2019-01-16 Nr. AB-1454-3-61-3-04036-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3159-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04036-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P. (A. P.) ir R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. ir R. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. P. ir R. N. (toliau – ir pareiškėjai) 2017 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-951(00384:00385) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams A. P. ir R. N.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) perduoti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo spręsti iš naujo (I t., b. l. 1–10).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Migracijos departamentas pažeidė prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo terminus, taip sukeldamas nepatogumus pareiškėjams, nes pasibaigus galiojančiam leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jie privalėjo išvykti iš Lietuvos ir laukti sprendimo dėl pakeitimo.

3. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi prielaidomis, kad UAB „Finance Alliance“ (toliau – ir Bendrovė) yra fiktyvi. Verslo plano patvirtinimas tik prieš kreipiantis į Migracijos departamentą, pasak pareiškėjų, jokiu būdu negali būti vertinamas kaip verslo plano nevykdymas. Pareiškėjai pažymėjo, kad su klientais sudarytos sutartys nėra fiktyvios. Klientai reguliariai kiekvieną mėnesį atlieka mokėjimus. Bendrovė turi daug klientų, su kuriais pasirašytos ilgalaikės sutartys. Tai patvirtina liudytojų paaiškinimai. Pasak pareiškėjų, Migracijos departamentas padarė klaidingą išvadą, kad Bendrovė nesuteikė paslaugų UAB „Adonera“ ir UAB „RM Trading company“. Pareiškėjai paaiškino, kad UAB „Adonera“ turi įsiskolinimą (už paslaugas neatsiskaitė), o UAB „RM Trading company“ už paslaugas apmokėjo avansu, todėl pateiktame banko išraše nėra matomas šis atsiskaitymas.

4. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Sprendimas neatitinka proporcingumo principo, nes užkerta kelią pareiškėjams gyventi Lietuvoje, kurioje jau daug metų yra vykdoma veikla, įgytas nekilnojamasis turtas, gyvena draugai ir pažįstami, su kuriais yra užmegzti artimi santykiai.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–6).

6. Migracijos departamentas nurodė, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi ir gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė. Be to, pareiškėjas A. P. neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) reikalavimo, kad įmonė turi vykdyti veiklą pagal verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

7. Aplinkybė, kad pareiškėjų prašymai buvo nagrinėjami ilgiau nei Įstatyme nustatytas prašymo nagrinėjimo terminas, pasak Migracijos departamento, savaime nepaneigia ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Migracijos departamentas pastebi, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3009-624/2017).

8. Migracijos departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjų teiginiais dėl Sprendimo neproporcingumo. Migracijos departamentas pastebėjo, kad LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi trečiųjų šalių piliečiai įgyja tik jei jie atitinka Įstatymo reikalavimus. Migracijos departamentas pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo nuostatomis turto įgijimas nesudaro pagrindo išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 6–23).

10. Teismas nurodė, kad sutinka su Migracijos departamento vertinimu, jog Bendrovės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus, t. y. apklausti Bendrovės darbuotojai faktiškai Bendrovėje nedirba (darbuotojų atsakymai dėl darbo vietos, darbo laiko, Bendrovės klientų ir kitų aplinkybių yra prieštaringi, painūs ir neatitinkantys tikrovės). Teismas sprendė, kad ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog darbuotojai buvo įdarbinti Bendrovėje tik tam, kad būtų imituojamas Bendrovės veiklos vykdymas ir užsienietis (Bendrovės akcininkas) atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento išvada dėl Bendrovės fiktyvumo yra pagrįsta.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo (III t., b. l. 42–46).

12. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai nevertino pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, iš esmės tik pakartojo Migracijos departamento nustatytas faktines aplinkybes bei motyvus išdėstytus ginčijamame Sprendime ir Migracijos departamento atsiliepime į pareiškėjų skundą, tačiau jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Vien tik atsakovo argumentų dėl nustatytų faktinių aplinkybių perrašymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų nurodymas, neatlikus savarankiško bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo bei nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių teisinio kvalifikavimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. LVAT konstatavo, kad dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 146–153).

14. Teismas konstatavo, kad Bendrovės verslo planas sudarytas prieš 3 dienas iki pareiškėjo kreipimosi pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl Bendrovė negalėjo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius vykdyti veiklą pagal verslo planą, t. y. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos leidimui išduoti.

15. Teismas, aprašęs faktines aplinkybes, konstatavo, kad sutinka su Migracijos departamento nustatytomis aplinkybėmis dėl Bendrovės fiktyvumo. Teismas pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos įpareigoja Migracijos departamentą išsiaiškinti visas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju prašymų nagrinėjimas užtruko ilgiau nei Įstatyme numatyta dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl būtinybės surinkti visą informaciją iš kitų institucijų, organizuoti apklausas.

16. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl pagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsisakius pakeisti leidimą pareiškėjui A. P., buvo pagrįstai atsisakyta pakeisti leidimą ir jo sutuoktinei (pareiškėjai R. N.).

IV. 17. Pareiškėjai A. P. ir R. N. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui (III t., b. l. 155–160).

18. Pareiškėjų nuomone, teismas nesigilino į ginčo esmę ir turinį, paviršutiniškai atlikdamas vertinimą ir neatsižvelgdamas į ginčo esmę, priėmė nepagrįstą sprendimą. Be to, teismas, pareiškėjų nuomone, neatsižvelgė į LVAT nutartį, kurioje buvo aiškiai nurodyta, kad sprendimas privalo būti motyvuotas atsižvelgiant į abiejų ginčo šalių parodymus ir pateiktus įrodymus, o ne tik vienos iš šalių (šiuo atveju – Migracijos departamento). Byloje, pasak pareiškėjų, turėjo būti atliktas išsamus vertinimas dėl Bendrovės fiktyvumo, tačiau teismas tai vertino tik pagal Migracijos departamento pateiktus duomenis ir sutiko su Migracijos departamento nustatytomis aplinkybėmis dėl Bendrovės fiktyvumo. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjų skunde nurodytus argumentus ir kriterijus, pagal kuriuos, pareiškėjų nuomone, yra akivaizdu, kad Bendrovės veikla yra vykdoma.

19. Pareiškėjai nurodo, kad teismo sprendimas neatitinka elementarios logikos, jame yra paimti pavieniai elementai, nebuvo atliktas visapusiškas įrodymų vertinimas bendrame kontekste, teismas nesigilino į bylos esmę. Pareiškėjai pareiškia, kad Bendrovė vykdė ir iki šiol vykdo veiklą, Bendrovėje dirbanti direktorė, apskaitininkas ir teisininkė teikia buhalterinės apskaitos paslaugas, konsultacijas fiziniams ir juridiniams asmenims (tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma). Bendrovė kasdien teikia įvairias deklaracijas, pranešimus ir kitu būdu veikia kitų asmenų, klientų vardu valstybinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose, todėl pareiškėjams nėra suprantama, kaip toks juridinis asmuo gali būti pripažintas fiktyviu. Tai, kad keletas Bendrovės klientų nebevykdo veiklos ar yra neatsiskaitę su Bendrove, pasak pareiškėjų, negali būti pagrindu pripažinti Bendrovės fiktyvumą.

20. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad neketina neigti aplinkybių, jog paslaugas Bendrovė teikė susijusiems asmenims, nes tai negali būti vertinama kaip fiktyvios įmonės bruožas. Teismas, pasak pareiškėjų, vadovavosi išimtinai Migracijos departamento paaiškinimais, nemotyvuotai atmesdamas pareiškėjų teikiamus paaiškinimus.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (III t., b. l. 165–168). Migracijos departamento nuomone, teismas skundžiamame sprendime ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjų argumentus bei surinktus duomenis, todėl šis teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento atsisakymo pareiškėjams pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamento Sprendimą pripažinęs teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjų skundą atmetė. Pareiškėjai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodydami, kad teismas, nesigilindamas į ginčo esmę, dėl Bendrovės fiktyvumo sprendė tik pagal Migracijos departamento pateiktus duomenis, o pareiškėjų paaiškinimus nemotyvuotai atmetė.

24. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas A. P. 2017 m. birželio 29 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jame nurodydamas, kad ketina dirbti Bendrovėje (UAB „Finance Alliance“) (II t., b. l. 7–15). Iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui A. P. buvo atsisakyta pakeisti leidimą vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, t. y. Migracijos departamentas nustatė kelis atsisakymo pakeisti leidimą pagrindus.

25. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad leidimą užsieniečiui atsisakoma išduoti arba pakeisti, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimą užsieniečiui atsisakoma išduoti arba pakeisti, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Pažymėtina, kad leidimą užsieniečiui turi būti atsisakoma išduoti arba pakeisti, esant nors vienai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai.

26. Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju nebuvo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinto pagrindo leidimui neišduoti arba nepakeisti, svarbu nustatyti, ar pareiškėjas atitiko sąlygas, nustatytas leidimui gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Šiuo atveju aktualus leidimo išdavimo pagrindas įtvirtintas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

27. Iš byloje esančio Bendrovės verslo plano matyti, kad jis sudarytas 2017 m. birželio 26 d. (II t., b. l. 341–353). Taigi akivaizdu, jog šiuo atveju nėra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų sąlygų visumos leidimui laikinai gyventi išduoti – Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (pakeitimo) pagal verslo planą nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra duomenų apie jokius kitus (ankstesnius) Bendrovės verslo planus. Atsižvelgiant į tai, jog sąlyga vykdyti veiklą pagal verslo planą yra expressis verbis (aiškiais žodžiai, tiesiogiai) nurodyta Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, užsienietis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi šiuo pagrindu, privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bendrovė veiklą vykdė būtent pagal šį planą. Toks teisės aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3414-502/2018 bei kitose šio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018, 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4839-502/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai, susiję su tuo, kad nagrinėjamu atveju neišvengiama ir objektyviai būtina kurti naujas teisės aiškinimo taisykles ir keisti teismų praktiką, suformuotą tokio pobūdžio bylose. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

28. Bendrovės verslo planas buvo patvirtintas tik pora dienų prieš pareiškėjui kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl Bendrovė objektyviai negalėjo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius vykdyti veiklą pagal šį verslo planą. Tai yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas), todėl pripažintina, jog Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui tokį leidimą pakeisti. Nustačius vieną Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrindą atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kitų pagrindų, įtvirtintų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose, egzistavimas (neegzistavimas) šiuo atveju neturi lemiamos teisinės reikšmės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų apeliacinis skundas buvo susijęs iš esmės su galimai netinkamai konstatuotu rimtu pagrindu manyti, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, yra fiktyvi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pasisako ir dėl šio pagrindo leidimo nepakeitimui.

29. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo prasme fiktyvia įmone laikoma ne neegzistuojanti ar visiškai veiklos nevykdanti įmonė, tačiau Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos (toliau – užsienio valstybėje įsteigta įmonė) filialas ar atstovybė, kurie buvo įsteigti ar įsigyti siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose ar užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės nuostatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui arba perkeliamam įmonės viduje užsieniečiui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4233-624/2018).

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl galimai nepagrįstai Migracijos departamento konstatuoto Bendrovės fiktyvumo, pirmiausiai pažymi, jog iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas suorganizavo Bendrovės veiklos patikrinimą, pareiškėjo apklausą, Bendrovės darbuotojų apklausą. Migracijos departamentas vertino pareiškėjo pateiktą Bendrovės verslo planą ir konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančius verslo plano teiginius, jog Bendrovė teikia paslaugas fiziniams asmenims, ar kad Bendrovė teikia paslaugas UAB „TerraOil“, UAB „Divesvita“, UAB „Violetos prekyba“ bei UAB „TG Company“. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą banko sąskaitos išrašą, pažymėjo, kad Bendrovei lėšas pervedė ir verslo plane nenurodytos bendrovės, todėl Migracijos departamentas darė išvadą, kad verslo plane deklaruojami teiginiai neatitinka pareiškėjo pateiktų dokumentų.

31. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad įvertino pareiškėjų ir Bendrovės sudarytą patalpų panaudos sutartį sveikatingumo, masažų paslaugoms teikti. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovė šių paslaugų neteikia. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo pateiktas Bendrovės sudarytas apskaitos paslaugų teikimo sutartis, sudarytas su vienokiais ar kitokiais ryšiais susijusiais asmenimis. Migracijos departamentas darė išvadą, kad tai kelia abejonių dėl realios Bendrovės veiklos. Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad įvertino pareiškėjo pateiktus Bendrovės finansinius dokumentus, kurie buvo pasirašyti tik Bendrovės direktorės (nebuvo pasirašyti finansininko). Pasak Migracijos departamento, tai reiškia, kad Bendrovė, teikianti buhalterines paslaugas, pati nevykdo su tuo susijusių finansinės atskaitomybės įstatymų reikalavimų ir tai kelia abejonių dėl Bendrovės veiklos skaidrumo.

32. Migracijos departamentas taip pat įvertino pareiškėjo darbo sutartį ir Sprendime nurodė, kad pagal ją pareiškėjas turėtų dirbti Bendrovės biure kiekvieną darbo dieną po 1 val., tačiau to nėra. Migracijos departamentas įvertino, kad Bendrovės direktorė, patikrinimo metu nežinojo, kur yra Bendrovės apskaitininkas, o Bendrovės teisininkės atostogų dokumentai nebuvo pateikti. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovės direktorė nieko nebuvo girdėjusi apie UAB „Manpower Lit“, nors pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė šiai bendrovei išrašytas sąskaitas ir su ja sudarytą sutartį. Migracijos departamentas taip pat įvertino Bendrovės darbuotojų apklausų duomenis ir pastebėjo, kad Bendrovės apskaitininkas nežinojo, kokias pareigas Bendrovėje atlieka N. T. su kuria dirba viename kabinete. Migracijos departamentas pastebėjo, kad Bendrovės teisininkė N. T. negalėjo išsamiai aprašyti savo darbo funkcijų Bendrovėje, savo darbo Bendrovėje dienos, nežinojo, kas tvarko Bendrovės buhalteriją. Migracijos departamentas darė išvadą, kad tai patvirtina įtarimus dėl Bendrovės darbuotojų fiktyvaus įdarbinimo.

33. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo apklausos rezultatus, sprendė, kad pareiškėjas Bendrovės veikloje nedalyvauja (nežinojo Bendrovės nuosavo kapitalo dydžio, pardavimo pajamų, bendrojo pelno, akcininkų susirinkime priimtų sprendimų, negalėjo tiksliai apibūdinti savo funkcijų ir pareigų Bendrovėje, detaliai aprašyti Bendrovės teiktų paslaugų, nenurodė Bendrovės darbuotojų darbo funkcijų, nieko nežinojo apie sutartį su UAB „Manpower Lt“). Migracijos departamentas pastebėjo, kad nei pareiškėjas, nei Bendrovės darbuotojai nežinojo, kada Bendrovė perkėlė biurą į Vytauto gatvę. Atsižvelgdama į aptartas ir Migracijos departamento įvertintas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovę, jos veiklos vykdymo vietą, jo dalyvavimą Bendrovės veikloje, tikrąjį savo atvykimo į Lietuvą tikslą.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, papildomai pastebėjo, kad Sprendimas buvo priimtas, atlikus pareiškėjo pateiktų dokumentų vertinimą, pateikus užklausą Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai atlikti Bendrovės patikrinimą ir gavus patikrinimo rezultatus, taip pat remiantis Sodros duomenimis apie Bendrovėje įdarbintus darbuotojus, juridinių asmenų registro duomenimis apie įmones bei apklausų duomenimis. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento Sprendimo išvadomis, kad pareiškėjo žinios apie Bendrovę, jos valdymą ir darbuotojus yra paviršutiniškos, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl jo įsitraukimo į Bendrovės veiklą ir dėl tikrojo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo.

35. Pareiškėjai apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovė nepagrįstai buvo laikyta fiktyvia dėl to, kad paslaugas teikia susijusiems subjektams. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad Bendrovė paslaugas teikė susijusiems asmenims pati savaime lemiamos reikšmės sprendimui neturėjo, o buvo vertinta kitų aplinkybių kontekste.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas faktines aplinkybes, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro rimtą pagrindą spręsti, jog Bendrovė buvo įsteigta siekiant pareiškėjui (šios Bendrovės dalyviui) gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. siekiant formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, todėl Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šios išvados yra pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.

37. Vertindama apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą, pakankamai detaliai išanalizavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino byloje surinktų įrodymų.

38. Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nėra aiškiai reglamentuotas įrodinėjimo procesas (įrodinėjimo priemonės, jų rinkimo, vertinimo tvarka) viešojo administravimo subjektui nagrinėjant tam tikrą klausimą ir priimant administracinį sprendimą. Teisėtumo principas, pareiga pagrįsti administracinį sprendimą faktiniais duomenimis, įpareigoja viešojo administravimo subjektą prieš priimant administracinį sprendimą surinkti faktinius duomenis, būtinus sprendimo priėmimui bei juos įvertinti. Įrodinėjimo procesas viešojo administravimo institucijoje turėtų vykti atsižvelgiant taip pat į tam tikrą sritį reguliuojančius teisės aktus, pagal kurių reikalavimus nustatomi administracinėje byloje nagrinėtini faktai <...> bei įrodinėjimo priemonės, kurios yra nustatytos atitinkamą sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose (LVAT 2018 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-602/2018). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją nagrinėti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, t. y. vykdyti viešojo administravimo subjektų kontrolę. Taigi viešojo administravimo subjektas privalo teisingai nustatyti faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamam klausimui, surinkti įrodymus, būtinus administracinio sprendimo priėmimui, o administracinis teismas tik patikrina, ar minėtas pareigas viešojo administravimo subjektas atliko teisingai, todėl įrodinėjimas administraciniame teisme yra tik subsidiaraus pobūdžio, teismas gali tik papildyti įrodinėjimo procesą (ABTĮ 80 straipsnis). Taigi nepagrįsti ir iš esmės neteisingi yra apeliacinio skundo argumentai, jog teismas rėmėsi viešojo administravimo subjekto nustatytais faktais, dėl to galėjo netinkamai išnagrinėti bylą.

39. Sprendžiant dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta pakeisti leidimą pareiškėjai R. N., pastebėtina, kad ji 2017 m. birželio 30 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis A. P., turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (pagrindas leidimui pakeisti – šeimos susijungimo atvejis, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (II t., b. l. 189–200).

34. Pareiškėjai Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 14 punktu, kuris, kaip minėta, numato, kad leidimas neišduodamas (nepakeičiamas), jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas atsisakė pareiškėjui A. P. pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jo sutuoktinė pareiškėja R. N. neatitiko minėtos Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygos leidimo išdavimui (pakeitimui), todėl Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

35. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl Migracijos departamento surinktų ir įvertintų įrodymų bei taikytų ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialinės teisės normų ir pagrįstai sprendė, jog Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas. Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. P. (A. P.) ir R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė