2020-07-15 Nr. AB-13609-3-61-3-02497-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-959-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02497-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 12 000 neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. liepos 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Tuo metu kameros buvo perpildytos, vienam asmeniui teko apie 1 kv. m ploto. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,30 m sienele, už sienelės buvo įrengtas praustuvas, kurį nuo gultų skyrė tik 15 cm, todėl nebuvo galimybės praustis, galėjo tik išplauti rankas. Kamerose buvo įrengti du trijų aukštų gultai, skirti 6 asmenims, gultai užėmė 4 kv. m. Kamerose buvo tamsu, drėgna, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis, grybelis, kamerose buvo graužikų ir tarakonų. Tvyrojo nemalonus kvapas, nebuvo šiukšlių dėžių. Dušai taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų – dušuose nebuvo atskirų kabinų, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas – jį galėjo stebėti kiti nuteistieji ir pareigūnai. Į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, duše dažnai nebūdavo karšto vandens. Minėtos kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios, antisanitarinės. Dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą ir jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ieškinio senatis nėra numatyta.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal pateiktus duomenis nuo 2015 m. sausio 1 d. matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Kamerų tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras teisės aktai nenumato. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.

5. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K sudarytos sutarties su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagrindu atliekami kenkėjų ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo kreipėsi 2018 m. liepos 26 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2007 m. gegužės 15 d. Teismas nurodė, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs tai, kad byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, jog egzistavo objektyvios priežastys, sukliudžiusios pareiškėjui suvokti, kad jo teisės pažeidinėjamos ir laiku kreiptis į teismą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą ir taikė trejų metų ieškinio senatį. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2007 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. liepos 27 d.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 367 dienas. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo kamerose, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

10. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas naujausioje praktikoje paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas.

11. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių konkrečiais laikotarpiais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui tenkantis plotas nacionalinėje teisėje nustatytos minimalios 3,6 kv. m ribos neatitiko iš viso 34 paras (nuo 2016 m. vasario 16 d. iki 2016 m. kovo 20 d.). Įvertinęs sanitarinio mazgo plotą, teismas pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis kameros plotas pažeidė iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų aiškinimo kilusią 3 kv. m minimalią vienam asmeniui tenkančio ploto ribą – pareiškėjui teko 2,88 kv. m ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu buvo pažeistas ne tik vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas, taip pat kartu buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis, be to, pareiškėjo galimybes judėti papildomai apsunkino ir bendros erdvės pojūtį mažino kameroje esantys baldai. Teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K, susijusių su gyvenamojo ploto trūkumu, iš dalies pripažintino pagrįstu.

12. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimu kameroje, teismas nurodė, kad teisės aktai nenustatė imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau, atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, padarė išvadą, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, nes nėra užtikrinamas privatumas. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus paaiškinimus, kad kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio patalpos ploto atitvertas 1,5 m aukščio sienele, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visu vertinamu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, ir konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

13. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VSC) atliktus patikrinimus, teismas nurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo. Iš bylos rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad VSC ginčo laikotarpiu buvo gavęs vieną pareiškėjo skundą, tačiau atlikęs patikrinimą kameroje Nr. 66, pažeidimų nenustatė. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pateikė paslaugų sutartį, kuri, teismo vertinimu, patvirtino, kad Lukiškių TI-K yra vykdoma kenkėjų kontrolė, o šiuo klausimu pareiškėjo nusiskundimai buvo deklaratyvūs. Pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, buvo abstraktūs ir nekonkretizuoti.

14. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su galimybe nusimaudyti duše, privatumo neužtikrinimu dušo patalpose ir šilto vandens nepertraukiamu tiekimu į gyvenamąsias patalpas. Teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktų reikalavimus karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas, o laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgęs į minėtas nuostatas ir pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Įvertinęs Lukiškių TI-K paaiškinimus, kad dušuose įrengtos 1,6 m pertvaros, ir tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiai teigė dėl pažeidžiamo privatumo, teismas darė išvadą, kad toks dušo vietų atskyrimas buvo pakankamas privatumui užtikrinti.

15. Apibendrinęs aukščiau išdėstytas išvadas, teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (367 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, iš šio laikotarpio 34 paras pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, neužtikrinant pareiškėjo teisės į minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą bei privatumą, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 500 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. 16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (CK 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktiką šiuo klausimu. Atsakovo atstovo teigimu, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka tik paties pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas teismui turėjo pateikti kuo daugiau ir kuo svarbesnių ir reikšmingesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimo faktą. Pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

18. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjui kilusių pasekmių, nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio mastui, intensyvumui bei pobūdžiui vertinti.

19. Atsakovo atstovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2007 m. vasario 17 d. iki 2016 m. liepos 27 d.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pritaikęs ieškinio senatį ir nustatęs, kad vertintu laikotarpiu (iš viso 367 paras) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas neužtikrinant privatumo naudojantis kamerų sanitariniais mazgais, be to, 34 paras pareiškėjui tekęs plotas neatitiko nacionalinių teisės aktų ir Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, konstatavo, kad pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri atlygintina priteisiant 1 500 Eur sumą.

22. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimo nepakanka jo patirtai skriaudai atlyginti, o priteistos neturtinės sumos dydžio teismas nepagrindė objektyviais įrodymais.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

25. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl nustatytų pažeidimų, juos nustatė ypač detaliai ir visapusiškai įvertinęs byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

27. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012 ir kt.). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

29. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto kameroje (dalį vertinto laikotarpio) ir privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

31. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018 ir kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 500 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

32. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė