A-575-1113-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1113/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01066-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. ir R. L. prašymą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai A. L. ir R. L. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: A. L. – 66,82 Lt, R. Lauciuvienei – 314,44 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, todėl jie yra išsaugoję galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas teises teismine tvarka. Teigė, kad sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdama kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu į pareiškėjų prašymą su juo nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti. Pažymėjo, jog pareiškėjų reikalavimai tenkintini nuo 2007 m. bandžio 1 d., o pareiškėjui A. L. priteistinos sumos mažintinos už 2007 m. sausio – kovo mėnesius.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė (toliau – ir atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė) atsiliepimu, kurį patikslino, su pareiškėjų prašymu nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjams palankų sprendimą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Pažymėjo, kad, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teigė, jog, vadovaujantis DK nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami tik nuo prašymo teismui padavimo dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės pareiškėjams A. L. – 66,82 Lt, R. Lauciuvienei – 263,38 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Sprendimo įvykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs su pareiškėjais.

Teismas pažymėjo, kad pagal R. L. asmeninę uždarbio kortelę už 2008 m. matyti, kad 2008 m. spalio mėnesį jai buvo neišmokėta 51,06 Lt už darbą naktį 2 mėn. atgal. Teismas vertino, jog ši suma neįskaityta į bendrą neišmokėto darbo užmokesčio sumą dėl to, jog tai yra perskaičiuota priemoka už darbą nakties metu, o ne darbo užmokesčio dalis, išskaičiuota pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Teismas nurodė, kad pareiškėjams taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Remdamasis tuo, teismas atnaujino ieškinio senaties terminą A. L. reikalavimui už 2007 m. vasario mėnesį. Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų pagal DK 298 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, nes valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį.

III. Atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 176-177), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nurodo, kad, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu bei KTĮ 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė, apskaičiuojamu laikotarpiu vadovavosi dabar jau antikonstituciniu pripažintu teisės aktu, kad netinkamai organizavo pareiškėjų darbą ir dėl to susidarė jų darbo užmokesčio nepriemokos, yra neteisinga. Mano, kad teismo išvadas, suponuojančias rinktinės pareigą išmokėti pareiškėjams negautas darbo užmokesčio dalis, galima suprasti tik kaip atsakomybę prieš pareiškėjus, nors Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė, apskaičiuodama pareiškėjų darbo užmokestį, tinkamai vykdė įstatymo nuostatas ir joms nenusižengė. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Lietuvos valstybės netraukė atsakove.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 182-184), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Be argumentų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jurisprudencijos tęstinumą ir be pagrindo nesivadovavo Konstitucijos 107 straipsniu, kuriuo remiantis Konstitucinio Teismo galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį. Be to, teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias senaties terminus, ir nepagrįstai atnaujino senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų reikalavimai atsakovui Lietuvos valstybei pirmosios instancijos teismo buvo atmesti, tenkinant reikalavimus iš atsakovo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinę. Atsižvelgiant į tai, atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinio skundo motyvai teisėjų kolegijos nenagrinėtini, nes pareiškėjų skundas jo atžvilgiu atmestas. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdami senaties terminų, nustatytų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, atimančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo.

Pastebėtina, kad atsakovas Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl pareiškėjams priteistų sumų dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota, remiantis pateiktais dokumentais, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjams priteistinas sumas.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė