2016-10-24 Nr. AB-20138-3-61-3-03048-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1609-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03048-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 1d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslindamas (I t., b. l. 82–96, 102–116) prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 1D-6818(11); 2) įpareigoti VRM mokėti paskirtą 2 267,33 Lt (656,66 Eur) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, – 43 532,74 Lt (12 607,95 Eur) bei pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas – 8 615,93 Lt (2 495,35 Eur); 4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2010 m. jis gaudavo VRM paskirto dydžio, t.y. 2 267,33 Lt (656,66 Eur) per mėnesį pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. VRM pradėjo mokėti sumažintą valstybinę pensiją, taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Gindamas pažeistas savo teises 2012 m. kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3088-624/2012 priteisė jam neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, kad pateikdamas teismui naują 2013 m. liepos 30 d. skundą jis prašo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už kitus laikotarpius, t.y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, taip pat už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas savo skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą ir nuosavybę aspektai. Teigė, kad jo, dirbančio pensininko, valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo Laikinojo įstatymo 5 straipsnį bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį buvo sumažinta neteisėtai, nes šios įstatymo normos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Be to, pareiškėjas teigė, kad paskirtos valstybinės pensijos mažinimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas jį diskriminuoja kaip valstybinės pensijos gavėją, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius, nes įstatymų leidėjas pratęsė Laikinojo įstatymo galiojimą tik šiai asmenų grupei, nenustatė valstybinių pensijų gavėjams neišmokėtos pensijos dalies (nuosavybės) kompensavimo mechanizmo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas 2013 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 1D-6818(11) jo skundą atmetė nepagrįstai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 121) prašė nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją, nes šis reikalavimas nukreiptas į ateitį. Taip pat nutrauktina bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 43 532, 74 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, nes pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir šia tvarka nebegalima pasinaudoti. Be to, pareiškėjas praleido nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti. Pareiškėjas į VRM kreipėsi 2013 m. gegužės 29 d., todėl už 2010 m. sausio – balandžio mėnesius skundo padavimo terminas praleistas ir pagal galiojusį Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjo valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nebuvo mažinta. Pareiškėjas reikalauja klaidingos sumos, nurodydamas Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba) pažymos apie išmokėtos pensijos dydį netinkamą langelį. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 8 615,93 Lt (2 495,35 Eur) valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio atsakovas pažymėjo, kad šiuo laikotarpiu taikytas Laikinojo įstatymo 4 straipsnis Konstitucinio Teismo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, o dėl kitų įstatymo nuostatų taikymo šiuo laikotarpiu ginčas išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-930/2013.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 172–177) paaiškino, kad pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją ginčo laikotarpiu mokėjo ne VSDFV Utenos skyrius, o VRM. Pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimo funkciją VSDFV Utenos skyrius perėmė nuo 2015 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsniai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti neprieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl VRM sprendimas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui mažesnę valstybinę pensiją nei paskirtoji atitiko tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas ir buvo pagrįstas. Neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą valstybinių pensijų dalių priteisimas sukeltų papildomą finansinę naštą Lietuvos valstybės biudžetui. Skundo tenkinimo atveju VSDFV Utenos skyrius prašė atidėti sprendimo vykdymą iki 2016 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinė byla buvo sustabdyta, kol įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimai konstitucinės justicijos bylose Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013 dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Konstitucijai (I t., b. l. 158–159) Konstituciniam Teismui priėmus 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinė byla buvo atnaujinta (I t., b. l. 164–165).

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (I t., b. l. 185–190) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo V. B. (V. B.) skundo reikalavimų: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 19 d. raštą Nr. 1D-6818(11); įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 2 267,33 Lt; priteisti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą šios pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių taikymo. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo valstybinės pensijos sumažinimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. rugsėjo 2 d. pažymų (I t., b. l. 125–127) teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. liepos mėn. (imtinai) pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjui buvo mokama nuo 2 267,33 Lt iki 1 813,86 Lt per mėnesį sumažinta, t.y. 453,47 Lt per mėnesį sumažinta valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. gruodžio mėn. (imtinai) pareiškėjo valstybinė pensija buvo papildomai sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėjo valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį mažinta nebuvo. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 29 d. kreipėsi į VRM su skundu „Dėl diskriminavimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies grąžinimo“ (I t., b. l. 130). VRS atsakė pareiškėjui šioje 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. 1D-6818(11) (toliau – ir VRM raštas Nr. 1D-6818(11)) (I t., b. l. 117–118), kuriame pažymėjo, kad valstybinės pensijos nepriemoka dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pareiškėjui buvo priteista administracinėje byloje Nr. A756-930/2013 ir išmokėta 2013 m. birželio 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 157. Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsniu pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nesutikdamas su minėtu VRM raštu, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas apelianto skundžiamą 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, atsižvelgė į LVAT pratiką, suformuotą bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis). LVAT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgdamas į nurodytą LVAT praktiką, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad VRM rašto Nr. 1D-6818(11) nenuginčijimas neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šio rašto teisėtumas ir pagrįstumas nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka ir ši bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Pagal LVAT praktiką (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustačiusi, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio, VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Atsižvelgdamas į minėtą LVAT praktiką ir įvertinęs nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 26 d., t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį (I t., b. l. 145–146). Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 1 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) (I t., b. l. 79), t.y. maždaug 5 mėnesiais praleidęs minėtą 3 metų terminą reikalavimui dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas skunde ir jo dviejuose patikslinimuose neprašė atnaujinti skundo padavimo terminą, to neprašė ir susipažinęs su VRM atsiliepimu, kuriame VRM nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą skundui paduoti. Atsižvelgęs į tai, teismas šią bylos dalį nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu.

Iš 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi prijungtos administracinės bylos Nr. I-3088-624/2012 (I t., b. l. 139), kurioje pareiškėjas reiškė reikalavimą priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (12 236,91 Lt) ir įpareigoti VRM ateityje mokėti nustatyto dydžio (2 267,33 Lt) valstybinę pensiją (adm. bylos Nr. I-3088-624/2012 l. 102, 133), teismas nustatė, kad pareiškėjo reikalavimai minėtoje išnagrinėtoje administracinėje byloje iš dalies sutampa jo reikalavimais, pareikštais nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdamas tai, kad minėti pareiškėjo reikalavimai buvo išspręsti minėtą administracinę bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir LVAT 2013 m. gegužės 9 d. priėmus nutartį, teismas šią nagrinėjamos bylos dalį nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu.

Nutraukęs minėtą bylos dalį, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis yra periodas nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjo valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis mažinta nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai reikalauja išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią minėtu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių taikymo.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu įstatymų leidėjas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Taigi, pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. spalio mėnesio, teismas pažymėjo, kad byloje aktualus ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų esą nustatytas teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškė pareiškėjo diskriminavimą, teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, teismas priėjo prie išvadų, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu skaičiavo ir mokėjo pareiškėjui valstybinę pensiją, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 15 straipsnio nuostatomis, todėl priteisti pareiškėjui dėl minėtų nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šią savo išvadą teismas taip pat grindė tuo, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis (2 267,33 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumažėjo 453,47 Lt per mėnesį, arba 20 proc. (I t., b. l. 126–127), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam iš Lietuvos valstybės visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–21) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius procesinės teisės normas (ABTĮ 57,81 straipsniai, 86 straipsnio 1 ir 2 d., 87 str.4 d.), t.y. išsamiai neįvertinus skundo reikalavimų, rašytinių įrodymų ir proceso dalyvių paaiškinimų, išsamiai nepagrindus teismo sprendimo. Pasak apelianto, teismo sprendime nėra tinkamų motyvų ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Teismas nemotyvavo savo išvadų dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnių nuostatų taikymo (ABTĮ 87 str. 4 d.), netinkamai rėmėsi Konstitucija, netinkamai išaiškino taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimą ginčo teisiniams santykiams, nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos, neatsakė į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ir pareiškėjo administracinės bylos nagrinėjimo metu iškeltus klausimus (ABTĮ 86 str. 3 d.).

Apeliantui (pareiškėjui) teko kreiptis į teismą dėl jo (valstybinės pensijos gavėjo) diskriminavimo (lyginant su valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gaunančiais asmenimis) ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo. Apelianto nuomone, teismas jam nepagrįstai nepriteisė iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauti turėtų VRM, valstybinės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagrindinis ginčas byloje iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių ir 15 straipsnio, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., šių įstatymų nuostatų diskriminacinio pobūdžio ir jų neatitikimo Konstitucijai bei dėl pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo apeliantui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl ko jis neteko 43 532,74 Lt pensijos.

Apelianto nuomone, įstatymų leidėjas, nepagrįstai diferencijuodamas atskiras socialinės paramos reikalingas grupes, Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nepagrįstai pasisakė tik dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo, o dėl valstybinių pensijų kompensavimo nesprendė, tokiu būdu pažeisdamas konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, toks teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino pareiškėjo pažeistų teisių gynybą.

Apeliantas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą ir nuosavybę aspektai. Pažymi, kad jam paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Apeliantas nebuvo informuotas apie tai, kad savo teises dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo jis galėjo ginti per trejų metų terminą nuo Konstitucinio Teismo paskelbimo datos.

Šios aplinkybės turi būti pripažintos svarbiomis. Apelianto teigimu, jo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus ir pažeidė jo turtinius interesus. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pripažintos antikonstitucinėmis.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nutraukta bylos dalis dėl VRM 2013 m. liepos 19 d. rašto Nr. 1D-6818(11). Teigia, kad teismas šį atsakovo administracinį aktą nepagrįstai vertino kaip raštą, kuriame tėra pateikiama informacija apie mokamos valstybinės pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Apelianto nuomone, minėtame VRM administraciniame akte išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui paskirto dydžio pensiją (2 267,33 Lt), todėl šis aktas laikytinas sprendimu, tiesiogiai nustatančiu apeliantui atitinkamas teises ir pareigas, ir jis gali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateikto išaiškinimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nebuvo panaikinta VRM 2013 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 1D-6818(11) dalis dėl atsisakymo išmokėti apeliantui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, 15 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (II t., b. l. 35) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir pažymi, kad ginčo santykiams negali būti tiesiogiai taikomos Konstitucija ir tarptautinės sutartys, ignoruojant kitus specialiuosius įstatymus. 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriame valstybinių pensijų sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį kompensavimas nėra numatytas. Pareiškėjas prašo kompensuoti valstybinės pensijos sumažinimą, susidariusį pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu (II t., b. l. 29–34) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai mokama sumažinta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, kurios buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti jam iš atsakovo pagal minėtas Laikinojo įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes ir jas įvertino, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 1 d. išsiuntė teismui skundą (gautas teisme 2013 m. rugpjūčio 5 d.), kurį patikslino šalindamas teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi nustatytus trūkumus (I t,.b.l.1-15, 80, 82-82, 97-98) bei dar kartą patikslintu 2013 m. rugpjūčio 28 d. skundu (I t., b.l.102-116,119) prašė teismo: 1) panaikinti VRM 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 1D-6818(11); 2) įpareigoti VRM mokėti paskirtą 2 267,33 Lt (656,66 Eur) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį bei nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtą valstybinės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti VRM 2013 m. liepos 19 d. raštą Nr. 1D-6818(11); dėl VRM įpareigojimo mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 2 267,33 Lt; dėl VRM įpareigojimo išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį bei nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių taikymo. Pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. valstybinės pensijos dalies, susidariusios pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas (išsamiai neįvertino įrodymų, nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo argumento, nemotyvavo tinkamai teismo sprendimo, nepaisė bylai aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir kt.), netinkamai taikė materialinės teisės normas (netinkamai išaiškino taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimą ginčo teisiniams santykiams, netinkamai rėmėsi Konstitucija).

Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami klausimai yra susiję su procesinės teisės normų taikymu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Be to, ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardyti procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejai, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Apelianto nuomone šiuo atveju yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą (sprendimas, nutartis yra be motyvų). Šį savo teiginį apeliantas grindžia teiginiais esą teismas netinkamai išnagrinėjo jo patikslinto skundo reikalavimus, neatliko tinkamai pareigos teisiškai įvertinti faktinius duomenis, sprendime nepasisakė dėl visų jo argumentų ir iškeltų klausimų, nemotyvavo savo išvadų dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnio bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) nuosekliai pabrėžiama, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009, 2011 m .rugsėjo 12 d. Nr.A662-2801/2011, 2012 m. rugsėjo 11 d. Nr.A444-2401/2012, 2013 m.balandžio 25 d. Nr.A525-197/2013, 2014 m.vasario 10 d. Nr.A146-95/2014, 2015 m. gegužės 27 d. Nr.A-1021-442/2015, 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr.A-1200-822/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.6 d.) įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė visus pareiškėjo patikslintame skunde (jo baigiamosios dalies 2-4 punktuose) suformuluotus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus, sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai išdėstė argumentus, kuriais pagrindė teismo išvadas, išdėstytas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl bylos dalies nutraukimo, taip pat dėl pareiškėjo skundo reikalavimo (ta apimtimi, kuria byla nebuvo nutraukta) atmetimo, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

Jei teismas nustato pagrindą nutraukti bylą (atitinkamą jos dalį), ta apimtimi skundo reikalavimai nenagrinėjami iš esmės. Teismas procesiniame sprendime dėl bylos (jos atitinkamos dalies) nutraukimo turi pasisakyti tik dėl tų įrodymų, kurie susiję su bylos (jos dalies) nutraukimu, tačiau neturi pasisakyti dėl įrodymų, kurie galėtų būti vertinami atitinkamų materialinės teisė normų reikalavimų kontekste, jei nebūtų nustatytas pagrindas nutraukti bylą ir ji būtų nagrinėjama iš esmės. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendime šių procesinių taisyklių laikėsi, t.y. teismo sprendimą dėl bylos dalies nutraukimo pagrindė tais įrodymais, kurie susiję su bylos nutraukimu, ir šių teismo išvadų pagrindimui reikšmingomis įstatymų normomis, o sprendimo dalį, kuria atmetė pareiškėjo skundą dėl išnagrinėtos iš esmės skundo materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų dalies (nenutrauktos bylos dalies), pagrindė šio klausimo išsprendimui reikšmingais įrodymais ir įstatymų normomis.

Apelianto bendro pobūdžio argumentas esą teismas nepasisakė dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnio bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo atmestini, nes neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą pažymi, kad teismas dėl apelianto išvardytų įstatymo normų 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendime pasisakė ta apimtimi, kiek tai buvo būtina pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes. Teismas nagrinėjo bylą iš esmės už laikotarpį (už atitinkamą 2012 metų dalį ir už 2013 metus), kuriuo pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo mažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimo įstatymų nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai Konstitucinio Teismas yra įvertinęs 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose į kurių išvadas pagrįstai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendime.

Apeliantas akcentuoja, kad jis pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą kreitis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra procesinio pobūdžio, jo išsprendimas procesine prasme (ABTĮ 4 str.2 d., 98 str.) negali būti tapatinamas su skundo materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų išsprendimu, kuriems taikomos pirmiau minėtos ABTĮ normos. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyvių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu, nėra privalomi, nes pagal minėtą įstatymo normą kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra individualią bylą nagrinėjančio administracinę bylą teismo diskrecija, o pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu yra teismo pagrįstos abejonės, kad byloje taikytinas teisės aktas galbūt prieštarauja Konstitucijai (ABTĮ 4 str.2 d.).

Dėl pareiškėjo patikslintame skunde pateikto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) normų, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012-2013 metams, neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija pažymi, kad šis pareiškėjo prašymas teismo buvo išspręstas iki šioje byloje skundžiamo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo priėmimo. Iš bylos procesinių dokumentų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas pareiškėjo patikslintą skundą išnagrinėjo 2013 m. lapkričio 26 d. posėdyje atidėdamas procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2013 m. 2013 m. gruodžio 6 d. (I t., b.l.153-156), tačiau teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir ta pačia nutartimi sustabdė bylą kol įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimai konstitucinės justicijos bylose Nr.12/2013 ir 21/2013, kuriose turi būti pateiktos išvados dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų atitikties Konstitucijai, t.y. dėl tų pačių byloje taikytinų įstatymo normų atitikties Konstitucijai dėl kurių pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą (I t., b.l.158-159). Konstituciniam Teismui priėmus 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi atnaujino bylą, išnagrinėjęs ją 2015 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje (I t., b.l. 181-183), be kita ko atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, 2015 m. rugsėjo 14 d. paskelbė pareiškėjo V. B. skundžiamą 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą. Taigi pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą dėl pareiškėjo patikslinto skundo priėmė turėdamas Konstitucinio Teismo išvadas, kad byloje taikytinos Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą procesinės teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 101 straipsnio 1, 2 ir 7 punktais.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėjas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtos dalies taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi pateikdamas du atskirus skundus, dėl kurių buvo pradėti atskiri teisminiai procesai. Pirmą kartą pareiškėjas kreipėsi į teismą 2012 m.balandžio 27 d., be kita ko, prašydamas įpareigoti VRM mokėti paskirtą 2 267,33 Lt (656,66 Eur) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir priteisti iš VRM nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m.rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį taikant Laikinąjį įstatymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-3088-624/2012 (teisminis procesas Nr.3-61-3-01206-2012-7) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. valstybinės pensijos dalį, apskaičiuotą pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios minėtu ginčo laikotarpiu pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimui taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VRM mokėti 2 267,33 Lt (656,66 Eur) valstybinę pensiją, pažymėdamas, kad šis reikalavimas nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kuriuos turi reglamentuoti atitinkami teisės aktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A756-930/2013) šią pirmosios instancijos sprendimo dalį paliko iš esmės nepakeistą (koreguodamas tik tai, kad nepriemoka priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM). Taigi dėl pareiškėjui neišmokėtos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m.rugsėjo 1 d. valstybinės pensijos dalies taikant Laikinąjį įstatymą ir dėl VRM įpareigojimo mokėti 2 267,33 Lt (656,66 Eur) valstybinę pensiją yra minėti teisminiame procese Nr.3-61-3-01206-2012-7 priimti ir 2013 m. gegužės 9 d. įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai.

Antrąjį skundą pareiškėjas Vilniaus apygardos teismui pateikė (išsiuntė paštu) 2013 m. rugpjūčio 1 d. (teisminis procesas 3-61-3-03048-2013-4 šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje administracinėje byloje), prašydamas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos. Šalindamas šio skundo trūkumus, pareiškėjas patikslintame skunde, kurį teismas priėmė nagrinėti 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi (I t., b.l.97-98) dėl valstybinės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo sukonkretino ginčo laikotarpius ir prašė priteisti valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, taip pat valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Be to, pareiškėjas pakartojo savo reikalavimą įpareigoti VRM mokėti 2 267,33 Lt (656,66 Eur) valstybinę pensiją, t.y. reikalavimą, kuris buvo išspręstas pirmiau minėtame teisminiame procese Nr.3-61-3-01206-2012-7 2013 m. gegužės 9 d. įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Šiuos reikalavimus pareiškėjas pakartojo ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. patikslintame skunde, kurį teismas priėmė nagrinėti (I t., b.l.102-116,119).

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato atvejus, kuriais administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), nurodytas atsisakymo priimti skundą atvejis - jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (ABTĮ 37 str.2 d.4 p.). Pagal ABTĮ 101 straipsnį, kuris nustato bylos nutraukimo pagrindus, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (ABTĮ 101 straipsnio 2 punktas). Iš minėtų procesinių teisės normų matyti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismui yra pagrindas atsisakyti priimti skundą, o jeigu tokia aplinkybė paaiškėja teismui priėmus skundą, teismas nutraukia bylą. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad dalis pareiškėjo reikalavimų yra tapatūs išnagrinėtiems teisminiame procese Nr.3-61-3-01206-2012-7, nustatė ne skundo priėmimo stadijoje o nagrinėdamas bylą, todėl pagrįstai taikė ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą ir nutraukė šią bylos dalį.

Iš teisminiame procese Nr.3-61-3-01206-2012-7 priimtų įsiteisėjusių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo ir LVAT 2013 m. gegužės 9 d. nutarties argumentų matyti, kad atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus dėl laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m.rugsėjo 1 d. jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalies taikant Laikinąjį įstatymą, ginčas dėl minėtu laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos buvo išnagrinėtas visais Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjui aspektais, tame tarpe atsižvelgiant ir į tai, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu šio įstatymo kai kurių nuostatų galiojimas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad dėl pareiškėjo, 2013 m. rugpjūčio 1 d. inicijavusio naują administracinį teisminį procesą, reikalavimų įpareigoti VRM mokėti jam paskirtą 2 267,33 Lt (656,66 Eur) pareigūnų ir priteisti neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią be kita ko taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nutraukdamas bylos dalį dėl šių reikalavimų, procesinės teisės normas taikė teisingai, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendime yra netikslumas 2012 m. rugsėjo mėnesį priskiriant nutrauktai bylos daliai. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje teisingai pažymėjo, kad administracinėje byloje (teisminis procesas 3-61-3-03048-2013-4) pareiškėjas reiškė reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d.iki 2012 m. rugsėjo 1 d. LVAT 2013 m. gegužės 9 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje (administracinė byla Nr.A756-930/2013) nurodyta kokios valstybinės pensijos sumos pareiškėjui nebuvo išmokėtos 2012 m. sausio – rugpjūčio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka priteista už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d.iki 2012 m.rugsėjo 1 d. Taigi bylos dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos turėjo būti nutraukta už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d.iki 2012 m.rugsėjo 1 d., o ne už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Teisėjų kolegija ištaiso šį pirmosios instancijos teismo sprendimo netikslumą 2012 m. rugsėjo mėnesį priskirdama ginčo laikotarpiui, kartu pažymėdama, kad ši aplinkybė ginčo esmei ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui įtakos neturi, nes dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas tas pats teisinis reguliavimas kaip ir už 2012 spalio 1 d. -2013 m. gruodžio mėn. laikotarpį, kurį pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė šios bylos ginčo laikotarpiu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, taip pat atsižvelgdamas į LVAT praktiką dėl procesinių terminų kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinių pensijos, nutraukė bylos dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui šiuo laikotarpiu valstybinė pensija buvo perskaičiuojama taikant ne tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, bet ir 5 straipsnį, kurio nuostatas Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, atkreipia dėmesį tai, jog įstatymų leidėjas priėmė 2015 m. birželio 30 d.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr.XII-1923 (toliau - ir Kompensavimo įstatymas Nr.XII-1923). Šio įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus.

Kompensavimo įstatymo Nr.XII-1923 4 straipsnio, kuris nustato valstybinių pensijų kompensavimo dydžius ir terminus, 1 dalyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nustatė tų pensijų gavėjų praradimų, kurie buvo patirti taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, kompensavimo tvarką.

Pagal Kompensavimo įstatymo Nr.XII-1923 4 straipsnį 2 dalį valstybinių pensijų kompensuojamųjų sumų išmokėjimas numatytas 2016–2018 metais šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas nutraukė bylos dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, neriboja pareiškėjo (apelianto) teisės gauti atitinkamą kompensuojamąją sumą pagal šį įstatymą.

Apelianto argumentai esą teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl VRM 2013 m. liepos 19 d. rašto Nr. 1D-6818(11) panaikinimo, atmesti kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų įrodymų teisingai nustatė, kad šis VRM raštas yra atsakymas į pareiškėjo 2013 m. gegužės 29 d. skundą „Dėl diskriminavimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies grąžinimo“ Vidaus reikalų ministrui. Pareiškėjas šiame skunde teigė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jam mokama valstybinė pensija, sumažinta pagal Laikinąjį įstatymą.

Pareiškėjas teigė, kad jis yra diskriminuojamas pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus ir tai esą nustatė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Pareiškėjas skundu prašė pranešti kada baigsis jo diskriminavimas ir bus grąžinta „paimta pensijos dalis“. Šiame rašte VRM informavo pareiškėją apie terminą iki kurio įstatymų leidėjas pratęsė Laikinojo įstatymo galiojimą (iki 2013 m. gruodžio 31 d.), taip pat apie tai, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2011 m. parengė pensijų kompensavimo įstatymo projektą ir pareigūnų valstybinių pensijų atkūrimo priemonės bus įgyvendinamos Seimui priėmus atitinkamą įstatymą.

Be to, VRM šiame rašte informavo pareiškėją apie tai, kad 2013 m. birželio 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 157 jam pervedė teismo priteistą administracinėje byloje Nr. A756-930/2013 valstybinės pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Šio rašto turinys yra informacinio pobūdžio, jame nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos, pateikta tik galiojančiais teisės aktais pagrįsta informacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (LVAT 13 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 3 dalis), taikydamas ABTĮ 15 straipsnio nuostatas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr. pvz., LVAT administracines bylas Nr. AS146-201/2009;

Nr. AS438-135/2009; Nr. AS502-466/2009), kad pareigūnų priimti įvairaus pobūdžio raštai (atsakymai į asmenų paklausimus ir kt.) paprastai nėra pripažįstami ginčo administraciniuose teismuose objektu (žr., pvz., LVAT administracines bylas: 2011 m. gruodžio 2 d. Nr. AS822-727/2011, 2012 m. lapkričio 14 d. Nr. AS858-748/2012; 2012 m. rugsėjo 11 d. byloje Nr. A822-1603/2012 ir kt.). Pagal įstatymų leidėjo nustatytą bendrąją taisyklę, administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.).

Jeigu akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT administracines bylas: 2010 m. balandžio 6 d. Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. Nr. AS143-560/2010, 2013 m. balandžio 2 d. Nr.A662-320/2013; 2015 m. sausio 14 d. Nr.AS-201-662/2015 ir kt.).

Nuo 2015 m. sausio 1 d. pagal teisės aktus pasikeitus tvarkai, kad VRM paskirtas pareigūnų ir karių valstybinės pensijas išmoka VSDFV Utenos skyrius, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas Lietuvos valstybės atstovu šią instituciją, o ne VRM, teisės normų nepažeidė.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nepažeisdamas procesinės teisės normų, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio 1 ir (ar) 2 dalies nuostatas nėra pagrindo.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kurio galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją (originalią) Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr.KT8-S5/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ aiškindamas minėto Konstitucinio Teismo nutarimą motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostatą „praradimai, atsiradę dėl senatvės <...> pensijų mažinimo, <...> nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka“ pabrėžė, jog siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Taigi šiame Konstitucinio Teismo sprendime pateiktame išaiškinime, kaip ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime, dėl praradimų, atsiradusių dėl pensijų mažinimo, kompensavimo tvarkos nustatymo nebelikus valstybėje ypatingos situacijos valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymas siejamas su valstybinių pensijų mažinimu dideliu mastu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kontekste valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, paskirtos valstybinės pensijos sumažinimas šiuo teisiniu pagrindu nesiekė 20 procentų (sudarė lygiai 20 proc.), t.y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, 2014-2015 m. priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t.y. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886, taip pat pirmiau minėtą 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr.XII-1923. Taigi, priešingai nė teigia apeliantas, įstatymų leidėjas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nustatė atitinkamą valstybinių pensijų praradimų, susidariusių dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kompensavimo mechanizmą ir valstybinių pensijų gavėjams. Tai, kad apeliantas norėtų valstybinės pensijos praradimų nustatymo mechanizmo platesne apimtimi, nesuteikia pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, pabrėžiant, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas ginčui aktualiu 2012-2013 m. laikotarpiu buvo atliktas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, t.y. taikant įstatymų normas dėl kurių yra Konstitucinio Teismo išvados, kad šios įstatymų normos neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pareiškėjo apeliacinis skundas pateiktas galiojant minėtiems Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimams. Pabrėždama Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš naujo kelia klausimus (dėl valstybinių pensijų mažinimo kompensavimo mechanizmo nustatymo, skirtingo valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų traktavimo) į kuriuos pagal kompetenciją atsakė Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais išdėstytos pirmiau. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo, matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime priėjo prie išvadų, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573 ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o pratęsus – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi atsakovo veiksmai ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. rugsėjo n1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) taikant pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui šias įstatymų normas , laikytini teisėtais.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas ginčui aktualiu 2012 m. laikotarpiu ir 2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstytai taip:

„Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo V. B. (V. B.) skundo reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 19 d. raštą Nr. 1D-6818(11); įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 2 267,33 Lt; priteisti pareiškėjui dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pensijos dalį dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių taikymo.

Pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą dėl reikalavimo išmokėti nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmesti kaip nepagrįstą.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas