2021-01-13 Nr. AB-821-3-61-3-02756-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3681-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02756-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Nacionalinė mokėjimo agentūra ir uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 326 691,33 Eur turtinę žalą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2005 m. gruodžio 1 d. pateikė paraišką Nr. BPD2004-EZUF-4.4.0-11-05/0016 skirti finansinę paramą iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) struktūrinių fondų projekto „Kaimo turizmo komplekso įkūrimas Nikronių kaime“ (toliau – ir Projektas) įgyvendinimui. 2006 m. gruodžio 6 d. su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) pasirašė Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Kaimo vietovių turizmo ir amatų skatinimas“ paramos sutartį Nr. BPD2004-EZUOGF-4.4.5-03-05/0/0038 (toliau – ir Paramos sutartis). 2007 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Medicinos bankas“ (toliau – ir Bankas) sudarė Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kredito sutartis). Kredito sutartis sudaryta Paramos sutarties pagrindu, pagal kurią pareiškėjas kartu su Banku įsipareigojo įgyvendinti Projektą. Pareiškėjas, siekdamas laiku užbaigti Projektą, tinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir 2008 m. vasario 28 d. Agentūrai pateikė mokėjimo prašymą dėl pirmojo etapo atliktų investicijų kompensavimo. Paramos lėšos (965 729 Lt), kurios turėjo būti išmokėtos ne vėliau kaip iki 2008 m. balandžio 28 d., turėjo būti naudojamos šiems tikslams: 1) pradėti vykdyti atsiskaitymus su Banku pagal Kredito sutartį; 2) pabaigti Projekto darbus. Paramos lėšos nebuvo išmokėtos, o 2009 m. birželio 26 d. pranešimu Agentūra Paramos sutartį nutraukė. Agentūrai vilkinant Paramos išmokėjimą, pareiškėjas dėjo visas pastangas įgyvendinti Projektą, tarp pareiškėjo ir Banko buvo sudarytas papildomas susitarimas prie Kredito sutarties Nr. 2, pagal kurį mokėjimus pradėta leisti vykdyti nuo 2009 m. rugsėjo mėn. Vėliau buvo sudarytas papildomas susitarimas prie Kredito sutarties Nr. 3, pagal kurį mokėjimus pradėta leisti vykdyti nuo 2010 m. kovo mėn. Pirmoji Paramos dalis pareiškėjui buvo išmokėta tik 2015 m. spalio mėn. po ilgų derybų ir bylinėjimosi procesų. 2016 m. vasario mėn. Bankas nutraukė Kredito sutartį, o 2016 m. balandžio 22 d. vykdomuoju įrašu Nr. JŠ-4676 ir vykdomuoju įrašu Nr. JŠ-4679 Banko naudai iš pareiškėjo priteista bendra 1 110 158,80 Eur skola bei 0,994 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito likučio (897 303,20 Eur).

3. Pareiškėjas nurodė, kad jo patirtą žala sudaro Banko prašomų priteisti palūkanų dydis (202 821,47 Eur), netesybos (9 779,59 Eur), nuostolių atlyginimas (627,27 Eur), prarastos pareiškėjo asmeninio turto lėšos (12 743 Eur), negautos pajamos, kurios buvo apskaičiuotos pagal Agentūros, Banko ir pareiškėjo suderintą verslo planą 2012–2015 m. (868 860 Eur), negautos pajamos pagal verslo planą 2009–2012 m. (231 860 Eur), iš viso 1 326 691,33 Eur.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti arba bylą nutraukti.

5. Agentūra nurodė, kad analogiškas ginčas tarp šalių dėl to paties dalyko bei to paties pagrindo yra išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017. 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. BRK-(10.31)-8727 „Dėl paramos sutarties nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas) Agentūra nusprendė nutraukti su pareiškėju pasirašytą Paramos sutartį. Sprendimas priimtas, Agentūrai nustačius, jog pareiškėjas, vykdydamas pirkimą, pažeidė Projekto vykdytojo ir (arba) partnerio, pretenduojančio gauti paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagal Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 3D-543 (toliau – ir Taisyklės). Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 nusprendė panaikinti Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. BRK-(10.31)-8727 „Dėl paramos sutarties nutraukimo“ (toliau – ir Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas). Agentūra, nesutikdama su šiuo teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-916/2014 paliko galioti Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą.

6. Agentūra teigė, kad iš skundo nėra aišku, ar pareiškėjui žala kilo dėl to, jog Agentūra, pareiškėjo nuomone, netinkamai vykdė Teismo sprendimą, ar dėl to, kad ilgai užtruko bylinėjimasis ir pareiškėjas negebėjo atsiskaityti su Banku. Paraiškoje nurodytos gautinos pajamos iš Projekto yra hipotetinės. Pagal formuojamą teismų praktiką, hipotetinės pajamos, pagrįstos prielaidomis, negali būti priteisiamos. Agentūra pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Teigia, kad pareiškėjas taip pat nepatyrė jokios realios žalos, todėl nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Todėl nėra sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė, visumos.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Ministerijos nuomone, Agentūra tinkamai įvykdė Teismo sprendimą, atsižvelgdama į jį, iš naujo įvertino Mokėjimo prašymą ir pripažino tinkamomis kompensuoti 272 594,13 Eur pareiškėjo patirtas išlaidas. Parama buvo išmokėta 2015 m. rugsėjo 18 d., o sprendimą nutraukti Paramos sutartį pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus Bankas priėmė 2016 m. vasario mėn. Nors pareiškėjo statinių baigtumas yra 100 proc., o jų tinkamumo naudoti aktas yra išduotas 2009 m. birželio 26 d., tačiau pareiškėjas 6 metus veiklos nevykdė. Byloje yra duomenų, jog Kredito sutartis buvo nutraukta dėl kitų priežasčių, nei nurodo pareiškėjas. Teismo sprendimų apskundimas negali būti vertinamas kaip proceso vilkinimas. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai nepagrįsti, pareiškėjas remiasi planuotomis pajamomis, nurodytomis verslo plane, kuris nebuvo įgyvendintas. Pareiškėjas, gavęs iš Agentūros 272 594,13 Eur paramą, šių lėšų neskyrė padengti skolą Bankui.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime į skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

10. Bankas paaiškino, kad jokio verslo plano su pareiškėju nederino ir jo netvirtino, kartu su pareiškėju neįsipareigojo įgyvendinti Projekto. UAB „Medicinos bankas“ prisiėmė pareigą tik suteikti pareiškėjui finansavimą jo inicijuotam Projektui. Pareiškėjas tinkamai nevykdė Kredito sutarties nuo pat jos sudarymo 2008 m., o prievolės pažeidimai tęsėsi per visą Kredito sutarties galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas, gavęs 272 594,13 Eur paramą, iš šios sumos nei vieno euro neskyrė UAB „Medicinos bankas“ skolos padengimui. Pareiškėjas neatkūrė savo mokumo ir 2015 m. vasarą nutraukė mokėjimus Bankui, todėl Kredito sutartis buvo nutraukta.

11. 2019 m. gruodžio 10 d. teismo posėdžio metu liudytojas D. V. nurodė, kad teikė Projekto administravimo paslaugas. Vykdant Projektą buvo atlikti viešieji pirkimai, liudytojas teikė Agentūrai mokėjimo prašymus. Projekto atlikimo metu buvo atliekamos kratos dėl galbūt netinkamai atlikto Projekto. Liudytojo užduotis buvo paruošti Projekto dokumentaciją, o aplinkybių apie Kredito sutarties vykdymą jis nežino.

12. 2019 m. gruodžio 10 d. teismo posėdžio metu liudytojas R. U. nurodė, kad yra UAB „Universali forma“ direktorius ir rengė Paraišką paramai gauti. Po Paraiškos pateikimo pareiškėjas su juo konsultavosi, tačiau Projekto vykdymo jis neadministravo.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo N. M. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad Agentūra su pareiškėju 2006 m. gruodžio 6 d. sudarė Paramos sutartį. Paramos sutartimi šalys susitarė, jog pareiškėjui Paramos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis finansuojama iki 1 294 800,00 Lt (375 000 Eur) arba 49,59 proc. visų tinkamų kompensuoti projekto lėšų (1.1.3 p.). Pareiškėjas įsipareigoja prisidėti ne mažesniu kaip 1 316 439 Lt (381 267,08 Eur) arba 50,41 proc. įnašu prie tinkamų finansuoti išlaidų apmokėjimo ir užtikrinti visų kitų Projektui įgyvendinti reikalingų išlaidų (tarp jų ir netinkamų) apmokėjimą (1.1.4 p.).

Projektas turi būti įvykdytas iki 2008 m. rugsėjo 1 d. (Paramos sutarties 2.2.1 p., pakeistas Susitarimu Nr. 1). Agentūra 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. BR6-(10.31)-8727 nusprendė Paramos sutarties vykdymą nutraukti dėl to, kad pareiškėjas Agentūrai pateikė neteisingą informaciją. Nesutikdamas su Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Iš Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 nutarta sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-655/2010.

Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-58-655/2010 dėl dokumentų suklastojimo ir pasikėsinimo sukčiauti, kurioje vienas iš kaltinamųjų buvo pareiškėjas (dėl galimai suklastotų dokumentų pateikimo Agentūrai įgyvendinant Projektą). 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2012 m. spalio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr.1A-495-166/2012, pareiškėjas buvo išteisintas. Atnaujinęs administracinės bylos Nr. I-12-426/2013 nagrinėjimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. BR6-(10.31)-8727, konstatuodamas, kad, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimas nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Agentūra, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-916/2014 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Agentūra 2014 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. BRK-8070(10.2.2) informavo pareiškėją, jog Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas yra vykdomas ir apie tolimesnę eigą jį informuos atskiru raštu. Agentūra 2014 m. spalio 15 d. raštu Nr. BRK-8960(10.3.8) kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti dokumentus, susijusius su atliktais kaimo turizmui ir poilsiui tinkamų pastatų statybos darbais, Projekte numatytos įrangos (virtuvės ir skalbimo įranga, baldai, buitinė technika, apskaitos programa ir kompiuteris, treniruokliai, aplinkos tvarkymo inventorius, turistinis inventorius, mikroautobusas, pirčių įranga, vaikų žaidimų aikštelė) įsigijimu bei viešinimo išlaidomis, ir nurodė, jog, gavusi dokumentus, įvertins tinkamų finansuoti išlaidų sumą.

Agentūra 2015 m. vasario 5–13 d. atliko patikrą vietoje ir parengė patikros vietoje ataskaitą Nr. 19, kurią 2015 m. vasario 13 d. pranešimu Nr. 32 pateikė pareiškėjui. Agentūra priėmė sprendimą dėl galutinės apskaičiuotos ir pareiškėjui mokėtinos sumos ir 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. BR6-10688(12.4) apie sprendimą informavo tiek pareiškėją, tiek Ministeriją, prašydama jos kompensuojamą 272 594,13 Eur paramos lėšų sumą pervesti į pareiškėjo nurodytą AB DNB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas Agentūros sprendimo dėl galutinės paramos lėšų sumos teismui neskundė.

15. Teismas vertino, kad pareiškėjas neteisėtus Agentūros veiksmus kildina iš jos priimto sprendimo nutraukti Paramos sutartį bei jos tolimesnio bylinėjimosi po Paramos sutarties nutraukimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimą Nr. BR6-(10.31)-8727, kuriuo nutraukta Paramos sutartis, konstatuodamas, kad atsakovas šiame sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu.

16. Teismas pažymėjo, kad administracinio akto panaikinimas pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti. Ministerijos Teisės departamento 2009 m. vasario 3 d. pažymoje Nr. 1T-32(14.11) nustatyta, kad Agentūros tarnautojai susipažino su Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-11013-08 medžiaga, kurioje yra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Agentūrai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Ministerija 2009 m. vasario 26 d. posėdyje sprendė klausimą dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų Agentūrai. Iš posėdžio protokolo Nr. 8D-211(5.50) turinio matyti, kad Agentūros tarnautojai susipažino su FNTT ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-11013-08 medžiaga, kurioje buvo duomenys apie tai, jog pareiškėjo pateikti statybos darbų žurnalo įrašai skiriasi nuo tų, kuriuos pareiškėjas teikė Agentūrai. Taigi Agentūra nustatė, kad ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-11013-08 medžiagoje yra duomenų, kurie patvirtino, jog pareiškėjas galbūt pažeidė Paramos sutarties nuostatų reikalavimus.

17. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 patvirtintų Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių (redakcija, galiojusi Agentūros 2009 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. BR6-(10.31)-8727 priėmimo metu nuo 2009 m. balandžio 19 d.) (toliau – ir Administravimo taisyklės) 223 punkte nustatyta, kad, gavusi iš FNTT pranešimą, jog atliekamas įgyvendinamo projekto ikiteisminis tyrimas, įgyvendinančioji institucija turi atlikti patikrą vietoje ir prireikus inicijuoti paramos teikimo sustabdymą. Agentūra, susipažinusi su FNTT ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-1-11013-08 medžiaga, turėjo vadovautis Administravimo taisyklių 223 punktu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019 konstatuota, jog kadangi įtarimai tiesiogiai kilę iš bylai aktualių paramos teisinių santykių, jei nebūtų sprendimo dėl paramos sutarties nutraukimo, Agentūra turėtų paramos teikimą sustabdyti Administravimo taisyklių 223 punkte nurodytu teisiniu pagrindu. Taigi Agentūra turėjo diskreciją spręsti dėl paramos teikimo sustabdymo ir / arba dėl Paramos sutarties nutraukimo. Agentūra nutraukė Paramos sutartį. Teismas vertino, kad Agentūra atliko veiksmus, kuriuos ji turėjo teisę atlikti. Aplinkybė, kad Sprendimas, kuriuo buvo nutraukta Paramos sutartis, teismo sprendimais buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, pati savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai.

18. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės dėl pareiškėjo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo buvo vertintos Agentūros, priimant 2009 m. birželio 26 d sprendimą Nr. BR6-(10.31)-8727, kuriuo nutraukta Paramos sutartis. Aplinkybės dėl pareiškėjo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo taip pat buvo aktualios ir administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, kadangi ji buvo sustabdyta, iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-58-655/2010.

19. Teismas nurodė, kad Agentūrai nėra suteikta diskrecija kvestionuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktus veiksmus ir priimtus procesinius sprendimus. Aplinkybės dėl pareiškėjo veiksmų buvo išnagrinėtos Vilniaus apygardos teismui priėmus 2012 m. spalio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-495-166/2012. Esant šioms aplinkybėms, iki šio momento Agentūra turėjo pagrindą neišmokėti išmokų pagal Paramos sutartį. Aplinkybės dėl Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimo Nr. BR6-(10.31)-8727 teisėtumo ir pagrįstumo buvo nagrinėjamos administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, kurioje buvo nuspręsta Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimą Nr. BR6-(10.31)-8727 dėl Paramos sutarties nutraukimo panaikinti. Vykstant teisminiam procesui dėl Agentūros 2009 m. birželio 26 d sprendimo Nr. BR6-(10.31)-8727 teisėtumo ir pagrįstumo, Agentūra taip pat neturėjo pareigos mokėti pareiškėjui išmokas pagal Paramos sutartį. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. rugpjūčio 12 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A756-916/2014. Teismo vertinimu, pareiškėjas Agentūros bylinėjimąsi administraciniame procese administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013 nepagrįstai traktuoja kaip atsakovo neteisėtus veiksmus.

20. Teismas nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 12 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, Agentūra 2014 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. BRK-8070(10.2.2) informavo pareiškėją, jog teismo sprendimas yra vykdomas, ir apie tolimesnę eigą jį informuos atskiru raštu. Pareiškėjas teikė Agentūrai duomenis dėl Projekto vykdymo ir apie patirtas išlaidas Projektui įgyvendinti. Agentūra priėmė sprendimą dėl galutinės apskaičiuotos ir pareiškėjui mokėtinos sumos ir 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. BR6-10688(12.4) apie sprendimą informavo tiek pareiškėją, tiek Ministeriją, prašydama Ministerijos kompensuojamą 272 594,13 Eur paramos lėšų sumą pervesti į pareiškėjo nurodytą banko sąskaitą. Pareiškėjas Agentūros sprendimo dėl galutinės apskaičiuotos ir pareiškėjui mokėtinos sumos teismui neskundė. Taigi bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad, įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, Agentūra jį įvykdė, pareiškėjas dėl sprendimo įvykdymo ir galutinės išmokėtos sumos skundų teismui neteikė. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti Agentūros neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

21. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017 nagrinėtos aplinkybės dėl Agentūros veiksmų, kuriuos ji atliko, įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013, ir konstatuota, kad Agentūra nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų, atliko patikrą ir priėmė sprendimą dėl lėšų išmokėjimo. Minėtame sprendime teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, kad Agentūra, vykdydama teismo sprendimą, atliko draudžiamus veiksmus ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtus Agentūros veiksmus, jai įgyvendinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-12-426/2013.

22. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytą, remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019, kuriose buvo nagrinėjamos iš esmės analogiškos aplinkybės, išdėstytais argumentais, konstatavo, kad Agentūros veiksmai negali būti pagrindu civilinei atsakomybei kilti.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir kredito įstaiga UAB „Medicinos bankas“ 2007 m. rugsėjo 6 d. sudarė Kredito sutartį, pagal kurią sutartyje numatyta tvarka ir terminais Bankas pareiškėjui suteikė 637 000 Eur kreditą turizmo komplekso statybai ir įrengimui (Sutarties 2.1 p., 2.3 p.). Pradinėje sutartyje kredito grąžinimo pradžia numatyta 2008 m. rugsėjį, pabaiga – 2012 m. rugpjūtį (Sutarties 2.6 p.). Vėlesniais susitarimais kredito grąžinimo pradžios terminai buvo keičiami (Papildomi susitarimai Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 10), taip pat susitarta dėl papildomos kredito sumos išdavimo (272 555 Eur) (Papildomas susitarimas Nr. 6), kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2019 m. spalio 16 d. (Papildomas susitarimas Nr. 7). UAB „Medicinos bankas“ 2016 m. vasario 9 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo pareiškėją, kad Kredito sutartį vienašališkai nutrauks 2016 m. vasario 23 d. Pareiškėjui lėšos pagal Paramos sutartį buvo pervestos 2015 m. rugsėjo 18 d., Kredito sutartis tarp pareiškėjo ir kredito įstaigos nutraukta tik 2016 m. vasario 23 d. Gautos paramos lėšos pagal Paramos sutartį nebuvo grąžintos Bankui (šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino pats pareiškėjas). Iš Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-706-661/2017 nustatyta, jog 2016 m. vasario 23 d. kredito įstaiga vienašališkai nutraukė kredito sutartį, o pareiškėjo ieškinys, kuriuo buvo ginčijamas šios sutarties nutraukimas, buvo atmestas. Minėtame teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjas savo įsipareigojimų vykdymą buvo pradelsęs ilgą laiką, gautos paramos nepanaudojo skoloms padengti, dėl to Bankas neturėjo pagrindo tikėtis, kad pareiškėjas pasirengęs ir pajėgus vykdyti Kredito sutartį.

24. Pareiškėjas ir jo atstovas nurodė, kad pagal Paramos sutartį gautos lėšos iš pareiškėjo buvo pavogtos. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nėra susijusi su atsakovo atstovų veiksmais. Tai, kad pareiškėjas pagal Paramos sutartį gautų lėšų negalėjo grąžinti Bankui dėl kitų, nuo atsakovo atstovų nepriklausančių aplinkybių, negalima vertinti kaip atsakovo atstovų neteisėtus veiksmus.

25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, vykdydamas Paramos sutartį, veikė kaip ūkio subjektas, siekiantis gauti naudos ir, sudarydamas su Banku paskolos sutartį, veikė savo rizika. UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas tinkamai nevykdė Kredito sutarties nuo pat įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymo pradžios, t. y. nuo 2008 m. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis Papildomas susitarimas Nr. 2 (iš susitarimo 1.4 punkto matyti, kad yra paskaičiuota 100 000 Lt bauda ir 4 528,71 Eur delspinigių už Kredito sutarties sąlygų nevykdymą). Teismo vertinimu, šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Kredito sutarties nevykdymą lėmė kitos priežastys, kurios yra nesusijusios su atsakovo atstovų veiksmais.

26. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti nuostoliai, kurių jis galbūt būtų išvengęs, jei nebūtų buvusi nutraukta Paramos sutartis, yra paremti tik hipotetinėmis prielaidomis, kurios nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Pareiškėjo skunde nurodyti nuostoliai atsirado būtent dėl atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų. Šios aplinkybės iš esmės buvo vertinamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017 konstatuota, kad pareiškėjas patirtų netiesioginių nuostolių faktą grindžia vien prielaidomis, t. y. tikėtinomis, o ne realiomis pajamomis; pareiškėjo verslo planas ir jame nurodomos planuojamos gauti pajamos nepatvirtina jį patyrus nuostolius CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Minėtame teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tarp pareiškėjo nurodomų patirtų nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra nustatytos sąlygos (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys) valstybės atsakomybei kilti ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 27. Pareiškėjas N. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti; jei nėra galimybės priimti sprendimą apeliacinėje instancijoje, perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad jis žalą kildino dėl neteisėtai nutrauktos Paramos sutarties ir dėl to negrąžinto kredito, kuris turėjo Bankui būti grąžintas dar 2012 m. pagal Agentūros, Banko ir pareiškėjo suderintą verslo planą. Atsiradusi žala kildinama iš to, kad Agentūra nesilaikė Paramos sutarties, atsisakė ją vykdyti, nesilaikė verslo plano, neteisėtai nutraukė Paramos sutartį, todėl pareiškėjas negalėjo įvykdyti įsipareigojimų Bankui laiku (iki 2012 m.), kaip buvo numatyta Kredito sutartyje. Kreditas Bankui, sudarantis 637 000 Eur, turėjo būti pradėtas mokėti 2008 metais, rugsėjo mėnesį, o visas atiduotas iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (Kredito sutarties 2.6.1 p.). Pagal verslo planą ir jo pagrindu pasirašytą Paramos sutartį, Projektas turėjo būti įvykdytas iki 2008 m. rugsėjo 1 d. (Paramos sutarties 2.2.1 p., pakeistas Susitarimu Nr. 1), ir generuoti bei uždirbti pajamas nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. Pagal Banko, Agentūros ir pareiškėjo suderintą verslo planą, kurio pagrindu buvo pasirašytos Paramos ir Kredito sutartys, buvo skaičiuojama, kad Projektas per metus laiko uždirbs apie 1 mln. litų pajamų (289 620 Eur). Iš jų, pagal Kredito sutartį (jos 2.6.1 p.), 2008 metais turėjo būti Bankui atiduodama 17 200 Eur lėšų, 2009 m. – 75 600 Eur lėšų, 2010 m. – 163 500 Eur lėšų, 2011 m. – 217 800 Eur lėšų, 2012 m. – 162 900 Eur lėšų. Dėl Agentūros neteisėtų veiksmų kreditas Bankui grąžintas nebuvo įvardintais ir visų šalių Paramos ir Kredito sutartimis nustatytais terminais.

29. Pareiškėjas nurodo, kad Paramos sutartis 2009 m. birželio 26 d. pranešimu dėl Paramos sutarties nutraukimo buvo neteisėtai nutraukta. Tokiais veiksmais NMA neteisėtai atsisakė vykdyti Paramos sutartį ir verslo planą, atitikusį visus būsimo Projekto gyvybingumo kriterijus. Pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, Agentūra, atsisakydama vykdyti Paramos sutartį, siekdama neišmokėti prašomos paramos dalies, suklaidino Ministeriją, Europos Komisiją, FNTT, tuo vėl atlikdama neteisėtus veiksmus, prieštaraujančius ne tik Lietuvos, tačiau ir Europos Sąjungos teisės aktams. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl aplinkybių, iš kurių buvo kildinama žala, nepagrįstai įvertino teismo sprendimų vykdymą – aplinkybes, iš kurių žala skunde nebuvo kildinama.

30. Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. atlikta patikra buvo pakartotinė, jau 2008 m. atliktos patikros metu nebuvo nustatyta jokių Projekto pažeidimų ir pirmoji paramos dalis turėjo būti išmokėta ne vėliau kaip iki 2008 m. balandžio 28 d. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai dėl neva tinkamo Agentūros sprendimo vykdymo atmestini, kaip visiškai nepagrįsti – pakartotinė patikra buvo atlikta tik Agentūrai vilkinant pirmosios paramos dalies, kuri turėjo būti išmokėta dar 2008 m., išmokėjimą, o visus prašomus dokumentus Agentūra visuomet turėjo, nes pareiškėjas visus dokumentus visuomet teikdavo.

31. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai, neva Agentūra tinkamai vykdė teismo sprendimus atmestini, kadangi teismo sprendimų vykdymas yra neteisėtai nutrauktos Paramos sutarties pasekmė. Agentūra ir Ministerija, suklaidinusi Europos Komisiją, neužtikrinusi, jog parama pareiškėjui būtų išmokėta laiku, pažeidė Europos Sąjungos paramos lėšų administravimo taisyklių, Europos Sąjungos reglamentų nuostatas. Jeigu Agentūra ir Ministerija laiku būtų atlikusios joms priklausančius veiksmus ir susilaikiusios nuo neteisėtų administracinių aktų priėmimo, laikęsi Paramos sutarties ir verslo plano, pareiškėjas laiku, 2008 m. rugsėjo – 2012 m. rugpjūčio mėn. būtų sumokėjęs Bankui 637 000 Eur, ir tai yra jo tiesioginiai nuostoliai, patirti Agentūrai ir Ministerijai tinkamai neįvykdžius pareigų ir atlikus šiuos neteisėtus veiksmus.

32. Pareiškėjo nuomone, Agentūra, siekdama atsisakyti Paramos sutarties vykdymo, informavo FNTT apie galbūt nusikalstamą pareiškėjo veiką ir atsisakė išmokėti paramos lėšas remdamasi dar ir tuo, kad neva vyksta ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu. Tokiu būdu buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Teismas, bylos nagrinėjimo metu neįsigilinęs, jog valstybę atstovauja tam neįgaliotas atstovas, parodė, jog pareiškėjo skundas bus atmestas, tuo pažeistas Konvencijos 13 straipsnis.

33. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Ministerija nurodo, kad palaiko poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teisme. Teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė, ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai išaiškino ir pritaikė proceso ir materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

35. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Agentūra nurodo, kad 2014 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį įvykdė, vykdė visas teisės aktuose numatytas pareigas ir neatliko jokių veiksmų, kuriuos įstatymai draudė atlikti, o vykdydama teismo sprendimą vadovavosi teisės aktais. Teismų sprendimuose, kuriais panaikintas Agentūros sprendimas, nebuvo konstatuoti neteisėti Agentūros ar jos darbuotojų veiksmai. Teismas sprendimuose tik konstatavo, kad Agentūros priimtas sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes nepakankamai pagrįstas, ir į administracinį sprendimą nebuvo perkelti visi pareiškėjo nustatyti pažeidimai. Tai teismo nuomonė dėl sprendimo pagrįstumo, jokių kitų Agentūros neteisėtų veiksmų ar netinkamo veikimo / neveikimo nebuvo nustatyta. Pareiškėjo paraiškoje nurodytos gautinos pajamos iš Projekto yra tik hipotetinės, galbūt būtų buvę gautos, jei Projektas būtų buvęs įvykdytas tinkamai ir laiku. To paskaičiuoti dabar nėra galimybės, o pagal formuojamą teismų praktiką, hipotetinės pajamos, pagrįstos prielaidomis negali būti priteisiamos. Agentūra nėra atlikusi pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjas taip pat nepatyrė jokios realios žalos, todėl nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi nėra visų sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. NMA nuomone, prejudicinę galią šioje administracinėje byloje turi 2019 m. vasario 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurioje buvo konstatuota, jog Agentūros veiksmai negali būti pagrindu civilinei atsakomybei kilti, patvirtinta, kad Agentūra po teismo sprendimo įsiteisėjimo veikė nepažeisdama gero (atsakingo) administravimo reikalavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį.

38. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra nustatytos būtinosios viešosios deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys) valstybės atsakomybei kilti, todėl žalos atlyginimas negalimas nesant tam teisinio pagrindo.

39. N. M. su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti – priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai 1 326 691,33 Eur turtinės žalos atlyginimą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad nėra nustatytos sąlygos viešojo administravimo subjekto atsakomybei kilti.

40. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad panašų ginčą nagrinėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas (2017 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1480-821/2017 (pagal pareiškėjo N. M. patikslintą skundą dėl žalos priteisimo, atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, UAB „Medicinos bankas“)) ir apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019 (pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ dėl turtinės žalos priteisimo)).

41. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje N. M. patirtą žalą sudaro Banko prašomų priteisti palūkanų dydis (202 821,47 Eur), netesybos (9 779,59 Eur), nuostolių atlyginimas (627,27 Eur), prarastos pareiškėjo asmeninio turto lėšos (12 743 Eur), negautos pajamos, kurios buvo apskaičiuotos pagal Agentūros, Banko ir pareiškėjo suderintą verslo planą 2012–2015 m. (868 860 Eur), negautos pajamos pagal verslo planą 2009–2012 m. (231 860 Eur), iš viso 1 326 691,33 Eur. Kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019 pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų Agentūros ir Ministerijos veiksmų nutraukiant Paramos sutartį ir pirmos paramos dalies nemokėjimo Bankui nėra grąžintas 637 000 Eur kreditas, taip pat patyrė nuostolius, susijusius su nebaigtu Projektu, kuriuos sudaro jo negautos pajamos, susijusios su pelnu. Pagal Agentūros, pareiškėjo ir Banko suderintą verslo planą, atitikusį visus gairių reikalavimus, buvo skaičiuojama, kad Projektas per metus laiko uždirbs apie 1 mln. litų pajamų. Iš jų, pagal Kredito sutartį (2.6.1 p.) 2009 m. buvo planuota atiduoti 75 600 Eur lėšų, 2010 m. – 163 500 Eur lėšų, 2011 m. – 217 800 Eur lėšų, 2012 m. – 162 900 Eur lėšų. Jeigu Projektas būtų įgyvendintas nuo 2009 m., iki šios dienos pareiškėjas būtų uždirbęs apie 55 027 Eur lėšų. Bendra patirta turtinė žala sudaro 692 027 Eur.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019 pažymėjo, kad tik teismas, vykdydamas teisingumą, gali įvertinti veiksmus taikydamas teisės principus, aiškindamas teisę, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad Agentūros veiksmai yra neteisėti vien dėl to, kad jos sprendimas panaikintas. Šiuo atveju konstatuotinas neproporcingai griežtų teisinių pasekmių taikymo dėl pareiškėjo teisę pažeidžiančių veiksmų faktas, kuris teisėjų kolegijos nepripažįstamas neteisėtais veiksmais deliktiniuose teisiniuose santykiuose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti Agentūros neteisėtų veiksmų, todėl nėra teisinio pagrindo valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat teismas pažymėjo, kad Agentūra po teismo sprendimo įsiteisėjimo veikė nepažeisdama gero (atsakingo) administravimo reikalavimų, tuo pačiu nėra teisinio pagrindo konstatuoti jos neteisėtų veiksmų. Taigi dėl Paramos sutarties vykdymo nutraukimo ir Agentūros veiksmų po sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-916/2014 priėmimo) iki paramos dalies išmokėjimo jokie Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos neteisėti veiksmai anksčiau minėta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi nebuvo nustatyti.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

44. Kadangi šioje byloje pareiškėjas viešojo administravimo subjekto padarytą žalą kildina iš tų pačių neteisėtų veiksmų (Paramos sutarties nutraukimo), darytina išvada, jog nėra vienos iš būtinų sąlygų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, dėl ko nagrinėjamu atveju viešoji deliktinė atsakomybė negalima.

45. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog patyrė nuostolius, susijusius su nebaigtu Projektu, kuriuos sudaro jo negautos pajamos pagal verslo planą. Analogiško pobūdžio patirti nuostoliai buvo įvardyti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-330-415/2019. Nors ir pateikti skirtingi žalos (negautų pajamų) dydžiai (skaičiavimai), tačiau vertintina, kad šioje dalyje kilęs ginčas yra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teisėjų kolegijos nuomone, abiejose administracinėse bylose skundo pagrindai ir pareiškėjo reikalavimai yra tapatūs, todėl pateikti skundai šiose dalyse laikytini tapačiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatų prasme. Pagal minėto ABTĮ 103 straipsnio 2 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (žr., pvz., 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Primintina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012).

47. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikinti jo dalį, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl negautų pajamų pagal verslo planą, ir šią administracinės bylos dalį nutraukti, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesta N. M. skundo dalis dėl reikalavimo priteisti negautas pajamas pagal verslo planą, ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė