Legislator Case Law & Legislation
8d2d4dea-eba7-4563-8e55-343ab49e7fff AI generated

8d2d4dea-eba7-4563-8e55-343ab49e7fff · Vilniaus apygardos teismas

Case Number 8d2d4dea-eba7-4563-8e55-343ab49e7fff
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

sprendimo kategorijos: 44.1.; 44.5.2.7.; 73.2.5.5.; 121.15.; 121.18.; 121.21 dalyvaujant ieÅ¡kovo AB If P & C Insurance AS atstovui ArtÅ«rui Kalyčiui, atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Dariui Vilimui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo AB If P & C Insurance AS ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo.

Legislator headnote

AI generated

8d2d4dea-eba7-4563-8e55-343ab49e7fff · Vilniaus apygardos teismas: vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo AB If P & C Insurance AS ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

                                                                                                Â

Civilinė byla Nr.2A-1307-345/2011

Teisėja Snieguolė Bielskienė                                                                            Â

                                                              Procesinio

sprendimo kategorijos: 44.1.; 44.5.2.7.; 73.2.5.5.; 121.15.; 121.18.; 121.21

        Â

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės ir Dalios Višinskienės, sekretoriaujant Inesai Ulevičiūtei,

dalyvaujant ieÅ¡kovo AB If P & C Insurance AS atstovui ArtÅ«rui Kalyčiui, atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Dariui Vilimui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo AB If P & C Insurance AS ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,        n u s t a t ė :

ieÅ¡kovas AB If P&C Insurance AS kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl nuostolių atlyginimo, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos Respublikos (toliau – valstybės), atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 6 722,26 Lt nuostolių,  6 procentų dydžio metinių palÅ«kanų nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo

visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „If draudimas", kaip draudikas, 2007 m. birželio 1 d. draudimo

sutarties pagrindu su UAB „Alsantė" apdraudė transporto priemonę NISSAN 350 Z, valst. Nr. CFH 005 transporto

priemonių draudimu. 2007 m. rugpjūčio 7 d., apie 22:20 val., Alytaus

r. sav. kelyje Valkininkų glž. stotis- Daugai - Alytus, ties 42.95 kilometru, įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta transporto

priemonė. Eismo įvykis įvyko dėl to, jog transporto priemonės vairuotojas Aidas Tilmantas nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai staiga į

keliÄ iÅ¡bėgo stirna. Tačiau 2007 m. rugpjūčio 16 d. Alytaus miesto ir

rajono policijos komisariate buvo priimtas nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos

ir dėl Å¡io įvykio netraukti transporto priemonės vairuotojo A.Tilmanto administracinėn atsakomybėn. Pažymėjo, kad 2007 m. rugpjūčio 7 d. eismo įvykį draudikas pripažino draudiminiu ir minėtos draudimo sutarties pagrindu bei, remiantis transporto priemonės remonto iÅ¡laidas pagrindžiančiais dokumentais, draudėjui UAB „Alsantė" iÅ¡mokėjo 6 722,26 Lt dydžio draudimo iÅ¡mokÄ . Todėl, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , draudikas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingÄ dėl žalos (nuostolių) padarymo asmenį, t.y. atsakovę.         Â

           Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal LR Laukinės gyvÅ«nijos įstatymo ir CK nuostatas, valstybė, kaip laukinių gyvÅ«nų savininkas (valdytojas), Å¡ių gyvÅ«nų padarytÄ Å¾alÄ privalo atlyginti tik įstatymų numatytais atvejais ir nustatyta tvarka. Ä®statymai nemato, kad žalÄ privalo atlyginti valstybė, jei jÄ patiria autotransporto priemonės savininkas dėl transporto priemonės susidÅ«rimo su laukiniais gyvÅ«nais.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas sprendimu ieškinį tenkino pilnai – priteisė ieškovui AB If P&C Insurance AS iš atsakovės Lietuvos

Respublikos, atstovaujamos  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 6722,26 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 procentų metinių palÅ«kanų  už priteistÄ sumÄ nuo

bylos iÅ¡kėlimo teisme, t.y. 2009 m. rugsėjo 9 d., dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Teismas konstatavo, kad byloje pateikti statistiniai duomenys liudija, kad eismo dalyvių interesai, esant pakankamai avaringai situacijai, t.y. dideliam transporto priemonių susidÅ«rimų skaičiui su laukiniais žvėrimis KraÅ¡to reikÅ¡mės kelyje Nr. 128, nebuvo įvertinti, tame tarpe ir rizika asmens gyvybei bei sveikatai. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad vairuotojo A.Tilmanto vairuojamas automobilis 2007-08-07 susidÅ«rė su į keliÄ iÅ¡bėgusia stirna. Teismas taip pat konstatavo, kad negali bÅ«ti suteiktas prioritetas laukiniams žvėrims prieÅ¡ kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, konkrečiai – asmens nuosavybę. Laikė, kad atsakovo teiginiai, jog valstybei turėtų bÅ«ti taikomas specialus teisinis rėžimas, sprendžiant klausimÄ dėl žalos, padarytos laukinių gyvÅ«nų, atlyginimo, paneigtų Konstitucijos 30 str. 2 d. įtvirtintÄ imperatyvÄ â€“ reikalauti žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atlyginimo ir tÄ atlyginimÄ gauti. Juolab, kad ir Saugaus eismo automobilių keliais 11 str., reglamentuojantis saugių eismo sÄ lygų užtikrinimÄ keliuose, nenumato jokių iÅ¡imčių kelio savininkui atlyginti žalÄ asmenims, atsiradusiÄ dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Teismas taip pat padarė iÅ¡vadÄ , kad CK 6.267 straipsnio 2 dalies nuostata, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, liko neįgyvendinta ir Å¡iuo atveju yra įstatymo spraga, dėl kurios negali bÅ«ti paneigta konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimÄ , o laukinio žvėries iÅ¡bėgimas į keliÄ prieÅ¡ valstybiniu keliu važiuojantį automobilį kelia grėsmę žmogaus gyvybei, sveikatai, turtui. Teismas konstatavo, jog valstybė, kurios institucijos kaupia, sistemina ir analizuoja statistinius duomenis apie keliuose įvykusius eismo įvykius, esant pakankamai intensyviam eismui,

ypatingai dideliam avaringumui dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais Krašto kelyje Nr. 128, nesiėmė priemonių

avaringumui sumažinti. 10 kilometrų kelio atkarpoje jokio įspėjamojo ženklo nebuvo, įvertinant, kad įspėjamasis ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ galioja tik 4 km ruože. Teismo manymu, valstybė, būdama laukinės gyvūnijos ir Krašto reikšmės kelių savininke, pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas apeliaciniu skundu praÅ¡o sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ atmesti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį. Nurodo, kad sprendžiant konkretų žalos kilimo ir jos atlyginimo klausimÄ , įvertinant konkrečios autoįvykio vietos avaringumÄ , turėtų bÅ«ti vertinama konkrečios autoįvykio vietos duomenų statistika. Faktinė klaida padaryta dėl to, kad avaringumo faktui patvirtinti paimti bendri duomenys, nurodant, kad kelio Valkininkų glž. stotis-Daugai-Alytus atkarpoje nuo 0,00 km. iki 44,14 km., laikotarpyje nuo 2004 m. vasario 9 d. iki 2007 m. rugpjūčio 7 d.

įvyko 36 eismo įvykiai, kurių priežastis - susidÅ«rimai su laukiniais gyvÅ«nais. Å ie duomenys yra tik bendro pobÅ«džio pakankamai dideliame kelio ruože ir neatspindi konkrečios kelio atkarpos realios situacijos, be to, skirtingi gyvÅ«nai, skirtingais metų laikais migruoja, todėl Å¡ie skaičiai iÅ¡ esmės neparodo nei gyvÅ«nų migracijos atitinkamoje kelio atkarpoje, nei laiko, kada tokia migracija vyksta. SÄ voka „didelis avaringumas" yra labai subjektyvi, nepagrįsta jokiais norminiais aktais, o teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d.

įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikÅ¡mės keliuose metodika". Teismas netinkamai aiÅ¡kino ir Medžioklės įstatymÄ , t.y. medžioklės tikslÄ . Konstitucinis Teismas pasisakė apie laukinės gyvÅ«nijos apsaugÄ , jos kaip vertybės iÅ¡saugojimÄ , perdavimÄ ateities kartoms, o ne apie tai, kad stirna yra žvėris, kuris turi bÅ«ti sumedžiotas. Todėl, netinkamai aiÅ¡kinant įstatymus, daroma neteisinga prielaida, kad valstybė nesiima jokių priemonių suvaldyti laukinius gyvÅ«nus.

Nesutinka su teismo nuomone, kad „valstybė turėjo imtis priemonių susidariusiai situacijai įvertinti, kad tokie statistiniai duomenys sudarė pakankamÄ pagrindÄ prognozuoti transporto priemonių susidÅ«rimus su žvėrimis". Jeigu valstybė turėjo prognozuoti transporto priemonių susidÅ«rimus su žvėrimis, tai ir draudimo kompanija turėjo įvertinti tokiÄ rizikÄ , t.y. tokie duomenys turėtų bÅ«ti draudimo sutartyje. Draudimo įstatymas, LR CK ir kitos norminių aktų nuostatos leidžia draudėjui įvertinti ir prisiimti atitinkamÄ rizikÄ už atitinkamÄ užmokestį.

Nebuvo nustatinėjamas rizikos prisiėmimo ir atsakomybės kilimo santykis, o buvo preziumuota, kad valstybė turi atsakyti net už rizikas, kurias prisiima privatus Å«kio subjektas. Nėra jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos bÅ«tų pažeidusios kelių ženklinimo tvarkÄ , minėtÄ metodikÄ ar kitų teisės aktų reikalavimus. Nebuvo nustatyta, kad kuri nors valstybės institucija bÅ«tų pažeidusi teisės aktus. Nurodoma, kad „valstybė, kaip savininkas, nesiėmė priemonių....".

Šioje vietoje reikėtų atskirti kelio savininko pareigas nuo laukinės gyvūnijos savininko pareigų ir identifikuoti kokios institucijos kompetencijai tokių klausimų reguliavimas yra priskirtas. Teigiant, kad konkrečioje avarijos vietoje turėjo būti įrengtas įspėjamasis kelio ženklas Nr.

131 „Laukiniai žvėrys" ar kitos techninės saugos priemonės, byloje turėjo dalyvauti institucija, kurios kompetencijai priskirti tokie įgaliojimai, t.y. Lietuvos automobilių kelių direkcija. Teismas, atmesdamas atsakovo praÅ¡ymÄ Ä¯traukti į bylÄ Å¡iÄ institucijÄ trečiuoju asmeniu, apribojo savo ir kitų proceso dalyvių galimybę objektyviai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėti visas bylos aplinkybes. Pagal LR CK 1.8 str. 3 d. neleidžiama pagal analogijÄ taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių iÅ¡imtis numatančių teisės normų. Pažymėtina, kad Lietuvoje yra įtvirtintas generalinio delikto doktrina, t.y. deliktinė atsakomybė kyla ne už konkrečias veikas ar neveikimÄ , o bendrai

- t.y. užtenka įrodyti esant keturis elementus: neteisėtus veiksmus, žalÄ , priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltę. Ä®statymų nustatytais atvejais įstatymų leidėjas gali numatyti bendrosios taisyklės iÅ¡imtį, t.y. įtvirtinti griežtÄ atsakomybę (atsakomybę be kaltės). GriežtÄ jÄ atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl vadovaujantis LR CK 1.8 str. 3 d. analogija nėra galima. Byloje nėra jokių kitų tiesioginių įrodymų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad automobilis susidÅ«rė su laukiniu gyvÅ«nu, iÅ¡skyrus vairuotojo Aido Tilmanto 2007 m. rugpjūčio 7 d. paaiÅ¡kinimÄ . Teismui, netenkinus atsakovo praÅ¡ymo apklausti liudytojais vairuotojÄ AidÄ TilmantÄ , Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato vieÅ¡osios policijos Eismo priežiÅ«ros skyriaus virÅ¡ininkÄ GražvydÄ ÄŒepulį ir Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato vieÅ¡osios policijos Eismo priežiÅ«ros skyriaus Magistralinių kelių priežiÅ«ros bÅ«rio patrulį RimantÄ KliučinskÄ , buvo užkirstas kelias įrodymų rinkimui ir prieÅ¡taravimų Å¡ioje byloje paÅ¡alinimui. Teismas, remdamasis LR CK 6.37 str. 2 d., ieÅ¡kovui pagal jo praÅ¡ymÄ priteisė 6 procentus metinių palÅ«kanų nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Pažymi, kad LR CK

6 procentų dydžio metines palūkanas numato tik LR CK 6.210 str. 2 d. Atkreipia dėmesį, kad tas straipsnis yra XVII skyriuje, kuris reglamentuoja sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, t. y. sutartines prievoles. Šiuo atveju byloje yra sprendžiamas klausimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo. Be to nurodo, kad vienoje kasacinio teismo nutartyje pateiktas atitinkamas teisės normų aiškinimas dar nereiškia, kad yra suformuota kasacinio teismo praktika dėl šių normų aiškinimo ir taikymo.

IeÅ¡kovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , apeliacinį skundÄ atmesti. Nurodo, kad termino apeliaciniam skundui atnaujinimo ir apeliacinio skundo priėmimo klausimai turi bÅ«ti iÅ¡sprendžiami pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas, nesvarstydamas termino atnaujinimo klausimų, iÅ¡ karto persiuntė apeliacinį skundÄ Vilniaus apygardos teismui. Taip buvo grubiai pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos.

Atsižvelgiant į tai, jog termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo klausimas nebuvo iÅ¡spręstas, apeliacinis procesas nutrauktinas. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visÄ byloje surinktÄ informacijÄ ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog minima atkarpa pasižymi dideliu avaringumu ir jog atsakovas, bÅ«damas rÅ«pestingas ir apdairus savininkas, turėjo reaguoti į kelyje vykusius eismo įvykius ir jų skaičių bei imtis priemonių, kad jiems bÅ«tų užkirstas kelias.

Sprendime yra iÅ¡samiai iÅ¡analizuota kelio, kuriame įvyko eismo įvykis avaringumo situacija. Buvo vertinama ne tik ieÅ¡kovo pateikta informacija, bet ir remiamasi atsakovo į bylÄ pateiktu Vilniaus universiteto Ekologijos instituto mokslo tiriamuoju darbu „Laukinių gyvÅ«nų ir varliagyvių migracija per kraÅ¡to ir rajoninės reikÅ¡mės automobilių kelius", kuriuo nustatyta ir teismo sprendime aiÅ¡kiai iÅ¡dėstyta, jog kraÅ¡to kelias Nr. 128 pasižymi dideliu eismo intensyvumu ir labai dideliu avaringumu dėl susidÅ«rimų su laukiniais gyvÅ«nais.

Nagrinėjamoje byloje Medžioklės įstatyme ir Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime, kuriame Å¡is įstatymas analizuojamas nurodoma, jog laukinė gyvÅ«nija nėra absoliučiai nevaldoma, vienas iÅ¡ gyvÅ«nijos valdymo bÅ«dų ir yra medžioklė. Nagrinėjamu atveju, laukinių gyvÅ«nų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvÅ«nų padarytÄ Å¾alÄ , kuomet gyvÅ«no savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytÄ Å¾alÄ .

Pagal generalinio delikto, įtvirtinto LR CK 6.263 str. l d., doktrinÄ , kaltė ir neteisėti veiksmai yra neiÅ¡skiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiÅ¡kai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpcijÄ . IeÅ¡kovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti tik patirtÄ Å¾alÄ , jÄ sukėlusio laukinio gyvÅ«no savininkÄ bei priežastinį ryšį tarp žalos ir laukinio gyvÅ«no staigaus iššokimo į keliÄ . Valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė, pasireiÅ¡kia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog bÅ«tų iÅ¡vengta panaÅ¡ių laukinių gyvÅ«nų ir transporto priemonių susidÅ«rimų.

Atsakomybė atsakovui kyla dėl Valstybės nesugebėjimo organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užtikrinti saugų eismÄ valstybiniuose keliuose. GriežtÄ jÄ atsakomybę reglamentuojančios teisės normos laikytinos ne specialiosiomis, o singuliarinėmis teisės normomis. Singuliarines normas, nustatančias bendruosius principus, taip pat galima taikyti pagal analogijÄ . Pažymi, jog ginčo byloje dėl to, ar eismo įvykis atsitiko transporto priemonei susidÅ«rus su laukiniu žvėrimi - stirna, nėra.

Pagal duomenis, esančius byloje, matyti, jog pareigÅ«nams, nagrinėjusiems administracinės teisenos tęstinumo klausimÄ nekilo abejonių vairuotojo parodymų teisingumu. Nors transporto priemonės vairuotojas buvo vienintelis matęs laukinį žvėrį, jam nebuvo jokio pagrindo aiÅ¡kinti įvykius sau palankia linkme, nes draudimo iÅ¡mokÄ jis bÅ«tų gavęs automobiliui susidÅ«rus su bet kokio pobÅ«džio kliÅ«timi, net ir esant jo paties kaltei. Atsakovas, praÅ¡ydamas teismo posėdyje apklausti aukščiau atitinkamus asmenis, siekė nuginčyti administracinės bylos Nr. 52/0710337 medžiagoje iÅ¡dėstytas faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas rašytinius įrodymus pagrįstai laikė oficialiais rašytiniais įrodymais, kurie pagal LR CPK 197 str.

2 d., turi didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ . Atsakovo teiginius dėl galimos vairuotojo kaltės paneigia ir byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai. Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutarime nustatyta, jog „vairuotojas administracinėn atsakomybėn netrauktinas". PraÅ¡omos priteisti

6 procentų metinės palÅ«kanos yra laikomos procesinėmis ir skaičiuojamos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos. Å ios palÅ«kanos numatytos įstatyme (LR CK 6.37 str.), o jų paskirtis - operatyvus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Tokios palÅ«kanos atlieka kompensacinę funkcijÄ bei skatina skolininkÄ kuo greičiau įvykdyti prievolę, todėl jų priteisimas nėra niekaip susijęs su tarp Å¡alių susiklosčiusiais santykiais ar subjektų teisinio statuso. Apelianto argumentai, jog jeigu valstybė turėjo prognozuoti transporto priemonių susidÅ«rimus su žvėrimis, tai ir draudimo kompanija turėjo įvertinti tokiÄ rizikÄ , t.y. tokie duomenys turėjo bÅ«ti draudimo sutartyje nebuvo iÅ¡sakyti nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme. Jie prieÅ¡tarauja draudimo esmei bei nėra susiję su atsakovo atsakomybės klausimo nagrinėjimu. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog „iÅ¡eitų, kad draudikas, vykdydamas Å«kinę komercinę veiklÄ ir priimdamas draudimo įmokas neprisiima jokios rizikos tuo atveju, jei draudimo sutarties pagrindu apdrausta transporto priemonė susidurtų su laukiniu gyvÅ«nu“. Tokiai atsakovo pozicijai negalima pritarti, nes draudikas, vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus, draudėjams per metus iÅ¡moka vidutiniÅ¡kai 500 000 Lt iÅ¡mokų, susijusių su laukinių gyvÅ«nų sukelta žala, tuo tarpu į valstybę, kaip laukinių gyvÅ«nų savininkę ir tuo pačiu atsakingÄ už Å¡ių gyvÅ«nų padarytÄ Å¾alÄ subjektÄ , yra kreipiamasi tik iÅ¡imtiniais atvejais. Draudimo bendrovė rizikÄ Å¡iuo atveju prisiima už eismo įvykius, dėl kurių yra kalti patys transporto priemonės valdytojai. Pagal LR Konstitucijos 111 straipsnio reikalavimus sukurta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi užtikrinti jurisprudencijos tęstinumÄ . Tai reiÅ¡kia, kad turi bÅ«ti formuojama vienoda, nuosekli teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika, grindžiama LR Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais, bei kitais konstituciniais principais. Tokios pat (analogiÅ¡kos) bylos turi bÅ«ti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas apeliacinį skundÄ palaikė ir prašė jį tenkinti, ieÅ¡kovo atstovas – prašė atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Å i byla nagrinėjama atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo ribose. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , apeliacinio skundo argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas iÅ¡ esmės yra pagrįstas ir sudaro pagrindÄ skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo ir UAB „Alsantė“ 2007 m. birželio 1 d. buvo sudaryta draudimo sutartis,

kuria buvo apdraustos UAB „Alsantė“ nuosavybės teise priklausančios, iÅ¡sinuomotos ar lizingo bÅ«du įsigytos transporto priemonės Casco transporto priemonių draudimu (b.l. 91-94). Draudimo sutarties galiojimo metu 2007 m. rugpjūčio 7 d., apie 22:20 val., Alytaus raj. sav. kelyje Valkininkų glž. Stotis – Daugai – Alytus, ties 42.95 kilometru, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis, vairuojamas Aido Tilmanto, susidÅ«rė su staiga į keliÄ iÅ¡bėgusia

stirna. Įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė NISSAN 350 Z, valst. Nr. CFH 005 (b.l. 78, 76). Kadangi įvykis buvo

pripažintas draudiminiu, ieÅ¡kovas draudimo sutarties pagrindu 2007 m. rugsėjo 7 d. iÅ¡mokėjo draudėjui UAB „Alsantė“ 6722,26 Lt dydžio draudimo iÅ¡mokÄ (b.l. 103). Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad CK 6.267 str. 2 d. pagrindu laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, liko neįgyvendinta ir Å¡iuo atveju tai yra įstatymo spraga, dėl kurios negali bÅ«ti paneigta konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimÄ . Atsakovas su tokia teismo iÅ¡vada nesutinka apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais ir teisėjų kolegija su apelianto argumentais sutinka.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos teismų sistemoje veikia generalinio delikto doktrina, o griežtÄ jÄ atsakomybę (kylančiÄ be kaltės), reglamentuojančios teisės normos, yra specialiosios bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl remiantis CK 1.8 str. 3 d., jų analogija negalima. CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių

žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma reiškia, kad laukinio

žvėries padaryta žala pagal įstatymÄ turi bÅ«ti atlyginama. Joje yra įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, kad asmuo turi teisę reikalauti, kad jam bÅ«tų atlyginta žala, ir Å¡i žala jam turi bÅ«ti atlyginta. Kartu nurodytoje normoje yra nuostata, kad Å¡is konstitucinis imperatyvas įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame bÅ«tų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nepaneigiama asmens teisė į laukinio žvėries padarytÄ Å¾alos atlyginimÄ tuo atveju, kai žala atsirado susidÅ«rus automobiliui su prieÅ¡ jį į keliÄ iÅ¡bėgusiu laukiniu žvėrimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009 iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tokiais atvejais dėl teisinių santykių panaÅ¡umo teismai turi pagrindÄ taikyti CK 6.267 str. 1 d. analogijÄ , spręsdami dėl laukinio žvėries padaryto žalos atlyginimo. Tačiau kiekvieno ginčo, kylančio tų pačių teisinių santykių pagrindu sprendimÄ lemia ne tik tokių santykių tapatumas, tačiau ir kiekvienos situacijos individualumas, t.y. faktinių aplinkybių skirtumai.

Tai reiÅ¡kia, kad, nepaisant atsakovo pareigos atsakyti be kaltės, jo kaltės ir neteisėtų veiksmų (neveikimo) prezumpcijos, kiekvienoje byloje turi bÅ«ti individualiai nustatomas kitos civilinės atsakomybės sÄ lygos – žalos dydis, vertinami paties nukentėjusiojo veiksmai, rizikos prisiėmimas ir kaltė (CK 6.253 str. 5 d., 6.248 str.), patirtų nuostolių priežastinis ryÅ¡ys su atsakovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu; ginčo teisiniame santykyje atsakovo veiksmų neteisėtumo prezumpcija gali bÅ«ti paneigiama įrodinėjimo procese.

Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad valstybė, jos kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į laukinių gyvÅ«nų migracijos ypatumus konkrečioje vietovėje, jų populiacijÄ , ėmėsi reikiamų veiksmų žalai dėl laukinių gyvÅ«nų pateikimo į keliÄ užkirsti. Sprendžiant dėl priemonių pakankamumo, atsižvelgtina, į laukinės gyvÅ«nijos kaip valstybės nuosavybės objekto, specifikÄ ir ribotas valstybės galimybes jÄ valdyti. Byloje nėra duomenų, kad valstybė ar jos institucijos bÅ«tų pažeidusios kelių ženklinimo tvarkÄ , minėtÄ metodikÄ ar kitų teisės aktų reikalavimus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti valstybės veiksmai, kuriais laikytasi teisės aktų, numatančių kelių ženklinimÄ , laikytini pozityviais veiksmais, kuriais paneigiama neteisėto neveikimo prezumpcija.

Kai nuginčijama neteisėto veikimo prezumpcija, ieškovo patirti nuostoliai neturi būti vertinami kaip nulemti atsakovo veiksmų (veikimo ar neveikimo), t.y. nėra priežastinio ryšio, dėl ko šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškinio.

Apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiÅ¡kino LR Medžioklės įstatymÄ ir netinkamai interpretavo LR Konstitucinio Teismo 2005-05-13 nutarimÄ , kadangi medžioklė yra vienas iÅ¡ laukinių gyvÅ«nų populiacijų valdymo bÅ«dų, kartu saugant laukinę gyvÅ«nijÄ kaip vertybę. Neteisėtų veiksmų įrodinėjimo naÅ¡ta paprastai tenka ieÅ¡kovui. Å ioje civilinėje byloje, kai paties teisinio santykio pobÅ«dis nulemia veiksmų neteisėtumo prezumpcijÄ , atsakovas įrodymais siekia jÄ paneigti, tokiu bÅ«du ir ieÅ¡kovas įtraukiamas į aktyvaus įrodinėjimo procesÄ , nes turi nuginčyti atsakovo teikiamus argumentus ir įrodymus. Ä®vertinus aplinkybę, kad laukinės gyvÅ«nijos savitumas yra tas, kad ji yra labai dinamiÅ¡ka, laisvėje esantys laukiniai gyvÅ«nai keičia savo buvimo vietÄ , dėl to laukinės gyvÅ«nijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas (LR Konstitucinio teismo 2005-05-13 nutarimas), teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas nesiėmė pakankamų priemonių konkrečių laikinių gyvÅ«nų populiacijos kontroliavimui. Kompetentingų valstybės institucijų sprendimų dėl gyvÅ«nų populiacijos reguliavimo priėmimas taip pat vertintinas kaip atsakovo pozityvus veikimas, kuriuo paneigiama veiksmų neteisėtumo prezumpcija ir nuginčijamas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas priežastinis ryÅ¡ys dėl ieÅ¡kovo patirtų nuostolių. IeÅ¡kovas nepateikė teismui argumentų nei įrodymų, kad atsakovo sprendimai dėl stirnų populiacijos reguliavimo buvo netinkami, neatitiko LR Laukinės gyvÅ«nijos įstatymo, LR Medžioklės įstatymo, kitų įstatymų, visuomenės interesų ir pan. (CPK

178 str.). Sprendžiant dėl atsakovo veiksmų reguliuojant laukinių gyvÅ«nų populiacijÄ , bÅ«tina įvertinti, kad valstybei tenka ir kita pozityvi pareiga – apsaugoti laukinę gyvÅ«nijÄ , reglamentuoti jos apsaugÄ , todėl taikomos priemonės neturi pažeisti derinamų skirtingų interesų balanso. IeÅ¡kovas neįrodinėjo, kad atsakovo nustatyta laukinių gyvÅ«nų populiacijos kontroliavimo tvarka bÅ«tų prioritetiÅ¡kai orientuota tik į gyvÅ«nų apsaugÄ ir bÅ«tų santykinai pažeista pusiausvyra su kitais interesais – Å¡iuo atveju saugumu keliuose.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieÅ¡kovo nuostolius nulėmė (t.y. jie susiję teisiÅ¡kai reikÅ¡mingu priežastiniu ryÅ¡iu) atsakovo neveikimas, pasireiÅ¡kęs kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai gyvÅ«nai“ neįrengimu kelyje, kadangi kraÅ¡to kelyje Nr. 128 Å¡io įsėjamojo ženklo 10 kilometrų atkarpoje nebuvo. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikÅ¡mės keliuose metodika“, kurios tikslas yra apibrėžti padidinto avaringumo kelio ruožo sÄ vokÄ ir atsižvelgiant į tam tikrus transporto eismo parametrus, įvertinti tokių ruožų pavojingumo laipsnį. Pagal Å¡iÄ metodikÄ avaringi ruožai ir „juodosios dėmės“ nustatomos taikant 500 m. ilgio slenkmenį ir jame per 4 metus įvykusių avarijų skaičių. Kelio ženklų ir signalų konvencija, priimta 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje, nustato (I priedo 15 punktas), kad kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ statomas tais atvejais, kai yra didelė tikimybė, kad per keliÄ gali eiti laukiniai žvėrys. Vertinant, ar Å¡io kelio ženklo, ar kitų kelio apsaugos priemonių buvimas įvykio vietoje galėtų bÅ«ti vertinamas kaip aplinkybės, atleidžiančios nuo atsakomybės taikymas, teisėjų kolegija pažymi, kad iki nagrinėjamo įvykio nuo 2002-01-01 iki 2007-05-16 kelio Valkininkų glž. stotis – Daugai-Alytus buvo užregistruoti 33 transporto priemonių susidÅ«rimai su laukiniais gyvÅ«nais. Tačiau tokia statistika objektyviai nepagrindžia bÅ«tinybės įrengti specialų ženklÄ , savo ruožtu jo nebuvimas, jei ir bÅ«tų laikomas atsakovo neteisėtu neveikimu, negali bÅ«ti vertinamas kaip teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas priežastinis ryÅ¡ys, nulėmęs ieÅ¡kovo nuostolius. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines aplinkybes byloje, daro iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovui nuostolių atlyginimas negali bÅ«ti priteisiamas, nes nuostoliai su atsakovo veiksmais nėra susiję teisiÅ¡kai reikÅ¡mingu priežastiniu ryÅ¡iu, pastarosios aplinkybės, kuri yra bÅ«tinoji žalos atlyginimo sÄ lyga, atsakovas neįrodė (CPK 6.247 str., CPK 178 str.).

Dalis atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra susiję su tuo, kad, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimÄ , neturėdamas pakankamai įrodymų apie tai, kad Aido Tilmanto vairuojamas automobilis susidÅ«rė su laukiniu gyvÅ«nu. Teisėjų kolegija sutinka su Å¡iais apelianto argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieÅ¡kinį ir konstatuodamas, jog Aido Tilmanto vairuojamas automobilis susidÅ«rė su į keliÄ iÅ¡bėgusia stirna ir dėl to abejonių nekyla, iÅ¡ esmės pasirėmė tik ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimais ir savo samprotavimais bei prielaidomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio

30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ , taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte konstatuota, kad ar tam tik­ros

ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su gin­čo da­ly­ku, eg­zis­ta­vo ar­ba ne­eg­zis­ta­vo,

teis­mas spren­džia rem­da­ma­sis ti­ki­my­bių pu­siau­svy­ros prin­ci­pu. Jei­gu

pa­teik­ti įro­dy­mai lei­džia teis­mui pa­da­ry­ti iš­va­dÄ , kad yra di­des­nė

ti­ki­my­bė, jog tam tik­ri fak­tai eg­zis­ta­vo, ne­gu ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas

pri­pa­žįs­ta tuos fak­tus nu­sta­ty­tais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Byloje nesant jokių pagrįstų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių ieÅ¡kovo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė įrodytais ieÅ¡kovo teiginį, kad Aido Tilmanto vairuojamas automobilis kelyje Valkininkų glž. Stotis – Daugai – Alytus, ties 42.95 kilometru, susidÅ«rė su staiga į keliÄ iÅ¡bėgusia stirna, nenustatęs, kokiomis aplinkybėmis automobilio Nissan 350 Z vairuotojas Aidas Tilmantas susidÅ«rė su gyvÅ«nu bei nesant informacijos apie patį gyvÅ«nÄ .

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimÄ , vadovavosi Aido Tilmanto nuomone ir jo paaiÅ¡kinimais. Bylos duomenys tvirtina, kad medžiaga apie įvykusio autoįvykio aplinkybės, kurio metu buvo apgadintas automobilis, neinformatyvi, duomenys yra nepakankami, o pats tyrimas atliktas nepilnai bei neiÅ¡samiai ir Å¡ių aplinkybių nepaneigė ir apeliaciniame teismo posėdyje apklausti liudytojai. Tokiu bÅ«du teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad teismo iÅ¡vados dėl Aido Tilmanto vairuojamo automobilio susidÅ«rimo su per keliÄ bėgusia stirna yra akivaizdžiai nepakankamai nepagrįstos įrodymais.

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo iÅ¡vados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiÅ¡kia tuo, kad jis tiria ir vertina Å¡alių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro iÅ¡vadÄ apie įrodinėjimo dalykÄ sudarančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ . Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

Ä®rodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi bÅ«ti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesilaikė Å¡ių nuostatų, todėl ir dėl Å¡ios priežasties priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ (CPK 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieÅ¡kinys negalėjo bÅ«ti tenkinamas ir dėl CK 6.253 str. 5 p. nurodytos aplinkybės, t.y. civilinė atsakomybė netaikoma, kai nukentėjęs asmuo buvo prisiėmęs žalos rizikÄ . Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nėra kompetentingų valstybės institucijų (jų darbuotojų) kaltų veiksmų (neveikimo), kurie bÅ«tų sÄ lygoję ieÅ¡kovo nurodomÄ eismo įvykį – automobilio Nissan 350 Z susidÅ«rimÄ su laukiniu gyvÅ«nu 2007-08-07 kelio Valkininkų glž. stotis-Daugai-Alytus, 42,95 kilometre, todėl valstybė negali bÅ«ti pripažinta atsakinga dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos ir ieÅ¡kinys negali bÅ«ti tenkinamas remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas yra draudimo kompanija, kuri užsiima rizikų draudimo veikla, draudimo sutartimi prisiėmusi laukinių gyvÅ«nų turtui padarytų nuostolių atlyginimo rizikÄ . Atsižvelgiant į tokios rizikos specifikÄ , valstybė, bÅ«dama laukinės gyvÅ«nijos savininku turi itin ribotas galimybes ja disponuoti bei valdyti, ir yra imtasi visų teisėtų veiksmų, užtikrinančių intereso apsaugoti gyvÅ«nijÄ ir visuomenės saugumo keliuose intereso pusiausvyrÄ , taip pat atsižvelgiant į laukinei gyvÅ«nijai padarytÄ Å¾alÄ , yra savarankiÅ¡kas pagrindas, neprieÅ¡taraujantis sÄ Å¾iningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams, netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti į bylÄ trečiaisiais asmenimis Aplinkos ministerijÄ , Lietuvos automobilių kelių direkcijÄ tam, kad bÅ«tų galimybė objektyviai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėti visas bylos aplinkybes, neturi reikÅ¡mės. Remiantis CPK 47 str. į bylÄ trečiaisiais asmenimis traukiami ne bet kokie asmenys, o tie, kurių teisėms ir pareigoms turės įtakos bylos iÅ¡sprendimas, gi atsakovas nenurodo, kokioms Aplinkos ministerijos, Lietuvos automobilių kelių direkcijos teisėms ir pareigoms turės reikÅ¡mės priimtas teismo sprendimas.

Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieÅ¡kiniui iÅ¡nagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui, priima naujÄ sprendimÄ , vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis. Nustačius, jog nėra įstatyme numatyto pagrindo ieÅ¡kovo ieÅ¡kiniui dėl įsiskolinimo priteisimo tenkinti – kad jis nėra pagrįstas ir įrodytas (CPK 178 str.), ieÅ¡kinys atmetamas (CK 1.5 str., CPK 185 str.), kadangi jis nėra pagrįstas byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais ir kitais netiesioginiais įrodymais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 1  d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                               Â

                     Henrichas Jaglinskis

Kolegijos teisėjos                                                                                            Dalia

Kačinskienė                                                                                                                                                                                              Â

          Dalia Višinskienė