio metu pareiškėjai L. R. ir I. D. paaiškino, kad nuo skundžiamo Įsakymo priėmimo jie nei karto nėra vykę į savo darbo vietą Šiaulių mieste, apeliantai nepateikia jokių faktinių duomenų, kad būtent dėl kurio nors iš nurodytų diskriminavimo požymių jiems buvo taikomos mažiau palankios sąlygos, negu kitiems asmenims.

15. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

15.1. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad apeliantai pakartotinai ginčija skundžiamą Įsakymą ir Raštą, nurodydami pirmosios instancijos teismui teiktus argumentus, o teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės neginčija, nenurodo, kokias procesinės ir (ar) materialiosios teisės normas teismas pažeidė, kokias faktines aplinkybes vertino netinkamai.

15.2. Generalinė prokuratūra nesutinka su apeliantų argumentu, jog skundžiamame teismo sprendime daugiau akcentuojami lokaliniai prokuratūros teisės aktai, tačiau visiškai neužsimenama apie Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri yra pagrindinis valstybės įstatymas, o sprendime minimas Prokuratūros įstatymas interpretuojamas neteisingai, ir pažymi, jog teisės taikymo klausimas konkrečioje byloje yra išskirtinė teismo kompetencija ir jokie teisės aktai neįpareigoja teismo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos kiekvienoje byloje. Apeliantai nepateikia jokių argumentų, kodėl teismas netinkamai aiškino Prokuratūros įstatymo normas, o tiesiog nurodo savo subjektyvią nuomonę dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo.

15.3. Apeliantai nurodo, kad Konstitucijai ir Prokuratūros įstatymo 9 straipsniui prieštaraujantys teisės aktai – teismo sprendime minimi generalinio prokuroro įsakymai, šiais įsakymais patvirtinti kiti prokuratūros teisės aktai, Darbo grupės Išvada – yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl ir jų pagrindu priimti teisės aktai — skundžiamas Įsakymas ir skundžiamas Raštas yra neteisėti ir nepagrįsti, bet šie apeliantų teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. V5-9, kuriuo nuo 2020 m. spalio l d. Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorams, dirbantiems (duomenys neskelbtini), nustatyta tarnybos vieta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje Šiauliuose, ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. rugsėjo 29 d. rašto Nr. 17.9.-10673 teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą, konstatavęs, jog Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. V5-9 dalis, kuria nuo 2020 m. spalio l d. Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorams, dirbantiems (duomenys neskelbtini), nustatyta tarnybos vieta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje Šiauliuose, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, o šį Įsakymą revizavęs Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. 17.9.-10673 taip pat yra pagrįstas, ir negali būti naikinamas.

18. Apeliantai, nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia netinkamu įrodymų vertinimu, bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje taikė netinkamus teisės aktus.

19. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

20. Lietuvos Respublikos prokuratūros (toliau – prokuratūra) statusą, funkcijas, sandarą, veiklos pagrindus ir kontrolę, darbo organizavimo pagrindus, taip pat Lietuvos Respublikos prokurorų (toliau – prokurorai) statusą, kompetenciją, teises ir pareigas, tarnybos eigą, skatinimo bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, darbo užmokestį, socialines garantijas, asmens apsaugos priemonių tvarkymo ir naudojimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas. Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokurorų pavaldumą nustato šis Įstatymas ir Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai (toliau – Kompetencijos nuostatai). Generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymai, potvarkiai, nurodymai, kiti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams privalomi.

21. Generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūrų prokurorų įgaliojimus ir veikimo ribas (kompetenciją) vykdant Lietuvos Respublikos prokuratūrai nustatytas funkcijas, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu, viešojo intereso gynimu, administracinių nusižengimų teisena ir pranešėjų apsauga reglamentuoja Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-141 patvirtinti Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai. Pagal nurodytų nuostatų 6.4 punktą, apylinkės prokuratūros prokuroro darbovietė – apygardos prokuratūra, kurios veiklos teritorijoje savo funkcijas atlieka apylinkės prokuratūros prokuroras, neturintis pagrindinės tarnybos funkcijų atlikimo vietos, ir iš kurios gauna nurodymus, o pagal 6.5 punktą, apylinkės prokuratūros prokuroro tarnybos vieta – veiklos teritorija tos apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros, kurioje apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro įsakymu nustatyta apylinkės prokuratūros prokuroro tarnybos vieta.

22. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. I-242 „Dėl apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorų pareigybių panaikinimo ir įsteigimo“ 1.34 papunkščiu buvo panaikintos Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro (darbo vieta (duomenys neskelbtini)) (pareiginės algos koeficientas 13,9) penkios pareigybės. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. P-478 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių, Telšių apylinkių prokuratūrų prokurorų perkėlimo į kitas lygiavertes pareigas“ nuo 2019 m. vasario 4 d. pareiškėjai jų raštiškai išreikštu sutikimu buvo perkelti į lygiavertes, Šiaulių apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokurorų, pareigas (1.31, 1.36, 1.37 papunkčiai).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.).

24. Pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. I-102 patvirtinto Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo reglamento (aktuali nuo 2020 m. kovo 24 d. galiojanti redakcija) (toliau – ir Reglamentas) 28.2 punktą, apygardos vyriausiasis prokuroras nustato apylinkių prokuratūrų prokurorų, kurie tarnybines funkcijas atlieka visoje apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje ir kurių darboviete laikoma apygardos prokuratūra, specializaciją ir tarnybos vietą, taip pat ir apylinkės prokuratūros padalinyje, jei toks yra. Konstatavus esminį darbo krūvio pasikeitimą, jei kitomis priemonėmis užtikrinti tolygų darbo krūvį nekeičiant tarnybos vietos nėra galimybės arba kai tokios priemonės jau yra išnaudotos, sprendimas pakeisti prokuroro tarnybos vietą, jei dėl to pasikeis tarnybinių funkcijų atlikimo vietovė (miestas, rajonas), priimamas susipažinus su prokuroro nuomone ir argumentais dėl galimo tarnybos vietos pakeitimo ir turi būti suderintas su generaliniu prokuroru.

25. Aiškindamas šią Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo reglamento nuostatą pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Prokuratūros įstatyme ir Reglamente nustatyti tarnybos santykiai sureguliuoti taip, kad besąlygiškai nereikalaujama prokuroro sutikimo prieš priimant įsakymą dėl prokuroro tarnybos vietos pakeitimo, kuomet pakeitimas nėra tiesiogiai susijęs su esminio darbo krūvio pasikeitimu, <...> sprendimą dėl tarnybos vietos pakeitimo gali priimti ne tik generalinis prokuroras, bet ir apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas).

26. Galimybes optimizuoti prokuratūros veiklą nagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. I-303 „Dėl darbo grupės prokuratūros veiklos procesų optimizavimo veiklos procesų optimizavimo galimybėms įvertinti sudarymo” sudaryta darbo grupė, kuri savo pasiūlymus išdėstė 2020 m. birželio 1 d. išvadoje Nr. 17.9-6434. Šioje išvadoje nurodoma, kad nustatytas prokurorų ir prokuratūros personalo santykis akivaizdžiai rodo darbo krūvio netolygumą, neproporcingą ir neracionalų prokuratūros išteklių naudojimą (1 punktas), kad užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius kiekvienais metais mažėja, o baudžiamosios politikos (teisėkūros) tendencijos (didinami pagrobto, užvaldyto turto vertės arba padarytos žalos dydžiai) rodo veikų, dėl kurių padarymo kiltų baudžiamoji atsakomybė, mažėjimą (2 punktas). Atsižvelgiant į tai buvo siūloma nuo 2020 m. spalio 1 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje atsisakyti prokurorų tarnybos vietų Pakruojyje, Radviliškyje ir Raseiniuose, o prokurorų tarnybos vietas nustatyti artimiausioje pagal atstumą vietovėje nuo prieš tai buvusios tarnybos vietos – atitinkamai Joniškyje (tarnybos vietos iš Pakruojo), Šiauliuose (tarnybos vietos iš Radviliškio) ir Kelmėje (tarnybos vietos iš Raseinių). Taip pat akcentuojama, jog netolygaus darbo vietų, esančių nutolusiose vietovėse, stambinimas leis efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius, tolygiau paskirstyti darbus, efektyviau formuoti ikiteisminio tyrimo ir valstybinio kaltinimo palaikymo praktiką, realiau įgyvendinti prokurorų specializacijas, išgryninti prokurorų funkcijas ir atsisakyti jų dubliavimosi, pasiekti didesnės prokurorų atsakomybės ir užtikrinti, kad tas pats prokuroras dalyvautų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo apygardos, kaip apeliacinės instancijos, teisme; taip pat tai turės įtakos apygardos prokuratūrų apylinkių prokuratūrų valdymo ir administravimo sąnaudų mažėjimui (7 punktas).

27. Anksčiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog prokuratūroje, tame tarpe ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje, vykdyti veiklos optimizavimo ir efektyvinimo pokyčiai buvo objektyviai pateisinami ir prokurorų L. R., I. D. bei B. P. tarnybos vieta pagrįstai nustatyta Šiauliuose. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir teritorinėms prokuratūroms pavestus uždavinius Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai turi teisę veikti taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų gero valdymo/administravimo principų, o tam pasiekti anksčiau minėtiems subjektams suteikta teisė nustatyti prokuratūrų struktūrą ir prokurorų tarnybos vietą.

28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad faktiškai minėtu optimizavimu buvo naikinamos darbo vietos teritorinėje apylinkės prokuratūroje, o darbuotojai perkeliami į kitą darbo vietą. Vertintina, jog nagrinėjamu atveju neįvyko pareiškėjų perkėlimas į kitas pareigas, todėl neprivalėjo būti atliktos su tokiu perkėlimu susijusios procedūros (taikomos Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 36 ir 37 straipsnių nuostatos). Kilusio ginčo kontekste taip pat neaktualus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos prokuratūros 9 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, apibrėžiantis teritorinės prokuratūros veiklos juridinius pagrindus.

29. Taip pat atmestini pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl jų diskiriminacijos. Pareiškėjai nenurodė ir nepateikė jokių faktinių duomenų, kad būtent dėl kurio nors iš nurodytųjų Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatympo 2 straipsnio 1 dalyje požymių jiems buvo taikomos mažiau palankios sąlygos nei kitiems asmenims. Apeliaciniame skunde išdėstytos pareiškėjų diskriminacinės darbo sąlygos tokiomis nelaikytinos anksčiau minėto įstatymo prasme. Be to, jiems buvo numatytas tam tikras kompensacinis mechanizmas naudojant ne tarnybinį transportą tarnybos reikmėms, lankstenės darbo (tarnybos) sąlygos (galimybė dirbti nuotoliniu būdu, nustatyti atskirą darbo grafiką ir pan.).

30. Nors L. R. ir I. D. apeliaciniame skunde nurodė ir daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir nekeičia šiame teismo procesiniame dokumente padarytų išvadų. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus).

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

32. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. R. ir I. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė