2015-10-29 Nr. AB-21134-3-61-3-04438-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1390-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04438-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sun investments“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sun investments“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Energetikos ministerija) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sun investments“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 17R-4142 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria atsisakyta kompensuoti sumokėtų ir pagal sutartį negrąžintų avansinių mokėjimų dalį bei priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjui UAB „Sun investments“ 193 600 Lt išlaidas, susijusias su sumokėtais ir pagal sutartį negrąžintais avansiniais mokėjimais, plėtojant saulės šviesos energijos jėgainių projektus. Taip pat, pareiškėjas skundu prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad plėtojo saulės elektrinių projektus pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduotus leidimus, o vėliau, pakeitus teisės aktus, pareiškėjo vykdomi investiciniai projektai žlugo, nes toliau nebegalėjo būti plėtojami, nors pareiškėjas jau buvo į šiuos projektus investavęs. 2013 m. liepos 26 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas kompensuoti išlaidas, susijusias su saulės elektrinės projekto plėtojimu. Šį prašymą Komisija išnagrinėjo 2013 m. spalio 8 d. sprendimu, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu panaikino, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-3954-764/2014 ir įpareigojo Komisiją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo bei priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas atitinkantį, motyvuotą sprendimą.

Komisija Sprendimu neįvykdė minėto teismo sprendimo – nusprendė kompensuoti tas pačias išlaidas, kaip ir panaikintuoju 2013 m. spalio 8 d. sprendimu, nesilaikė šio sprendimo priėmimo terminų, pakartotinai priėmė nemotyvuotą, VAĮ 8 straipsnio nuostatų neatitinkantį sprendimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatų, atsisakė kompensuoti pagal šį aprašą kompensuotinas išlaidas.

Skundžiamas Sprendimas priimtas neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas patikslino prašomą kompensuotą išlaidų sumą, pažeidžiant imperatyvias ginčo santykius reguliuojančias teisės aktų nuostatas. Kreipdamasis į Komisiją pareiškėjas prašė kompensuoti tik minimalias jo patirtas išlaidas, 10 proc. nuo nepastatytų jėgainių vertės sumos, šios sumos negali susigrąžinti iš saulės elektrinės projekto dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų darbus vykdžiusio rangovo. Rangos sutartis buvo realiai vykdoma – pagal projektą, buvo suplanuota išvystyti 17 saulės elektrinių.

Rangos sutarties pagrindu buvo pastatytos ir šiuo metu veikia 9 saulės elektrinės. Dėl ne nuo pareiškėjo priklaususių priežasčių nulemto Rangos sutarties nutraukimo, iš 17 planuotų elektrinių liko nepastatytos 8 elektrinės. Pareiškėjo patirtos išlaidos atitinka Apraše pateiktą kompensuotinų išlaidų sąvoką ir nagrinėjamu atveju dėl šių išlaidų patyrimo fakto ginčo nėra. Neatsižvelgiant į tai, kaip jau minėta, pareiškėjas sutiko prisiimti dalį jam tenkančios rizikos, susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, t. y. 90 proc. patirtų išlaidų ir prašo Komisijos kompensuoti tik 10 proc. patirtų išlaidų (193 600 Lt) sumos, kurios dydį pagrindė rangos sutarties nuostatomis.

Pareiškėjo patirtas ir pagal minėtus teisės aktus kompensuotinas išlaidas sudaro turto netekimas ir turėtos išlaidos, kurios atsirado dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, t. y. dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo. Prašomos kompensuoti 10 proc. neįvykdytos rangos sutarties dalies dydžio netesybos yra neišvengiamos ir nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių lemto rangos sutarties nutraukimo patirtos išlaidos, kurias pareiškėjas prašė teismo priteisti įstatymų nustatyta tvarka. Skundžiamu Sprendimu pažeidžiamas viešas interesas, juo taip pat yra pažeidžiami teisėtumo, proporcingumo, objektyvumo ir kt. teisės principai.

Pažymėjo, kad skundo grąžinimas Komisijai išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, nebūtų prasmingas, ekonomiškas ir efektyvus, todėl prašė teismo priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjui 193 600 Lt išlaidas, susijusias su sumokėtais ir pagal sutartį negrąžintais avansiniais mokėjimais, plėtojant saulės šviesos energijos jėgainių projektus.

Atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai atstovaujanti Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo skundu prašomos kompensuoti išlaidos neatitinka Aprašo 4, 5.4, 5.4.3 punktuose nustatytų reikalavimų. Nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, Komisija priima sprendimus, kai gavusi tai patvirtinančius įrodymus įsitikina, kad pareiškėjams sumokėti avansai nebuvo grąžinti ir jų negrąžinimas yra pagrįstas. Pareiškėjas nepagrįstai sutapatino sprendžiamoje byloje skundžiamą ir 2013 m. spalio 8 d. Komisijos sprendimus – jie savo turiniu nėra tapatūs, 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjo pinigų sumokėjimą patvirtinančiuose sąskaitų išrašuose nėra nurodyta, pagal kokią konkrečią rangos sutartį mokami pinigai ir ar tai yra avansiniai, ar kitokio pobūdžio mokėjimai. Taip pat pinigų mokėjimą eurais patvirtinančiuose sąskaitų išrašuose nurodytos rangos sutarties numeris nesutampa su pareiškėjo pateiktos rangos sutarties numeriu. Pareiškėjo pateikti įrodymai yra prieštaringi, pareiškėjas nepateikė savo išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Priimdama skundžiamą sprendimą Komisija įgyvendino savo diskreciją, tai atliko tinkamai, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Sun investments“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad pareiškėjas UAB „Sun investments“ (veikdamas kaip užsakovas) 2012 m. birželio 22 d. sudarė dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų sutartį Nr. FV-SI/1 su rangovu UAB „Fortovolt“, kuria rangovas įsipareigojo savo rizika atlikti sutarties priede Nr. 1 nurodytus darbus, jų rezultatus perduoti užsakovui (pareiškėjui). Sutarties priede Nr. 1 pateikta vienos 30 kW galingumo saulės šviesos energijos elektrinės kaina ir specifikacija – išdėstytos elektrinės komponentų ir elektrinės įrengimo kainos. Bendra nurodyta elektrinės kaina – 4 114 000,00 Lt.

Komisija 2014 m. rugsėjo 18 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 17R-4142, kuriuo išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Sun investments“ prašymus kompensuoti su saulės šviesos energijos projekto plėtojimu susijusias išlaidas. Šiuo sprendimu Komisija pripažino kompensuotinomis 800 Lt išlaidas valstybės rinkliavai už Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduotus veiklos elektros energetikos sektoriuje 8 leidimus. Taip pat Komisija nurodė, kad 960 883,30 Lt suma, po patikslinimo – 860 886,30 Lt, už sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo nekompensuotina. Prieš priimant šį sprendimą, Komisija buvo išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Sun investments“ prašymą kompensuoti su saulės šviesos energijos projekto plėtojimu susijusias išlaidas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 17R-525, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu byloje Nr. I-3954-764/2014 buvo panaikintas kaip tinkamai nemotyvuotas ir neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio nuostatų. Teismas nurodytu sprendimu buvo įpareigojęs Komisiją pareiškėjo UAB „Sun investments“ 2013 m. liepos 26 d. pateiktą prašymą dėl išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo išnagrinėti iš naujo bei priimti VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkantį, motyvuotą sprendimą.

Pareiškėjas su prašymu kompensuoti patirtas išlaidas Komisijai pateikė sąskaitos išrašą ir mokėjimo nurodymą, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 14 d. sumokėjo UAB „Fortovolt“ 196 000,00 Lt, mokėjimo paskirtis – „pagal rangos sutartį“; sąskaitos išrašą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 8 d. atliko 100 000,00 Lt mokėjimą, kurio paskirtis „pagal rangos sutartį“. 2012 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimo nurodyme nurodyta, kad pareiškėjas UAB „Sun investments“ sumokėjo UAB „Fortovolt“ 100 000,00 Lt, mokėjimo paskirtis – „pagal rangos sutartį“. Pareiškėjo pateiktame suvestiniame memorialiniame orderyje Nr. 105 nurodyta, kad pareiškėjas UAB „Sun investments“ 2012 m. rugpjūčio 14 d. sumokėjo UAB „Fortovolt“ 195 000,00 Lt, orderyje nurodyta mokėjimo paskirtis – „pagal rangos sutartį“. Taip pat byloje gautame suvestiniame memorialiniame orderyje Nr. 118 nurodyta, kad pareiškėjas UAB „Sun investments“ 2012 m. spalio 8 d. sumokėjo UAB „Fortovolt“ 100 000,00 Lt, orderyje nurodyta mokėjimo paskirtis – „pagal rangos sutartį“.

Pareiškėjo pateiktuose tarptautinių mokėjimų nurodymuose, numatyta, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 28 d. atliko 34 030,00 Eur mokėjimą UAB „Fortovolt“, kurio paskirtis – „2012-06-28, pagal rangos sutartį FR-12/06-22, 2012-06-22“; 2012 m. birželio 26 d. atliko 50 000,00 Eur mokėjimą UAB „Fortovolt“, kurio paskirtis – „2012-06-27, pagal rangos sutartį FR-12/06-22, 2012-06-22“; 2012 m. birželio 27 d. atliko 50 900,00 Eur mokėjimą UAB „Fortovolt“, kurio paskirtis – „2012-06-27, pagal rangos sutartį FR-12/06-22, 2012-06-22“ (Pažymėtina, kad rangos sutarties, kurios pagrindu patirtas išlaidas prašo kompensuoti pareiškėjas, numeris yra kitoks, negu nurodytas šių mokėjimų paskirtyje – ne FR-12/06-22, o FV-SI/1).

Rangos sutarties priede Nr. 1, kuriame aptariamos sutarties apmokėjimo sąlygos numatyta, kad užsakovas rangovui perveda 50 proc. dydžio avansą (be PVM), o rangovas neužsako visos jėgainių įrangos iki tol, kol nesumokėta visa avanso suma. Taip pat šiame priede nustatytas įrangos pristatymo terminas – iki 2013 m. gegužės 15 d. ir montavimo darbų atlikimo terminas – iki 2013 m. gegužės 25 d. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 16 d. Inspekcijai pateikė aiškinamąjį raštą prašymui dėl išlaidų kompensavimo, kuriame nurodė, jog UAB „Sun investments“ tik iš dalies įvykdė savo įsipareigojimus pagal rangos sutartį, t. y., pervedė ne visą nurodytą avanso sumą, todėl rangovas UAB „Fortovolt“ toliau nevykdė savo įsipareigojimų (neužsakinėjo įrangos), o vėliau – UAB „Sun investments“ atsisakius plėtoti 9 saulės elektrinių projektus, rangovas negrąžino sumokėto avanso. UAB „Fortovolt“ 2013 m. rugsėjo 16 d. Inspekcijai pateikė patvirtinimą, kad pagal 2012 m. birželio 22 d. rangos sutartį Nr. FV-SI/1 sumokėjo 860 886,30 Lt avansą. Taip pat šiame patvirtinime nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įvykdė tik dalį savo įsipareigojimų, UAB „Fortovolt“ neužsakinėjo įrangos, o pareiškėjui atsisakius plėtoti 9 saulės elektrinių projektus, negrąžino sumokėto avanso.

Teismas nurodė, jog 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) pataisos dėl kurių daliai asmenų, kurie pagal AIEĮ buvo gavę leidimus plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumą, pasikeitė šios veiklos sąlygos ir buvo numatyta galimybė asmenims, kurie šios veiklos nebevykdys, kompensuoti patirtas pagrįstas išlaidas.

Teismas analizavo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (priimto 2013 m. sausio 17 d.) (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio nuostatas, šio įstatymo aiškinamojo rašto turinį, nurodė, jog buvo sudaryta Komisija, kuri savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu.

Teismas taip pat apžvelgęs Aprašo 23 punkto nuostatas pabrėžė, kad ginčo teisinius santykius reguliuojančiu teisiniu reglamentavimu yra siekiama inter alia skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Šių tikslų iš esmės neatitiktų išlaidų kompensavimas tokiais atvejais, kada apdairiai, rūpestingai veikiant išlaidų galėjo būti išvengta arba patirtos išlaidos galėjo būti susigrąžintos pasitelkus protingas pastangas. Kadangi šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, inter alia atsižvelgtina į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą.

Teismas pažymėjo, kad AIEĮ pakeitimai Lietuvos Respublikos Seime inicijuoti 2012 m. gruodžio mėnesį. Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012 m. gruodžio 5 d. posėdyje (protokolo Nr. 107-P-46(3)) buvo svarstytas klausimas dėl elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energiją supirkimo tarifų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų tikslinio naudojimo bei atsinaujinančių išteklių energetikos įtakos elektros energijos kainai. Šiuo klausimu nutarta pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti AIEĮ projektą, kuriame būtų patikslintos įstatymo nuostatos, dėl kurių iškilo problemos jo įgyvendinimo metu. Po derinimo Vyriausybėje, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas 2013 m. sausio 15 d., o priimtas – 2013 m. sausio 17 d.

Pareiškėjas, vadovaudamasis 2012 m. birželio 22 d. dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų sutarties Nr. FV-SI/1 6.5 punkto nuostatomis, teigė, kad ginčo avansiniai mokėjimai negrąžintini, užsakovui (pareiškėjui) vienašališkai ir dėl šioje sutartyje nenurodytų priežasčių nutraukus sutartį, jis privalo sumokėti rangovui baudą, lygią 10 proc. sutarties priede Nr. 1 nurodytos sumos (sutarties kainai).

Teismas atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5, 6.200 straipsnio nuostatas akcentavo, kad pareiškėjas yra komercinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam taikomi aukšti apdairumo standartai. Laikydamasis šių principų, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad sutarties šalys patirtų kuo mažesnius nuostolius.

Teismas pažymėjo, kad avansinių apmokėjimų terminai rangos sutartyje yra konkrečiai neapibrėžti. Sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad atsiskaitymas už rangovo pagal sutartį atliekamus darbus ir pristatomas prekes vykdomas pagal rangovo išrašomas ir užsakovui pateikiamas sąskaitas faktūras, šalys susitarė, kad jų išrašymo ir pateikimo užsakovui periodiškumą bei mokėtinų sumų dydžius ir terminus nustato rangovas savo nuožiūra. Pareiškėjas teismui nepateikė ir skunde nenurodė sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu jam būtų kilusi pareiga atlikti minėtus mokėjimus. Atsižvelgiant į šias rangos sutarties nuostatas, pareiga sumokėti avansą iki datos, kurią pareiškėjas tai atliko, nebuvo besąlyginė, pareiškėjas galėjo siekti derybų keliu ar kitais būdais atidėti šiuos mokėjimus.

Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad būtų ėmęsis veiksmų, siekdamas, kad dėl sutarčių nutraukimo nebūtų patirta nuostolių ir avansiniai mokėjimai būtų grąžinti. Be to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis dėjo protingai intensyvias pastangas susigražinti ginčo išlaidas, taip pat, teismo nuomone, reikšminga, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė šių išlaidų, kadangi nenurodė kaip pasireiškė rangovo patirti nuostoliai ir nepateikė juos patvirtinančių įrodymų.

Teismas apžvelgė CK 6.258 straipsnio 2 dalyje, 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų apie įvykdytą prekių, įrangos įsigijimą, kad buvo realiai atlikti rangos sutartyse numatyti darbai ar proporcinga jų dalis, kas patvirtintų, jog kita santykių šalis realiai patyrė nuostolius, bei įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs nustatyti, ar netesybos šiuo atveju nebuvo neprotingai didelės, ar yra svarbios aplinkybės, dėl kurių būtina mažinti jų dydį. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad rangos sutarties 9.4 ir 9.4 punktuose nustatyta, kad ši sutartis gali būti papildyta, pakeista ar nutraukta raštišku abiejų šalių susitarimu, tačiau pareiškėjas tokio susitarimo nepateikė.

Skundžiamame Sprendime nurodyta pirminio pareiškėjo prašymo kompensuoti išlaidas suma (960 883,30 Lt) ir neaptarta, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 23 d. kreipėsi į Komisiją, tikslindamas prašomas kompensuoti su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusias išlaidas, ir prašė kompensuoti patirtas 193 600,00 Lt išlaidas. Teismas pažymėjo, kad tikslindamas prašymą pareiškėjas savo reikalavimą grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir ankstesniuoju prašymu, jis iš esmės tik sumažino prašomą kompensuoti sumą. Taigi, šis skundžiamo Sprendimo trūkumas nėra esminis – atsakovas turėjo galimybę kompensuoti dalį pareiškėjo nurodytų išlaidų, tačiau nusprendė, kad jos nekompensuotinos visiškai. Teismas nurodė, jog teisinis reglamentavimas nenumato galimybės po 2013 m. rugsėjo 1 d. tikslinti prašymą dėl išlaidų kompensavimo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentas, kad skundžiamame sprendime nėra aptartas pareiškėjo 2014 m. birželio 23 d. kreipimusi nurodytos mažesnės sumos kompensavimo klausimas, nėra pagrindas pripažinti skundžiamą Sprendimą neteisėtu.

Teismas pasisakė, kad pareiškėjas nurodė, jog sutiko prisiimti dalį jam tenkančios rizikos, susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, t. y. 90 proc. patirtų išlaidų ir prašė Komisijos kompensuoti tik 10 proc. patirtų išlaidų (193 600 Lt) sumos, kurios dydį pagrindė rangos sutarties nuostatomis, tačiau teismas pabrėžė, kad Apraše tokia aplinkybė nėra nustatyta kaip pagrindas šiuo atveju atlyginti pareiškėjo išlaidas, tai, kad pareiškėjas prašo kompensuoti ne visas jo nurodomas išlaidas, niekaip nepaneigia to, kas buvo išdėstyta dėl pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nepagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, teismo kompetencijai nepriskirtina vertinti ginčijamų administracinių aktų bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Ištyręs bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, šalių išdėstytus argumentus, teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių egzistuojant pagrindą pripažinti skundžiamo Komisijos Sprendimo neatitikimą šiems reikalavimams ir jį panaikinti.

Apibendrindamas teismas konstatavo, jog šioje byloje reikšminga tai, kad ginčo santykių reglamentavimo tikslai yra skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą, kartu užtikrinant viešuosius interesus atitinkančių poreikių lėšų panaudojimo efektyvumą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė prašomų kompensuoti išlaidų, neįrodė, kad jos buvo būtinos, proporcingos, nesiėmė protingų priemonių užtikrinti, kad jų būtų išvengta. Skundžiamame akte pareiškėjo nurodytos išlaidos pagrįstai pripažintos nekompensuotinomis, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių juose nustatytų aplinkybių teisingumą, Komisija veikė savo diskrecijos ribose, jos veikla iš esmės atitiko jos veiklos principus. Pareiškėjas teismui nenurodė duomenų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kad priimant skundžiamus sprendimus Komisija būtų veikusi nusižengdama jai suteiktiems įgaliojimams ar diskrecijai, skundžiami sprendimai priimti laikantis nustatytų procedūrinių reikalavimų, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą patirtų išlaidų dalies tenkinimas neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

Teismas taip pat sprendė netenkinus pareiškėjo reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėjas UAB „Sun investments“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – kompensuoti pareiškėjui 193 600 Lt išlaidas, susijusias su sumokėtais ir pagal sutartį negrąžintais avansiniais mokėjimais, plėtojant saulės šviesos energijos jėgainių projektus.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus dėl patirtų išlaidų, plėtojant saulės energijos elektrinių statybos projektus, kompensavimo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė šių išlaidų, kadangi nenurodė kaip pasireiškė rangovo patirti nuostoliai ir nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, niekuo nepagrįsta. Pagal Įgyvendinimo įstatymo ir Aprašo nuostatas, pareiškėjo patirtos avansinių mokėjimų pagal rangos sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo išlaidos yra laikomos kompensuotinomis išlaidomis. Pareiškėjas privalėjo pervesti rangovui 50 proc. dydžio avansą (be PVM), nes kol nesumokėta visa avanso suma, rangovas neužsakinėjo jėgainių įrangos. Pagal Aprašo 5.4.3 punkto nuostatas šios išlaidos yra pripažintinos kompensuotinomis. Pareiškėjas nurodytas išlaidas patyrė iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d. ir šios išlaidos yra pagrįstos bei patvirtintos jų apmokėjimo įrodymo dokumentais esančiais byloje. Į Komisiją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 26 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas įvykdė Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytą reikalavimą. Nors pareiškėjas neteko pagal rangos sutartį sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, tačiau prašė kompensuoti tik mažą jų dalį. Teisės aktuose (Įgyvendinimo įstatyme ir Apraše) nustatyta išlaidų kompensavimo tvarka ir sąlygos nėra dispozityvaus ar alternatyvaus pobūdžio ir negali būti vertinama kaip neimperatyvūs, todėl šios tvarkos nesilaikymas Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimus daro neteisėtais ir nepagrįstais.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo įstatyme įtvirtintą pareiškėjo teisę į išlaidų, atsiradusių jam plėtojant saulės energijos elektrinių statybos projektus, kompensavimą. Pirmos instancijos teismas klaidingai interpretavo Įgyvendinimo įstatymo tikslą jį apribodamas. Įgyvendinimo įstatymo tikslas buvo tas, kad visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrė tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų ir kurie nustatyta tvarka kreipėsi į Komisiją, turėtų būti kompensuotos tokios patirtos išlaidos. Teismas klaidingai interpretavo viešojo intereso sąvoką, kuri jo manymu šiuo atveju reiškia ne teisingą patirtų išlaidų kompensavimą, o būtent tai, kad tokių išlaidų kompensavimas neatitinka viešojo intereso. Pirmosios instancijos teismo nuomone, visuomenės viešasis interesas reikalauja neteisingumo. Pareiškėjas negalėjo vienašališkai atsisakyti vykdyti rangos sutartį, kadangi sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pareiškėjas ėmėsi veiksmų, siekdamas, kad dėl sutarčių nutraukimo būtų patirti kuo mažesni nuostoliai, nes pareiškėjas iš Komisijos ir teismo reikalauja vien tik to, kas pareiškėjui priklauso pagal Sutartį, t. y. 10 proc. neįvykdytos rangos sutarties dalies dydžio netesybų. Pareiškėjas įrodė visas savo turėtas išlaidas ir patirtus turto praradimus, ėmėsi veiksmų iš atsakovo reikalaujamiems atlyginti nuostoliams sumažinti. Minėtos 10 proc. neįvykdytos rangos sutarties dalies dydžio netesybos yra neišvengiamos ir dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių lemto rangos sutarties nutraukimo patirtos išlaidos. Pareiškėjas negalėjo kitos sutarties šalies priversti atsisakyti rangos sutarties nuostatų (šiuo atveju ypač dėl sutarties nutraukimo pasekmių) taikymo, arba priversti kitą sutarties šalį pakeisti sutartį.

3. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, kaip ir apeliaciniame skunde buvo pakankamai išsamiai įrodytas atsakovo Sprendimo neteisėtumas atsakovui peržengiant diskrecijos ribas, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas dėl to, kad Komisija veikė savo diskrecijos ribose, laikytinas nepagrįstu.

Atsakovui Komisijai atstovaujanti Inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas argumentais iš esmės tapačiais argumentams nurodytiems Inspekcijos atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 17R-4142 dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Pastaruoju Sprendimu Komisija dalį pareiškėjo išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu (800 Lt valstybės rinkliavą už 8 Energetikos ministerijos išduotus veiklos elektros energijos sektoriuje leidimus), pripažino kompensuotinomis, nes jos patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Tuo tarpu kitos pareiškėjo prašytos priteisti išlaidos – už sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo pripažintos nekompensuotinomis. Pastarojoje Sprendimo dalyje Komisija nurodė, kad vadovaujantis Aprašo 4 punktu, 960 883,30 Lt suma (po patikslinimo 860 886,30 Lt) už sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo nekompensuotina. Nurodyta, kad pareiškėjas pateikė 2012 m. birželio 22 d. rangos sutartį FR-12/06-22, papildomą paaiškinimą, kad mokėjimo dokumentuose eurais netiksliai nurodytas sutarties numeris, taip pat 3 mokėjimus bendrai 395 000 Lt sumai (mokėjimų paskirtyje nurodyta – pagal rangos sutartį, nekonkretizuojant, kokia tiksliai sutartis), rangovo patvirtinimą, kuriuo patvirtinama, kad rangovas avanso negrąžins. Ginant viešąjį interesą ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neišnaudojo visų galimų teisinių galimybių, numatytų Civiliniame kodekse, dėl avansinių mokėjimų ar jų dalies susigrąžinimo, nepateikė dokumentų, kurie liudytų avansinių mokėjimų pagrįstumą, nesiėmė aktyvių veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti (CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta pareiga civilinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais), elgėsi neapdairiai (neįsitikino, ar rangovas turėjo pagrįstų išlaidų ir patyrė nuostolių, susijusių su sutarties nutraukimu, bei dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus, todėl šios išlaidos vertintinos kaip nepagrįstos (b. l. 16).

Pareiškėjas skundu teismo prašė panaikinti Komisijos Sprendimo dalį, kuria atsisakyta kompensuoti sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų dalį bei priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjui 193 600 Lt išlaidas, susijusias su sumokėtais ir pagal sutartį negrąžintais avansiniais mokėjimais.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjo skundą atmesti, priėjęs prie išvadų, jog pareiškėjas nepagrindė prašomų kompensuoti išlaidų, neįrodė, kad jos buvo būtinos, proporcingos, nesiėmė protingų priemonių užtikrinti, kad jų būtų išvengta. Skundžiamame akte pareiškėjo nurodytos išlaidos pagrįstai pripažintos nekompensuotinomis, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių juose nustatytų aplinkybių teisingumą, Komisija veikė savo diskrecijos ribose, jos veikla iš esmės atitiko jos veiklos principus. Pareiškėjas teismui nenurodė duomenų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad priimant skundžiamus sprendimus Komisija būtų veikusi nusižengdama jai suteiktiems įgaliojimams ar diskrecijai, skundžiamas sprendimas priimtas laikantis nustatytų procedūrinių reikalavimų, iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus.

Bylą patikrinusi apeliacinės intencijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimu pareiškėjo skundą atmesti, tačiau nevisiškai tapačiais motyvais.

Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

Tiek, kiek tai aktualu šioje byloje, taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-346-525/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-761-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015).

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Komisija pagrįstai ir teisėtai vertino pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas, dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo nusprendęs nebevystyti dalies saulės šviesos energijos elektrinės projekto, iki 2013 m. vasario 1 d. patyrė tam tikras, tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusias išlaidas, dėl ko, remiantis Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, įgijo teisę iki 2013 m. rugsėjo 1 d. raštu kreiptis į Komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pareiškėjo išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų, yra nustatytos ir patvirtintos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai nurodyta Komisijos Sprendime, jos nėra pagrįstos, t. y. neatitinka kito Aprašo 4 punkte nurodyto požymio.

Bylos medžiaga patvirtina, jog 2013 m. liepos 26 d. Inspekcijoje buvo gautas pareiškėjo UAB „Sun investments“ Prašymas dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (b. l. 43-44). Juo pareiškėjas, tiek, kiek aktualu šioje byloje, prašė kompensuoti 9 elektrinių sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo ir skiltyje „Vertė (nusidėvėjimas), litais“ nurodė (9 elektrinių) – 960 883,30, skiltyje „Vertę (nusidėvėjimą) patvirtinantys dokumentai“ nurodė Rangos sutartis Nr. FV-SI/1 2012-06-22, Mokėjimo nurodymai: Nr. 105 2012-08-14, Nr. 106 2012-08-14, Nr. 1 2012-06-26, Nr. 2 2012-06-27, Nr. 3 2012-06-28, Nr. 118 2012-10-08. Nurodė, jog prie prašymo pridėjo: rangos sutartį Nr. FV-SI/1 2012-06-22; banko sąskaitos išrašą, mokėjimo nurodymus Nr. 105 suma 195 000 Lt ir Nr. 106 suma 100 000 Lt 2012-08-14; mokėjimo nurodymus Nr. 1 suma 50 000 Eur 2012-06-26, Nr. 2 suma 50 900 Eur 2012-06-27, Nr. 3 34 030 Eur 2012-06-28 (bendra mokėjimų suma 134 930 Eur pagal euro ir lito santykį – 465 886,30 Lt; mokėjimo nurodymą Nr. 118; aiškinamąjį raštą.

Iš prie Prašymo pridėtos Dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų sutarties Nr. FV-SI/1 (toliau – ir Sutartis) (b. l. 45-53) matyti, kad pareiškėjas UAB „Sun investments“ kaip užsakovas (toliau – ir Užsakovas), atstovaujamas direktoriaus D. V., ir UAB „Fortovolt“ kaip rangovas (toliau – ir Rangovas), atstovaujamas Komercijos direktorės D. V., pasirašė sutartį, kuria Rangovas įsipareigojo savo rizika, pagal Užsakovo pateiktą užduotį, atlikti Sutarties priede Nr. 1 nurodytus darbus, pagal šalių suderintą ir parašais patvirtintą Sutartį ir perduoti šio darbo rezultatus Užsakovui, o Užsakovas įsipareigoja kokybiškai atliktus darbus priimti ir už juos sumokėti Sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 1.1 p.).

Sutarties priedas Nr. 1 – „Vienos 30 kW galingumo saulės šviesos energijos elektrinės kaina ir specifikacija“. Pagal ją – bendra vienos jėgainės kaina – 200 000 Lt, PVM – 42 000 Lt, jėgainių kiekis iki 17, viso už vieną jėgainę – 3 400 000 Lt, PVM 714 000 Lt, viso su PVM 4 114 000 Lt.

Sutarties priede Nr. 1 taip pat nurodytos mokėjimo sąlygos, numatant, kad Užsakovas Rangovui perveda 50 proc. dydžio avansą (be PVM); avansas gali būti pervedamas ir dalimis, bet Rangovas neužsako visos jėgainių įrangos iki tol, kol nesumokėta visa avanso suma. Likę 50 proc. ir PVM sumokami po to, kai į Lietuvą pristatomos prekės pažymėtos 2 ir 3 kodu pasiūlymo sąmatos lentelėje. Aptariamame priede nustatytas ir įrangos pristatymo terminas – ne vėliau 2013 m. gegužės 15 d., montavimo darbų atlikimo terminas – ne vėliau kaip 2013 m. gegužės 25 d.

Sutarties 6.5 punktas numato, kad Užsakovui vienašališkai ir dėl Sutartyje nenurodytų priežasčių nutraukus Sutartį, Užsakovas privalo sumokėti Rangovui baudą lygią 10 proc. Sutarties priede Nr. 1 nurodytai sumai. Ši bauda netaikoma, jei Užsakovas nesugeba gauti finansavimo per leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo laikotarpį.

Sutarties 8.2 punktas numato, kad kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš Sutarties ar susijęs su Sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, turi būti sprendžiamas abipusių derybų būdu.

Sutarties 9.4 punktas numato, kad Sutartis gali būti papildyta/pakeista tik raštišku abiejų šalių susitarimu.

Pagal Sutarties 9.5 punktą, Sutartis gali būti nutraukta tik raštišku abiejų šalių susitarimu.

Prie minėto prašymo Komisijai pateiktas DnB banko pareiškėjo sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 14 d. dviem operacijomis (mokėjimų dokumentai Nr. 106 ir 105) UAB „Fortovolt“ į sąskaitas skirtinguose bankus (Nordea ir DnB) pervedė atitinkamai 100 000 Lt ir 195 000 Lt, mokėjimo paskirtyse nurodydamas „Pagal rangos sutartį“ (b. l. 55).

Iš SEB banko tarptautinių mokėjimų nurodymų (nurodymo Nr. 3 data – 2012 m. birželio 28 d. 34 030 Eur sumai (b. l. 56), Nr. 1 data 2012 m. birželio 26 d. 50 000 Eur sumai (b. l. 57) ir Nr. 2 data 2012 m. birželio 27 d. 50 900 Eur sumai (b. l. 58)) kopijų matyti, jog pareiškėjas UAB „Fortovolt“ atliko tris nurodyto dydžio mokėjimus, mokėjimo paskirtis „Pagal rangos sutartį FR-12/06-22 2012 06 22“, t. y. nurodytas rangos sutarties numeris nesutampa surodytu ant Sutarties.

Paskutinis iš Prašyme paminėtų mokėjimų nurodymų – 2012 m. spalio 8 d. Nr. 118. Šiame dokumente yra tokie duomenys – „Data“ – 2012.10.08, „Op. k.“ – 1131, „Dok. Nr.“ - 118, „Suma – 100 000“, „GavėjasMokėtojas“ – UAB „Sun investments“, 302662621, Paskirtis – Pagal rangos sutartį (b. l. 59).

Prie prašymo pridėtame aiškinamajame rašte (b. l. 69) nurodyta, jog pareiškėjas 2012 m. birželio 22 d. su UAB „Fortovolt“ pasirašė 17 saulės jėgainių rangos sutartį FV-SI/1. Pagal sutartį, įmonė turėjo pervesti avansą po 100 000 Lt už kiekvieną jėgainę. Pasikeitus įstatyminiams aktams, buvo atsisakyta statyti 9 jėgaines. Įmonė prašo kompensuoti sumokėtus avansinius mokėjimus už 9 jėgaines.

Inspekcijai 2013 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 2R-2560 paprašius pateikti papildomus dokumentus (b. l. 70), pareiškėjas pateikė aiškinamąjį raštą (b. l. 73), kuriame nurodė, kad pagal Sutartį UAB „Sun investments“ turėjo sumokėti 50 proc. avansą (be PVM), kas sudaro 1 700 000 Lt. Tačiau buvo sumokėta tik 860886,30Lt (anksčiau pateiktuose dokumentuose nurodyta klaidinga avanso suma). Kadangi UAB „Sun investments“ įvykdė tik dalinai savo įsipareigojimus pagal rangos sutartį, t. y. pervedė ne visą nurodytą avanso sumą, Rangovas toliau nevykdė savo įsipareigojimų (neužsakinėjo įrangos), o vėliau – UAB „Sun investments“ atsisakius plėtoti 9 saulės elektrinių projektus, Rangovas negrąžino sumokėto avanso. Taip pat nurodyta, kad mokėjimo dokumentuose eurais netiksliai nurodytas Rangos sutarties numeris – FR-12/06-22, turėjo būti FV-SI/1 2012-06-22. Rangos sutarties FR-12/06-22 numeriu UAB „Sun investments“ su UAB „Fortovolt“ neturi. Nurodyta, kad pridedama Mokėjimo nurodymas Nr. 105 2012-08-14; Mokėjimo nurodymas Nr. 106 2012-08-14; Mokėjimo nurodymas Nr. 118 2012-10-08 bei UAB „Fortovolt“ patvirtinimas dėl negrąžinto avanso. Realiai pridėta Suvestinio memorialinio orderio Nr. 105 kopija, iš kurios matyti, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 14 d. UAB „Fortovolt“ pervedė 195 000 Lt „Pagal rangos sutartį“ (b. l. 75), Mokėjimo nurodymo 106 2012 m. rugpjūčio 14 d., pagal kurį pareiškėjas UAB „Sun investments“ UAB „Fortovolt“ sumokėjo 100 000 Lt mokėjimo paskirtis „Pagal rangos sutartį“ (b. l. 76) kopija ir Suvestinio memorialinio orderio Nr. 118, iš kurio matyti, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 8 d. UAB „Fortovolt“ pervedė 100 000 Lt „Pagal rangos sutartį“ (b. l. 77) kopija.

2013 m. rugsėjo 16 d. patvirtinime (b. l. 78), pasirašytame UAB „Fortovolt“ technikos direktorės D. V., nurodyta, jog pagal Sutartį UAB „Sun investments“ turėjo sumokėti 50 proc. avansą (be PVM), kas sudaro 1 7000 000 Lt, tačiau sumokėjo 860 886,30 Lt. Kadangi pareiškėjas savo įsipareigojimus pagal Sutartį įvykdė tik dalinai, t. y. pervedė tik dalį Sutartyje nurodytos avanso sumos, UAB „Fortovolt“ neprivalėjo vykdyti savo įsipareigojimų (neužsakinėjo įrangos), o kai pareiškėjas atsisakė plėtoti 9 saulės elektrinių projektus, UAB „Fortovolt“ negrąžino sumokėto avanso.

2013 m. spalio 8 d. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. liepos 26 d. prašymą, priėmė sprendimą Nr. 17R-525 pareiškėjui kompensuoti 800 Lt išlaidų sumą (b. l. 17).

Pastarasis Komisijos sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3954-764/2014 buvo panaikintas kaip tinkamai nemotyvuotas ir neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio nuostatų, Komisija įpareigota pareiškėjo 2013 m. liepos 26 d. pateiktą prašymą dėl išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo išnagrinėti iš naujo bei priimti VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkantį, motyvuotą sprendimą.

2014 m. birželio 23 d. Inspekcijoje gautas pareiškėjo raštas „Dėl išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, patikslinimo“ (b. l. 21-23), kuriame nurodyta, kad pareiškėjo patirtos saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo išlaidos yra 960 883,30 Lt, kurios sudaro 50 proc. Pareiškėjo į projektą investuotų išlaidų, pripažintinų kompensuotinomis pagal Aprašo 5.4.3 punktą, tačiau įvertinęs Komisijos argumentus, pareiškėjas sutinka prisiimti dalį dėl to jam tenkančios finansinės rizikos ir Komisijos prašo kompensuoti minimalias savo patirtas išlaidas, kurių, remiantis Sutarties nuostatomis, negali susigrąžinti iš Rangovo – 193 600 Lt. Paaiškino, kad ši suma susidaro, nes Sutartis buvo iš dalies įvykdyta, todėl netesybos būtų skaičiuojamos nuo neįvykdytos sutarties dalies. Atsižvelgiant į vienos elektrinės kainą su PVM (242 000 Lt), neišvystytų elektrinių skaičių (8, nes likusios 9, kaip nurodo pareiškėjas, pastatytos, veikia) ir Sutarties 6.5 punkte numatytas 10 proc. netesybas (baudą) – 242 000 x 8 x 10 proc. = 193 600 Lt.

Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą bei pateiktus papildomus dokumentus, priėmė Sprendimą, kurio skundžiama dalimi, minėta, pripažino sumą už sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo nekompensuotina.

Įvertinusi Komisijai pareiškėjo pateiktų duomenų visumą, teisėjų kolegija pritaria Komisijos argumentams dėl kurių aptariamos išlaidos pripažintos nepagrįstomis.

Teisėjų kolegijos nuomone, ūkio subjektas veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, siekdamas susigrąžinti ar sumažinti išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo – remdamasis Sutarties 8.2, 9.4 punktais taręsis, derėjęsis su Rangovu UAB „Fortovolt“ dėl avanso ar jo dalies grąžinimo, įvertinus ir tai, jog, kaip nurodė tiek pareiškėjas, tiek Rangovas, įranga nebuvo užsakinėjama, abejotina, ar realiai dėl Sutarties nutraukimo Rangovas patyrė kokių nors, ypač pareiškėjo sumokėto avanso dydžio, nuostolių, taip pat įvertinant tai, jog, kaip teigia pareiškėjas, kita Sutarties dalis buvo vykdoma, plėtojami 9 elektrinių projektai, jos pastatytos ir veikia, t. y. šalys toliau bendradarbiavo, pareiškėjas dalies projekto atsisakė dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų domėjęsis, gavęs, siekęs gauti dokumentus dėl Rangovo nuostolių dėl Sutarties nutraukimo, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šiuo atveju, t. y., Užsakovui atsisakius vykdyti dalį sutarties, dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo bet kitą dalį, kaip teigiama, vykdant, Rangovas tikrai patyrė nuostolių, ar netesybos neturėtų būti mažinamos. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų apie įvykdytą prekių, įrangos įsigijimą, kad buvo realiai atlikti rangos sutartyse numatyti darbai ar proporcinga jų dalis, kas patvirtintų, jog kita santykių šalis realiai patyrė nuostolius, bei įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs nustatyti, ar netesybos šiuo atveju nebuvo neprotingai didelės, ar yra svarbios aplinkybės, dėl kurių būtina mažinti jų dydį.

Pareiškėjas, įrodinėdamas skundžiamos Komisijos Sprendimo dalies neteisėtumą akcentuoja ir tai, kad Komisija neaptarė to, jog pareiškėjas 2014 m. birželio 23 d. kreipėsi į Komisiją, tikslindamas prašomas kompensuoti išlaidas ir prašė kompensuoti 193 600 Lt, nebe 960 883,30 Lt.

Teisėjų kolegijos nuomone, Komisija, siekdama, kad pareiškėjui nekiltų abejonių dėl atliktos procedūros išsamumo, Sprendime šią aplinkybę turėjo paminėti ir aptarti, tačiau nagrinėjamu atveju šis trūkumas nėra laikytinas esminiu ir lemiančiu Sprendimo dalies neteisėtumą, nes Komisijai konstatavus, jog visa pareiškėjo sumokėtų ir prieš tai Komisijos prašytų kompensuoti išlaidų suma yra nepagrįsta ir nekompensuotina, ir teismui pritarus šiam vertinimui, laikytina jog tuo Komisija iš esmės pasisakė ir dėl tos sumos dalies, t. y., iš esmės išsprendė ir patikslinto prašymo pagrįstumo klausimą.

Nurodyti argumentai dėl pareiškėjų sumokėtų avansinių mokėjimų nepagrįstumo, leidžia atmesti ir pareiškėjo argumentus dėl to, jog jis prašo ne visų savo patirtų išlaidų, o tik nedidelės jų dalies kompensavimo. Pripažinus, jog jos visos nepagrįstos ir nekompensuotinos, nėra pagrindo vertinti, jog jų dalis galėtų būti vertinama kitaip.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymi, jog pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pareiškėjo galėjimo ir turėjimo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis, todėl galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad sutarties šalys patirtų kuo mažesnius nuostolius, nagrinėjimu atveju nereikšmingi, pertekliniai, todėl dėl jų plačiau nepasisako.

Iš esmės tas pats pasakytina ir dėl pirmosios instancijos teismo argumento, jog remiantis Aprašo 23 punktu, turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Šis argumentas, be kita ko, buvo pateiktas visų bylos aplinkybių, teisės normų ir argumentų kontekste ir nebuvo lemiamas priimant sprendimą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nors, minėta, pagal Sutarties 9.5 punktą, ji gali būti nutraukta raštišku šalių susitarimu, tokio susitarimo byloje nėra. Sutartį pasirašiusios šalys – pareiškėjas ir UAB „Fortovolt“ yra galimai susijusios įmonės, nes Sutartis, minėta, pasirašyta pareiškėjo direktoriaus D. V. ir UAB „Fortovolt“ komercijos direktorės D. V.. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis D. V. nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2013 m. birželio 10 d., t. y. Sutarties pasirašymo, mokėjimų atlikimo metu dirbo, be kita ko, tiek UAB „Sun investments“ (nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2013 m. birželio 10 d.), tiek UAB „Fortovolt“ ( nuo 2011 spalio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d.). Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat leidžia abejoti pareiškėjo patirtų išlaidų pagrįstumu.

Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl skundžiamos Komisijos Sprendimo dalies panaikinimo negali būti tenkinamas, ginčijama Komisijos sprendimo dalis paliekama nepakeista, atitinkamai antrasis skundo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sun investments“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė