2018-03-07 Nr. AB-4742-3-64-3-03691-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-325-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03691-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–4) ir patikslintais skundais (II t., b. l. 2–5, 28–31, 47–49, 155–157), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (II t., b. l. 50, 78), bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (II t., b. l. 77, 165).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2016 m. vasario 18 d. jis ne kartą buvo konvojuojamas iš Šiaulių TI ir pareigūnai, kaskart įtraukdami jį į planinį konvojaus sąrašą bei ruošdami, atlikdami įvairias procedūras prieš išvykstant iš Šiaulių TI, nė karto nepamaitino jo pietų metu karštais patiekalais, nors tai numatyta Šiaulių TI dienotvarkėje, o tuo metu pareiškėjas dar būdavo Šiaulių TI teritorijoje. Pareiškėjas paaiškino, kad karštus patiekalus jis gaudavo tik pusryčių metu, o po to tik jau atvykęs į Lukiškių TI-K, vėlai vakare. Tuo tarpu kelionei būdavo išduodamas sausas davinys, kuris yra mažas. Atvykus į Šiaulių TI, jam karštas maistas taip pat nebūdavo išduodamas. Pareiškėjo teigimu, dėl to jis patyrė diskomforto jausmą, nepatogumą, neapykantą, baimę, stresą, fizines, dvasines kančias, jautėsi pažemintas, sumenkintas, buvo marinamas badu, tai turėjo įtakos jo sveikatai, t. y. jis patyrė neturtinę žalą. Dėl senaties termino pareiškėjas pažymėjo, kad jis su tokio termino taikymu nesutinka, nes pažeidimai yra pasikartojantys ir tęstiniai. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad yra iniciavęs didelį skaičių administracinių bylų, todėl yra labai užimtas, taip pat yra kalinamas ir dažnai konvojuojamas, dėl to jam trūksta laiko ir jis negali laiku apginti savo teisių bei teisėtų interesų, o norint pateikti kvalifikuotą medžiagą, reikalinga advokato pagalba, tačiau jis ne visada gali laiku atvykti. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašė ieškinio senaties termino netaikyti arba jį atnaujinti (II t., b. l. 6–9, 32–35).

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimus (I t., b. l. 193–198; II t., b. l. 54–55, 63–64, 142–143, 172–173) prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. gruodžio 30 d. pažymos Nr. 69/06-6920 matyti, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu į įstaigą ir iš jos buvo konvojuojamas laikotarpiais nuo 2012 m. sausio 10 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

Šiaulių TI taip pat nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalį nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines normas. Maistu šie asmenys aprūpinami nemokomai, maisto normos nustatomos atitinkamais teisės aktais. Paaiškino, kad Šiaulių TI suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės).

Šių taisyklių 37 punktas numato, jog asmeniui, atvykusiam į kalinimo įstaigą, ši užtikrina jo maitinimą pagal joje esančią dienotvarkę, o jei to negalima padaryti – tokiam asmeniui gali būti išduodamas sausas davinys. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte nustatyta, kad konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas.

Šiame kontekste Šiaulių TI pabrėžė, kad laikotarpiu, kuriam netaikytina ieškinio senatis, pareiškėjas iš įstaigos buvo konvojuojamas 26 kartus ir kiekvieną kartą, esant galimybei, jis buvo pamaitinamas pagal dienotvarkę, o į kelionę jam buvo išduodamas sausas davinys. Pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI, jis buvo maitinamas pagal dienotvarkę, pagal valgiaraštį paruoštu ir likusiu maistu arba sausu daviniu. Todėl, Šiaulių TI teigimu, teisės aktų reikalavimai, užtikrinant pareiškėjo maitinimą jį konvojuojant iš Šiaulių TI, pažeisti nebuvo.

Be to, Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis, o padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Šiaulių TI taip pat nesutiko su pareiškėjo prašymu dėl palūkanų priteisimo.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu (II t., b. l. 179–185) atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenustatęs svarbių jo praleidimo priežasčių, ir pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. atmetė, suėjus senaties terminui. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgus į pareiškėjo paduoto skundo datą bei taikytiną 3 metų senaties terminą, prašoma atlyginti žala galėtų būti priteisiama už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. vasario 18 d., tačiau, įvertinus pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį, skundo reikalavimą bei pažymų apie konvojavimą duomenis, teismas aptarė pareiškėjo konvojavimą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 18 d. ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, dėl neturtinės žalos priteisimo, pažeidus jo teisę į tinkamą maitinimą, teismas taip pat atmetė, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų.

6. Visų pirma, teismas pažymėjo, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Atitinkamai teismas sprendė, kad pareiškėjas, nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2016 m. vasario 18 d. periodiškai konvojuotas iš ir į Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl savo teisių, susijusių su konvojuojamų asmenų maitinimu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad BVK ir Maitinimo organizavimo taisyklės yra viešai paskelbti teisės aktai. Be to, pats pareiškėjas jau 2013 m. vasario 18 d. yra kreipęsis į Šiaulių TI direktorių dėl neišduoto sauso maisto davinio konvojavimo metu.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovo prašymu, yra taikytinas 3 metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 17 d. (pagal spaudą ant voko). Nors pareiškėjas teismui pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, jog pareiškėjas yra užimtas kitose bylose, neturi laiko, yra nuteistas ir konvojuojamas, esmės nekeičia, tai laikytina paties pareiškėjo pasirinkta elgesio forma ir negali būti laikoma objektyviomis priežastimis, trukdančiomis laiku pateikti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjo teiginį, kad jis skundo negalėjo laiku pateikti dėl advokato veiksmų, teismas atmetė, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis būtų sudaręs sutartį su advokatu ar jam būtų paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, priešingai, visi dokumentai yra pasirašyti paties pareiškėjo. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, stresą, todėl jis turėjo ir galėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą atmetė.

7. Teismas pabrėžė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

8. Šiame kontekste teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato, jog suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir BVK 7 straipsnio 1 dalyje bei 173 straipsnio 4 dalyje. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti patiekiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).

Galiojusios Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės asmenų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių nebuvo ir nėra įtvirtinusios. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės numato, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. (31 punktas), įpareigoja kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas iš vakaro informuoti kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių bei, išvykus konvojui, nedelsiant informuoti apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (32 punktas), o kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybas – informuoti ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių (34 punktas).

Maitinimo organizavimo taisyklių 4 punktas įpareigoja kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų administracijas nuolat turėti kaupiamų maisto produktų (negreitai gendančių) atsargų ne mažiau kaip 7 dienų suimtųjų ir nuteistųjų maitinimui. Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktas (2007 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-141 redakcija) nustatė, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę, o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Šiaulių TI direktoriaus 2009 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1/01-54 ir jį keitusiu 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1/01-117 patvirtintos Suimtųjų dienotvarkės analogiškai nustatė, kad suimtieji pusryčiauja nuo 6.00 val. iki 7.00 val., pietauja nuo 11.30 val. iki 12.30 val., o vakarieniauja nuo 17.00 val. iki 18.30 val.

9. Atitinkamai Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad atvykusiųjų maitinimas organizuojamas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos – atvykus į Šiaulių TI suimtasis (nuteistasis) yra nuvedamas į priėmimo-paskirstymo skyriuje esančias patalpas, kur jam atliekama visa asmens krata ir sutvarkomi dokumentai. Po kratos atlikimo konvojuoti suimtieji (nuteistieji) nuvedami ir uždaromi rėžiminio korpuso gyvenamojo pastato pusrūsyje esančiose kamerose, kuriose būna, kol Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai juos išskirsto į kameras.

Šiaulių TI teigė, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) kamerose būdavo siūlomas šiltas maistas, likęs nuo pietų, ir tik neužtekus tokio maisto buvo duodamas sausas davinys. Teismas, įvertinęs Šiaulių TI pateiktas pažymas apie pamaitintus atvykusius suimtuosius ir nuteistuosius, kurie dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti maitinami pagal dienotvarkę, sprendė, kad šių rašytinių įrodymų duomenys leidžia teigti, jog Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu paruoštos nuo pietų likusios porcijos būdavo patiekiamos, o nesant jų – būdavo išduodamas sausas maisto davinys.

Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių abejoti įgaliotų pareigūnų parengtais dokumentais. Be to, teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog kiekvieną kartą, išvykstant iš Šiaulių TI, jam būdavo suteikiamas sausas maisto davinys. Teismas nurodė, kad iš pateiktų pažymų matyti, jog pareiškėjas iš Šiaulių TI buvo išvežamas nuo 9.10 val. iki 11.37 val., ir šešis kartus nuo 11.57 val. iki 13.20 val. Tuo tarpu pagal dienotvarkę pietūs Šiaulių TI numatyti nuo 11.30 val. iki 12.30 val. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad reikia įvertinti, jog asmenys turi būti pristatomi kratai, jie turi atitinkamai pasiruošti išvykimui, todėl sprendė, kad tais atvejais, kai asmuo yra konvojuojamas iš Šiaulių TI iki dienotvarkės metu numatytų pietų, pietų metu ir nedaug laiko po pietų, laikytina, jog nėra galimybės užtikrinti patiekti karštus patiekalus ir būtina imtis priemonių užtikrinti asmens maitinimą, suteikiant jam sausą davinį.

Tačiau ginčo, kad sausas davinys pareiškėjui būdavo suteikiamas, byloje nėra. Todėl, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog Šiaulių TI pareigūnai, suteikdami konvojavimo iš Šiaulių TI dienomis pareiškėjui sausą davinį, kai konvojuojamasis iš Šiaulių TI išvyksta iki, per ar tuoj po pietų, tinkamai įgyvendino pareiškėjo teisę būti pamaitintam. Nors iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. sausio 8 d. pažymos Nr. 62/04-58 matyti, kad nuo 2012 m. iki 2015 m. pareiškėjas kreipėsi su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl laikymo sąlygų, maitinimo ir kt., patikrinus šiuos skundus, nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. vasario 18 d. kreipėsi dėl neišduoto sauso davinio atvykus, o 2015 m. gegužės 14 d. kreipėsi dėl nepamaitinimo išvykstant, šie skundai išspręsti, o atsakymai skundžiami nebuvo.

Be to, teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. sausio 8 d. pažymoje Nr. 62/08-14 nurodyta, kad išvykstant suimtiesiems išduodamas sauso maisto davinys – duona (300 g), sviestas ar margarinas (30 g), fermentinis sūris (30 g), dešrelės (120 g) ar kiaušiniai (100 g), gėrimas (500 g). Asmenims, atvykusiems į Šiaulių TI, patiekiamas likęs nuo pietų maistas, o jo nesant – sausas davinys, yra pildoma pažyma, kam toks maistas buvo pasiūlytas, kas valgė ir kas atsisakė.

10. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pagrindinė ir vienintelė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo pareiškėjo teisės į karštus patiekalus pažeidimas, ką nurodė ir pats pareiškėjas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktuose nėra nustatyta būtinybė dienos metu pagal nustatytą dienotvarkę suimtiems asmenims patiekti karštus patiekalus, yra nustatyta tik būtinybė juos per dieną pamaitinti pagal nustatytas normas. Nors pirmenybė, maitinant asmenis, tenka karštų patiekalų patiekimui ir atsakovas turi stengtis, jog asmenys būtų pamaitinami karštu maistu, o tik nesant galimybės – suteikiamas sausas davinys, teismas sprendė, kad ši diskrecija yra paliekama maitinimą užtikrinantiems pareigūnams. Tuo tarpu pats pareiškėjas patvirtina, jog jam sausas davinys visada būdavo išduodamas, o įrodymai, kad sausas davinys neatitiko teisės aktais nustatytų normų, teismui nepateikti, todėl laikytina, jog pareiškėjo teisė į tinkamą, teisės aktais nustatytą maitinimą pagal nustatytas maitinimo normas, atvykstant į Šiaulių TI ar išvykstant iš jo, pažeista nebuvo.

III. 11. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 189–192), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą, tenkinant jo skundą ir priteisiant iš atsakovo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, nešališkai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, o skundžiamas sprendimas yra šališkas ir neteisėtas, priimtas remiantis tik atsakovo prielaidomis ir samprotavimais. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas visiškai netyrė aplinkybės, jog pareiškėjas ne kartą buvo teikęs skundus dėl jam nesuteikto maitinimo, be to, visiškai nenustatinėjo ir netikrino, ar Šiaulių TI laikosi detalių taisyklių dėl maitinimo tvarkos. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl liudytojų iškvietimo ir apklausos byloje, o skundžiamame sprendime nėra net užsiminta, dėl kokių priežasčių teismas netenkino šio prašymo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat tvirtina, kad Šiaulių TI sąmoningai pateikė teismui netikslią informaciją, norėdamas nuslėpti padaryto pažeidimo mastą bei išvengti didesnių nemalonumų. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) atsakingai, objektyviai, skaidriai, nešališkai įvertinti visas jo išdėstytas aplinkybes ir peržiūrėti bylą visa apimtimi bei įvertinti surinktus ir nesurinktus duomenis.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 1–2) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2016 m. vasario 18 d. konvojuojant jį iš ir į Šiaulių TI pagal dienotvarkę pietums numatytu laiku jis nebūdavo pamaitinamas karštu patiekalu, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dalyje dėl laikotarpio nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. atmetė suėjus senaties terminui, o likusioje dalyje skundą atmetė nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais aspektais.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, nešališkai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, o skundžiamas sprendimas yra šališkas ir neteisėtas, priimtas remiantis tik atsakovo prielaidomis ir samprotavimais, todėl prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atsakingai, objektyviai, skaidriai, nešališkai įvertinti visas jo išdėstytas aplinkybes ir peržiūrėti bylą visa apimtimi bei įvertinti surinktus ir nesurinktus duomenis.

17. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

18. Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

19. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, todėl pareiškėjo teiginys, kad skundžiamas sprendimas yra šališkas, atmestinas kaip nepagrįstas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybės, jog pareiškėjas ne kartą buvo teikęs skundus dėl jam nesuteikto maitinimo, be to, visiškai nenustatinėjo ir netikrino, ar Šiaulių TI laikosi detalių taisyklių dėl maitinimo tvarkos, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia pareiškėjas, be kita ko, analizavo šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir dėl jų pakankamai detaliai bei motyvuotai pasisakė sprendime.

20. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Šiaulių TI teismui pateikė netikslią informaciją, jis nepateikė jokių šį savo teiginį patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti oficialiais rašytiniais bylos įrodymais, be kita ko, užfiksuotas tiesiogines savo pareigas vykdančių pareigūnų, kurių šališkumas nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Teisėjų kolegija kartu akcentuoja, kad pareiškėjo prašymus į teismo posėdį iškviesti ir apklausti liudytojus, taip pat išreikalauti papildomus įrodymus Šiaulių apygardos administracinis teismas išsprendė dar 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi (II t., b. l. 169), kurios nuorašas buvo išsiųstas pareiškėjui (II t., b. l. 170, 174). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir minėtos nutarties turinį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų pakako teismui visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes bei priimti faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei ištirtais įrodymais pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nurodytų pareiškėjo prašymų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl liudytojų iškvietimo ir apklausos byloje, o skundžiamame sprendime nėra net užsiminta, dėl kokių priežasčių teismas netenkino šio prašymo, atmestini kaip nepagrįsti.

21. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti Šiaulių TI neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Tuo tarpu reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, nagrinėjamu atveju šioje byloje nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytu pagrindu atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

Tuo tarpu pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki minėtos datos, kaip minėta, buvo atmestas, suėjus senaties terminui, o pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo daliai jo reikalavimo taikyto senaties termino ir šiuo aspektu jokių nesutikimo su ginčijamu sprendimu motyvų nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, sprendžia, kad teismas tinkamai taikė senaties terminą, ir sutinka su teismo argumentais šiuo aspektu, todėl jų nebekartoja ir šiuo klausimu plačiau nebepasisako.

Kartu pabrėžtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jis nenurodo, kuriomis konkrečiai Konstitucijos nuostatomis ir kokia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jo manymu, teismas turėtų vadovautis, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad ginčijamu sprendimu būtų pažeistos Konstitucijos nuostatos ar nukrypta nuo teismų praktikos.

22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė