2K-330/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-330/2012

Teisminio proceso Nr. 1-22-1-01067-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.5.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. J. ir V. J. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

S. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 187 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams;

V. J. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 187 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Iš S. J. ir V. J. priteista solidariai APB „Apranga“ 8818,11 Lt, AB „Lietuvos draudimui“ 3593,69 Lt, UAB „Verslo draugų investicijai“ 1140,00 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi nuteistųjų S. J. ir V. J. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, susipažinusi su byla,

n u s t a t ė:

S. J. ir V. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. rugsėjo 21 d., apie 2.00 val., turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, akmeniu išdaužę durų stiklą įsibrovė į APB „Apranga“ parduotuvę „City Women“, esančią Kaune, Laisvės al. 45, iš kur pagrobė APB „Apranga“ priklausantį didelės vertės turtą – 91 vnt. moteriškų rūbų už bendrą 55 885 Lt sumą.

Be to, S. J. ir V. J. nuteisti ir už tai, kad 2009 m. rugsėjo 21 d., apie 2.00 val., vagystės metu įsibraudami į APB „Apranga“ parduotuvę „City Women“, esančią Kaune, Laisvės al. 45, sunaikino ir sugadino UAB „Verslo draugų investicija“ priklausantį turtą, t. y. išdaužė 1 140 Lt vertės durų stiklą.

Kasaciniais skundais nuteistieji S. J. ir V. J. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatoriai teigia, kad teismai priėmė neteisingus ir nepagrįstus sprendimus, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skunduose (abiejų kasatorių skundai grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais, todėl dėstomi kartu) teigiama, kad jie nepagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, kad tuo metu, kai buvo įsibrauta į parduotuvę ir pagrobtas svetimas turtas, jie buvo namuose (S. J. – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), V. J. – bute, esančiame (duomenys neskelbtini)).

Kasatoriai nurodo, kad po to, kai jie buvo paleisti po suėmimo, ėmėsi aiškintis, kas galėjo įvykdyti nusikaltimą, kurio padarymu jie buvo kaltinami, ir sužinojo, kad šį nusikaltimą padarė M. K.. Tai patvirtina ir liudytojos A. K. parodymai, kad, S. J. ir V. J. būnant suimtiems, ji buvo sutikusi M. K., kuris jai pasakė, jog tai jis apvogė moteriškų rūbų parduotuvę, esančią Laisvės alėjoje, ir nežino, kaip toliau jam elgtis. Pagal specialistų išvadas ant automobilyje rastos striukės buvo rasta M. K. biologinių pėdsakų.

Pirmosios instancijos teismas A. K. parodymus atmetė nurodydamas, kad ši liudytoja jokių kitų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenurodė, nepranešė policijai apie sunkų nusikaltimą padariusį asmenį. Nuteistieji teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodę, jog toks jos parodymų vertinimas yra nepagrįstas ir šališkas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, dėl to nepasisakė, be to, iškraipė šios liudytojos parodymus nutartyje nurodydamas, kad M. K. jai skambino ir pasakė apie įvykdytą nusikaltimą.

Kasatoriai nurodo, kad M. K., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, prisipažino, kad tai jis kartu su draugu, kurį atsisakė įvardyti, apiplėšė moteriškų rūbų parduotuvę, pateikė įvykdyto nusikaltimo ir po to sekusių veiksmų eigą, tačiau pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad M. K. parodymų detalės nesudaro logiškai išbaigtos, patikimos visumos, kurios pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jis sako tiesą, šiuos parodymus atmetė. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pareikštas prašymas atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir apklausti liudytoją M.

K., tačiau šį prašymą teismas, nepateikdamas jokių motyvų, atmetė. Nutartyje dėl pareikšto prašymo motyvuotų išvadų nėra, todėl, kasatorių nuomone, teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas. Skunduose tvirtinama, kad iš apkaltinamojo nuosprendžio akivaizdu, jog nei teismas, nei prokuroras, išklausę M. K. parodymus, neatliko jokių, siekiant patikrinti jo parodymus, veiksmų ir tuo pažeidė BPK reikalavimus, įrodinėjimo naštą perkėlė jiems bei tokiu neveikimu parodė išankstinę teismo nuomonę dėl jų kaltės, o apeliacinės instancijos teismas tokias jų nurodytas aplinkybes palaikė tik deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo neparemtais teiginiais.

Kasatorių įsitikinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK reikalavimus, nes nesiekė ištirti ir išnagrinėti visas svarbias bylos aplinkybes, tuo suvaržė įstatymų garantuotas jų teises į gynybą (BPK 369 straipsnis 3 dalis).

Nuteistieji abejoja liudytojo D. D. parodymais, jog tarnybinis šuo atsekė iki V. J. gyvenamosios vietos buto durų. Skunduose teigiama, kad teismas nepatikrino šio liudytojo parodymų. Byloje nėra jokių duomenų apie nakties metu į daugiabutį atvykusią operatyvinę grupę, kasatoriams nesuprantama, kodėl, nustačius, jog už buto durų galimai yra nusikaltimą padaręs asmuo, nebandyta patekti į buto vidų, nesiaiškintos aplinkybės apie buto šeimininkus ir bute esančius asmenis. Kasatoriai pažymi, kad ryte buvo atlikta krata butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (V. J. gyvenamoji vieta) ir (duomenys neskelbtini) (S. J. gyvenamoji vieta), paimti įtariamųjų rūbai, avalynė, kuriuos ištyrus nebuvo rasta jokių nusikaltimo įkalčių. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nutartyje nepasisakė, o tai taip pat laikytina BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Skunduose pažymima, kad teismai vienu svarbiausių įrodymu, patvirtinančiu jų kaltę, įvardijo įslaptinto liudytojo parodymus, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje teismas nepasisakė ir nevertino šio liudytojo parodymų detalių, kurios yra svarbios, nekreipė dėmesio į tai, jog šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra iš esmės skirtingi. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad jo matytų vaikinų plaukų spalva jam atrodė tamsi, o jie (kasatoriai) – šviesiaplaukiai, tamsiaplaukis yra M. K. Šis liudytojas parodė, kad buvo tamsus paros metas, kad jis vaikinų veidus matė tik iš šono, be to, jis buvo apklaustas praėjus 25 dienoms po įvykio. Kasatoriai teigia, kad šis liudytojas neparodė ir to, kad matė, jog abu ar vienas iš vaikinų būtų įėjęs į namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinę. Šis liudytojas, kaip teigia kasatoriai, teisme duodamas parodymus iš esmės juos pakeitė teigdamas, kad matė, kaip vaikinas su kapišonu įėjo į (duomenys neskelbtini) namo laiptinę, o tas, kuris paliko striukę automobilyje, nuėjo link bromos, be to, nepanoro nurodyti vietos, kur jis pats tuo metu stovėjo. Kasatorių nuomone, nepasisakant dėl šio liudytojo duotų parodymų pakeitimo, buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Kasatoriai teigia, kad su šiuo liudytoju atliktus procesinius veiksmus – parodymus atpažinti iš nuotraukų – teismas turėjo vertinti kaip atliktus nesilaikant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Apibendrindami kasatoriai teigia, kad jų teisė, jog bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, buvo pažeista, kad netinkamas įrodymų vertinimas, įrodinėjimo pareigos jiems patiems perkėlimas, apeliacinės instancijos teismo nemotyvuotas prašymo atlikti įrodymų tyrimą atmetimas, priimtoje nutartyje apkaltinamojo nuosprendžio motyvų perrašymas nepasisakant dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų rodo, jog abiejų instancijų teismai buvo šališki.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepime į nuteistųjų V. J. ir S. J. kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroro nuomone, kasatorių teiginiai, kad teismas įrodymus vertino neobjektyviai, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad V. J. ir S. J. padarė nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, grindžiama liudytojo D.

D. parodymais, kad tarnybinis šuo atsekė nuo nusikaltimo vietos iki teisiamųjų gyvenamojo buto, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymais, kad matė nuteistuosius, einančius iš įvykio vietos iki gyvenamosios vietos, juos atpažino, odorologinio tyrimo metu rastais S. J. ir V. J. kvapo pėdsakais, kurie buvo paimti nuo krepšių rankenų su vogtais rūbais, nuo pirštinių, rastų automobilyje, ir kt. Teismas visiškai pagrįstai atmetė liudytojos A. K. parodymus, nes jie nesutampa su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Ši liudytoja gyveno su vienu iš nuteistųjų, todėl yra pagrindas jos parodymus vertinti kritiškai.

Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus išsamiai išanalizavo ir padarė išvadą, kad inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė abu nuteistieji. Teismas įrodymus įvertino ne tik kiekvieną atskirai, bet ir jų visumą, tarpusavio ryšį ir atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Liudytojo D. D. parodymai, kurių teisingumu abejoja nuteistieji, pagrįstai laikyti visiškai patikimais, nes jų objektyvumą patvirtina ir to paties policijos pareigūno surašytas aktas apie tarnybinio šuns panaudojimą, kuriame nurodomas ne tik pagal kvapą šuns aptiktas vienam iš nuteistųjų priklausęs automobilis, bet ir butas, kuriame gyveno nuteistasis.

Minėtame automobilyje buvo dalis vogtų daiktų, krepšiai, pirštinės, ant kurių rasti nuteistųjų kvapai. Teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Šio liudytojo parodymai iš esmės nesiskiria, atitinka faktines bylos aplinkybes. Liudytojas gerai įsidėmėjo ir atpažino nuteistuosius, nes anksčiau ne kartą juos matęs. Teismas argumentuotai paneigė ir galimą liudytoju apklausto M. K. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Teismas nustatė šio liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, prieštaringumą, jo nurodytų aplinkybių neatitikimą objektyviai nustatytosioms.

Nuteistųjų teiginiai, kad jiems buvo perkelta įrodinėjimo našta, kad jie turėjo paneigti vienų ar kitų daiktų kaip įkalčių priklausomybę jiems, yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo neparemti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistieji su šiais daiktais turėjo kontaktą ir todėl jie pagrįstai laikyti turinčiais įrodomąją reikšmę.

Tokie pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvai vertinant įrodymus nėra paviršutiniški, vienpusiški ar logiškai nepaaiškinami. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, netinkamai taikė įrodinėjimą nustatančias BPK normas ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo išvados pakankamai motyvuotos ir BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai nėra pažeisti.

Kasatoriai savo reikalavimus taip pat grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neva turėjo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti liudytoją M. K., tačiau to nepadarė. Ne iki galo išnagrinėti skundo argumentai. Taip buvo suvaržytos kasatorių teisės į gynybą.

Kasatorių cituojama BPK 324 straipsnio 6 dalis ir teisės aiškinimo aktai išties teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą, jei pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės nutarties, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų atlikęs neišsamų įrodymų tyrimą, neišsamiai apklausęs liudytoją M. K. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais. Įrodymų tyrimo neatlikimas apeliacinėje instancijoje nesutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Dėl minėtų priežasčių darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies normų reikalavimų.

Kasatorių teiginys, neva apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo jų apeliacinius skundus, yra grįstas vien tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ne tokias išvadas, kokių tikėjosi nuteistieji. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas iš esmės pasisakė visais apeliaciniuose skunduose išdėstytais klausimais ir detaliai motyvavo, kodėl juos atmeta. Teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos nutarties priėmimui. Vien tai. kad apeliacinės instancijos teismas detaliai neanalizavo keliamų, dažnai neįtikėtinų gynybos versijų, o tiesiog konstatavo įrodymų pakankamumą pirmosios instancijos teismo išvadoms pagrįsti, savo išvadas grindė įrodymais ir išsamiai jas motyvavo, nereiškia, kad apeliaciniai skundai nebuvo iki galo išnagrinėti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kasatorių argumentai dėl teismo šališkumo nepagrįsti. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Baudžiamosios bylos medžiagoje nematyti jokių teismo išankstinio nusistatymo požymių. Vien tik nepalankus teismo sprendimas dėl nuteistųjų nerodo teismo šališkumo. Darytina išvada, kad kasatorių teiginys dėl teismo šališkumo yra susijęs su ta aplinkybe, kad nuteistiesiems nepatinka dėl jų priimti teismų sprendimai, o ne su ta aplinkybe, kad prokuroras ar teismas kokiu nors būdu proceso metu demonstravo išankstinį nusistatymą prieš nuteistuosius.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti nuteistųjų prašymus – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.

Kasatoriai teigia, kad jiems baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes jų kaltumas padarius nusikalstamas veikas teismų sprendimuose pagrįstas prielaidomis, įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistųjų gynybos teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nenustatė. Nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui, o iš tokių teiginių argumentų matyti, kad kasatoriai iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, V. J. ir S. J. pripažino kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Savo išvadas, kad būtent V. ir S. J., akmeniu išdaužę parduotuvės durų stiklą, įsibrovė į ją ir pagrobė APB „Apranga“ priklausantį didelės vertės turtą, teismas grindė liudytojo D. D. parodymais, liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais, duomenimis, užfiksuotais tarnybinio šuns panaudojimo akte, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, specialistų, atlikusių odorologinius tyrimus, išvadomis ir kt. nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.

Liudytojas D. D. (Kauno aps. VPK vyr. policininkas – kinologas) parodė, kad tarnybinis šuo nuo apvogtos parduotuvės nuvedė prie Kęstučio g. 40 B namo kieme stovėjusio automobilio „Voyager Plymouth“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo automobilio – prie namo laiptinės, laiptinėje – prie buto durų. Tokie duomenys užfiksuoti ir tarnybinio šuns panaudojimo akte. Byloje nustatyta, kad automobilis, prie kurio privedė šuo, priklausė S. ir V. J. motinai, bute, prie kurio durų atsekė šuo, kartu su motina gyveno V. J. Atlikus įvykio vietos apžiūrą, automobilyje buvo rasti tamsios ir šviesios spalvos krepšiai su pavogtais iš parduotuvės drabužiais, violetinės spalvos striukė, pirštinės, buvo paimti kvapo pėdsakai.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistai, atlikę odorologinį tyrimą, savo išvadose nurodė, kad kvapo pėdsakuose, paimtuose iš automobilio nuo priekinės kairės medžiaginės sėdynės, priekinės dešinės medžiaginės sėdynės, rudos spalvos medžiaginių kairės ir dešinės rankų pirštinių, tamsios bei šviesios spalvos krepšių plastikinių rankenų rasta S. J. kvapo, o kvapo pėdsakuose, paimtuose nuo priekinių sėdynių, tamsios spalvos krepšio plastikinių rankenų, juodos spalvos medžiaginės pirštinės – V.

J. kvapo. Liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, parodė, kad jis matė, kaip du vaikinai iš automobilio pasiėmė dryžuotus krepšius, matė kur link jie nuėjo, kada sugrįžo, kur dėjo krepšius ir kur nuėjo, nurodė jų aprangos detales, tai, kad vilkėjęs šviesesnę striukę ją paliko automobilyje ir kt. Šis liudytojas parodė, kad abu vaikinus yra ne kartą matęs prie namo ir gali juos atpažinti, parodymų atpažinti pagal nuotraukas protokoluose užfiksuota, kad liudytojas atpažino S. ir V. J. Bylą nagrinėjant teisme liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, buvo apklaustas neviešame teismo posėdyje, prieš jo apklausą gynėjas pateikė klausimus, kuriuos norėjo užduoti šiam liudytojui.

Taip apklausto liudytojo parodymus teisėjas užrašė teisiamojo posėdžio protokole ir juos perskaitė teisiamajame posėdyje. Išklausius parodymus, prašymų šį liudytoją dar kartą apklausti norint užduoti jam pakartotinius ar papildomus klausimus nebuvo pareikšta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

Nagrinėjamu atveju apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne vien tik liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais, bet ir kitais įrodymais, kuriuos teismai pripažino patvirtinančiais jo parodymus, ir išvadas darė įvertinę byloje ištirtų įrodymų visumą.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tenkinant gynybos prašymą, buvo apklaustas liudytojas M. K. Šis liudytojas (parodęs, kad S. ir V. J. yra jo draugai, kad jam pačiam pareikšti įtarimai dėl plėšimų) teigė, kad į parduotuvę įsibrovė ir drabužius pagrobė jis. Pagal jo parodymus, jis buvo ne vienas, o kartu su nepažįstamu asmeniu, į nusikaltimo vietą atvyko taksi automobiliu, vairuotojui liepė palaukti, nes vogtus daiktus turėjo nuvežti pas antrojo asmens pažįstamą, kad, žinodamas, jog S. J. sugedusį automobilį laiko nerakintą, pavogtus rūbus sumetė į jį, į automobilį įmetė ir tamsią striukę, kurią dėvėjo vagystės metu. Pirmosios instancijos teismas liudytojo M. K. duotais nuteistiesiems palankiais parodymais nepatikėjo, juos atmetė ir tokį sprendimą argumentavo tuo, kad jo parodymai prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams; kad automobilyje buvo rasta šviesi violetinės spalvos striukė, o jis nurodė, jog paliko tamsios spalvos striukę; kad byloje nustatyta, jog automobilis buvo rakinamas, įvykio vietos apžiūros metu jis taip pat buvo rastas užrakintas, kad raktelį nuo automobilio turėjo S. J., kuris parodė, jog vagystės iš parduotuvės išvakarėse jis atrakino automobilį ir paliko atrakintą, nes to prašė M. K., tačiau pats M. K. parodė, kad jam tiesiog buvo žinoma, jog S. J. automobilį laiko atrakintą; kad liudytojo parodymų teisingumą paneigia liudytojo, kuriam buvo taikytas anonimiškumas, parodymai bei kiti ištirti įrodymai. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu (gavus duomenų, jog ant violetinės spalvos striukės rastas genotipas sutapo su M. K. genotipu) versija, jog nusikaltimo padaryme dalyvavo ir M. K., buvo tirta, buvo leista klausytis jo telefoninių pokalbių, tačiau jokių bylos tyrimui reikšmingų duomenų nebuvo gauta. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistųjų bei jų gynėjo teisė užduoti M. K. klausimus nebuvo atimta ar suvaržyta (BPK 275 straipsnis), iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, išklausius šio liudytojo parodymus bei atsakymus į pateiktus klausimus, gynybos šalis jokių papildomų ar pakartotinių klausimų jam neturėjo ir nepateikė.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistieji bei jų gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą – dar kartą apklausti liudytoją M. K. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo protokolo, nuteistieji tokį prašymą argumentavo tuo, kad nori, jog šis teismas „išgirstų“ jo parodymus, gynėjas – kad nuosprendyje nurodyta, jog šio liudytojo parodymai prieštaringi, kad nuosprendyje aptartos ne visos „detalės“, todėl būtina, jog teismas užduotų jam daugiau klausimų ir išsiaiškintų, ar jis sako tiesą ar meluoja. Apeliacinės instancijos teismas prašymą dar kartą apklausti liudytoją M. K. atmetė protokoline nutartimi, kurią argumentavo tuo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šis liudytojas buvo išsamiai apklaustas, kad jo parodymai yra įrodymų vertinimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalykas. Teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, kad prašymą apklausti M. K. atmetė nenurodydamas tokio sprendimo motyvų ir dėl to, kaip teigia kasatoriai, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus bei jų gynybos teises, neturi pagrindo.

Pagal liudytojos A. K. parodymus, ji gyveno su vienu iš nuteistųjų – S. J. Ikiteisminio tyrimo metu ji tokių parodymų, kad M. K. jai prisipažino apvogęs parduotuvę, nebuvo davusi. Bylą nagrinėjant teisme ši liudytoja teigė, kad po S. ir V. J. suėmimo M. K. jai pasakė, jog tai jis apiplėšė parduotuvę ir kad nežino, kaip toliau jam elgtis. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu S. ir V. J. buvo taikyta kardomoji priemonė suėmimas, tačiau, net ir esant tokiai situacijai, A. K. apie tai, ką jai, šios teigimu, buvo pasakęs M. K., niekam nepranešė. Teismas, atsižvelgęs į visus bylos duomenis, jos parodymus vertino kritiškai ir iš esmės juos pripažino nepatikimais.

Pagal byloje esančius duomenis, ant specialistams pateiktos tirti iš automobilio paimtos striukės buvo rasti biologiniai pėdsakai, kurių genotipas DNR registre sutapo su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR registre nurodyti – M. K. Pagal specialisto išvadas ant tirti pateiktos striukės buvo rasta tarpusavyje sumaišyta ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, tačiau iš jų asmens tapatybei nustatyti buvo tinkami tik vieno vyro biologiniai pėdsakai, nepriklausantys nei V. J., nei S. J. Tai, kad byloje nenustatyta, kada ir kokiu būdu ant minėtos striukės galėjo atsirasti M. K., pagal jo paties parodymus, kaip minėta, draugavusiu su nuteistaisiais, biologinių pėdsakų, teismas nelaikė tiek svarbia ir reikšminga aplinkybe, kuri nulemtų kitokį įrodymų vertinimą bei teismo išvadų, grindžiamų ištirtų įrodymų visumą, darymą sprendžiant V. ir S. J. kaltinimo klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, kuriuose išdėstyti argumentai, iš esmės pakartoti ir kasaciniuose skunduose, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu skundai atmetami, priimtoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šiuos įstatymo reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus yra atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundai atmetami, išdėstyti pakankamai išsamiai ir aiškiai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad konstatuoti tai, jog teismams darant išvadas buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, kad padarytos išvados pagrįstos prielaidomis ar įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų, kad ištirtų įrodymų vertinimas buvo vienpusiškas, neobjektyvus ir neatitinkantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nėra pagrindo.

Kasatorių teiginiai, kad teismai buvo šališki, savo išvadas darė jau turėdami išankstinę nuomonę dėl jų kaltumo, atmestini.

Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo dalyvių atžvilgiu (kasacinės bylos Nr. 2K-202/2005, 2K-243/2009). Byloje tokių duomenų, kurie būtų pagrindas pripažinti, kad nuteistųjų teisė į nešališką teismą buvo pažeista (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nėra.

Iš nuteistųjų argumentų matyti, kad teismo šališkumas grindžiamas siejant jį su, kasatorių nuomone, netinkamu įrodymų įvertinimu ir dėl to padarytų išvadų nepagrįstumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog teismai įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistieji, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes S. J. ir V. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, remiantis kasatorių argumentais, naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų S. J. ir V. J. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Valerijus Čiučiulka

Aldona Rakauskienė