A-438-1773-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1773/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01275-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui M. V.,

atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. V. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir teismo prašė:

1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos apskrities VMI) 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)-71;

2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7 ir Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92 (7-53/2011);

3) pripažinti 127000 Lt sumą pagrįstomis M. V. gyvenamojo namo Klaipėdos r. sav., Jakų k., išlaidomis (S. V. V. išrašytas paslaugų kvitas Nr. 9286004 – 82000 Lt sumai ir L. V. išrašytas paslaugų kvitas Nr. 8626251 – 45000 Lt sumai;

4) pripažinti ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis 495000 Lt sumą pagal 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį Nr. DK-34, gautą už parduotą gyvenamą namą ir žemės sklypą Klaipėdos r., Jakų k. (namas statytas asmeninėms reikmėms);

5) pripažinti, kad 1100000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš R. L., ir 35000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš G. G., yra paskolos ir nepriskirti jų kitoms pajamoms, neatskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių ir baudų;

6) pripažinti, kad neteisingai pripažintas apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, pridėtinės vertės mokesčio bauda, gyventojų pajamų mokestis, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo mokesčiai ir baudos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutiko su Inspekcijos išvada, jog nuo 2004 iki 2008 metų jo pajamų pagrindinę dalį sudarė pajamos iš nekilnojamojo turto perleidimo. Pareiškėjo teigimu, keleto nekilnojamojo turto objektų pardavimas per 7 metus už jų savikainą neatnešė jam pelno, o jokių papildomų aplinkybių, galinčių pagrįsti naudos gavimą, neįrodyta, todėl Inspekcijos teiginys, esant versliškumo požymiui, yra neteisingas. Pirkdamas žemės sklypus, planavo užsiimti žemės ūkio veikla, lankė ūkininkų kursus, vėliau įregistravo ūkininko ūkį. Žemės ūkio valda buvo įregistruoti abu žemės sklypai, įgyti 2004 m. kovo 12 d. ir 2005 m. vasario 22 d., Jakų kaime, parengti abiejų žemės sklypų kadastriniai matavimai, padaryti ūkininko sodybos parinkimo projektai. Taip pat buvo rengiami namo, dujų pajungimo ir namo elektrifikacijos projektai, į namą įvestas vandentiekis. Vėliau buvo rengiamas sklypų sujungimo ir padalijimo projektas, kadangi sklypai buvo labai siauri ir ilgi. Paaiškino, kad namą statė sau, o ne pardavimui.

Pareiškėjas pabrėžė, kad per tikrinamą laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. statė ir pardavė vienintelį gyvenamąjį namą esantį Jakų kaime, Klaipėdos rajone, kurio statybai 2005 m. rugsėjo 30 d. paėmė banko 200 000 litų kreditą. Teigė, kad, atliekant jo sąskaitų bankuose analizę, nebuvo domimasi paskolos ėmimo aplinkybėmis. Nurodė, kad nebaigto statyti namo pardavimo priežastys buvo statybos darbų, medžiagų kainų šuolis, poreikis grąžinti paskolą bankui, 800-900 metrų atstumu nuo namo 2006 metais pastatyta gamykla, gaminanti pakuotes ir plastiko granules, nuo kurios nuolat sklinda teršalai ir smarvė.

Pareiškėjas paaiškino, kad patikrinimo metu pateikė faktiškai patirtų anksčiau minėto gyvenamojo namo statybos išlaidų dokumentus, iš kurių 147 000 litų sumos buvo atmesti, vėliau Inspekcija 20 000 litų iš jų pripažino ir perskaičiavo gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) bei delspinigius nuo šio mokesčio. Pareiškėjas nurodė, kad 119,50 litų suma įrašyta į jo tėvo vardu išrašytas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras, pagal kurias tėvas turėjo nusipirkęs statybinių medžiagų veikdamas pagal verslo liudijimą. Pareiškėjo tėvas padėjo jam statyti namą ir jis šiam pinigus grąžino. Ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais buvo atmestas pardavimo kvitas už statybos darbus už 20000 Lt sumą dėl to, kad V. K. kvitą išrašė ankstesne data negu įsigyta pati kvito forma. Tokia pat situacija buvo ir su L. V. už statybos darbus 2007 m. sausio 1 d. išrašytu kvitu už 45 000 litų sumą, tačiau šiuo atveju Inspekcija jau nurodė, kad per dvi dienas neįmanoma atlikti darbų už minėtą sumą, nors nesidomėjo, kokie darbai ir kokiomis aplinkybėmis buvo atlikti. L. V., talkinant S. V. V., paklojo 250 dekoro elementų, kurių 1 vnt. paklojimo kaina 100 Lt. Darbai buvo atliekami ir po namo pardavimo. Pareiškėjas paaiškino, kad pinigai už darbus buvo mokami avansu, kvitas išrašytas pilnai sumokėjus sutartą sumą, t. y. 2007 m. sausio 1 d.. Dėl 82 000 litų išlaidų už Stepono V. V. atliktus statybos darbus paaiškino, kad šis turėjo verslo liudijimą, o data kvite atitinka pinigų sumokėjimo laiką – 2006 m. gruodžio 7 d., todėl argumentas dėl paskesnio kvitų nusipirkimo neteisingas. Nesutiko su Inspekcijos teiginiu, kad išlaidų nerealumą rodo pareiškėją, L. V. ir S. V. V. siejantys artimi giminystės ryšiai. Dėl 127 000 litų išlaidų sumos pareiškėjas paaiškino, kad ji sumokėta pagal jam pateiktus dokumentus, o apie klaidą dėl datų neatitikimo kvituose pareiškėjas sužinojo tik patikrinimo metu.

Pareiškėjas nesutiko, kad gavo pajamų, atstovaudamas asmenis nekilnojamojo turto pardavimo sandoriuose, taip pat nesutiko su jų priskyrimu kitoms pajamoms bei priskaičiuotu 47 850 Lt GPM. Nurodė, kad atstovaudamas A. K. V. 2005 m. lapkričio 28 d. pardavė R. L. žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu už 25000 Lt. Inspekcijos išvada, kad turtas parduotas brangiau, nei nurodyta sutartyje, yra tik prielaida. Pareiškėjas nurodė, kad parduodamas namas buvo nusiaubtas, išdraskytas, todėl lyginti jo būklę su akte pateiktais pavyzdžiais neteisinga. Sudarant sandorį R. L. ir jos motina A. M. į jo sąskaitą pervedė 135 000 litų, tačiau tik 25 000 litų suma buvo už parduotą turtą, o likusi 110 000 litų suma buvo R. L. pareiškėjui paskolinta suma. Todėl ši suma buvo nepagrįstai pripažinta kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis ir apmokestinta GPM.

Dėl P. M. ir R. M. atstovavimo nurodė, kad 2005 m. spalio 28 d. G. G. už 38 000 Lt pardavė apleistą butą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 5-42. Klaipėdoje. Už Inspekcijos nurodytą 73 000 litų sumą tokios būklės buto parduoti nebuvo įmanoma. Todėl pareiškėjui taip pat nesuprantama, kodėl Inspekcija teigia, jog negalima remtis G. G. paaiškinimais, patvirtinančiais, kad paskola buvo, ir kodėl tokiu atveju galima remtis A. M. paaiškinimais, jog R. L. nebuvo suteikusi pareiškėjui paskolos.

Atsakovas Inspekcija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Klaipėdos apskrities VMI, įvertinusi pareiškėjo 2004-2007 metais (7 nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, iš kurių 6 sandoriai priskirti individualios veiklos vykdymui) vykdytų sandorių sudarymo aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas vykdė individualią prekybos nekilnojamuoju turtu veiklą, kuri prilyginama ekonominei veiklai. Sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių. Pareiškėjas savarankiškai sudarė pirkimo-pardavimo, mainų sutartis, pats sprendė, kokį turtą ir už kokią kainą iš kokių asmenų pirkti, kam kokį turtą parduoti, mainyti, dengė patirtas išlaidas, samdė kitus asmenis statybos darbams atlikti. Visi tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo atlygintino pobūdžio. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ne visus nekilnojamojo turto objektus pardavė pelningai, nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nesiekė ekonominės naudos ir veikla negali būti pripažinta individualia veikla. Pareiškėjas įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypus juose nevykdė numatytos paskirties veiklos ir nenaudojo asmeniniams poreikiams, o viename iš įsigytų sklypų, esančių Jakų k., Klaipėdos r., pats organizavo statybos darbus, siekdamas padidinti nekilnojamojo turto vertę prieš pardavimą. Anot atsakovo, visos aplinkybės, lėmusios namo, esančio Jakų k., pardavimą, buvo ir prieš įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Be to, pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė pakankamų įrodymų, jog gyvenamojo namo statybai Jakų kaime buvo paėmęs banko kreditą. Jei kreditas ir būtų paimtas gyvenamojo namo statybai, tai neeliminuotų individualios veiklos vykdymo fakto, nes nėra svarbu, ar gyvenamasis namas statomas iš asmeninių ar iš skolintų lėšų.

Dėl 2007 m. gegužės 30 d. mainų sutarties, pagal kurią išmainė 0,3800 ha ploto žemės sklypą, esantį Vytaučių k., Klaipėdos r. sav., pareiškėjas nurodė, jog tik įsigijus minėtą sklypą paaiškėjo, kad netoliese yra buvusios kolūkio laikų fermos, išlikusios srutų duobės, sklype yra žemėmis užverstos kolūkio laikų gyvulinės kilmės atliekų duobės. Tačiau tą patį 0,3800 ha ploto žemės sklypą pareiškėjas buvo įsigijęs dar 2003 m. gegužės 28 d. pagal turto pardavimo iš varžytinių aktą ir šį turtą buvo išmainęs pagal 2004 m. rugpjūčio 4 d. mainų sutartį, o pagal 2007 m. gegužės 11 d. sutartį vėl įsigijo tą patį žemės sklypą. Taigi, pareiškėjui buvo žinoma žemės sklypo būklė. Dėl buto su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini) g. 8-29, Klaipėdoje, parduoto pagal 2005 m. spalio 3 d. sutartį pareiškėjas nurodė, jog ketino įsigyti ir gretimas patalpas, tačiau kaimynai pakeitė savo nuomonę. Atsakovo nuomone, yra nelogiška, kad asmuo nesudaręs jokių rašytinių susitarimų dėl gretimų patalpų įsigijimo nusiperka vienas patalpas tik tam, kad vėliau nusipirktų gretimas. Atsakovo vertinimu, Klaipėdos apskrities VMI pagrįstai nepripažino 45 000 litų išlaidų pagal pareiškėjo pateiktą 2007 m. sausio 1 d. prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, kadangi namas buvo parduotas 2007 m. sausio 3 d.. 2 dienų laikotarpiu negalėjo būti suteiktos 45 000 litų vertės paslaugos bei 82 000 litų išlaidų, nes pateiktas 2006 m. gruodžio 7 d. prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitas surašytas ankstesne data, nei kvitas apskritai buvo įsigytas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7, Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92 (7-53/2011) ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. spalio 11 d. sprendimo dalį dėl nurodymų M. V. sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius Jakų kaime, Klaipėdos rajone. Likusią mokestinio ginčo dalį pirmosios instancijos teismas perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Teismas taip pat nutraukė bylą dalyje dėl šių pareiškėjo reikalavimų: pripažinti 127000 Lt sumą pagrįstomis M. V. gyvenamojo namo Klaipėdos r. sav., Jakų k., išlaidomis; pripažinti ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis 495000 Lt sumą pagal 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį Nr. DK-34, gautą už parduotą gyvenamą namą ir žemės sklypą Klaipėdos r., Jakų k.; pripažinti, kad 1100000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš R. L., ir 35000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš G. G., yra paskolos ir nepriskirti jų kitoms pajamoms, neatskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių ir baudų; pripažinti, kad neteisingai apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, pridėtinės vertės mokesčio bauda, gyventojų pajamų mokestis, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo mokesčiai ir baudos.

Dėl individualios veiklos vykdymo teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilęs dėl 2003-2007 metais pareiškėjo už nekilnojamojo turto perleidimą gautų pajamų, kurias mokesčių administratorius priskyrė prie individualios veiklos pajamų, įvertinimo. Teismas pažymėjo, jog byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, vykdė individualią veiklą, ir ar jam privalu nuo iš individualios veiklos gautų pajamų mokėti priskaičiuotus mokesčius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nesutiko su tuo, kad jo veikloje buvo konstatuotas versliškumo požymis. Teismo nuomone, versliškumas laikomas nustatytu, kai asmuo sudaromais sandoriais siekia ne asmeninių, o komercinių tikslų bei ekonominės naudos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-947-11 išaiškinta, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Teismas pažymėjo, jog mokesčių administratoriaus pateikti duomenys rodo, kad individualia veikla pripažinti sandoriai pareiškėjui pastebimo pelno nedavė. 2005 m. liepos 22 d. sutartimi SB „Dituva“ esantį žemės sklypą pareiškėjas pardavė 15200 Lt, o įsigijo 2005 m. gegužės 20 d. sutartimi už 15000 Lt. 2005 m. spalio 3 d. sutartimi (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio buto dalį pardavė už 12800, o įsigijo 2005 m. liepos 4 d. sutartimi už 12800 Lt. 2004 m. rugpjūčio 4 d. mainų sutartimi pareiškėjas išmainė 0,3800 ha Vytaučių kaime esantį 1575 Lt žemės sklypą, kurį įsigijo už 1176 Lt, į 2831 Lt vertės 1,7800 ha žemės sklypą, esantį Šnaukštų kaime. 2005 m. kovo 25 d. išmainytą žemės sklypą pardavė už 2831 Lt. 2007 m. gegužės 30 d. mainų sutartimi pareiškėjas išmainė 0,3800 ha Vytaučių kaime esantį žemės sklypą į Poilsio gatvėje esančio buto dalį su priemoka. Pareiškėjas žemės sklypą buvo įsigijęs 2007 m. gegužės 11 d. už 1000 Lt, priemoka 12000 Lt, buto dalies vertė – 13000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjo pelną iš sandorių galėjo sudaryti 200 Lt už SB „Dituva“ esantį žemės sklypą ir 1655 Lt kainos skirtumas tarp Vytaučių kaime esančio sklypo įsigijimo kainos ir Šnaukštų kaime esančio žemės sklypo pardavimo kainos. Jakų kaime esantį namą statė pats pareiškėjas. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratorius yra apskaičiavęs, kad kartu su namu parduoto žemės sklypo įsigijimo vertė yra 22774 Lt. Teismas pažymėjo, kad M. V. pateikė duomenis, jog namo statybai turėjo 478012,18 Lt išlaidų, iš kurių mokesčių administratorius nepripažino išlaidomis 119,50 Lt, 82000 Lt ir 45000 Lt. Namo su žemės sklypu pardavimo kaina – 495000 Lt. Išlaidas namo statybai mokesčių administratorius pripažino nepagrįstomis ne dėl to, kad buvo nustatyta, jog darbai nebuvo atlikti, bet dėl to, kad buvo pateikti netinkami išlaidas patvirtinantys dokumentai, pats faktas dėl darbų, kurie patvirtinti mokesčių administratoriaus nepriimtais dokumentais, realaus nebuvimo, t. y., kad namas buvo parduotas neatlikus tam tikrų darbų, nustatinėjamas nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog teismų praktikoje nereikalaujama įrodyti, jog visi veiklos vykdymo metu sudaryti (vykdyti) sandoriai buvo pelningi. Yra svarbu tai, kad visų sandorių bendras tikslas buvo ekonominės naudos siekimas, o ne kitų asmens poreikių tenkinimas, t. y. sandoriai turėjo versliškumo (komerciškumo) požymių (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1270-09). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-239-11 yra konstatuota, kad priskiriant sudarytus sandorius individualiai veiklai reikalinga arba nustatyti gautą ekonominę naudą arba įrodyti papildomas aplinkybes, galinčias pagrįsti naudos gavimą, pavyzdžiui surinkti duomenis, kad sudarytų nekilnojamojo turto sandorių vertė neatitiko/ženkliai skyrėsi nuo tikrųjų šio turto rinkos kainų, taip pat, jog iš šių sandorių gautos lėšos buvo naudojamos tolesnei prekybos nekilnojamuoju turtu veiklai vystyti ir pan.). Pelno negavimas yra ūkinė rizika ir neturi esminės reikšmės individualios veiklos nustatymui.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjant versliškumo buvimą pareiškėjo veiksmuose reikalinga nustatyti sandorių sudarymo tikslus, kad būtų galima atskirti sandorius, sudarytus asmeniniais tikslais, nuo sandorių, sudarytų komercinių interesų patenkinimo. 2009 m. lapkričio 13 d. paaiškinime mokesčių administratoriui pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. gegužės 20 d. sandorį dėl SB „Dituva“ esančio žemės sklypo pirkimo sudarė ketindamas poilsiauti vasarą bei auginti daržoves, 2005 m. liepos 22 d. sutartimi apsisprendė sodo sklypą parduoti, nes paaiškėjo, jog kelias, šalia kurio yra sodo sklypas, yra labai judrus. 2005 m. liepos 4 d. sutartimi įsigijo buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 8-28, Klaipėdoje, dalį tikėdamasis nusipirkti greta esančius kambarius ir įsirengti butą. Kadangi kaimynai persigalvojo, 2005 m. spalio 3 d. nusprendė buto dalį parduoti. Žemės sklypą, esantį Šnaukštų kaime, Klaipėdos rajone, įsigijo 2004 m. rugpjūčio 4 d. mainų sutartimi su A. F., norėdamas sklype įrengti kaimo turizmo sodybą. Šį sklypą pardavė 2005 m. kovo 25 d. sutartimi, nes paaiškėjo, kad per sklypą eina servitutinis kelias. Gyvenamąjį namą, esantį Jakų kaime, Klaipėdos rajone, 2007 m. sausio 3 d. pardavė, nes neturėjo pinigų statybai užbaigti. Žemės sklypą, esantį Vytaučių kaime, Klaipėdos rajone, įsigijo 2007 m. gegužės 11 d., ketindamas turėti netoli Klaipėdos esančią vietą poilsiui, 2007 m. gegužės 30 d. sutartimi sklypą išmainė į dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) 10-18, Klaipėdoje, nes paaiškėjo, jog netoliese yra buvusios kolūkio laikų fermų srutų duobės.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypus gyvenamojo namo statybai Jakų kaime pareiškėjas įsigijo 2005 m. vasario 22 d. ir 2004 m. kovo 12 d. sutartimis. 2005 m. vasario 22 d. sutartimi pareiškėjas įsigijo 0,1100 ha ploto žemės sklypą už 22000 Lt, o 2004 m. kovo 12 d. sutartimi įsigijo 0,1900 ha ploto žemės sklypą už 40000 Lt. Abu sklypai žemės ūkio paskirties, jų kadastriniai adresai rodo, tai patvirtina ir pareiškėjas, kad sklypai yra greta vienas kito. Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 13.6-2204 žemės sklypai buvo sujungti bei padalinti į du sklypus pagal parengtą sklypų formavimo ir pertvarkymo planą. Namas Jakų kaime buvo statytas ūkio būdu ir parduotas 2007 m. sausio 3 d. sutartimi, namo baigtumas 76 procentai. Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas teigė, kad šį namą jis statėsi šeimos poreikiams, jam 2005 m. sausio 7 d. gimė pirmas sūnus, tuo metu gyveno bute, Klaipėdoje. Mokestinių ginčų komisijai ir teismui pareiškėjas papildomai nurodė, kad parduoti namą privertė tai, jog netoliese pradėjo veikti UAB Orion Global PET gamykla. Pareiškėjas pateikė 2011 m. liepos 26 d. laikraščio „Klaipėda“ straipsnį „Jakus kausto baimė“, kuriame aprašoma tai, kad Jakų gyventojai dėl gamyklų kaimynystės yra sunerimę dėl sveikatos problemų, dėl padidėjusios taršos negali parduoti nekilnojamojo turto, stipriai krito nekilnojamojo turto kaina. Vertindamas šiuos pareiškėjo pateiktus argumentus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti namo pardavimo argumentai dėl lėšų stygiaus namui užbaigti bei atsiradusios gamyklų kaimynystės yra logiški. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nei ginčo sklypų pirkimo metu, nei vėliau neturėjo ir nesistatė gyvenamojo namo. Jakų kaime esantis namas buvo vienintelis namas, kurį statėsi pareiškėjas, todėl pareiškėjo ketinimas namą skirti šeimos gyvenimui yra visiškai suprantamas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjo argumentai turi būti įvertinti dėmesingai išnagrinėjus visas mokestinio ginčo metu nustatytas aplinkybes bei teismų praktiką vertinant teisinę reikšmę turinčius faktus.

Pirmosios instancijos teismas inter alia konstatavo, kad 2005 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas iš AB SEB banko paėmė 58 068,64 eurų kreditą būsto statybai. Mokesčių administratorius nesurinko duomenų, kad pareiškėjas tuo metu vykdė kitas statybas ir turėjo išduotus statybos leidimus tokiai veiklai, todėl pripažįstama, kad kreditas buvo suteiktas Jakų kaime esančio namo statybai. M. V. 2009 m. lapkričio 13 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad tėvų padovanotą butą (duomenys neskelbtini) g. 13-72, Klaipėdoje, pardavė dėl to, kad buvo įsigijęs sklypą Jakų kaime ir numatęs statyti gyvenamąjį namą, pinigų reikėjo statyboms. I. Vaitkuvienė 2010 m. balandžio 29 d. paaiškinime nurodė, kad sūnus negrąžino pinigų už jam padovanotą butą po šio buto pardavimo. Mokesčių administratorius pinigų grąžinimo fakto nenustatė. Tai patvirtina, jog iš asmeniniais tikslais sudaryto sandorio gauti pinigai buvo panaudoti namo statybai. Pareiškėjas 2004 m. sausio 12 d. įregistravo ūkininko ūkį Vytaučių kaime, Klaipėdos rajone. Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 13.6-697 buvo patikslinta pagal 2004 m. kovo 12 d. sutartį pareiškėjo įsigyto 0,1900 ha žemės sklypo Jakų kaime paskirtis, nustatant veiklos pobūdį – ūkininko ūkis. 2008 m. birželio 9 d. pareiškėjas padavė paraišką paramai už žemės ūkio naudmenas gauti. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog tai, kad pareiškėjas būtų parduotame žemės sklype vykdęs kokią nors ūkinę veiklą nenustatyta. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, prie Klaipėdos miesto esančioje Jakų kaime pastatyta gyvenvietė, tai žemės ūkio paskirties žemės nenaudojimas žemės ūkio tikslais ir ūkininko sodybos įrengimas yra vienas iš faktiškai paplitusių būdų gyvenamųjų namų statybai. Pirmosios instancijos teismo nuomone, gyvenamojo namo statymas žemės sklype ne visada reiškia to sklypo vertės padidinimą, o Inspekcija sprendime nepateikė argumentų, kodėl buvo padaryta tokia išvada.

Apibendrindamas administracinių teismų praktiką, nustatančią kokiose situacijose turto perleidimas suprantamas kaip asmeninių poreikių tenkinimas, galima daryti išvadą, jog pripažįstant individualia veikla gyvenamojo būsto pardavimo sandorius, reikalinga turto įsigijimo komercinį pobūdį pagrįsti patikimais įrodymais bei argumentais, kad buvo turėtas tikslas ekonomiškai naudingai parduoti įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Siekimas verstis kaimo turizmu, sublokuotų namų statymas rodo, jog vieno asmens poreikių tenkinimui turto įsigijimas nėra reikalingas ir turtas bus arba parduodamas, arba panaudojamas ekonominės naudos gavimui.

Bylos atveju, priskirdamas Jakų kaime esančio gyvenamojo namo pardavimo sandorį pareiškėjo individualiai veiklai, mokesčių administratorius rėmėsi tuo, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas yra sudaręs eilę nekilnojamojo turto sandorių. Pirmosios instancijos teismo nuomone, kodėl pareiškėjo argumentai dėl namo statybų asmeninių poreikių tenkinimui įvertinti kritiškai bei pripažinti neįtikinamais, mokesčių administratorius nepaaiškino ir nepagrindė. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnis, reguliuojantis įrodinėjimo naštą, numato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog mokesčių administratoriaus pateikiami įrodymai turi remtis ne tik svarstymais, bet ir faktiniais duomenimis. Tai išplaukia iš įstatymo numatytos pareigos pagrįsti apskaičiuoto mokesčio teisingumą. Šis pagrindimas negali apsiriboti vien mokesčių administratoriaus nuomone bei gyvenimiška patirtimi pagrįstu vertinimu, o turi būti pateikiami faktiniai duomenys, kurie tokį vertinimą suformavo. Kitu atveju mokesčių administratoriaus neįvykdytų pareigos priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Mokesčių mokėtojo pareiga pagrįsti mokesčių paskaičiavimo neteisingumą atsiranda tada, kai mokesčių administratorius įvykdo savąją pareigą – pagrindžia perskaičiuoto mokesčio teisingumą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mokesčių administratorius šioje byloje nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų pareiškėjo aiškinimą, kad namas jam buvo reikalingas šeimos gyvenimui, kad pareiškėjo turtinė padėtis leido jam baigti statybas, ar kad už namą gauti pinigai buvo panaudoti kitai komercinei veiklai vystyti. patikrinimo akto 1.7 punkte yra išvardintas M.

V. įsigytas turtas. Iš šio turto objektų sąrašo matyti, kad kitus 2 žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai pareiškėjas įsigijo praėjus beveik dvejiems metams nuo žemės sklypo su gyvenamuoju namu Jakų kaime pardavimo – 2008 m. spalio 9 d.. M. V. įsigyti kiti žemės sklypai mokesčių administratoriaus nebuvo vertinti kaip individualios veiklos vykdymas, todėl pirmosios instancijos teismas šių bylos epizodų neaptarė (netyrė).

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nagrinėjamos bylos situacija yra panašiausia į situaciją, aprašytą Administracinių teismų praktikos 9 ir 10 numeriuose publikuotuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-469-916-06 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-902-06. Šiose bylose kartu su kitais sandoriais žemės sklypą su statiniais įsigijusio asmens asmeniniai interesai buvo pripažinti vien dėl to, kad jis buvo užsakęs gyvenamojo namo techninį projektą. Tuo tarpu, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas buvo suformavęs žemės sklypą, gavęs statybos leidimą ir bebaigiantis gyvenamojo namo statybą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų aiškinimas, kuris pateiktas minėtose nutartyse, rodo, jog nėra pakankama nustatyti, kad mokesčių mokėtojas yra sudaręs eilę nekilnojamojo turto sandorių ir tuo remiantis konstatuoti, kad visi sandoriai sudaryti vykdant individualią veiklą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atskiras sandoris gali būti sudarytas asmeninių poreikių tenkinimui, nepriklausomai nuo to, kad kiti pripažinti individualia veikla, jeigu yra aplinkybių, kurios patvirtina asmeninių tikslų buvimą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad patikrinimo akto 4 punkte Klaipėdos apskrities VMI pareiškėjo iš nekilnojamojo turto pardavimo gautas pajamas lygina su pajamomis, kurios gautos iš darbo santykių. To paties patikrinimo akto 3 punkte mokesčių administratorius pripažino, kad pareiškėjas kas metai yra gavęs netoli 100000 Lt pajamų iš patalpų nuomos, todėl pajamų gretinimas su gautomis iš darbo santykių yra neteisingas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mokestinio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas neturėjo kito gyvenamojo namo ir jo nestatė, pareiškėjo šeimoje gimė vaikas, pareiškėjas pats organizavo statybas, iš banko ėmė paskolą namo statybai, statybų vykdymo metu daug šeimų statėsi namus užmiestyje, yra pakankamas pagrindas laikyti, kad namas statytas ne komerciniais tikslais, o asmeniniams interesams tenkinti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas Mokestinių ginčų komisijai papildomai nurodė, kad namą Jakų kaime buvo priverstas parduoti dėl oro taršos, kurią kėlė netoliese pastatyta UAB Orion global pet gamykla. Šį argumentą palaikė ir skunde teismui. Pareiškėjo parduotas namas Jakų kaime yra (duomenys neskelbtini) gatvėje 1F. UAB Orion global pet registruota (duomenys neskelbtini) g.

16. Iš plano matyti, kad namas nuo gamyklos yra gana arti, atstumas žemėlapyje sudaro apie 2 centimetrus, esant masteliui 1:30 000. Visuomenės nuomonė dėl nuo gamyklos sklindančios taršos atspindėta pareiškėjo pateiktame Klaipėdos laikraštyje. Konkrečių faktų dėl taršos įrodymas byloje nėra reikalingas, kadangi įtaką nekilnojamojo turto pardavimams ir kainoms turi visuomeninės požiūris į problemą. Sklypo pirkimas laisvojoje ekonominėje zonoje ar greta jos neturi reikšmės, kadangi eilinis pirkėjas neturi galimybės prognozuoti, kokia veikla užsiimančios gamyklos ir pagal kokias technologijas bus statomos laisvojoje ekonominėje zonoje, kokias prekes gamins ir kokią įtaką gamybos sąlygota tarša turės aplinkai.

Atsakovas 2011 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdžio metu prašė atsižvelgti, kad gamykla pradėjo veikti tik 2006 metais. Pareiškėjo namas buvo statomas 2006 metais, o parduotas 2007 metų sausio mėnesį, t. y. jau veikiant gamyklai. Aplinkybę dėl gamyklos kaimynystės įtakos namo pardavimui pareiškėjas pirmą kartą nurodė tik skunde Mokestinių ginčų komisijai. Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalis nurodė, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą.

Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Gamyklos kaimynystės nurodymas yra papildomas argumentas, kuris nelaikomas dokumentu ar įrodymu, minimu šioje normoje.

Papildomo argumento vertinimas nėra ribojamas, tačiau nesavalaikis jo nurodymas gali turėti įtakos argumento vertinimui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, administracinių teismų praktika bei byloje patvirtintos aplinkybės dėl gamyklos taršos vertinimo visuomenėje rodo, jog neigiamą poveikį daranti kitų objektų kaimynystė yra svari priežastis šeimos gyvenimui skirto nekilnojamojo turto pardavimui. Tai, kad pareiškėjas šią priežastį nurodė tik skunde Mokestinių ginčų komisijai leidžia laikyti, jog ši priežastis turto pardavimo metu nebuvo ypatingai svarbi, tačiau šią priežastį įvertinus kartu su kitomis namo pardavimą lėmusiomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad mokesčių administratoriaus argumentai dėl gyvenamojo namo su žemės sklypu Jakų kaime pardavimo sandorio priskyrimo individualiai veiklai yra nepakankami.

Anot pareiškėjo, dėl šių priežasčių 2007 m. sausio 3 d. sandoris laikomas sudarytu asmeninių poreikių tenkinimui. Pirmosios instancijos teismo nuomone, kitus 5 pareiškėjo sudarytus sandorius – 2005 m. liepos 22 d. dėl SB „Dituva“, 2005 m. spalio 3 d. dėl (duomenys neskelbtini) gatvės, 2005 m. kovo 25 d. ir 2004 m. rugpjūčio 4 d. dėl Šnaukštų kaimo ir 2007 m. gegužės 30 d. dėl Vytaučių kaimo – yra pagrindas vertinti kaip individualios veiklos sandorius dėl to, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo tikslų nėra pakankamai įrodytos.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas SB „Dituva“ esantį žemės sklypą nusipirko 2005 m. gegužės 20 d., o pardavė po dviejų mėnesių. Laikotarpis, per kurį pareiškėjas apsisprendė dėl sklypo pardavimo yra pernelyg trumpas, kad būtų galima teigti, jog jis iš tikrųjų ketino poilsiauti ir auginti daržoves, kelio buvimas šalia yra akivaizdi aplinkybė, kuri turėjo būti pastebima sklypo pirkimo metu. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog sodo sklypas yra prie judraus kelio. Taip pat nėra patvirtintas ir faktas dėl to, kad kaimynai atsisakė jam perleisti kitą buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 8-28, Klaipėdoje, dalį.

Buto (duomenys neskelbtini) gatvėje dalį pareiškėjas pirko jau įsigijęs žemės sklypą Jakų kaime, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis ketino gyventi (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame bute. Šnaukštų kaime esančio žemės sklypo įsigijimo 2004 m. rugpjūčio 4 d. mainų sutartimi tikslas yra komercinės veiklos vykdymas. tokio tikslo buvimas savaime yra pakankamas pagrindas pripažinti komercinių interesų turėjimą. Tas pat pasakytina ir apie to paties sklypo pardavimą 2005 m. kovo 25 d. sutartimi. Vytaučių kaime esančio žemės sklypo perleidimo 2007 m. gegužės 30 d. mainų sutartimi priežastis nelogiška, mokesčių administratorius teisingai pastebėjo, jog šį sklypą pareiškėjas buvo įsigijęs ir 2004 m. rugpjūčio 4 d. sutartimi, todėl turėjo žinoti sklypo padėtį.

Nors pareiškėjas šiais sandoriais neuždirbo reikšmingo pelno, tačiau sandorių sudarymo aplinkybės rodo, jog šie sandoriai buvo sudaryti verslo interesais, o ne siekiant asmeninių tikslų. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą šiuos sandorius laikyti individualia pareiškėjo veikla ir skaičiuoti mokesčius. Pirmosios instancijos teismas papildomai akcentavo, jog mokestinio patikrinimo akto 3 punkte mokesčių administratorius yra konstatavęs, kad M. V. yra gavęs pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimus: 2004 m.

– 99500 Lt, 2005 m. – 90000 Lt, 2006 m. – 90000 Lt, 2007 m. – 98000 Lt, 2008 m. 90000 Lt. Tai, teismo nuomone, rodo, kad pareiškėjas turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui ir be lėšų, gautų už Jakų kaime esančio namo pardavimą. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. sausio 3 d. sandoris nelaikomas individualia veikla, išlaidų šio turto įsigijimui pagrįstumas neaptariamas.

Dėl iš sandorių gautų pajamų vertinimo pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog mokesčių administratorius pripažino pareiškėjo pajamomis 11000 Lt, gautų atstovaujant savo dėdę A. K. V. sudarant 2005 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį su R. L. dėl žemės sklypo, esančio SB „Dituva“, bei 35000 Lt, gautų atstovaujant tetą R. M. ir P. M. sudarant 2005 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 5-42, Klaipėdoje. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas skunde teismui palaiko poziciją, kad abiem atvejais parduotas turtas buvo ypatingai blogos būklės (butas apleistas, be dujų, vonios, tualeto, o sodas nusiaubtas, prieš tai buvusius gyventojus keldino antstoliai, butas įsigytas už 25000 Lt, prieš tai buvusio savininko pirktas iš varžytynių), į kurią mokesčių administratorius nustatydamas turto vertę, neatsižvelgė.

Teismo nuomone, padarydamas išvadas dėl papildomų pajamų, didesnių, nei sutartyse numatyta pardavimo kaina, gavimo už buto ir sodo pardavimą mokesčių administratorius pripažino tai, kad 35000 Lt ir 110000 Lt pareiškėjas nuslėpė nuo jo atstovautų turto savininkų. Teismas akcentavo, kad kitas galimas pajamų vertinimas yra susijęs su tuo, jog pareiškėjas papildomas nei nurodytos sutartyse pajamų sumas gavo kaip atlyginimą už įgaliotinio pareigų atlikimą. Teismo vertinimu, toks teisinio pirkimo-pardavimo santykio modifikavimas, t. y. nustatymas, kad turtas buvo parduotas už didesnę kainą, nei nurodyta notaro patvirtintose sutartyse, galimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą.

Kaip numato Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą.

Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Teismas pabrėžė, jog mokesčių administratoriaus pozicija dėl santykių modifikavimo – kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjas įgijo 35000 Lt ir 110000 Lt, nėra aiški. Pripažinus, kad šie pinigai buvo gauti už nekilnojamojo turto pardavimą, jie turėtų atitekti šio turto savininkams - P. M., R. M. ir A. K. V.. Mokesčių administratorius nenurodė, kad M. V. su atstovaujamaisiais buvo sudaręs kokius nors papildomus susitarimus dėl už turtą gautų pinigų paskirstymo, kad buvo susitarta, jog M. V. turi parduoti turtą už tam tikrą kainą, o papildomai gauta dalis bus pareiškėjo atlyginimas. Pagal mokesčių administratoriaus surinktą medžiagą nėra pagrindo laikyti, kad tokios didelės pinigų sumos galėjo būti įgaliotinio atlyginimas ar pelnas. Nors pareiškėjas pripažino, kad jo atstovauti pardavėjai yra giminaičiai – teta ir dėdė, tačiau net ir esant tokiems giminystės ryšiams neįmanoma patikėti, kad pardavėjai būtų nežinoję parduodamo turto rinkos vertės ir sutikę gauti gerokai mažesnę nei rinkos kaina pardavimo kainą. A. K. V. parduotas turtas daugiau nei už 5 kartus mažesnę kainą. Atstovavimo parduodant turtą paslauga yra plačiai paplitusi, tuo užsiima nekilnojamojo turto agentūros, todėl neįmanoma, kad turto savininkas visiškai nesuprastų turto vertės ir negalėtų jos sužinoti, ar negalėtų surasti atstovo turto pardavimui. Iš P. M. ir A. K. V. paaiškinimų, to, kad jie galėjo atvykti paaiškinimų davimui matyti, kad jie yra pakankamai protingi asmenys, kurie gali pasirūpinti turto pardavimu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės rodo, kad mokesčių administratoriaus pateiktas naujas mokestinio santykio turinys yra neišsamus ir nelogiškas, nes nepateikti argumentai dėl to, kokio teisinio santykio pagrindu pareiškėjas įgijo pinigus. Atkurdamas slepiamas aplinkybes mokesčių administratorius turi atkurti tikrąsias sandorio aplinkybes, kurios būtų logiškos ir suprantamos, o pajamų gavimo pagrindas aiškus civilinės teisės prasme. Mokesčių administratorius turi nustatyti realiai įmanomą santykių turinį. Šiuo atveju nenustatytas joks įtikimas pagrindas, dėl ko turto pardavėjai atsisakė pinigų už savo parduodamą turtą gavimo M. V. naudai. Tokių didelių pinigų sumų praradimas vien giminyste negali būti pateisinamas, kadangi, pirmosios instancijos teismo manymu, nėra įprasta, jog dėdės ir tetos dovanotų didelį turtą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius pareiškėjui yra paskaičiavęs pridėtinės vertės mokestį. Pridėtinės vertės mokestis skaičiuotas už 2007 m. sausio mėnesį, 2007 m. gruodžio mėnesį, 2008 metų liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesius. Dėl Pridėtinės vertės mokesčio skaičiavimo mokesčių administratorius vertino visas pareiškėjo gautas pajamas. Kadangi 2007 m. sausio 3 d. sandoris dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo nepagrįstai pripažintas individualios veiklos sandoriu, pareiškėjas, kaip ekonominės veiklos nevykdantis fizinis asmuo, netenkina Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimo ir iš 2007 m. sausio 3 d. sutarties gautos pajamos nėra pridėtinės vertės mokesčio objektas. Dėl kitų mokesčio administratoriaus paskaičiuotų pareiškėjo pajamų, nuo kurių skaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, netinkamo įtraukimo į pajamų, nuo kurių skaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis pareiškėjas argumentų skunde pirmosios instancijos teismui nepateikė, todėl teismas plačiau dėl to nepasisakė. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjo turėtų pajamų skaičiavimas bei 2006 m. ir 2007 m. deklaracijų patikslinimo vertinimas atlikti tinkamai.

Dėl kitų skundo reikalavimų teismas nurodė, jog pareiškėjas savo skunde inter alia prašė:

- pripažinti 127000 Lt sumą pagrįstomis M. V. gyvenamojo namo Klaipėdos r. sav., Jakų k., išlaidomis (S. V. V. išrašytas paslaugų kvitas Nr. 9286004 – 82000 Lt sumai ir L. V. išrašytas paslaugų kvitas Nr. 8626251 – 45000 Lt sumai;

- pripažinti ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis 495000 Lt sumą pagal 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį Nr. DK-34, gautą už parduotą gyvenamą namą ir žemės sklypą Klaipėdos r., Jakų k. (namas statytas asmeninėms reikmėms);

- pripažinti, kad 1100000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš R. L., ir 35000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš G. G., yra paskolos ir nepriskirti jų kitoms pajamoms ir neatskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių ir baudų;

- pripažinti, kad neteisingai apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, pridėtinės vertės mokesčio bauda, gyventojų pajamų mokestis, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo mokesčiai ir baudos.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, aukščiau nurodyti pareiškėjo reikalavimai neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio dalies nuostatų ir negali būti nagrinėjami teismo, nes pripažinimas veiksmo (neveikimo) ar sprendimo teisėtu (neteisėtu) yra susijęs su faktinių duomenų konstatavimu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-261/2007). Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad dėl minėtų faktinių aplinkybių jis pasisakė nagrinėdamas reikalavimus dėl mokesčių administratoriaus sprendimų panaikinimo. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byla šioje dalyje nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nepagrįstai, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei netinkamai atsižvelgus į teisės aktus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai ir neteisingai nurodė, jog mokesčiu administratorius nepagrindė aplinkybių, kodėl 2007 m. sausio 3 d. sandoris priskirtinas individualiai veiklai, bei nepagrįstai minėtą sandorį eliminavo iš pareiškėjo individualios veiklos. Remiantis visuotinai prieinama informacija UAB „Orion Global PET“ veiklą pradėjo 2006 metais, taigi, anot atsakovo, akivaizdu, kad pareiškėjui buvo žinomos šios aplinkybės, tačiau nepaisant to pareiškėjas pradėjo statyti gyvenamąjį namą, jo teigimu, šeimos gyvenimui.

2. Atsakovas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė: „<...> Kadangi 2007 m. sausio 3 d. sandoris nelaikomas individualia veikla, tai ir išlaidų šio turto įsigijimui pagrįstumas neaptariamas". Taigi, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės neišsprendė pareiškėjo išlaidų pripažinimo/nepripažinimo klausimo, kas turi esminės reikšmės sprendžiant pareiškėjo apmokestinimo klausimą.

3. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra ginčo dėl to, jog 110000 Lt ir 35000 Lt yra pareiškėjo pajamos, tačiau ginčas yra kilęs tik dėl minėtų sumų priskyrimo pareiškėjo apmokestinamosioms pajamoms. Anot atsakovo, ginčas turi būti nagrinėjamas skundo ribose, o iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad jis 110000 Lt ir 35000 Lt įvardina kaip gautas paskolas. Atsakovas pažymi, jog priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratorius neturi pagrįsti kokiu pagrindu minėtas pinigų sumas gavo pareiškėjas. Nustačius pinigų gavimo faktą pareiga įrodyti, jog tai yra neapmokestinamos pajamos tenka pačiam pareiškėjui. Taigi, atsakovo nuomone, nagrinėjamos bylos atveju, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nei pareiškėjo, nei mokesčių administratoriaus teiginių susijusių su 110000 Lt ir 35000 Lt apmokestinimu, bei nemotyvuotai pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Anot pareiškėjo, Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendimu 2007 m. sausio 3 d. sandorį teisingai eliminavo iš pareiškėjo individualios veiklos ir teisingai konstatavo, jog minėtas sandoris sudarytas asmeninių poreikių tenkinimui.

2. Pareiškėjas pažymi, jog nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, eliminuodamas nebaigto statyti gyvenamojo namo ir žemės sklypo pardavimą iš individualios veiklos, vadovavosi, kaip įrodymu, straipsniu apie UAB „Orion Global PET“ iš „Klaipėdos" laikraščio. Pareiškėjas akcentuoja, jog nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjui aplinkybės dėl taršos galėjo būti žinomos prieš gyvenamojo namo statybos pradžią. Pasak pareiškėjo, apsisprendimui parduoti dar nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, taršos poveikis buvo tik dar viena svarbi priežastis, tačiau ne vienintelė. Pareiškėjo teigimu, nusipirktas žemės sklypas namo statybai neįėjo ir neįeina į laisvąją ekonominę zoną, t. y. jis yra prie šios zonos. Pareiškėjas pabrėžė, jog tai, kad zonos pakraštyje bus pastatyta būtent chemijos gamykla, o ne kokie kiti objektai, pvz. sandėliai ar logistikos objektai, numatyti nebuvo įmanoma.

3. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus argumentu, kad „pareiškėjas atitinkamais sandoriais siekė komercinių, o ne savo asmeninių tikslų, t.y. nesiekė užsiimti žemės ūkio veikla". Anot pareiškėjo, prieš įregistruojant ūkininko ūkį du mėnesius buvo lankomi „Jaunųjų ūkininkų pradmenų kursai", tik tada įregistruotas Ūkininko ūkis. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriuje žemės sklypai adresu Jakų k. 0,19 ha ir 0,11 ha įtraukti į ūkininko valdos registrą pasirinkta veikla - specializuotosios sodininkystės ir medelynų produktų auginimas. 2008 m. birželio 27 d. pateikta paraiška Nacionalinei Mokėjimo Agentūrai (toliau – ir NMA) gauti tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai, gautas patvirtinimas, kad tokia parama už 4724,1 Lt suteikta. Anot pareiškėjo, NMA specialistė deklaracijos išrašą pati atspausdino iš NMA duomenų bazės ir patvirtino antspaudais, todėl administratoriaus egzempliorius ir yra be antspaudo „gauta". Pareiškėjas pažymi, jog analizuodami pareiškėjo banko sąskaitas, mokesčių administratoriaus specialistai taip pat turėjo matyti šią išmoką ir jos paskirtį.

4. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu, kad iš 2007 m. sausio 3 d. sandorio gautos piniginės lėšos buvo naudojamos kitam nekilnojamam turtui įsigyti, t. y. komercinei veiklai. Pareiškėjo teigimu, gautos lėšos iš šio sandorio pirmiausiai buvo panaudotos banko kreditui grąžinti (58068,64 eurų), ir gyvenamojo namo statybos išlaidoms dalinai padengti. Tuo tarpu du žemės sklypai gyvenamųjų namų statybai įsigyti 2008 m. spalio 9 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo žemės sklypo su gyvenamuoju namu Jakų kaime pardavimo. Statybos darbų, medžiagų kainų šuolis ir dėl to atsiradęs lėšų stygius buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kurios privertė dar nebaigtą gyvenamą namą, statytą šeimos poreikiams, parduoti.

5. Pareiškėjas taip pat nesutinka su tuo, kad 127000 Lt statybos išlaidų nebūtų pripažintos. Anot pareiškėjo, išlaidas namo statybai mokesčių administratorius pripažino nepagrįstomis ne dėl to, kad buvo nustatyta, jog darbai nebuvo atlikti, bet dėl to, kad buvo pateikti netinkami išlaidas patvirtinantys dokumentai ir darbus atliko giminaičiai. Pats faktas dėl statybos darbų, kurie patvirtinti mokesčių administratoriaus nepriimtais dokumentais, realaus nebuvimo, t. y., kad namas buvo parduotas neatlikus tam tikrų darbų, nustatinėjamas nebuvo. Pareiškėjas pažymi, kad L. V. ir S. V. V. atliko statybos darbus, jie turėjo verslo liudijimus, pajamas deklaravo, darbus atliko pigiau, atsakingiau ir kokybiškiau. Pareiškėjo teigimu, patikrinimo metu apie atliekamų darbų pobūdį, aplinkybes aiškinamasi nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog mokestinis ginčas šioje byloje administraciniame teisme vyksta dėl fakto ar pareiškėjas vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme, taip pat dėl tam tikrų pareiškėjo gautų pajamų pripažinimo pareiškėjo kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis bei jų apmokestinimo. Bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7, Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92 (7-53/2011) ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. spalio 11 d. sprendimo dalį dėl nurodymų pareiškėjui M. V. sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius Jakų kaime, Klaipėdos rajone, o likusią mokestinio ginčo dalį pirmosios instancijos teismas perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nutraukė bylą dalyje dėl šių pareiškėjo reikalavimų: pripažinti 127000 Lt sumą pagrįstomis M. V. gyvenamojo namo Klaipėdos r. sav., Jakų k., išlaidomis; pripažinti ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis 495000 Lt sumą pagal 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį Nr. DK-34, gautą už parduotą gyvenamą namą ir žemės sklypą Klaipėdos r., Jakų k.; pripažinti, kad 1100000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš R. L., ir 35000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš G. G., yra paskolos ir nepriskirti jų kitoms pajamoms, neatskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių ir baudų; pripažinti, kad neteisingai apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, pridėtinės vertės mokesčio bauda, gyventojų pajamų mokestis, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo mokesčiai ir baudos (b. l. 169 – 181). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisakys dėl visų šių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl pareiškėjui M. V. apskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudų nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius Jakų kaime, Klaipėdos rajone

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog mokesčių administratorius pareiškėjo vykdomai individualiai veiklai priskyrė 2007 m. sausio 3 d. sudarytą sandorį, kuomet pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pareiškėjas pardavė 0,1100 ha ploto žemės sklypą, esantį Jakų kaime, Klaipėdos rajone, bei priklausinį pastatą - gyvenamąjį namą (baigtumas 76 %) (mok. byla, t. 1, l. 42 - 45). Sutartyje buvo nurodyta, kad žemės sklypas parduodamas už 30000 Lt, o gyvenamasis namas už 465000 Lt, bendra kaina 495000 Lt, o sutarties sudarymo išlaidas - 2801,50 Lt, apmoka šalys lygiomis dalimis.

Mokestinio patikrinimo metu surinkti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas pagal 2004 m. kovo 12 d. sutartį įsigijo 0,1900 ha ploto, žemės sklypą, esantį Jakų kaime, Klaipėdos rajone, už 40000 Lt. Pagal 2005 m. vasario 22 d. sutartį pareiškėjas įsigijo 0,1100 ha ploto žemės sklypą, esantį Jakų kaime, Klaipėdos rajone, už 22000 Lt. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjas teigė, kad šį namą jis statėsi šeimos poreikiams, jam 2005 m. sausio 7 d. gimė pirmas sūnus, tuo metu gyveno bute, Klaipėdoje. Mokestinių ginčų komisijai ir pirmosios instancijos teismui pareiškėjas papildomai nurodė, kad parduoti namą privertė tai, jog netoliese pradėjo veikti UAB Orion Global PET gamykla.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė 2011 m. liepos 26 d. laikraščio „Klaipėda“ straipsnį „Jakus kausto baimė“ (b. l. 140), kuriame buvo aprašoma tai, kad Jakų gyventojai dėl gamyklų kaimynystės yra sunerimę dėl sveikatos problemų, dėl padidėjusios taršos negali parduoti nekilnojamojo turto, stipriai krito nekilnojamojo turto kaina. Vertindamas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jo pateikti namo pardavimo argumentai dėl lėšų stygiaus namui užbaigti bei atsiradusios gamyklų kaimynystės yra logiški.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas nei ginčo sklypų pirkimo metu, nei vėliau neturėjo ir nesistatė gyvenamojo namo. Jakų kaime esantis namas buvo vienintelis namas, kurį statėsi pareiškėjas, todėl pareiškėjo ketinimas namą skirti šeimos gyvenimui yra visiškai suprantamas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius šioje byloje nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų pareiškėjo aiškinimą, jog namas jam buvo reikalingas šeimos gyvenimui, taip pat kad pareiškėjo turtinė padėtis leido jam baigti statybas, ar kad už namą gauti pinigai buvo panaudoti kitai komercinei veiklai vystyti.

Teismas taip pat atsižvelgė ir į pareiškėjo argumentus, jog žemės sklypą su namu, esančius Jakų kaime, Klaipėdos rajone, pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavė dėl oro taršos, kurią kėlė netoliese pastatyta UAB „Orion Global PET“ gamykla. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pripažinta, kad sandoris dėl gyvenamojo namo su žemės sklypu Jakų kaime pardavimo negali būti priskirtas individualiai veiklai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama šias aplinkybes, pažymi, jog administracinių teismų praktikoje (žr. administracines bylas Nr. A469-916/2006 ir A5-902/2006) yra laikomasi nuostatos, kad nėra pakankama nustatyti, jog mokesčių mokėtojas aktualiu mokestiniu laikotarpiu, dėl kurio vyksta ginčas, yra sudaręs daug panašaus pobūdžio nekilnojamojo turto sandorių ir vien tik tuo remiantis konstatuoti, jog visi sandoriai yra sudaryti vykdant individualią veiklą. Vadovaujantis nurodyta administracinių teismų praktika, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina vertinti atskiro sandorio sudarymo aplinkybes ir šio sandorio tikslus, nepriklausomai nuo to, kad kiti sandoriai buvo priskirti individualiai mokesčių mokėtojo veiklai.

Akcentuotina, jog Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija, galiojusi tikrinamu mokestiniu laikotarpiu) buvo numatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį:

1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą;

2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą;

3) savarankiška sporto veikla;

4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš šio įstatyme apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms veiklos rūšims. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepateikė įtikinamų bei svarių įrodymų, jog pagrindinis žemės sklypo, esančio Jakų kaime, įsigijimo tikslas, taip pat šio sklypo su statomu gyvenamuoju namu pardavimo tikslas buvo ekonominės naudos siekimas, o ne asmeninių poreikių tenkinimas.

Byloje iš esmės nėra nuginčyta aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjas žemės sklype, esančiame Jakų kaime, Klaipėdos rajone, pradėjo statyti gyvenamąjį namą, šio namo statybą sąlygojo ne komercinio (ekonominio), bet asmeninio pobūdžio tikslai, t. y. tuo metu kai įsigytame sklype buvo pradėtas statyti gyvenamasis namas (2006 m.) pareiškėjas gyveno bute, Klaipėdoje (neturėjo kito gyvenamojo būsto), be to, pakito jo šeimyninė padėtis – 2005 m. sausio 7 d. jam gimė pirmas sūnus. Nors atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad iš pareiškėjo pateiktų įrodymų negalima daryti kategoriškos išvados, jog gyvenamojo namo statybai sklype, esančiame Jakų kaime, Klaipėdos rajone, buvo paimtas banko kreditas, tačiau, kita vertus, mokestinio patikrinimo metu nebuvo surinkta jokių duomenų, kad 2005 bei 2006 m. iš banko skolintomis lėšomis finansavo kokių nors kitų nekilnojamojo turto objektų statybą, t. y.

Jakų kaime esantis namas buvo vienintelis namas, kurį statėsi pareiškėjas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateikti būsto paskolos dokumentai (b. l. 103 – 106) yra sietini būtent su Jakų kaime esančio gyvenamojo namo statyba, laikytina teisėta ir pagrįsta. Kita vertus, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog statomo gyvenamojo namo, esančio Jakų kaime, pardavimą akivaizdžiai sąlygojo ne vien tik ekonominės priežastys (ekonominės naudos siekimas), bet ir kitos objektyvios bei mokesčių administratoriaus nepaneigtos aplinkybės – oro tarša bei pablogėjusi aplinkos kokybė, susijusi su 2006 m. pradėjusia veikti UAB „Orion Global PET“ gamykla, taip pat finansinių lėšų, skirtų namo statybai stygius.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sandoris dėl gyvenamojo namo su žemės sklypu Jakų kaime pardavimo negali būti priskirtas pareiškėjo individualiai veiklai. Dėl šios priežasties Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. S-92 (7-53/2011), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. 68-7 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. spalio 11 d. sprendimas dalyje dėl nurodymų pareiškėjui M.

V. sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius Jakų kaime, Klaipėdos rajone yra naikintini.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria mokestinis ginčas buvo perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog mokesčių administratorius pripažino pareiškėjo pajamomis 11000 Lt, gautų atstovaujant savo dėdę A. K. V. sudarant 2005 m. lapkričio 28 d. pirkimo - pardavimo sutartį su R. L. dėl žemės sklypo, esančio SB „Dituva“, bei 35000 Lt, gautų atstovaujant tetą R. M. ir P. M. sudarant 2005 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 5-42, Klaipėdoje (b. l. 16 – 18). Vertindamas šį mokestinio ginčo epizodą pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog mokesčių administratoriaus pozicija dėl santykių modifikavimo – kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjas įgijo 35000 Lt ir 110000 Lt, nėra aiški. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus pateiktas naujas mokestinio santykio turinys yra neišsamus ir nelogiškas, nes nepateikti argumentai dėl to, kokio teisinio santykio pagrindu pareiškėjas įgijo pinigus. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, atkurdamas slepiamas aplinkybes mokesčių administratorius turi atkurti tikrąsias sandorio aplinkybes, kurios būtų logiškos ir suprantamos, o pajamų gavimo pagrindas aiškus civilinės teisės prasme, t. y. mokesčių administratorius turi nustatyti realiai įmanomą santykių turinį. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šiuo atveju nenustatytas joks įtikimas pagrindas, dėl ko turto pardavėjai atsisakė pinigų už savo parduodamą turtą gavimo M. V. naudai, o tokių didelių pinigų sumų praradimas vien giminyste negali būti pateisinamas, kadangi nėra įprasta, kad dėdės ir tetos dovanotų didelį turtą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas šią mokestinio ginčo dalį perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10, 81 straipsniai), taip pat administracinio proceso operatyvumo principas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 65 straipsnis) sąlygoja tai, kad mokestinio ginčo nagrinėjimas į ikiteisminę stadiją gali būti grąžinamas tik išskirtiniais atvejais motyvuotu teismo sprendimu, kuriame turi būti aiškiai suformuluota kokių reikšmingų bylai aplinkybių nenustatė mokesčių administratorius, nors vykdydamas savo funkcijas galėjo ir turėjo nustatyti (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1413/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-563/2009 (UAB „Astra Zeneca Lietuva“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) taip pat buvo konstatuota, kad mokestinio ginčo nagrinėjime dalyvaujančių institucijų teisė pavesti pakartotinai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą nėra absoliuti. Mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos turi teisę perduoti pareiškėjo skundą iš naujo išnagrinėti mokesčių administratoriui tik tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo.

Tokia būtinybė įrodymų vertinimo aspektu paprastai egzistuoja tuomet, kai neatitikimai tarp byloje surinktų ir mokesčių mokėtojo bei mokesčių administratoriaus pateiktų įrodymų gali būti pašalinti tik mokesčių administratoriui atliekant naujus veiksmus - surenkant papildomų įrodymų, ištiriant nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan. Tačiau bet kuriuo atveju, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu ir 86 straipsnio 2 dalimi bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje apibrėžtais įrodymų vertinimo kriterijais, teismas privalo pats nešališkai įvertinti jam pateiktus įrodymus, pasisakyti dėl jų įrodomosios galios ir reikšmės. Tik teismui atlikus šių įrodymų vertinimą ir jo pagrindu išsprendus bylą iš esmės atsiranda prielaidos priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl keliamo mokestinio ginčo – mokesčių mokėtojo skundą atmesti ar jį tenkinti ir ginčijamus mokesčių administratorių sprendimus panaikinti, taip pat šiuos sprendimus pakeisti arba, išimtiniu atveju, grąžinti skundą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-596/2009).

Išnagrinėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria mokestinis ginčas buvo grąžintas nagrinėti iš naujo, nurodytos administracinių teismų praktikos kontekste matyti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė fakto, kad egzistuoja objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos konkrečios teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo (dalyje dėl pareiškėjo gautų 35000 Lt ir 110000 Lt dydžio pajamų apmokestinimo). Pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir nemotyvavo kokius naujus, papildomus veiksmus turėtų atlikti mokesčių administratoriui, t. y. kokius jis turėtų surinkti papildomus įrodymus, taip pat kokias anksčiau nenagrinėtas (nevertintas) faktines aplinkybes (įrodymus) jis privalėtų ištirti. Akivaizdu, jog vien tik pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratoriaus pateiktas naujas mokestinio santykio turinys yra neišsamus ir nelogiškas, nes nepateikti argumentai dėl to, kokio teisinio santykio pagrindu pareiškėjas įgijo pinigus, nėra pakankamas pagrindas grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. Tokio pobūdžio išvada bei ją pagrindžiantis teisinis argumentavimas yra susijęs su byloje jau surinktų įrodymų vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog mokesčių administratoriaus išdėstyti argumentai bei jo surinkti įrodymai dėl pareiškėjo gautų 35000 Lt ir 110000 Lt dydžio pajamų apmokestinimo nėra pakankami, privalėjo pats ex officio įvertinti šias aplinkybes bei jų įtaką (reikšmę) pareiškėjo apmokestinimui. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo mokestinio ginčo dalį dėl pareiškėjo gautų 35000 Lt ir 110000 Lt dydžio piniginių sumų apmokestinimo.

Dėl kitų mokestinio ginčo epizodų

Kaip jau buvo konstatuota, pirmosios instancijos teismas nutraukė bylą dalyje dėl šių pareiškėjo reikalavimų: pripažinti 127000 Lt sumą pagrįstomis M. V. gyvenamojo namo Klaipėdos r. sav., Jakų k., išlaidomis; pripažinti ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis 495000 Lt sumą pagal 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį Nr. DK-34, gautą už parduotą gyvenamą namą ir žemės sklypą Klaipėdos r., Jakų k.; pripažinti, kad 1100000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš R. L., ir 35000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš G. G., yra paskolos ir nepriskirti jų kitoms pajamoms, neatskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių ir baudų; pripažinti, kad neteisingai apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, pridėtinės vertės mokesčio bauda, gyventojų pajamų mokestis, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo mokesčiai ir baudos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisakys dėl visų šių teismo sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ginčas iš esmės nėra keliamas, t. y. ji nėra revizuojama apeliacine tvarka, todėl paliekama galioti nepakeista. Byloje taip pat nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria kiti penki pareiškėjo sudaryti sandoriai – 2005 m. liepos 22 d. sandoris dėl SB „Dituva“, 2005 m. spalio 3 d. sandoris dėl (duomenys neskelbtini) gatvės, 2005 m. kovo 25 d. ir 2004 m. rugpjūčio 4 d. dėl Šnaukštų kaimo bei 2007 m. gegužės 30 d. sandoris dėl Vytaučių kaimo buvo įvertinti kaip individualiai veiklai priskirtini sandoriai, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šių sandorių vertinimo, dėl jų plačiau nepasisako.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta darytina išvada, kad atsakovo apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeičiamas panaikinant Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92 (7-53/2011), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. spalio 11 d. sprendimus dalyje dėl nurodymų pareiškėjui M. V. sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius Jakų kaime, Klaipėdos rajone ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo dėl šių pareiškėjo reikalavimų: pripažinti 127000 Lt sumą pagrįstomis M. V. gyvenamojo namo Klaipėdos r. sav., Jakų k., išlaidomis; pripažinti ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis 495000 Lt sumą pagal 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį Nr. DK-34, gautą už parduotą gyvenamą namą ir žemės sklypą Klaipėdos r., Jakų k.; pripažinti, kad 1100000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš R. L., ir 35000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš G. G., yra paskolos ir nepriskirti jų kitoms pajamoms, neatskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių ir baudų; pripažinti, kad neteisingai apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, pridėtinės vertės mokesčio bauda, gyventojų pajamų mokestis, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo mokesčiai ir baudos. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas perduodant šiam teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjo M. V. skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. S-92 (7-53/2011), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-7 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. spalio 11 d. sprendimą dalyje dėl nurodymų pareiškėjui M. V. sumokėti mokesčius, delspinigius ir baudas nuo pajamų, gautų pagal 2007 m. sausio 3 d. sutartį pardavus žemės sklypą su namu, esančius Jakų kaime, Klaipėdos rajone.

Palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta byla dalyje dėl reikalavimų: pripažinti 127000 Lt sumą pagrįstomis M. V. gyvenamojo namo Klaipėdos r. sav., Jakų k., išlaidomis; pripažinti ne individualios veiklos turto pardavimo pajamomis 495000 Lt sumą pagal 2007 m. sausio 3 d. pardavimo sutartį Nr. DK-34, gautą už parduotą gyvenamą namą ir žemės sklypą Klaipėdos r., Jakų k.; pripažinti, kad 1100000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš R. L., ir 35000 Lt suma, kurią M. V. gavo iš G. G., yra paskolos ir nepriskirti jų kitoms pajamoms, neatskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių ir baudų; pripažinti, kad neteisingai apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, pridėtinės vertės mokesčio bauda, gyventojų pajamų mokestis, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, gyventojų pajamų mokesčio bauda, valstybinio socialinio draudimo mokesčiai ir baudos.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškėjo M. V. skundą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas