8cdb1485-0b5c-4b10-8a4e-902a6684cd5d · Lietuvos apeliacinis teismas

Pranešėjas L                                                                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-140/2011                                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                      1.2.20.3; 1.2.28.4 (S)                                                                                                                                                                              LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS                                                     N U T A R T I S                                    LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. gegužės 12 d.                                                                          Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų:

Aloyzo Kruopio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui ArÅ«nui Vereniui,gynėjui Ričardui GirdziuÅ¡ui,nuteistajam R. M.,nukentėjusiajam V. B.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros skyriaus prokuroro ir nuteistojo R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistÄ jį be institucijos, prižiÅ«rinčios bausmės vykdymo atidėjimÄ , sutikimo neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.Baudžiamoji byla dalyje dėl R.

M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Nukentėjusiojo V. B. ir Kauno rajono apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro pareikÅ¡ti civiliniai ieÅ¡kiniai palikti nenagrinėti.             IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegija n u s t a t ė: R. M. nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio 1 d.

Kauno rajono apylinkės teismo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekdamas paveikti nukentėjusįjį V. B., kad Å¡is duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl kaltinamojo R. M. nusikalstamų veiksmų V. B. atžvilgiu, prieÅ¡ nukentėjusįjį V. B. naudojo psichologinę prievartÄ â€“ grasinimus fiziniu susidorojimu. Tokiu bÅ«du R. M. darė poveikį nukentėjusiam asmeniui V. B., panaudodamas kitokiÄ prievartÄ .Be to, R.

M. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija). Å iÄ nusikalstamÄ veikÄ jis padarė tokiomis aplinkybėmis.R. M., bendrininkaudamas su A. V., R. K., A. J. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla iÅ¡skirta, savavaldžiavo V. B. atžvilgiu, o bÅ«tent: A. J. ir R. K. 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val., bendrininkaudami su kitu asmeniu, dėl kurio byla iÅ¡skirta, savavaldžiavimo tikslu, Kauno r., Vilkijos girininkijoje, prie garažų įkalbėjo nukentėjusįjį V.

B. įsėsti į A. V. vairuojamÄ automobilį „Nissan Primera“, žadėdami parvežti į namus, esančius Vilkijoje, ir ten pasikalbėti. Tačiau, prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ jį atsivežė prie (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio A. V., kur, nukentėjusiajam iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio, A. J., R. K. ir A. V. prievarta jį nuvedė į name esančias A. V. garažo patalpas, kur jų laukė R. M. ir asmuo, dėl kurio byla iÅ¡skirta. Asmuo, dėl kurio byla iÅ¡skirta, A.

V. ir R. M. savavaldžiavo, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tikrÄ teisę, kuri buvo pripažįstama, bet nerealizuojama, R. M. ir kitam asmeniui, dėl kurio byla iÅ¡skirta, panaudojus fizinį smurtÄ â€“ sudavus smÅ«gius beisbolo lazda bei metaliniu strypu į įvairias kÅ«no sritis V. B., spardant jį kojomis, stumdant, badant Å¡akėmis, reikalavo, kad V. B. grÄ Å¾intų 1000 Vokietijos markių skolÄ A. V. ir 1500 Vokietijos markių skolÄ V. V.. Kaip garantÄ už paminėtų reikalavimų įvykdymÄ reikalavo perduoti lengvÄ jį automobilį „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), A.

J., R. K., R. M., bendrininkaudami grupe ir su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, savavaldžiavimo tikslu, tęsdami savavališkus nusikalstamus veiksmus, pasinaudodami dėl fizinio ir psichinio smurto palaužtu V. B. pasipriešinimu, paminėti asmenys automobiliais „Nissan Primera“, „Opel Vectra“, „Jeep Cherookee“ nuvežė V. B. iki garažo, esančio (duomenys neskelbtini), kur V. B. automobiliui „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl techninių kliūčių negalint važiuoti, paėmė šio automobilio vokiškus registracijos dokumentus.

R. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2001 m. vasario 23 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) esančio namo garaže, bendrininkaudamas su asmenimis, dėl kurių byla iÅ¡skirta, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas fizinį smurtÄ â€“ suduodamas daugybę smÅ«gių beisbolo lazda bei metaliniu strypu V. B. į įvairias kÅ«no vietas, spardydamas kojomis, reikalavo, kad V. B. atsisakytų 4000 Vokietijos markių, kurias R. M. buvo skolingas V. B., skolos, pripažintų tariamÄ 1000 Vokietijos markių skolÄ A.

V., 1500 Vokietijos markių skolÄ V. V. bei atvirai reikalavo, kad V. B. mokėtų kas mėnesį jam mokestį (duoklę) už netrukdymÄ V. B. individualiam verslui, bei kaip garantÄ už paminėtų reikalavimų įvykdymÄ reikalavo perduoti lengvÄ jį automobilį „Audi 80“, be valstybinių numerių, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau automobiliui esant techniÅ¡kai netvarkingam, paėmė Å¡io automobilio vokiÅ¡kus registracijos dokumentus.IÅ¡nagrinėjęs bylÄ teismas R. M. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į 1961 m.

BK 214 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcijÄ ) ir baudžiamÄ jÄ bylÄ Å¡ioje dalyje nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ä®vertinęs byloje iÅ¡tirtus įrodymus teismas nustatė, kad V. B. 2000 m. Vokietijoje pas nusikalstama veika užsiimantį R. M. nelegaliai dirbo – remontavo, ardė vogtus automobilius ir liko skolingas A. V. ir V. V. už R. M. nupirktÄ , duotÄ naudotis ir sudaužytÄ automobilį.

Turint tikslÄ iÅ¡reikalauti skolÄ , nukentėjusysis 2001 m. vasario 23 d. buvo nuvežtas į A. V. namus, kur prieÅ¡ jį R. M., A. V., R. K., A. J. ir asmuo, dėl kurio byla iÅ¡kirta, savavaldžiavo, t. y. R. M., nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, panaudamas fizinį smurtÄ bei sužalodamas nukentėjusįjį, neteisėtomis priemonėmis reikalavo iÅ¡ V. B. grÄ Å¾inti skolÄ . Darant iÅ¡vadÄ dėl to, ar buvo padarytas turto prievartavimas ar savavaldžiavimas, teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus ir kitus duomenis, o ypatingÄ dėmesį atkreipė į nukentėjusiojo, nuteistojo R.

M. ir kitų nuteistųjų, kurie buvo betarpiÅ¡ki įvykio dalyviai, parodymus. Teismas nustatė, kad R. M. ir kiti nusikaltimo bendrininkai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iÅ¡ esmės laikėsi vienos versijos, jog V. B. buvo skolingas V. V., A. V., R. M. už sudaužytÄ automobilį ir tarp jų bei nukentėjusiojo vyko turtinio pobÅ«džio konfliktas, buvo reikalaujama grÄ Å¾inti skolÄ . Vertindamas nukentėjusiojo V. B. parodymus teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad jie nenuoseklÅ«s ir prieÅ¡taringi, todėl nėra teisinio pagrindo vien nukentėjusiojo parodymais grįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį ir konstatuoti, kad iÅ¡ jo buvo prievartaujamas turtas.

Nukentėjusysis V. B. kelis kartus keitė savo parodymus, jis netgi Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 31 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl melagingų parodymų davimo bei melagingo praneÅ¡imo apie nusikaltimÄ . Vienuose savo parodymuose jis teigė, kad R. M., A. V., V. V., R. K. ir A. J. prievartavo jo turtÄ , kituose parodymuose tvirtino, kad su Å¡iais asmenimis aiÅ¡kinosi skolų klausimus ir kai kuriems iÅ¡ jų turėjo turtinių įsipareigojimų. Teismas nustatė, jog nagrinėjant R.

M. bylÄ teisme, nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad R. M. ir kiti asmenys prievartavo jo turtÄ , prieÅ¡tarauja nukentėjusiojo parodymams, duotiems nagrinėjant A. V., V. V., R. K. baudžiamÄ jÄ bylÄ teisme, kur jis tvirtino, kad turtas nebuvo prievartaujamas, o vyko turtinių santykių ir skolų aiÅ¡kinimosi procesas. Å ios aplinkybės nustatytos bei patvirtintos Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs. Å iuo nuosprendžiu A. V., A. J., R. K. nuteisti už savavaldžiavimÄ prieÅ¡ V.

B..Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos netinkamai įvertino ir nepagrįstai R. M. veiksmus perkvalifikavo iš Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies į 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį. Taip pat teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kurios buvo nustatytos teisminio nagrinėjimo metu ir užfiksuotos teismo posėdžio protokole.

Dėl to liko neįvertinti įrodymai, nustatyti byloje. Teismas, darydamas išvadas dėl to, ar buvo padarytas turto prievartavimas ar savavaldžiavimas, įvertino visus bylos duomenis ir visus byloje esančius įrodymus, atkreipdamas dėmesį į nukentėjusiojo, kaltinamojo, kitų nuteistųjų parodymus, kurie yra tiesioginiai įrodymai byloje, ir būtent tų asmenų, kurie buvo betarpiški įvykio dalyviai. Teismas nustatė, kad R. M. ir kiti nusikaltimo bendrininkai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme laikėsi vienos versijos, jog V.

B. buvo skolingas V. V., A. V., R. M. už sudaužytÄ automobilį ir tarp jų bei nukentėjusiojo vyko turtinio pobÅ«džio konfliktas, buvo reikalaujama grÄ Å¾inti skolÄ . Teismas taip pat konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusiojo V. B. parodymai nebuvo nuoseklÅ«s, vienodi, jie kito ir tai teismui davė pagrindÄ jais abejoti. Vienuose parodymuose jis teigė, kad R. M., A. V., V. V., R. K. ir A. J. prievartavo jo turtÄ , kituose parodymuose tvirtino, kad su Å¡iais asmenimis aiÅ¡kinosi skolų klausimus ir kai kuriems iÅ¡ jų turėjo turtinių įsipareigojimų.

Su tokia teismo iÅ¡vada negalima sutikti, nes teismas, analizuodamas nukentėjusiojo parodymų nuoseklumÄ , neatkreipė dėmesio į V. B. parodymų kitimo chronologinę tvarkÄ ir priežastis, ir todėl padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo. 2001 m. vasario 26 d. pradėto ikiteisminio tyrimo metu V. B. davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jis 2000 m. dirbo Vokietijoje pas R. M., remontavo automobilius. Už atliktus darbus R. M. jam liko skolingas 4000 Vokietijos markių. 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val., prie jo garažo automobiliu „Nissan“ atvažiavo A.

V., A. J., R. K. ir pareikalavo, kad jis vyktų su jais kartu. Jis sutiko važiuoti pokalbiui tik į tėvų namus, esančius Vilkijoje. Atvažiavę asmenys sutiko su Å¡ia sÄ lyga, tačiau bevažiuojant A. J. pasakė, kad važiuos pas A. V., o ne į VilkijÄ . Atvežtas į A. V. namus, garaže esant kitiems asmenims, jis buvo muÅ¡amas R. M. ir V. V. ir tuo pat metu buvo reikalaujama, kad jis atsisakytų 4000 Vokietijos markių skolos bei pripažintų 1500 ir 1000 Vokietijos markių skolÄ A. V. ir V.

V.. Kartu su R. M. beisbolo lazda jį mušė ir V. V., vadinamas „Feliksu“. MuÅ¡ant iÅ¡ jo buvo reikalauta mokėti duoklę už netrukdymÄ verstis automobilių remontu. Buvo muÅ¡amas tol, kol pripažino reikalaujamÄ skolÄ Å¡iems asmenims. Kaip garantas buvo reikalaujama perduoti automobilį „Audi“, kurį jis pirko Vokietijoje. Å ių asmenų jis buvo nuvežtas iki namų, kur V. V., negalėdamas paimti nevažiuojančio automobilio „Audi 80“, paėmė Å¡io automobilio vokiÅ¡kus registracijos dokumentus. 2001 m. gruodžio 11 d. nukentėjusysis bylos nagrinėjimo Kauno r. apylinkės teisme metu įteikdamas teismui pareiÅ¡kimÄ , pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad yra skolingas už sudaužytÄ automobilį, ir Å¡ių parodymų laikėsi nagrinėjant R.

K., A. V., A. J. baudžiamÄ sias bylas 2002-2003 m. 2004 m. balandžio 26 d. V. B. kreipėsi į Kauno apygardos prokuratÅ«rÄ dėl to, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu jam buvo daromas spaudimas, dėl ko jis 2001 m. gruodžio 11 d. pakeitė parodymus. 2004 m. birželio 2 d. Kauno apygardos prokuratÅ«roje buvo gautas V. B. pareiÅ¡kimas, kuriame nurodyta, kad 2004 m. birželio 1 d., Kauno r. apylinkės teisme prieÅ¡ teismo posėdį, kuriame buvo nagrinėjama R. M. baudžiamoji byla, koridoriuje prie jo priėjo R.

M. ir sužinojęs apie V. B. ketinimus papasakoti visÄ tiesÄ , ėmė jam grasinti fiziniu susidorojimu. PareiÅ¡kime nurodė, kad diktofonu įrašė jų pokalbį. 2004 m. rugpjūčio 27 d. nukentėjusysis V. B., Kauro r. apylinkės teisme nagrinėjant R. M. baudžiamÄ jÄ bylÄ , parodė, kad teisingi yra jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu iki 2001 m. gruodžio 11 d. 2004 – 2007 m. vykusio proceso dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių metu V. B. patvirtino, kad iki 2001 m. gruodžio 11 d. jo duoti parodymai yra teisingi.

Jis nurodė, kad po pirmojo 2001 m. vykusio teismo posėdžio, kuris neįvyko, jis atsitiktinai degalinėje susitiko tuo metu teisiamÄ jį V. V., kuris jam pasiÅ«lė tartis geruoju, prieÅ¡ingu atveju nei jam, nei jo tėvams nebus gyvenimo, jis negalės dirbti ir su juo bus susidorota. Bijodamas, kad su jo Å¡eima bus susidorota, jis su V. V. dar kartÄ susitiko toje pačioje degalinėje, V. V. jam sugrÄ Å¾ino jo automobilio dokumentus bei pasakė, kad prieÅ¡ kitÄ teismo posėdį jis įteiks pareiÅ¡kimo, kurį V.

B. turės įteikti teismui, tekstÄ . Dar po kelių dienų jiems susitikus prie Kaune esančios VÄ® „Regitra“ jis gavo ranka priraÅ¡ytÄ lapÄ su pareiÅ¡kimo tekstu, o V. V. jam pasakė, kad šį tekstÄ jis turės perraÅ¡yti ir pareiÅ¡kimÄ pateikti teismui, kÄ jis ir padarė. 2001 m. gruodžio 11 d. atvykus į teismo posėdį V. V. jam įteikė 3 ranka priraÅ¡ytus lapus su naujais parodymais, kuriuos jis turėjo teisme, Å¡iuos parodymus jis ir davė. 2007 – 2009 m. vykusių teismo posėdžių metu, kuomet buvo nagrinėjamos R.

K., A. V., A. J. ir R. M. baudžiamosios bylos, nukentėjusysis V. B. patvirtino savo parodymus, duotus iki 2001 m. gruodžio 11 d. bei parodymus, duotus 2004 – 2007 m. vykusio proceso dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių metu. Tai užfiksuota ir teismo posėdžių protokoluose. Teismas, vertindamas V. B. parodymų kaitÄ , konstatavo, kad, be V. B. parodymų, byloje iÅ¡ esmės nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam buvo grasinta. Nuosprendyje nurodyta, kad, nors liudytojai V.

B. ir G. B. patvirtino faktÄ , jog nukentėjusiajam buvo skambinama ir praÅ¡oma pakeisti parodymus, buvo įteikti lapai su parodymais, kuriuos jis turėjo pakeisti, tačiau iÅ¡ Å¡ių liudytojų parodymų neaiÅ¡ku, kas skambino, kokio pobÅ«džio buvo grasinimai ir ar jie iÅ¡ viso buvo, be to, nėra duomenų, kad tokie lapai nukentėjusiajam buvo įteikti. Nesant įtikinamo paaiÅ¡kinimo dėl parodymų keitimo teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad R. M. nusikalstama veika turi bÅ«ti perkvalifikuota iÅ¡ turto prievartavimo į savavaldžiavimÄ .

Tokia teismo iÅ¡vada yra klaidinga, nes apie tai, kad nukentėjusiajam buvo daromas poveikis, jis minėjo ir 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdžio metu, nagrinėjant bylÄ Kauno r. apylinkės teisme, kai buvo sprendžiamas A. V. kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo klausimas. Tos dienos teismo posėdžio protokole yra užfiksuota, kad į klausimÄ dėl suėmimo reikalingumo V. B. atsakė: „jeigu jį paleidžiate, tai man reikia apsaugos. Man buvo nuolat grasinama per kitus asmenis.

Nesutinku, kad jis bÅ«tų paleistas“. Teismas klaidingai nuosprendyje nurodė, jog apklausti liudytojai A. L. L. ir V. K. patvirtino, kad V. B. parodymai nebuvo nuoseklÅ«s, kito, tačiau jis nesiskundė, kad kaltinamieji jam darė poveikį. Tokios aplinkybės visiÅ¡kai neatitinka posėdžio protokole užfiksuotų Å¡ių ikiteisminį tyrimÄ atlikusių pareigÅ«nų parodymų. 2009 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdyje liudytoja A. L. L. patvirtino, kad V. B. kalbėjo, jog jam daromas spaudimas ir tai daro vieno iÅ¡ įtariamųjų žmona.Taip pat ji patvirtino, kad nukentėjusiojo parodymai tyrimo metu buvo nuoseklÅ«s. Liudytojas V.

K. taip pat parodė, kad, kai gavo bylÄ ikiteisminiam tyrimui atlikti, iki jos atidavimo teismui V. B. parodymai buvo nuoseklÅ«s, o tiriant 2002 m. liepos 23 d. dėl R. M. iÅ¡skirtÄ bylÄ , nukentėjusysis jau pakeitė parodymus. Nors apklausiamas kaip liudytojas Å¡is pareigÅ«nas ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu pirminiuose parodymuose buvo kalbama apie automobilio avarijÄ , tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Å¡i aplinkybė atsirado tik 2001 m. gruodžio 11 d., kai nukentėjusysis davė pakeistus parodymus dėl jam daromo poveikio.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad iÅ¡ nelegalios veiklos negali atsirasti teisėti darbo santykiai, todėl kyla abejonių, ar apskritai galėjo R. M. bÅ«ti skolingas nukentėjusiajam darbo užmokestį, kurio bÅ«tų reikalavęs atsisakyti. Tokia teismo nuomonė buvo paneigta 2009 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdyje, kai buvo nagrinėjama dėl V. V. iÅ¡skirta baudžiamoji byla. Nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ buvo apklausiamas A. V., kuris iki tol teigęs, jog perdavė R. M. pinigus automobiliui pirkti, parodė, kad iÅ¡ tiesų R.

M. jam buvo skolingas už darbus Vokietijoje ir jis jokių pinigų neperdavė, o tiktai užskaitė skolÄ , kurios dydžio nurodyti negalėjo. Å i aplinkybė, nagrinėjant R. M. baudžiamÄ jÄ bylÄ , nebuvo žinoma, tačiau tai ne tik patvirtina, kad R. M. buvo skolingas V. B. ir tam pačiam A. V., tačiau iÅ¡ esmės ir įrodo, kad automobilio avarijos atsiradimas yra R. M. gynybos versija. Tai netiesiogiai pripažįsta ir pats teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog R. M. ir kiti nusikaltimo bendrininkai laikėsi vienos versijos, kad V.

B. buvo skolingas už sudaužytÄ automobilį V. V., A. V. ir R. M. ir kad tarp jų ir nukentėjusiojo vyko turtinio pobÅ«džio konfliktas, buvo reikalaujama grÄ Å¾inti skolÄ . Tačiau teismas visiÅ¡kai nekreipė dėmesio į tai, kad bÅ«tent tokio pobÅ«džio parodymus R. M. ir kiti asmenys, dėl kurių bylos buvo iÅ¡skirtos, davė tada, kai 2001 m. gruodžio 11 d. tokius parodymus davė nukentėjusysis V. B.. Taip pat teismas neatsižvelgė į tÄ aplinkybę, kad tokių parodymų nuo 2001 m. vasario 26 d. vykusio ikiteisminio tyrimo metu iki pačios teisminio nagrinėjimo pradžios nedavė ne tik nukentėjusysis V.

B., bet ir tuometiniai įtariamieji. Juo labiau, kad įtariamieji apskritai neigė patį įvykio (duomenys neskelbtini) esančio namo garaže faktÄ . Teismas, nuosprendyje abejodamas nukentėjusiojo pozicija, neįvertino ir abejonių keliančių faktų, susijusių su tariamu autoįvykiu, t. y. teismas pripažino automobilio pirkimo faktÄ , tačiau pateikti dokumentai rodo tik tai, kad toks automobilis egzistavo, tačiau ar bÅ«tent Å¡iuo automobiliu buvo padarytas tariamas autoįvykis, ar tuo automobiliu nukentėjusysis galėjo važinėti Vokietijoje, teismas neanalizavo ir nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais.

Juo labiau, kad byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų ar tas automobilis apskritai buvo važiuojantis ir ar jis buvo sudaužytas. Be to, visiÅ¡kai neiÅ¡tirta ir teismo neatmesta galimybė, kad R. M. A. V. ir V. V. galėjo suklaidinti jiems sakydamas, kad V. B. sudaužė už jų pinigus pirktÄ automobilį, juolab, kad R. M. yra nurodęs, jog automobilį pirko už savo pinigus. Teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad net ir tokiu atveju, jeigu bÅ«tų nustatyta, kad nukentėjusysis V. B. nesudaužė R.

M., A. V. ir V. V. priklausančio automobilio, iÅ¡ esmės nepasitvirtintų kaltinime inkriminuotas turto prievartavimo požymis – reikalavimas atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos, nes byloje nėra neginčijamų duomenų, kad tokia skola apskritai buvo. Tačiau teismas, nurodydamas tokius įrodymų vertinimo motyvus, daro klaidingÄ iÅ¡vadÄ ir prieÅ¡tarauja pats sau, nes tokiu atveju, jei teismas bÅ«tų nustatęs, jog V. B. nesudaužė automobilio ir bÅ«tų paneigęs 4000 Vokietijos markių skolos buvimÄ , vis vien bÅ«tų likęs reikalavimas perduoti 1500 ir 1000 Vokietijos markių skolÄ A.

V. ir V. V., o tame reikalavime panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtÄ dalyvavo pats R. M.. Minimas 2500 Vokietijos markių reikalavimas, kaip pripažįsta pats teismas, patvirtintas byloje surinktais objektyviais įrodymais, tarp jų ir pačių A. V. bei V. V. parodymais. Dalį nukentėjusiojo parodymų apie faktines bylos aplinkybes, t. y. darbÄ Vokietijoje, nukentėjusiojo vežimÄ Ä¯ A. V. garaÅ¾Ä ir smurtavimÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį, teismas vertina kaip patikimÄ , nes Å¡iÄ dalį patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Tuo tarpu kitÄ parodymų dalį apie smurtavimo priežastis, t. y. tariamÄ reikalavimÄ atsisakyti skolos, pripažinti skolÄ A. V. ir V. V. bei mokėti duoklę, teismas laikė nenuoseklia ir nepatvirtinta kitais bylos duomenimis. Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų Vytauto ir G. B. parodymai apie sÅ«naus darbÄ , apie tai, kad sÅ«nus niekam nebuvo skolingas ir nepadarė jokios avarijos, iÅ¡ esmės yra netiesioginiai, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad BPK 20 straipsnio formuluotė neskirsto įrodymų į pagrindinius ar Å¡alutinius, pirminius ar antrinius.

Tokiu atveju net ir pačių A. V. bei V. V. parodymai apie neva įvykusiÄ avarijÄ laikytini netiesioginiais, nes jie yra tik iÅ¡ R. M. žodžių. Tuo tarpu V. Ir G. B. ne tik atpasakojo, kÄ apie įvykį sužinojo iÅ¡ sÅ«naus, bet ir tiesiogiai patvirtino savo akimis matę ir skaitę lapus su parodymais, kuriuos nukentėjusysis V. B. buvo priverstas duoti 2001-2003 m. vykusių teismo posėdžių metu. Å iuo atveju minėtų liudytojų parodymai laikytini svaresniais, nes Å¡ie liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ ir davė teismui priesaikÄ sakyti tiesÄ .

Tuo tarpu R. M. ir kiti asmenys, dėl kurių bylos buvo atskirtos, buvo apklausti neįspėjant jų dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ . Teismas nuosprendyje padarė iÅ¡vadÄ , jog R. M. 2004 m. rugsėjo mėn. siekdamas, kad nukentėjusysis R. M. duotų melagingus parodymus jo naudai, darė poveikį nukentėjusiajam, tačiau visiÅ¡kai nevertino Å¡ios aplinkybės bei surinktų duomenų bendrame turto prievartavimo kontekste ir viename nuosprendyje iÅ¡dėstė dvi viena kitai prieÅ¡taraujančias iÅ¡vadas.

Nuosprendžio dalis dėl R. M. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį neskundžiama. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad R. M. veiksmai atitinka 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ , o Å¡i iÅ¡vada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ . PraÅ¡o nuosprendį pakeisti, R. M. veikÄ 2001 m. vasario 23 d. turto prievartavimo iÅ¡ V. B. epizode kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 3 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtÄ bausmę dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinti su Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį paskirta bausme ir galutinę subendrintÄ bausmę paskirti laisvės atėmimÄ 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes nenustatyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ , o taip pat ir neįrodyta, kad buvo padaryta nusikaltimo požymių turinti veika.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad jo padarytas savavaldžiavimas pareiÅ¡kė tuo, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos bei, panaudodamas prieÅ¡ nukentėjusįjį fizinį smurtÄ , savavaliÅ¡kai vykdė savo ir kitų asmenų tikrÄ , bet nerealizuojamÄ , teisę, kuriÄ nukentėjusysis pripažino, tačiau nerealizavo. Teismo manymu, jo veiksmai atitiko 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalies požymius. Spręsdamas klausimÄ , ar jo veiksmuose yra savavaldžiavimo požymiai, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakyti pagal 1961 m.

BK 214 straipsnio 2 dalį gali tik tas, kas atliko Å¡io nusikaltimo objektyviajai pusei bÅ«dingus veiksmus arba prisidėjo prie nusikalstamos veikos kaip bendrininkas. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad teisme iÅ¡tirti įrodymai leidžia konstatuoti, kad jis prieÅ¡ nukentėjusįjį vartojo smurtÄ . Toks teismo teiginys nėra absoliučiai teisingas. Teismas pripažino, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklÅ«s, proceso eigoje jie kito, todėl teismas jais rėmėsi tiek, kiek jie sutampa su kitais įrodymais.

Kitų asmenų, susijusių su nukentėjusiuoju, parodymus teismas laikė iÅ¡vestiniais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad tų kitų asmenų parodymai yra iÅ¡vestiniai iÅ¡ paties nukentėjusiojo pasakojimų, kurie nenuoseklÅ«s ir netgi prieÅ¡taringi. Kalbėdamas apie jo vaidmenį nukentėjusysis jį apibÅ«dino gana įvairiai. V. B. tvirtino ne tik tai, kad jis (R. M.) jį mušė beisbolo lazda, pervėrė Å¡akėmis jo rankÄ , bet ir teigė, kad prieÅ¡ jį nevartojo jokio smurto.

Papildomos apklausos, vykusios 2003 m. vasario 20 d., metu V. B. parodė, kad jį apkalbėjo, apklaustas kaip liudytojas 2003 m. rugpjūčio 20 d., nukentėjusysis nurodė, kad jis (R. M.) jo nemušė, o konfliktas dėl Vokietijoje sudaužyto automobilio kilo tik tarp jo bei V. V.. IÅ¡ to darytina iÅ¡vada, kad jis negali bÅ«ti laikomas nusikaltimo vykdytoju. Pirmosios instancijos teismas Å¡ių įrodymų Å¡altinių netyrė ir nevertino, nors tai yra jį teisinančios aplinkybės. Liudytojas V. V. 2003 m. balandžio 15 d. apklausoje buvo užsiminęs, kad stumdėsi su nukentėjusiuoju, bet kategoriÅ¡kai neigė, kad vartojo prieÅ¡ jį smurtÄ , kuris sukėlė teismo medicinos ekspertizės akte apraÅ¡ytus sužalojimus.

Jis pats niekaip neprisidėjo prie tarp nukentėjusiojo ir V. V. kilusio konflikto. Todėl byloje nėra jokio faktiniais duomenimis paremto pagrindo manyti, kad galėtų atsakyti kaip savavaldžiavimo bendrininkas, nes nėra įrodymų, jog jis atliko BK 24 straipsnyje aprašytus veiksmus. Be to, jo manymu, byloje apskritai nėra abejonių nekeliančių įrodymų, kad V. B. buvo sužalotas Kauno r. (duomenys neskelbtini) esančio namo garaže. Kaltinamajame akte nurodyta, kad įvykiai Kauno r. Ramučiuose esančio namo Nr. 9 garaže buvo 2001 m. vasario 23 d., apie 18 val.

Tuo tarpu liudytojai V. Ir G. B. viename iÅ¡ teismo posėdžių yra parodę, kad jų sÅ«nus girtas bei sumuÅ¡tas grįžo į namus tik 2001 m. vasario 24 d., apie 2 val. nakties. Nė vienoje apklausoje V. B. neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini), nurodyto namo garaže ar pačiame name bÅ«tų vartojęs alkoholinius gėrimus savo noru ar girdomas prieÅ¡ jo valiÄ . Taip ir liko teisme neiÅ¡tirta, kur, kada ir su kuo V. B. prisigėrė. Be to, liudytojas V. B. ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog iÅ¡ sÅ«naus pasakojimų jam žinoma, kad jo sÅ«nus buvo muÅ¡amas ir Ringovės kaime esančioje sodyboje, bet iÅ¡ ten jam pavyko pabėgti.

Toks reikÅ¡mingas prieÅ¡taravimas nebuvo paÅ¡alintas, o prielaida, kad nukentėjusysis galėjo bÅ«ti sumuÅ¡tas kitoje vietoje ir kitų asmenų, nepaneigta, nes teismo medicinos ekspertas nurodė tik apytikslį sužalojimų padarymo laikÄ . Teismui reikėjo dar kritiÅ¡kiau vertinti nukentėjusiojo parodymus, nes, be nuosprendyje paminėtų priežasčių, paskatinusių remtis ne visais nukentėjusiojo parodymais, buvo ir daugiau aplinkybių, bylojančių apie Å¡io įrodymo Å¡altinio subjektyvumÄ ir nepatikimumÄ .

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis pareiÅ¡kė, kad dėl jam daryto poveikio jis kreipėsi į bylÄ tyrusius pareigÅ«nus, tačiau jie jo neapsaugojo. Teisme buvo apklausti tyrėjai, bet jie tokių V. B. parodymų nepatvirtino. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu minėjo, jog buvo gavęs iÅ¡ policijos darbuotojų diktofonÄ , kad įraÅ¡ytų jam daromÄ poveikį, bet byloje taip ir neatsirado tokius dalykus liudijančių įrašų. Taip pat nukentėjusysis tvirtino, jog jam buvo pateikti popieriuje suraÅ¡yti jo parodymų tekstai, žadėjo juos pateikti tyrimo pareigÅ«nams, bet vėliau paaiÅ¡kėjo, kad jų nėra.

Taigi nukentėjusiojo jį (R. M.) kaltinančių parodymų nepatvirtino objektyvÅ«s ar nuo jo informacijos nepriklausomi Å¡altiniai. Dėl Å¡ių priežasčių teismas nukentėjusiojo parodymus turėjo vertinti ne tik kaip nenuoseklius bei prieÅ¡taringus, bet ir kaip nepakankamus paremti apkaltinamÄ jį nuosprendį. Visa tai rodo, kad kaltinimui nepavyko pateikti faktinių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad jis dalyvavo 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme. Todėl teismas bylÄ dėl jo Å¡iame epizode turėjo ne nutraukti suėjus senaties terminui, o priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

Dar mažiau įrodymų yra dėl jo kaltės padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 233 straipsnio 3 dalyje. Å iuo atveju nėra jokios informacijos, liudijančios, kad buvo padaryta tokio nusikaltimo požymius turinti veika. Atsakomybė pagal BK 233 straipsnio 3 dalį atsiranda tam, kas panaudodamas smurtÄ ar kitokiÄ prievartÄ siekė paveikti nukentėjusįjį, jog Å¡is teisme duotų melagingus parodymus. Teismo manymu, byloje yra BK 233 straipsnio 3 dalies požymiai todėl, kad nukentėjusiajam buvo grasinama fiziniu susidorojimu, kitaip tariant jam buvo grasinama, o tai teismas laikė psichologine prievarta.

Teismas plečiamai ir jam nepalankia linkme iÅ¡aiÅ¡kino baudžiamÄ jį įstatymÄ . Jo nuomone, atsakomybė pagal BK 233 straipsnio 3 dalį gali atsirasti tik tada, kai nustatomas smurto apskritai panaudojimo, bet ne grasinimo jį panaudoti faktas. Grasinimo pavartoti fizinį smurtÄ nederėtų sutapatinti su įstatyme vartojama kitokios prievartos sÄ voka. Tiesa, įstatymų leidėjas neiÅ¡aiÅ¡kino, kokius veiksmus reikėtų laikyti kitokia prievarta. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamÄ sias bylas“ 5 punkte iÅ¡aiÅ¡kinta, kad kitokia prievarta yra laikomi kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jo turtui.

Jo manymu, grasinimas panaudoti fizinį smurtÄ negali bÅ«ti laikomas tokios situacijos sukÅ«rimu. Juo labiau, kad paprasta BK 233 straipsnyje numatytos veikos sudėtis bÅ«na tada, kai bet kokiu bÅ«du siekiama paveikti nukentėjusįjį. Grasinimas panaudoti fizinį smurtÄ tikslui pasiekti turėtų bÅ«ti vertinamas kaip bet kokia kita priemonė. Beje, BK iÅ¡skiriamos ir vartojamos visos tos sÄ vokos: ir prievarta, ir fizinė prievarta, ir psichinė prievarta. Tai rodo, kad negalima jų sutapatinti ir laikyti, kad grasinimas panaudoti fizinę prievartÄ prilygsta kitokios prievartos naudojimui.

Dėl to Å¡iuo atveju galima bÅ«tų kalbėti tik apie BK 233 straipsnio 1 dalies numatyto nusikaltimo požymius. Kita vertus, byloje nėra ir įrodymų, kad nukentėjusysis buvo verčiamas duoti melagingus parodymus. Liudytojas V. B. jau ikiteisminio tyrimo metu ne kartÄ pabrėžė, kad jam pavyko turėtuoju diktofonu įraÅ¡yti visÄ jo ir nukentėjusiojo pokalbį, nors nukentėjusysis 2004 m. birželio 1 d. raÅ¡ytame pareiÅ¡kime melagingai nurodė, kad įraÅ¡Ä padarė ne tėvas, o jis pats.

IÅ¡ byloje esančio įraÅ¡o ir jo stenogramos nesimato, jog jų pokalbio metu bÅ«tų diskutuojama apie nukentėjusiojo parodymus. IÅ¡ pokalbio darytina iÅ¡vada, kad jų tarpusavio santykiai nėra draugiÅ¡ki, kad tarp jų yra konfliktas, tačiau iÅ¡ galimai jo (R. M.) pasakytų frazių negalima tvirtinti, kad jis V. B. vertė keisti parodymus, meluoti, klaidinti teismÄ ar pan. Be to, byloje liko nenustatytos įraÅ¡o padarymo ir jo atsiradimo teisėsaugos institucijose aplinkybės. IÅ¡ nukentėjusiojo ir jo tėvų parodymų galima manyti, kad įraÅ¡as buvo daromas ne paties V.

B. iniciatyva, o pareigūnų nurodymu, tačiau tokiu atveju kyla klausimas, ar tokius duomenis galima laikyti gautais įstatymų nustatyta tvarka. Tokį įspūdį sustiprina pasakojimai apie tai, kam padarytas įrašas buvo perduotas. Byloje esantys duomenys šiuo klausimu labai prieštaringi. Teismas be reikalo neskyrė fonoskopinės ekspertizės ir neišsiaiškino, ar iš tikrųjų įrašas padarytas liudytojo V. B. minimu diktofonu, ar tas įrašas yra ištisinis, ar galėjo įrašas būti sumontuotas, ar jame užfiksuotas jo balsas, kokias frazes jis pasakė.

Klausantis pokalbio įraÅ¡o girdisi, kad jis nėra iÅ¡tisinis. Pats teismas, analizuodamas nukentėjusiojo parodymus turto prievartavimo epizode, pripažino, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklÅ«s bei prieÅ¡taringi, todėl rėmėsi tais jo aiÅ¡kinimais, kuriuose jis pripažino, kad konfliktas vyko dėl padarytos avarijos, sudaužyto automobilio ir pan. Kitaip tariant, teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent tokie nukentėjusiojo parodymai atspindi tikrÄ sias įvykio aplinkybes. Mano, kad vertimas duoti teisingus parodymus, nemeluoti, nėra nusikaltimas.

Tuo tarpu minėto nusikaltimo objektas yra normali ir efektyvi teismo veikla vykdant teisingumÄ . Grasinimai nukentėjusiajam dėl kitų priežasčių negali bÅ«ti laikomi BK 233 straipsnyje numatytos veikos požymiu ir nesudaro tokio nusikaltimo sudėties. Be to, iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kokius konkrečius parodymus jis vertė nukentėjusįjį duoti ir kuo pasireiÅ¡kė jų melagingumas. Apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai rodo priimto apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumÄ .

PraÅ¡o apkaltinamÄ jį nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Teismo posėdyje prokuroras praÅ¡o Kauno apygardos prokuratÅ«ros skyriaus prokuroro apeliacinį skundÄ patenkinti, o nuteistojo R. M. apeliacinį skundÄ atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas praÅ¡o nuteistojo R. M. apeliacinį skundÄ patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti. Nukentėjusysis V. B. praÅ¡o patenkinti prokuroro apeliacinį skundÄ .Apeliaciniai skundai atmetami, nes pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiÅ¡kai iÅ¡tirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas bylÄ iÅ¡tyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio  5 dalies reikalavimų.

Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas bÅ«tų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl nusikalstamos veikos 2001 m. vasario 23 d. Apeliaciniame skunde nuteistasis, ginčydamas savo kaltę dėl savavaldžiavimo, kelia klausimÄ , kad nenustatyta ar iÅ¡vis nukentėjusysis tikrai buvo sumuÅ¡tas 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val. (duomenys neskelbtini) esančio A. V. namo garaže. R. M. nurodo, kad liudytojai V. ir G.

B. viename iÅ¡ teismo posėdžių yra parodę, kad jų sÅ«nus girtas bei sumuÅ¡tas grįžo į namus tik 2001 m. vasario 24 d., apie 2 val. nakties. V. B. niekad neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini), nurodyto namo garaže ar pačiame name bÅ«tų vartojęs alkoholinius gėrimus savo noru ar girdomas prieÅ¡ jo valiÄ , todėl liko neiÅ¡tirta, kur, kada ir su kuo prisigėrė V. B.. Be to liudytojas V. B. ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog iÅ¡ sÅ«naus pasakojimų jam žinoma, kad jo sÅ«nus buvo muÅ¡amas ir Ringovės kaime esančioje sodyboje, bet iÅ¡ ten jam pavyko pabėgti.

Toks reikÅ¡mingas prieÅ¡taravimas nebuvo paÅ¡alintas, o prielaida, kad nukentėjusysis galėjo bÅ«ti sumuÅ¡tas kitoje vietoje ir kitų asmenų, nepaneigta, nes teismo medicinos ekspertas nurodė tik apytikslį sužalojimų padarymo laikÄ .Å ie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.2001-02-28 teismo medicinos ekspertizės akte Nr.1462 konstatuota, kad V. B. padarytos poodinės kraujosruvos deÅ¡inės akies vokuose, deÅ¡iniajame žaste, deÅ¡inėje alkÅ«nėje, deÅ¡iniajame dilbyje, kairiame žaste, kairėje alkÅ«nėje, dilbyje, kairėje plaÅ¡takoje, deÅ¡inėje Å¡launyje, deÅ¡inio kelio srityje, deÅ¡iniojoje blauzdoje, kairėje Å¡launyje, kairėje blauzdoje, nugaroje, muÅ¡tinė žaizda ir kraujosruva burnos vidiniame pavirÅ¡iuje.

Sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu į nurodytas sritis, durtinės žaizdos deÅ¡iniajame žaste padarytos aÅ¡triu duriančiu įrankiu. IÅ¡vardyti sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti 2001-02-23  (b. l. 57-58, t. 1).Pats nukentėjusysis, kaip matyti iÅ¡ jo pareiÅ¡kimo, jau 2001-02-24 kreipėsi į Kauno r. policijos komisariatÄ , praneÅ¡damas, kad 2001-02-23 vakare buvo sumuÅ¡tas Kauno r. Ramučių gyvenvietėje esančiame name, kelių asmenų, tarp jų ir R. M.. Labiausiai mušė pastarasis ir asmuo vadinamas „Feliksu“. (b. l. 23, t. 1).

IÅ¡ kitų bylos duomenų žinoma, kad tokiÄ pravardę „Feliksas“ turėjo V. V.. Apie sumuÅ¡imÄ kitoje vietoje nukentėjusysis nenurodė ir jokio apeliaciniame skunde minimo reikÅ¡mingo nepaÅ¡alinto prieÅ¡taravimo tuo klausimu nėra. Tai, kad jis buvo sumuÅ¡tas (duomenys neskelbtini)esančio namo garaže, patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis atpažino garaže rastÄ laužtuvÄ , kuriuo, kaip nurodė nukentėjusysis, jis buvo muÅ¡amas, taip pat savo daiktus - Å¡iame garaže rastÄ kepurę ir pirÅ¡tinių porÄ (b. l. 68-76, t. 1).

R. M. apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad V. B. niekad neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini), nurodyto namo garaže ar pačiame name bÅ«tų vartojęs alkoholinius gėrimus savo noru ar girdomas prieÅ¡ jo valiÄ , todėl, kaip teigiama skunde, liko neiÅ¡tirta kur, kada ir su kuo prisigėrė V. B.. IÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad 2008-11-12 vykusiame teismo posėdyje nukentėjusysis, pasakodamas apie įvykius A. V. namo garaže, be kita ko parodė: „Jie ten gėrė, man įpylė, pats iÅ¡gėriau, ne prievarta“ (b. l. 141, t. 8).

Ä® R. M. gynėjo klausimÄ tame pačiame teismo posėdyje nukentėjusysis atsakė: “ A. V. namuose gėrėm degtinę. IÅ¡gėriau 2 ar 3 stikliukus, girtas nebuvau. Po to niekur daugiau negėriau“ (b. l. 143, t. 8). IÅ¡ liudytojo V. B. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad apie tai, jog muÅ¡imo metu jo sÅ«nus – nukentėjusysis V. B. buvo ir prievarta girdomas alkoholiu, sužinojo iÅ¡ jo paties. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad Å¡is liudytojas pirmosios instancijos teisme parodė ir apie tai, jog sÅ«nus sakė, kad buvo muÅ¡amas ir kitoje vietoje - Ringovės kaime (b. l. 144, t. 6).

Nuoroda apie tai yra ir 2004-10-26 šio liudytojo apklausos protokole, (b. l. 176-178, t. 3). Tai iÅ¡ tikrųjų prieÅ¡tarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, įskaitant ir paties nukentėjusiojo parodymams, kurie tuo klausimu yra gana nuoseklÅ«s. Kolegija, atsižvelgdama į laikotarpį, praėjusį nuo nukentėjusiojo sumuÅ¡imo iki jo tėvo apklausos, nurodytus liudytojo teiginius apie tai, kad nukentėjusysis buvo muÅ¡amas dar ir Ringovės kaime, vertintina kaip liudytojo klydimÄ dėl faktų. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad net ir Å¡iuose parodymuose liudytojas V.

B. neparodė, jog jo sūnus nukentėjusysis V. B. būtų minėjęs, kad jį sumušė kokie nors kiti asmenys, o ne R. M. ir jo bendrininkai. Pats nukentėjusysis apie tai, kad R. M. buvo vienas iš tų asmenų, kurie jį sumušė, parodė gana nuosekliai. Tik, kaip tai ir nurodoma apeliaciniame skunde, apklausos, vykusios 2003 m. vasario 20 d., metu V. B. parodė, kad R. M. apkalbėjo, o apklaustas kaip liudytojas 2003 m. rugpjūčio 20 d., nukentėjusysis nurodė, kad jis (R. M.) jo nemušė, o konfliktas dėl Vokietijoje sudaužyto automobilio kilo tik tarp jo bei V.

V.. Tačiau šiais dviem protokolais nėra pagrindo vadovautis, nes jie prieštarauja ne tik kitiems nukentėjusiojo parodymams, bet ir kitai bylos medžiagai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2001 m. vasario 24 d., 4 val. 30 min., Kauno rajono PK iš Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės gautas pranešimas apie tai, kad 2001 m. vasario 24 d. dėl galvos sumušimo ir durtinės žaizdos dešiniajame žaste, medicininės pagalbos kreipėsi V. B., kuris nurodė, jog netoli namų buvo sumuštas keturių nepažįstamų asmenų (b. l. 26, t. 1.)Jau minėtame V.

B. 2001 m. vasario 24 d. pareiškime jis nurodė, kad 2001 m. vasario 23 d., (duomenys neskelbtini), A. namuose, jį sumušė iš matymo pažįstami asmenys A., J., „P.“, „Feliksas“, R. M.. Daugiausia mušė R. M. ir V. V., pravarde Feliksas, bet prisidėdavo ir kiti. Visus šiuos asmenis jis yra matęs dirbdamas Vokietijoje pas R. M.. Jau taip pat minėtame 2001-02-28 teismo medicinos ekspertizės akte Nr.1462 užfiksuotas nukentėjusiojo paaiškinimas, kad jį mušė dviese.Taigi, remtis apeliaciniame skunde minimais protokolais, kur užfiksuoti nukentėjusiojo parodymai, kad jį mušė tik V.

V., nėra pagrindo. Atsižvelgiant, kad jau pačiuose pirmuose bylos dokumentuose nukentėjusysis nurodė R. M., kaip vienÄ jį sumuÅ¡usių asmenų, o tai patvirtino ir vėlesnėse proceso stadijose (iÅ¡skyrus aptartas iÅ¡imtis), laikoma teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad R. M. vartojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas R. M. veikÄ , padarytÄ 2001-02-23, tinkamai įvertino ir teisingai kvalifikavo kaip savavaldžiavimÄ . Byloje neginčijamai nustatyta, kad Vokietijoje nukentėjusysis tvarkė žinomai vogtus automobilius, keitė jų spyneles ir identifikavimo duomenis.

Liudytojas V. K. parodė, kad nukentėjusysis jam pats pripažino, kad Vokietijoje tvarkė vogtus automobilius. TÄ patvirtina ir paties nukentėjusiojo parodymai apeliacinės instancijos teisme apie tai, kad R. M. jam buvo skolingas už vogtų automobilių remontÄ (b. l. 61-63, t. 8), pirmosios instancijos teisme apie tai, kad jis ardė vogtų automobilių spyneles, uždažinėjo kėbulo numerius (b. l. 141, t. 6), taip pat R. M. bei jo bendrininkų parodymai. Vogtų automobilių tvarkymas, jų atpažinimo numerių slėpimas yra nusikalstamos veikos, kurios negali sukelti teisiÅ¡kai pripažįstamos pareigos už jas atsiskaityti.

Todėl, nepaisant bet kokių tarp R. M. ir nukentėjusiojo buvusių susitarimų dėl atsiskaitymo už tokius veiksmus, jie teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi ir reikalavimas atsisakyti nuo pretenzijų atlyginti už tokiÄ veiklÄ negali bÅ«ti turto prievartavimo dalyku. Taigi, svarstymas, ar buvo turto prievartavimas, ar tik savavaldžiavimas, nagrinėtinas tik dėl kitų turtinių reikalavimų, o ne dėl 4000 Vokietijos markių, apie kurias parodė nukentėjusysis. IÅ¡ jo parodymų seka, kad iÅ¡ jo buvo reikalauta mokėti 1000 Vokietijos markių A.

V. ir 1500 Vokietijos markių V. V.. Pastarieji ir R. M. aiÅ¡kina, kad tai sumos, skirtos atlyginti žalai už nukentėjusiojo Vokietijoje sudaužytÄ automobilį „Mazda“, prie kurio įgijimo buvo prisidėję V. V. bei A. V.. Nukentėjusysis tai neigia, aiÅ¡kindamas, kad reikalavimas sumokėti Å¡ias sumas neturi jokio pagrindo.Tokie nukentėjusiojo parodymai yra gana prieÅ¡taringi. Net apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis iÅ¡ pradžių parodė, kad minimu automobiliu „Mazda“ jis nesinaudojo (b. l. 61, t. 8), vėliau vis tik pripažino, kad keletÄ kartų važinėjo tuo automobiliu, tačiau nesudaužė (b. l. 62, t. 8).

Nėra nuoseklÅ«s ir anksčiau jo duoti parodymai. 2001-02-24 protokole-pareiÅ¡kime jis nurodė, kad R. M. jam už darbÄ Vokietijoje buvo skolingas 4000 Vokietijos markių, žadėjo atiduoti. 2001-02-23 A., „J.“, „P.“, A. Å . jį nuvežė į A. namų garaÅ¾Ä ir ten jį R. M. mušė, vis klausdamas, ar jis jam skolingas. Mušė beisbolo lazdomis, montiruote, badė Å¡akėmis. Daugiausia mušė R. M. ir Feliksas (V. V.), bet ir kiti prisidėjo, mušė tol, kol pasakė, kad niekas jam neskolingas, o jis pats skolingas A. (V.) 1000, ir „Feliksui“ (V.

V.) 1500 Vokietijos markių, pinigus turėjo atiduoti per 2 d. Kaip užstatÄ paėmė jo automobilio „Audi 80“ vokiÅ¡kus dokumentus ir pasakė, kad turės mokėti duoklę už tai, kad užsiima maÅ¡inų remontu. Jei nesurinks pinigų, žadėjo sumuÅ¡ti tėvus, padegti namÄ ir prigrasino nesikreipti į policijÄ (b. l.23, t. 1).Apklausiamas kaip liudytojas 2001-02-27, jis parodė, kad Vokietijoje nelegaliai dirbo pas R. M., garaže taisė automobilius, nežinodamas, ar jie pirkti ar vogti.

Bet vienÄ kartÄ suprato, kad reikės tvarkyti du vogtus automobilius ir atsisakė tai daryti, bet R. M. jį privertė – subadė jo kojÄ metaliniu strypu. Kai R. M. pasakė, kad dar rytoj atvarys tokį patį automobilį tvarkyti, jis susikrovė daiktus ir savo Vokietijoj įsigytu automobiliu „Audi 80“ iÅ¡vyko į LietuvÄ . 2001-02-23 buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) pas A. ir jo garaže sumuÅ¡tas. R. M. klausinėjo, kokių pinigų iÅ¡ jo norima ir pažadėjo atiduoti juos, jei jis sutiks vėl vykti į VokietijÄ dirbti.

Jis atsisakė tai daryti, tada R. M. jį sumušė beisbolo lazda, reikalavo atsisakyti tų 4000 Vokietijos markių ir mušė, kol jis atsisakė tos skolos. Prisipažinus, kad neskolingas, R. M. pasakė, kad dabar jis skolingas: A. 1000 ir „Feliksui“ (V. V.) 1500 Vokietijos markių už tai, kad jis (nukentėjusysis) nesukalbamas. R. M. mušė į įvairias kÅ«no vietas ir kumščiais, ir koja. V. V. tuo pat metu mušė su kita beisbolo lazda, abi lazdos sulūžo, tada R. M. pagriebė Å¡akes ir 2 kartus dÅ«rė į deÅ¡inę rankÄ , o V.

V. pagriebė ir mušė jį montiruote, kol jis prisipažino, kad jiems skolingas. Kaip skolos gavimo garantÄ jie, nuvežę jį (nukentėjusįjį) į VilkijÄ , kur daržinėje prie girininkijos buvo jo automobilis, norėjo paimti automobilį „Audi 80“, bet paėmė tik automobilio vokiÅ¡kus dokumentus, nes automobilis buvo iÅ¡ardytas. Dar Ramučiuose visi prigrasino nesikreipti į policijÄ , nes susidoros su juo ir jo artimaisiais, susprogdins namÄ , A. J. dar atėmė iÅ¡ jo mobilųjį telefonÄ (b. l. 59-62, t. 1).Apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2001-02-28, jis parodė, kad A.

V. namo garaže jį mušė R. M. ir V. V., tuo pat metu R. M., norėdamas jį kankinti elektros srove, dar ieÅ¡kojo laido, bet nerado. Kai jis pripažino nesamas skolas, R. M. pasakė, jog ir sumokėjęs A. V. bei V. V., turės dar jam (R. M.) mokėti pinigus kaip duoklę, kad galėtų užsiimti automobilių remontu (b. l. 65, t. 1).             Apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2001-08-02, jis parodė, kad R. M. su V. V. mušė ir reikalavo atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos ir prisiimti menamÄ 3000 Vokietijos markių skolÄ : 2000 Vokietijos markių V.

V. ir 1000 Vokietijos markių A. V.. MenamÄ skolÄ pripažino negalėdamas kęsti skausmo dėl muÅ¡imo (b. l. 77-78, t. 1).Apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2002-06-25, jis parodė, kad 2001-02-23 garaže jį mušė R. M. ir V. V., A. J. jo nemušė, nedarė jokio spaudimo pripažinti tariamÄ skolÄ , tik, paprašęs jo mobiliojo telefono paskambinti, paėmė jį, iÅ¡traukė jo SIM kortelę ir iÅ¡metė, o į telefonÄ Ä¯sisėjo savo SIM kortelę, telefono negrÄ Å¾ino (b. l. 24-25, t. 2).Apklausiamas teisme 2002-07-25 nukentėjusysis parodė, kad 2001-02-23 jį A.

V., A. J. ir R. K. nuvežė į A. V. namus, pakeliui A. J. paėmė jo telefonÄ , iÅ¡metė pro langÄ SIM kortelę ir telefono jam nesugrÄ Å¾ino. Prie A. V. namo A. J. paėmė jį už sprando ir taip vedė į namÄ , kad nepabėgtų. Name buvo R. M. ir Å . (A. V.). R. M. prievarta jį nusivedė į garaÅ¾Ä (rÅ«sį), kiti ėjo iÅ¡ paskos, jie kalbėjosi apie piniginius reikalus. R. M. liepė atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos jam ir pripažinti, kad pats skolingas V. V. 1500 Vokietijos markių ir A.

V. 1000 Vokietijos markių. R. M. mušė kumščiais, beisbolo lazda sudavė apie 10 kartų į rankas, kojas, lazda sulūžo. Kai buvo parkritęs, R. M. Å¡akėmis dÅ«rė į rankÄ , padarė 4 skyles. Dar V. V. mušė montiruote, kiti nemušė. Mušė su pertraukomis, kol pripažino tariamÄ skolÄ A. V. ir V. V. bei atsisakė 4000 Vokietijos markių R. M. skolos jam pačiam. R. M. kaip užstato paprašė automobilio „Audi 80“, kuriuo jis grįžo iÅ¡ Vokietijos, dokumentų, juos atidavė V.

V.. Mušant nebuvo grasinta uždėti mokestį „duoklę“ jo individualiam verslui. Paklaustas kodėl anksčiau sakė, jog davė duoklę, paaiškino, kad tada jis buvo blogos sveikatos būsenos, todėl netiksliai nurodė įvykio aplinkybes ( b. l. 38-43, t. 2).             Apklausiamas kaip kaltinamasis 2002-11-22, nukentėjusysis parodė, kad tardymo metu davė kitokius parodymus nei teisme. Iš tikrųjų iš jo turto niekas neprievartavo, tik norėjo atsiimti pinigus - 6500 Vokietijos markių už R.

M. maÅ¡inÄ , kuriÄ jis sudaužė Vokietijoje. Melavo, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo supykęs, kad V. V. ir R. M. sumušė ir neturėjo pinigų sumokėti skolas už sudaužytÄ automobilį ir todėl pats pasiÅ«lė savo automobilį. PraneÅ¡damas apie nusikaltimÄ pamelavo, kad iÅ¡ jo reikalauja pinigų. IÅ¡ tikro jį tik sumušė (t. 2, b. l. 169).             2003-03-20 papildomai apklaustas kaip liudytojas V. B. parodė, kad 2000 m. rugsėjo-gruodžio mėn. Vokietijoje dirbo pas R.

M., remontavo automobilius. R. M. ten buvo davęs jam naudotis automobiliu „Mazda 626“. Šį automobilį buvo nusipirkę V. V. ir A. V.. 2000 m. pabaigoje tuo automobiliu Vokietijoje jis padarė avarijÄ , policijoje įvykis nebuvo registruotas, automobilį sudaužė nepataisomai. Po įvykio jis sugrįžo į LietuvÄ . 2001 m. vasario pabaigoje jį susirado V. V., A. V., A. J. ir A. V. pareiÅ¡kė, kad jis jam už sudaužytÄ â€žMazdÄ â€œ skolingas 2500 Vokietijos markių. Jis pasakė, kad tokių pinigų neturi, tada ir buvo sumuÅ¡tas V.

V., dėl ko kreipėsi į policijÄ . Dėl Å¡io įvykio jis apkalbėjo R. M., sakydamas, kad ir jis jį mušė. R. M. nebuvo jam skolingas už darbÄ Vokietijoje. Dėl tų melagingų parodymų jam yra iÅ¡kelta baudžiamoji byla, kuri 2003-03-04 bus nagrinėjama teisme (b. l. 128-129, t.2).V. B. pareiÅ¡kime, gautame Kauno r. apylinkės teisme 2001-11-06, nurodė, kad dirbant Vokietijoje pas R. M., Å¡is jam buvo davęs važinėti į darbÄ užmiestyje savo automobilį. KartÄ po darbo grįždamas namo jis neremontuotinai sudaužė tÄ automobilį – nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį.

Nenorėdamas toliau dirbti Vokietijoje ir atlyginti žalÄ , prieÅ¡ Naujus metus grįžo į LietuvÄ . 2001 m. vasario mėn. pas jį atvažiavo A. J., A. V., R. K. iÅ¡siaiÅ¡kinti. Jie jį sumušė reikalaudami pinigų, dėl ko jis kreipėsi į policijÄ . Å iuo metu jie viskÄ iÅ¡siaiÅ¡kino, niekas niekam neskolingas, o dėl sužalojimo jis pretenzijų niekam nereiÅ¡kia (b. l. 147, t. 2).Duodamas parodymus 2001-12-11 pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant V. V., R. K., A. Å ., V. V. bylÄ , nukentėjusysis parodė, kad į LietuvÄ grįžo, nes Vokietijoje sudaužė R.

M. „MazdÄ â€œ ir dėl to, jog buvo piktas, kad reikėjo dirbti nelegalius darbus. 2001-02-23 A. V. namuose jį mušė R. M., truputį V. V., sudavė porÄ kartų lazda, buvo kalba apie skolÄ â€“ už darbÄ Vokietijoje. R. M. liko jam skolingas 4000 Vokietijos markių. Å ios skolos jam liepė atsisakyti už automobilio sudaužymÄ . Dar reikalavo pinigų, už kÄ , tada nesuprato, dabar jau žino, bet jie jau viskÄ iÅ¡aiÅ¡kino ir pretenzijų niekam neturi. Sudaužyto automobilio vertė buvo mažesnė negu jam skolingas R.

M., apie 2500-3000 Vokietijos markių. Kieno vardu registruota „Mazda“, nežino, rodos, ne R. M., bet Å¡is jam davė ja važinėtis. Pradžioje aiÅ¡kino kitaip, nes buvo supykęs dėl muÅ¡imo ir todėl kreipėsi į policijÄ , kad mušė, kad reikalavo pinigų. Dėl tos maÅ¡inos, kai iÅ¡siaiÅ¡kino viskÄ , tai teisėtai reikalavo. Garaže iÅ¡ jo reikalavo 1000 Vokietijos markių skolos A. V. ir 1500 Vokietijos markių V. V., nesakė dėl ko ta skola, bet dabar jie jau iÅ¡siaiÅ¡kinę viskÄ .

„MazdÄ â€œ sudaužęs, paliko jÄ Ä¯vykio vietoje (b. l. 148-152, t. 2).2001-12-14 teismo posėdyje po pertraukos nukentėjusysis parodė, kad jei V. V. R. M. buvo davęs 1500 markių, tai gal jis yra ir V. V. skolingas. V. V. tame įvykyje dalyvavo, su juo tik ginčijosi ir susistumdė, bet jis nemušė nukentėjusiojo. Anksčiau sakė, kad mušė, nes buvo supykęs. PrieÅ¡ teismus iÅ¡siaiÅ¡kino su V. V., kad V. V. skolingas 1500 Vokietijos markių. Bylos tyrimo metu kitaip sakė, nes buvo supykęs dėl R.

M. veiksmų ir norėjo atkerÅ¡yti, todėl sakė, kad mušė ir V. V. (b. l. 157, t. 2).2004-08-27 teisme nagrinėjant R. M. baudžiamÄ jÄ bylÄ nukentėjusysis parodė, kad pas A. V. garaže R. M. su V. V. mušė montiruote, lazda, badė Å¡akėmis, kad atsisakytų, jog R. M. skolingas 4000 markių ir pripažintų, jog pats skolingas V. V. ir V. V. (1500 ir 1000 markių). Pakeitė parodymus, nes jam grasino. Buvo pats nuteistas už melagingus parodymus. Dabar duoda teisingus parodymus. Jis nebuvo skolingas R.

M., pats sugalvojo, kad sudaužė R. M. automobilį. Dabar laikosi savo pirmųjų parodymų, kurie nebuvo melagingi. R. M. liko jam skolingas už darbÄ , jis nežinojo, kad tvarko vogtus automobilius (b. l. 98-99, t. 3).2004-04-26 pareiÅ¡kime prokurorui nukentėjusysis nurodė, kad 2003-03-21 teismas jį nuteisė už melagingus parodymus, o davė juos todėl, kad visÄ laikÄ jam buvo grasinama susidoroti su juo ir Å¡eima. Grasino visi tie (V. V., A. V., A. J., R. K., R. M. ir A. Å .), kurie jį mušė V. namuose 2001m. vasario mėnesį, sakė nužudys, jei nemokės jiems duoklės už tai, kad verčiasi automobilių remontu (b. l. 141- 147, t. 3).2004-10-06 apklausiamas kaip liudytojas nukentėjusysis parodė, kad 2001 m.

V. V., R. M., A. V., A. J., R. K., A. Å . iÅ¡ jo prievartavo turtÄ , reikalavo mokėti duoklę už galimybę verstis verslu. Grasino, kad nesiskųstų policijai, nes susprogdins namÄ , tėvus, nužudys jį patį (b. l. 165- 168, t. 3).2004-10-08 apklausiamas kaip liudytojas nukentėjusysis parodė, kad jis Vokietijoje autoavarijos nepadarė. Parodymus teisme pakeitė dėl grasinimų. Kažkas skambinėjo telefonu, jo tėvas atsiliepinėjo, kelias savaites važinėjo kažkokie automobiliai apie namus, net teko į policijos nuovadÄ kreiptis (b. l. 170, t. 3).2004-05-26 V.

B. paaiÅ¡kinime nurodyta, kad Vokietijoje iÅ¡ tikrųjų naudojosi automobiliu „Mazda 626“ vokiÅ¡kais numeriais, jokios autoavarijos Vokietijoje 2000 m. rudenį nepadarė (b. l. 103, t. 4).2007-12-28 teisiamajame posėdyje pirmÄ kartÄ nagrinėjant R. M. baudžiamÄ jÄ bylÄ jis parodė, kad pirminiai parodymai teisingi, patvirtina perskaitytus parodymus (b. l. 59-62,65, t. 1; b. l. 165-175, t.3). R. M. buvo jam skolingas už darbÄ 4000 Vokietijos markių, kurių reikalavo atsisakyti. Beisbolo lazdom ir montiruote mušė R.

M. ir V. V.. Kiti garaže buvę asmenys jo nemušė, tik arčiau R. M. pastumdavo, kai jis pasitraukdavo. A. V. ir V. V. sakė jiems duoti 1000 ir 1500 Lt, jie nesakė, kodėl jis turi duoti tokias sumas. Vokietijoj dirbo pas R. M. nuo rugsėjo iki gruodžio, remontavo automobilius, vogtiems automobiliams uždažydavo numerius ir perrinkdavo spyneles. Vokietijoje važinėjo R. M. duotu automobiliu „Mazda 626“. Namo grįžo savo nusipirktu automobiliu. Garaže buvo verčiamas pripažinti 1000 ir 1500 Lt skolÄ , kaip skolos grÄ Å¾inimo garantas buvo paimti jo automobilio dokumentai.

IÅ¡ Vokietijos jis iÅ¡vyko ne todėl, kad su automobiliu „Mazda“ padarė avarijÄ , čia buvo jo melagingi parodymai, o todėl, kad artėjo Å¡ventės, be to, jo netenkino darbo pobÅ«dis. R. M. žinojo, kad jis iÅ¡vyksta į LietuvÄ ir sakė, kad susisieks su juo Lietuvoje. Nežino, kas ir už kiek pirko automobilį „Mazda“, toks automobilis buvo, tik jis nebuvo sudaužytas (b. l. 14-17,50, t. 6).Teisiamajame posėdyje antrÄ kartÄ nagrinėjant R. M. baudžiamÄ jÄ bylÄ nukentėjusysis nurodė tuos pačius asmenis, atvežusius jį pas A.

V., naudojusius prieÅ¡ jį smurtÄ (V. V. ir R. M.), kurie liepė atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos ir pripažinti tariamÄ 1000 ir 1500 Vokietijos markių skolÄ A. V. ir V. V., R. M. dar reikalavo į priekį mokėti duoklę už veiklÄ , sumos neįvardino, kam reikalavo mokėti, neatsimena. Vokietijoje važinėjo su R. M. automobiliu „Mazda“, negirdėjo, kad jis bÅ«tų pirktas už V. V. ir A. V. pinigus. Su tuo automobiliu nebuvo jokio autoįvykio ir to automobilio nesudaužė. R.

M. ant jo gal supyko, kad nevažiavo dirbti. Nuvykus į VokietijÄ , tik po kiek laiko R. M. pasakė, kad reikės tvarkyti vogtus automobilius. Mokėjo po 500 Vokietijos markių už automobilį, tais pinigais dalindavosi su A. V. per pusę, R. M. liko skolingas už 3-4 sutvarkytus automobilius. Paskutinį automobilį tvarkė jis vienas, buvo dar nesumokėta ir kitų likučių, todėl ir susidarė tokia suma (b. l. 137-143, t. 6).Kaip matyti iÅ¡ Å¡ių parodymų, nukentėjusysis apklausų metu duodamas parodymus nevienodai aiÅ¡kino aplinkybes apie automobilio „Mazda“ sudaužymÄ Vokietijoje ir apie R.

M. jam reikÅ¡tas pretenzijas tuo pagrindu. Nėra vienodi ir R. M. bei jo bendrininkų parodymai.A. V. 2001-12-11 pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant jo, R. K., A. Å ., V. V. baudžiamÄ jÄ bylÄ , parodė, kad su V. V. buvo dalį (jo 1000 ir V. 1500 Vokietijos markių) pinigų įdėję į tÄ automobilį. IÅ¡ R. M. kalbų suprato, kad tas automobilis kainavo 8000 markių. Jis buvo davęs R. M. pinigų to automobilio įgijimui. Anksčiau buvo pirkti keli automobiliai. Jam reikėdavo automobilio, jis R.

M. paskambindavo, Å¡is automobilį surasdavo, sutvarkydavo ir jis parduodavo. Buvo dar likutis pinigų ir jie automatiÅ¡kai perėjo į tÄ MazdÄ â€œ (b. l. 153-154, t. 2).2003-04-23 apklausiamas kaip liudytojas A. V. parodė, kad 2001-02-23 jo namuose vyko Å¡ventė, buvo daug žmonių, tarp jų ir V. V., buvo ir V. B., kuris jam ir V. V. buvo skolingas už sudaužytÄ Vokietijoje automobilį. R. M. nebuvo. Nematė, kad V. V. su V. B. bÅ«tų susimušę, nežino, ar V. B. buvo skolingas ir R. M. (b. l. 178, t. 2).             2004-08-27 apklausiamas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme nagrinėjant R.

M. baudžiamÄ jÄ bylÄ jis parodė, kad konfliktas įvyko dėl to, kad jie investavo pinigų, pirko automobilį, o jį sudaužė. V. B. buvo jam ir V. V. skolingas. Jis susirado V. B., Å¡is geruoju atvažiavo pas jį namo, geruoju sprendė, kad grÄ Å¾ins pinigus. Jis mažai bendravo su V. B., nes turėjo daug svečių, R. M. ten nematė (b. l. 100, t. 3).             2008-01-23 teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas A. V. parodė, kad V. B. buvo skolingas pinigų ir nenorėjo grÄ Å¾inti, tai buvo 1500 Vokietijos markių už sudaužytÄ automobilį.

TÄ automobilį jie nupirko ir turėjo parvežti į LietuvÄ , o B. važiavo ir sudaužė. Automobilis buvo jo ir V. V., todėl paskaičiavo įdėtus pinigus ir norėjo juos atgauti. V. B. tÄ automobilį sudaužė, o grįžęs į LietuvÄ pats buvo pas jį atvykęs, sakė, kad neturi pinigų, todėl tÄ dien pats nuvažiavo pas jį pasikalbėti, atvažiavo pas jį į namus iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl skolos, jis pasikalbėjo ir nuėjo pas savo svečius. V. V. ir R. M. buvo tada pas jį.

Su B. sutarė, kad jei bus galimybė, jis grÄ Å¾ins jam 1000 markių, automobilio neprašė palikti, važiavo tik pažiÅ«rėti, kur jis dirba (b. l. 30-31, t. 6).             Patenkinus prokuroro praÅ¡ymÄ iÅ¡ Kauno apygardos teismo buvo iÅ¡reikalauta 2009-10-12 teisiamojo posėdžio protokolo kopija (b. l. 31-35, t. 8). IÅ¡ jos matosi liudytojo A. V. parodymai nagrinėjant teisme dėl to paties kaltinimo atskirtÄ V. V. baudžiamÄ jÄ bylÄ . Tos apklausos metu A. V. parodė, kad automobilio (Mazda 626) pirkimui Vokietijoje ne perdavė R.

M. grynuosius pinigus, o atsisakė dalies savo uždarbio, kurį jam buvo skolingas R. M.. Perskaičius Å¡iuos parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, papildomai apklaustas A. V. juos patvirtino. Kolegijos nuomone, dėl nurodytos aplinkybės daryti iÅ¡vadÄ , kad A. V. parodymuose yra kokių nors esminių prieÅ¡taravimų, o juo labiau daryti iÅ¡vadÄ , kad jo perskaityti parodymai kitoje byloje patvirtina R. M. kaltę dėl turto prievartavimo, nėra pagrindo.             V.

V. 2001-08-16 apklausiamas kaip kaltinamasis parodė, kad V. B. pažįsta tik iÅ¡ matymo – Vokietijoje bendravo su juo automobilių turgavietėje. 2001-02-23 jo nemušė, nieko nereikalavo ir iÅ¡ viso Lietuvoj jo (V. V.) tuo metu nebuvo (b. l. 169-170, t. 1).             V. V. pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant jo, A. Å . ir kitų baudžiamÄ jÄ bylÄ parodė, kad tvirtina visus savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nukentėjusiojo nepažįsta, nuteistuosius - tik iÅ¡ matymo, R.

M. irgi nepažįsta, žino tik kad toks yra, nėra davęs jam pinigų. Nežino kodėl taip sako A. V.. Nėra buvęs nei pas A. V. garaže, nei Vokietijoje R. M. dirbtuvėje (b. l. 154, t. 2).             Tame pačiame teismo procese po pertraukos V. V. parodė, kad pinigus buvo davęs V. V., kad nupirktų automobilį. Supranta, kad tie pinigai nukeliavo į „MazdÄ â€œ, nes iÅ¡siaiÅ¡kino, kad nukentėjusysis jÄ sudaužė. Pinigų neatgavo (b. l. 158, t. 2).Apklausiamas kaip liudytojas 2003-04-15 V.

V. parodė, kad 2002 m. birželio mėn. buvo nuteistas dėl savavaldžiavimo prieÅ¡ V. B. ir dėl to savo kaltę teisme pripažino. V. B. jam ir V. V. buvo skolingas, nes sudaužė automobilį, pirktÄ už bendrus pinigus, jis pats buvo įdėjęs 1500 Vokietijos markių, pinigus davė V. V.. Bandymas atgauti pinigus iÅ¡ V. B. vyko (duomenys neskelbtini) pas V. V. namuose. Ten vyko Å¡ventė, jis pradėjo spręsti skolos grÄ Å¾inimo klausimÄ , susistumdė su V. B. ir sudavė jam gal kelis kartus.

Konfliktas buvo tik tarp jo ir V. B. (b. l. 173-174, t. 2).2004-08-27 apklausiamas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme nagrinėjant R. M. baudžiamÄ jÄ bylÄ Â jis parodė, kad  paskolino A. V. pinigų, kad nupirktų automobilį, kurį po to V. B. sudaužė. Pas A. V. namie susipyko su V. B., sudavė jam porÄ kartų. R. M. ten nematė. Tik jiedu dviese buvo, kai aiÅ¡kinosi santykius. A. V. su V. B. draugiÅ¡kai iÅ¡siaiÅ¡kino, o jo nervai neatlaikė (b. l. 99, t. 3).             2008-01-23 apklausiamas kaip liudytojas teisiamajame posėdyje V.

V. parodė, kad su A. V. sugalvojo biznį, davė A. V. 1000 Vokietijos markių, kad nupirktų automobilį, po to paaiÅ¡kėjo, kad automobilis sudaužytas. 2001-02-23 pas A. V. buvo Å¡ventė, nukentėjusysis ten irgi buvo. A. V. pasakė, kad tas žmogus skolingas už sudaužytÄ automobilį. Nuėjo aiÅ¡kintis, jie apsistumdė, susimušė, bet metaliniu strypu jam nesudavė. Nepamena, kad V. B. bÅ«tų siÅ«lęs savo automobilį už skolÄ . Jokios duoklės nereikalavo. Žino, kad A. V. su V.

B. dirbo Vokietijoje. Prie to automobilio „Mazda“ pirkimo prisidėjo ir R. M., nes jiems neužteko pinigų (b. l. 32, t. 6).R. M. 2003-02-21 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip kaltinamasis pagal 1961 m. BPK taisykles parodė, kad Vokietijoje jis mokėjo V. B. už automobilių, kuriuos vėliau parduodavo Lietuvoje, remontÄ . Jo žinioje buvo ir automobilis „Mazda 626“ su vokiÅ¡kais numeriais, kuris buvo pirktas už jo, A. V. ir V. V. pinigus. Kiek tiksliai jis kainavo, nežino, A. V. su V. V. automobilį buvo palikę jam ir žadėjo vėliau paimti.

TÄ automobilį jis davė važinėtis V. B., o Å¡is jį autoįvykio metu nepataisomai sudaužė ir iÅ¡važiavo į LietuvÄ . Apie tÄ eismo įvykį jis pasakė V. V. ir A. V.. Nežino, ar už sudaužytÄ automobilį V. B. atsiskaitė su A. V. ir V. V.. Jis gal kiek ir yra skolingas V. B. už darbÄ Vokietijoje, bÅ«tų atidavęs jam pinigus, jei V. B. nebÅ«tų iÅ¡važiavęs į LietuvÄ . 2001-02-23 įvykyje, kada (duomenys neskelbtini) V. garaže buvo sumuÅ¡tas V. B., jis nedalyvavo (b. l.131, t. 2).2004-08-27 apklaustas kaip kaltinamasis pirmosios instancijos teisme nagrinėjant jo paties baudžiamÄ jÄ bylÄ R.

M. parodė, kad nebuvo garaže nei su V. V., nei su A. J., prievartos prieš nukentėjusįjį nenaudojo, yra apkalbamas. Vokietijoje pas jį V. B. dirbo ir nepataisomai sudaužė jo automobilį, bet pinigų iš jo už tai nereikalavo, nes V. B. neturi nė 1000 Lt. Nei mušė, nei reikalavo pinigų ar atsisakyti skolos ar keisti parodymus (b. l. 96-97, t. 3).2008-02-27 apklaustas kaip kaltinamasis R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad neprisipažįsta kaltu nei dėl poveikio nukentėjusiajam, nei dėl turto prievartavimo.

V. B. dirbo pas jį Vokietijoje, sudaužė automobilį, iÅ¡važiavo į LietuvÄ . Pas A. V. buvo nuvykęs, kažkas telefonu jį iÅ¡kvietė, namuose buvo V. B., A. Å ., V. V., A. V., A. J.. Jis pasakė, kad V. B. grÄ Å¾intų viskÄ , jei yra skolingas, kartu iÅ¡gėrė alkoholio ir jis iÅ¡važiavo, nieko nemušė ir nieko nereikalavo. Pinigų reikalavo A. V. ir V. V., kokios sumos, neatsimena. Jis nebuvo skolingas už darbÄ V. B.. Automobilis „Mazda“ buvo pirktas už V. V., A. V. pinigus, buvo ir jo pinigų.

V. B. žinojo, kad remontuoja vogtus automobilius, mokėjo už kiekvienÄ suremontuotÄ automobilį po 500 markių. Teisme, kai buvo atnaujinta jo byla, iÅ¡ jo V. B. paprašė duoti 1500 Lt ir tada „bus viskas gerai“. Tuomet jis nesusivaldė, pradėjo keiktis, Å¡aukti, o nukentėjusiojo tėvas visa tai įrašė į diktofonÄ . Nukentėjusysis jį apÅ¡meižė, todėl jis taip ir kalbėjo (b. l. 48-50, t. 6).Kaip matyti iÅ¡ čia pateiktos parodymų santraukos, nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo R.

M., nei anksčiau nuteistų jo bendrininkų V. V. ir A. V. parodymai nėra nuoseklÅ«s ir patikimi. Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad R. M. ir jo bendrininkai teisme laikėsi pozicijos, kad nukentėjusysis jiems skolingas už sudaužytÄ automobilį „Mazda“, prie kurio įgijimo R. M. ir jo bendrininkai buvo prisidėję.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atkreipė dėmesį į prieÅ¡taravimus nukentėjusiojo parodymuose, nurodydamas, kad nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad R.

M. ir jo bendrininkai, prievartavo jo turtÄ , prieÅ¡tarauja nukentėjusiojo parodymams, duotiems nagrinėjant A. V., V. V., R. K. baudžiamÄ jÄ bylÄ teisme, kur jis tvirtino, kad turtas nebuvo prievartaujamas, vyko turtinių santykių ir skolų aiÅ¡kinimosi procesas.Tai, kad vyko turtinių santykių ir skolų aiÅ¡kinimosi procesas, nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2008-11-21 nuosprendžiu. Å iuo nuosprendžiu A. J. nuteistas už tai, kad 2001 m. vasario 23 d. tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos kaltinime R.

M., padarė savavaldžiavimÄ . Teismas pripažino dalyvavusiais tame savavaldžiavime ir A. V. bei R. K., bet bylÄ prieÅ¡ juos nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (b. l. 75-81, 82-87, t. 7).Apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į nukentėjusiojo parodymų kitimo chronologijÄ ir priežastis, todėl be pagrindo nukentėjusiojo parodymus įvertino kaip nenuoseklius. Skunde teigiama, kad iki 2001-12-11 pareiÅ¡kimo teismui pateikimo nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklÅ«s. Pakeistų parodymų nukentėjusysis laikėsi tik 2002-2003 m. nagrinėjant R.

K., A. V. ir A. J. baudžiamÄ sias bylas ir tai darė dėl jam daryto poveikio, apie kurį nukentėjusysis 2004-04-26 pranešė prokuratÅ«rai. Su tokiu vertinimu sutikti taip pat nėra pagrindo.Nurodytame 2004-04-26 praneÅ¡ime prokuratÅ«rai nukentėjusysis nurodė, kad pakeistus neteisingus parodymus davė todėl, kad visÄ laikÄ jam buvo grasinama susidoroti su juo ir Å¡eima. Grasino visi tie, kurie jį mušė 2001-02-27 (tikroji data turėtų bÅ«ti 2001-02-23) A. V. namo garaže (b. l. 141-147, t. 3). Apklausiamas apie Å¡ias aplinkybes jis parodė, kad pareiÅ¡kimÄ bylÄ nagrinėjusiam teismui jis perrašė iÅ¡ teksto, kurį jam pateikė V.

V.. Parodymus 2001-12-11 teismo posėdyje jis davė tokius, kokie buvo suraÅ¡yti taip pat V. V. jam 2001-12-11 pateiktame iÅ¡ 3 lapų susidedančiame rankraÅ¡tyje (b. l. 165-168, t. 3).Tačiau iÅ¡ 2001-12-11 teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. V., net ir iÅ¡girdęs prieÅ¡ tai apklausto V. B. parodymus apie tai, kad pastarasis yra skolingas už Vokietijoje sudaužytÄ automobilį „Mazda“, teigė, jog nukentėjusiojo nepažįsta, R. M. irgi nepažįsta, nėra buvęs nei pas A. V. garaže, nei Vokietijoje R.

M. dirbtuvėje (b. l. 154, t. 2). Tokie V. V. parodymai duoda rimtÄ pagrindÄ abejoti nukentėjusiojo parodymais, nes bÅ«tų nelogiÅ¡ka, kad V. V., sukÅ«ręs sau palankiÄ situacijÄ , t. y. įteikęs nukentėjusiajam lapus su V. V. reikalingais parodymais ir privertęs nukentėjusįjį 2001-12-11 pirmosios instancijos teismo posėdyje tuos parodymus duoti, pats tuo nepasinaudojo, o laikėsi ankstesnių parodymų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nepaisant nukentėjusiojo ir jo tėvų pažadų pateikti bylÄ tyrusiems pareigÅ«nams jų nurodytus lapus, kuriuose, jų teigimu, buvo pateiktas neteisingų parodymų, kuriuos turi teisme duoti nukentėjusysis, tekstas, tai niekada taip ir nebuvo padaryta.

Be to, kaip teisingai pastebima nuteistojo apeliaciniame skunde, nukentėjusysis pripažino, jog buvo iÅ¡ policijos pareigÅ«nų gavęs diktofonÄ , skirtÄ užfiksuoti jam daromÄ neteisėtÄ poveikį, tačiau jokių įrodymų apie neteisėtÄ poveikį, darytÄ 2002-2003 m., tokiu bÅ«du negauta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir prokuroro apeliaciniame skunde minimų liudytojų A. L. L. bei V. K. parodymus tuo klausimu. Liudytoja A. L. L. parodė, kad tol, kol ji tyrė bylÄ , nukentėjusysis parodymų nekeitė.

Nukentėjusysis sakė, kad jam skambino vieno iÅ¡ kaltinamųjų žmona, darė poveikį. Poveikio esmė – bus grÄ Å¾inti automobilio dokumentai ir sumokėta (b. l. 29, 189, t. 6). V. K., atlikęs tyrimo veiksmus byloje, parodė, kad nukentėjusysis pakeitė parodymus, be to, minėjo ir tai, kad yra padaręs autoįvykį. Jam nukentėjusysis nesakė, kad yra verčiamas keisti parodymus (b. l. 190-192, 29-30, t. 6). Å ie parodymai nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų apie jam daryto poveikio apimtį ir pobÅ«dį.

Prokuroro apeliaciniame skunde, ginčijant pirmosios instancijos teismo nustatytÄ aplinkybę apie automobilio „Mazda“ sudaužymÄ , nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir abejonių keliančių faktų, susijusių su tariamu autoįvykiu, t. y. teismas pripažino automobilio pirkimo faktÄ , tačiau pateikti dokumentai rodo tik tai, kad toks automobilis egzistavo, tačiau, ar bÅ«tent Å¡iuo automobiliu buvo padarytas tariamas autoįvykis, ar tuo automobiliu nukentėjusysis galėjo važinėti Vokietijoje, teismas neanalizavo ir nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais.

Juo labiau, kad byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų ar tas automobilis apskritai buvo važiuojantis. Å ie argumentai nėra pagrįsti. Pats nukentėjusysis pripažino, kad naudojosi Vokietijoje iÅ¡ R. M. gautu automobiliu „Mazda“, taigi reali galimybė juo važinėti ir jį sudaužyti buvo, o toks faktas, kaip žinoma iÅ¡ bylos, Vokietijos policijoje nefiksuotas. Tačiau tai nepaneigia tokio fakto galimybės, nes, kaip kai kuriuose parodymuose nurodė ir pats nukentėjusysis, policijai apie tÄ Ä¯vykį nebuvo praneÅ¡ta.Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų nepaneigia ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad, nukentėjusiojo parodymus patvirtina jo tėvų parodymai.  V.

Ir G. B. ne tik atpasakojo, kÄ apie įvykį sužinojo iÅ¡ sÅ«naus, bet ir tiesiogiai patvirtino savo akimis matę ir skaitę lapus su parodymais, kuriuos nukentėjusysis V. B. buvo priverstas duoti 2001-2003 m. vykusių teismo posėdžių metu. Prokuroro nuomone, minėtų liudytojų parodymai laikytini svaresniais, nes buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ ir davė teismui priesaikÄ sakyti tiesÄ . Tuo tarpu R. M. ir kiti asmenys, dėl kurių bylos buvo atskirtos, buvo apklausti neįspėjant jų dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ .Ir Å¡ie argumentai nelaikytini pakankamai įtikinamais.

Jau minėta, kad liudytojas V. B., be kita ko, parodė ir apie tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas  ne tik A. V. namo garaže, bet ir Ringovės kaime, kad jis prievarta buvo girdomas mušimo metu. Šios aplinkybės, kurias nurodė liudytojas, nėra teisingos, nes pats nukentėjusysis to nepatvirtino. Liudytoja G. B. taip pat parodė, kad sūnus buvo prievarta girdomas degtine, mušamas ne tik garaže, bet ir parvežtas atgal iš kur paimtas (b. l. 147-148, t.

6) Abu liudytojai, nors ir nurodo esantys gerai informuoti apie sÅ«naus reikalus, neparodė, kad jų sÅ«nus Vokietijoje gana ilgÄ laikÄ padėjo tvarkyti žinomai vogtus automobilius, nors pats nukentėjusysis, kaip jau minėta, tai pripažino. Å ie pavyzdžiai rodo, kad apklausiamų asmenų parodymų teisingumui įtakÄ daro ne tik priesaika ir įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės, bet ir jų ryÅ¡ys su proceso dalyviais – Å¡iuo atveju – nukentėjusiuoju, dėl ko duodami parodymai sÄ moningai ar nesÄ moningai įgauna liudytojo artimam asmeniui palankesnę prasmę.

Todėl labiau tikėti priesaikÄ davusiais liudytojais vien dėl jų procesinės padėties nėra teisinga ir vertindamas jų parodymus pirmosios instancijos teismas klaidos nepadarė.Å ios aplinkybės, kartu įvertinant nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumÄ ir kitais atvejais, o ne tik kalbant apie prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojamÄ laikotarpį, kuriuo nukentėjusysis davė kaltininkams palankesnius parodymus, duoda pagrindÄ laikyti pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais konstatuota, jog galima remtis tik ta nukentėjusiojo parodymų dalimi, kuri nesikeičia ir dėl kurios patikimumo nekyla abejonių.

Kolegija įvertina ir tai, kad R. M. bei jo bendrininkų parodymai, kurie pateikti Å¡ioje nutartyje, taip pat nėra vienodi ir nuoseklÅ«s, tačiau neturi pagrindo labiau tikėti vienu asmeniu, davusiu nenuoseklius parodymus apie automobilio „Mazda“ sudaužymÄ ir atmesti bent trijų kitų asmenų prieÅ¡ingus parodymus tuo pačiu klausimu, juo labiau, kad ne tik R. M. ir jo bendrininkai, bet ir pats nukentėjusysis Vokietijoje prisidėjo prie nusikalstamų veikų ir dėl to nelaikytinas patikimu įrodymų Å¡altiniu.

Todėl konstatuojama esant nepaneigta, kad 2001-02-23 atlikti prieÅ¡ nukentėjusįjį smurto veiksmai ir reikalavimas perduoti 2500 Vokietijos markių A. V. ir V. V. buvo savavaldžiavimas, kaip tai nustatyta tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2009-05-26 nutartyje dėl A. V., R. K. ir A. J. (b. l. 82-87, t. 7).Nėra pagrindo R. M. pripažinti kaltu prievartavus nukentėjusiojo turtÄ Â ir dėl kaltinimo dalies, kurioje kalbama apie tai, kad R. M., pavartodamas fizinį smurtÄ , tuo pačiu metu A.

V. garaže reikalavo iÅ¡ nukentėjusiojo ateityje kas mėnesį mokėti duoklę už netrukdymÄ V. B. individualiam verslui.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ir dėl Å¡io reikalavimo nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklÅ«s ir patikimiNukentėjusysis, apklausiamas kaip liudytojas 2001-02-27, smulkiai aiÅ¡kino kokie veiksmai buvo prieÅ¡ jį atliekami ir kokie jam buvo keliami reikalavimai. Tarp jam keltų reikalavimų nepaminėta, kad iÅ¡ jo buvo reikalaujama mokėti „duoklę“ už galimybę nekliudomai verstis automobilių remontu (b. l. 59-62, t. 1).Apie tokį reikalavimÄ jis parodė apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2001-02-28 (b. l. 65, t. 1).             Tačiau apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2001-08-02, jis vėl smulkiai aiÅ¡kino, kokie jam buvo keliami reikalavimai, bet tarp jų nepaminėjo reikalavimo mokėti „duoklę“ ateityje už galimybę nekliudomai verstis automobilių remontu (b. l. 77-78, t. 1).Apklausiamas 2002-07-22 nukentėjusysis parodė, kad jį muÅ¡ant nebuvo grasinta uždėti mokestį „duoklę“ jo individualiam verslui (b. l. 38-43, t. 2).             Taigi ir ikiteisminio tyrimo metu iki 2001-12-1, o ir vėliau duoti nukentėjusiojo parodymai tuo klausimu nėra nuoseklÅ«s.IÅ¡ 2001-12-11 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis tame teismo posėdyje parodė ne tik apie tai, kad sudaužė automobilį „Mazda“, kas ir sukėlė jo skolÄ R.

M. ir jo bendrininkams bei davė jiems tam tikrÄ pagrindÄ reikÅ¡ti turtines pretenzijas. Jis parodė ir tai, kad jokios kalbos apie tai, kad jis turėtų mokėti „duoklę“ už tai, kad galėtų nekliudomas remontuoti automobilius, nebuvo (b. l. 150,152, t. 2). Jau minėta, kad byloje nėra nustatytos įtikinamos priežastys, patvirtinančios nukentėjusiojo aiÅ¡kinimÄ apie parodymų keitimÄ , todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, pagrįstai neinkriminavo R.

M. ir reikalavimo mokėti duoklę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nenurodytas tokios duoklės dydis bei jokios kitos tų mokėjimų aplinkybės.Ä®vertinus visumÄ Å¡ių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. M. veikÄ , padarytÄ 2001-02-23, įvertino kaip 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ (kvalifikuotÄ savavaldžiavimÄ ) ir, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, baudžiamÄ jį procesÄ R. M. dėl Å¡io kaltinimo nutraukė.

Dėl poveikio nukentėjusiajam V. B. 2004 m. birželio 1 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. M. 2004-06-01, Kauno rajono apylinkės teismo patalpose, prieÅ¡ nukentėjusįjį V. B. naudojo psichologinę prievartÄ â€“ grasinimus fiziniu susidorojimu, siekdamas paveikti nukentėjusįjį,  kad Å¡is duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl kaltinamojo R. M. nusikalstamų veiksmų V. B. atžvilgiu.Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai, plečiamai aiÅ¡kino Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio dispozicijÄ .

Apeliantas nurodo manantis, kad Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalis gali bÅ«ti inkriminuojama, kai nustatytas smurto pavartojimas, o ne vien grasinimas tai padaryti. Pats grasinimas pavartoti fizinę prievartÄ , pasak apelianto, negali bÅ«ti laikomas „kitokios prievartos“ pavartojimu. Å ie argumentai nėra pagrįsti. IÅ¡ įraÅ¡yto pokalbio teksto matyti, kad R. M. nukentėjusiajam 2004-06-01 iÅ¡sakė įvairius neigiamus padarinius, reiÅ¡kiamus necenzÅ«riniais posakiais, tarp Å¡ių grasinimų yra ir abejonių savo turiniu nekeliantis posakis „suspardysiu“ (b. l. 151-152, t. 3).

Nukentėjusiojo parodymai apie aplinkybes, kuriomis vyko tas pokalbis, yra nuoseklÅ«s, juos atitinka ir jo tėvo liudytojo V. B. parodymai. Pats R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su pokalbio stenograma yra susipažinęs, „kalbėjau tai, kas užfiksuota“, nes buvo susinervinęs (b. l. 50, t. 6). 2009-08-19 teismo posėdyje R. M. taip pat patvirtino, kad „tai mano pokalbis“ (b. l. 105,t. 7). Tai paneigia apeliacinio skundo argumentus apie pokalbio įraÅ¡o netikrumÄ , galimÄ sumontavimÄ , reikalingumÄ skirti fonoskopinę ekspertizę pokalbio įraÅ¡ui iÅ¡tirti.Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalis numato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas bet kokiu bÅ«du siekė paveikti liudytojÄ , nukentėjusį asmenį, ekspertÄ , specialistÄ ar vertėjÄ , kad Å¡ie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, iÅ¡vadas, paaiÅ¡kinimus ar neteisingai iÅ¡verstų, arba trukdė jiems pagal Å¡aukimÄ atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nÄ , prokurorÄ , į teismÄ arba į Tarptautinį baudžiamÄ jį teismÄ ar kitÄ tarptautinę teisminę institucijÄ .Å io straipsnio 3 dalis numato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas padarė Å¡io straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas, panaudodamas smurtÄ ar kitokiÄ prievartÄ .

Kaip matosi, Å¡ių dviejų Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio dalių dispozicijos skiriasi pagal smurto ar kitokios prievartos pavartojimo požymį; 1 dalis jokios prievartos nenumato, atsakomybę sukuria poveikis dispozicijoje nurodytiems asmenims bet kokiu kitu bÅ«du. Grasinimas pavartoti fizinį smurtÄ yra psichinė prievarta, todėl R. M. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį. Jo apeliaciniame skunde pateikta nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamÄ sias bylas“ 5 punktÄ , kur iÅ¡aiÅ¡kinta, kad kitokia prievarta yra laikomi kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jo turtui, tokį sÄ vokos „kitokia prievarta“ suvokimÄ ne paneigia, o atvirkščiai – patvirtina.

Sumušimas, suspardymas ir yra kaip tik tos neigiamos pasekmės, kurių turi bijoti šiuo atveju nukentėjusysis, jei jis nepaklus duoti melagingus parodymus baudžiamojoje byloje. Nukentėjusiojo parodymai apie tai, dėl kokių priežasčių R. M. jam išsakė tuos grasinimus, yra pakankamai nuoseklūs ir nekeliantys abejonių. Todėl jais vadovaujamasi ir konstatuojama, kad grasinimai buvo išsakyti siekiant nukentėjusiojo parodymuose nurodytų tikslų- t. y. kad jis duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl kaltinamojo R.

M. nusikalstamų veiksmų V. B. atžvilgiu. Taigi teismas R. M. pagrįstai pripažino kaltu, o kvalifikuojant jo nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 233 str. 3 d., baudžiamÄ jį įstatymÄ pritaikė tinkamai. Dėl nurodytų motyvų tiek prokuroro, tiek R. M. apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies           1 punktu, n u t a r i a: Kauno apygardos prokuratÅ«ros skyriaus prokuroro ir nuteistojo R.

M. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas             Linas Šiukšta Teisėjai             Linas Žukauskas                                                                                                         Aloyzas Kruopys