2025-06-04 Nr. AB-9813-3-61-3-05022-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-734-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05022-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Pamario kopa“, uždarosios akcinės bendrovės „Mini molas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Saimeris“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Pamario kopa“, uždarosios akcinės bendrovės „Mini molas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Saimeris“ prašymą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pamario kopa“, UAB „Mini molas“ ir UAB „Saimeris“ (toliau visi kartu – ir pareiškėjai, Bendrovės) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, (toliau – ir skundas) ir prašė priteisti UAB „Pamario kopa“ iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Ministerija, ŽŪM) 424 578,00 Eur žalos atlyginimo, o UAB „Mini molas“ ir UAB „Saimeris“ solidariai iš Ministerijos – 944 279,00 Eur žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Bendrovės yra ūkio subjektai, virš 20 metų nepertraukiamai vykdančios komercinės žvejybos veiklą Baltijos jūros priekrantės žvejybos baruose, t. y. žuvų išteklių naudotojai, kuriems yra suteikti leidimai žvejoti verslinės žvejybos įrankiais. UAB „Pamario kopa“ vykdo komercinės žvejybos veiklą Baltijos jūros priekrantės 15-ojo žvejybos baro ribose, o UAB „Mini molas“ ir UAB „Saimeris“ – 16-ojo žvejybos baro ribose. Bendrovės ne savo pasirinkimu buvo priskirtos tam tikriems žvejybos barams.

2.2. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos, kurios suskirstytos į 29 atskirus barus, kiekvieną iš jų identifikuojant pagal atskirą aprašymą, taškų krante koordinates ir taškų jūroje koordinates. 15-ojo žvejybos baro ribos sudarė – 6.394041 kv. km plotą, o 16-ojo žvejybos baro ribos – 5.138829 kv. km plotą. Žemės ūkio ministrui priėmus 2009 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. 3D-428 „Dėl Žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Pakeitimo įsakymas), 15-ojo žvejybos baro ribos sumažėjo 1.162344 kv. km plotu (maždaug 18 proc.), o 16-ojo žvejybos baro ribos atitinkamai 2.680413 kv. km plotu (maždaug 52 proc.). 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų plotai (toliau – ir ginčo plotai) buvo sumažinti be ūkio subjektų sutikimo ir nuostolių kompensavimo, pareiškėjai neteko galimybės žvejoti tam tikruose reikšminguose Baltijos jūros priekrantės plotuose. Prarasta galimybė žvejoti tam tikrose teritorijose savaime sukėlė žalą, kadangi tokiu būdu buvo neteisėtai apribotos pareiškėjų ūkinės veiklos galimybės.

2.3. Pareiškėjai 2022 m. rugsėjo 8 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją dėl Pakeitimo įsakymu sumažėjusių ginčo plotų ir prašė apskaičiuoti ir atlyginti nuostolius už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 24 d. (Pakeitimo įsakymo įsigaliojimo data) iki prašymo pareiškimo dienos. Ministerija 2022 m. lapkričio 29 d. pateikė atsakymą, kuriame pripažino, kad Baltijos jūros priekrantės 15–16 žvejybos barų ribos buvo susiaurintos, pripažino, kad tai galėjo lemti tokios priežastys kaip uosto plėtra, saugios laivybos užtikrinimas ar kt., tačiau nenustatė teisinio pagrindo išmokėti kompensacijas. Sumažėjęs barų plotas atitinkamai lemia ir sumažėjusį žvejybos įrankių naudojimą: pavyzdžiui, netekus galimybės faktiškai vykdyti veiklą tam tikrose teritorijose (plotuose), pareiškėjai negali tiesti tam tikro ilgio ir pločio žvejybinių tinklų, sumažėja galimas tokių tinklų įrengimo kiekis (skaičius), kas tiesiogiai riboja ūkio subjektų ekonominį vystymąsi ir daro neigiamą poveikį ūkio subjektų ūkinės veiklos rezultatams. Ministerijos 2022 m. lapkričio 29 d. raštas patvirtina tiek pareiškėjams, tiek ir kitiems verslinės žvejybos rinkoje veikiantiems ūkio subjektams žinomas aplinkybes, kad tikrosios priežastys, dėl kurių buvo sumažinti žvejybos plotai, yra susijusios su išimtinai valstybės valdomos įmonės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ (toliau – ir Direkcija) ūkine-komercine veikla ir interesais. Pareiškėjams sukelta žala dėl prarastos galimybės vykdyti ūkinę veiklą yra tiesioginis Ministerijos neteisėtų veiksmų rezultatas.

2.4. Ministerijos veiksmai priimant Pakeitimo įsakymą, kuriuo sumažintos tik 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribos, kai visų likusių žvejybos barų ribos nebuvo sumažintos jokia apimtimi, yra neteisėti dėl prieštaringumo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui. Šį faktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo dar 2010 m. gegužės 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-539/2010. Ministerijos veiksmų neteisėtumas pasireiškia ydingu teisiniu reglamentavimu ir jo taikymu, tokiu būdu darant neigiamą poveikį pareiškėjų ekonominiam augimui bei ribojant sąžiningą konkurenciją, taip pat ir pasyviais veiksmais daugybę metų nekeičiant Konkurencijos įstatymui prieštaraujančio reguliavimo. Ministerija ne tik sumažino žvejybos barų ribas, bet ir neužtikrino sąžiningos konkurencijos tarp ūkio subjektų, veikiančių Baltijos jūros priekrantės žvejybos baruose. Sumažinus tik ginčo plotus, buvo privilegijuoti tie ūkio subjektai, kurie dar iki žvejybos barų sumažinimo ūkinę veiklą vykdė likusiuose baruose, kurių teritorija nebuvo sumažinta.

2.5. Pareiškėjai įgijo teisę Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio pagrindu gauti nuostolių atlyginimą, kadangi galimybės žvejoti neteko dėl valstybės valdžios institucijos sprendimo sumažinti Baltijos jūros priekrantės 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribas. Nagrinėjamu atveju nėra jokių išimčių (Žuvininkystės įstatymo 6 str.), dėl kurių atsakovas galėtų būti atleistas nuo pareigos atlyginti Bendrovių patirtus nuostolius, nes ŽŪM 2022 m. lapkričio 29 d. raštas patvirtina, kad ginčo plotų ribos buvo sumažintos ne žvejybos reglamentavimo tikslais. ŽŪM galėjo protingai numanyti pareiškėjų patirtinus nuostolius. Tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patiriamų nuostolių yra priežastinis ryšys, o neigiami padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų.

2.6. Pareiškėjai kreipėsi į turto ir verslo vertintoją UAB „Vertinimo partneriai“, prašydami apskaičiuoti kompensacijų dydžius pagal pateiktą patikslintą skundą dėl žalos atlyginimo, netekus galimybės žvejoti Baltijos jūros priekrantės 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų sumažintose ribose laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 24 d. iki 2023 m. gegužės 5 d. UAB „Vertinimo partneriai“ 2023 m. rugpjūčio 3 d. pateikė pareiškėjams nuostolių apskaičiavimo pažymą dėl žvejybos kompensacijų sumos. Apskaičiuotos žvejybos kompensacijų sumos už periodą nuo 2009 m. birželio 24 d. iki 2023 m. gegužės 5 d. sudaro: 15-ame bare – 424 578 Eur; 16-ame bare – 944 279 Eur.

3. Pareiškėjai papildomai paaiškino, jog Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2023 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 2E/2023-727 „Dėl 16 žvejybos baro ribų patikslinimo“ (toliau – ir 2023 m. lapkričio 3 d. raštas) kreipėsi į pareiškėjus UAB „Mini molas“ ir UAB „Saimeris“ nurodydama, kad siekiant užtikrinti saugią laivybą Klaipėdos uosto akvatorijoje, Tarnyba stabdo žvejybą Baltijos jūros priekrantės 16-ojo baro dalyje, kuri patenka į žvejybos baro 16 keitimo schemą. AB „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos prašė kreiptis į Žemės ūkio ministeriją su prašymu inicijuoti Įsakymo pakeitimą dėl 16 žvejybos baro ribų, siekiant išlaikyti šiuo metu esantį tą patį 500 metrų saugų atstumą nuo naujai suformuoto Klaipėdos valstybinio jūrų uosto išorinio laivybos kanalo (naujos vedlinės) ribų tam, kad ir toliau būtų užtikrintas laivybos ir žvejybos barų saugumas. Nei iš ŽŪM, nei iš Tarnybos, ar Direkcijos bei Susisiekimo ministerijos pareiškėjai nėra gavę jokių pasiūlymų, kaip galėtų būti kompensuoti nuostoliai, kurie atsiras dar labiau sumažinus 16-ojo žvejybos baro ribas, bei nuostoliai, kurie pareiškėjams yra susidarę dėl ginčo plotų sumažinimų. Ministerija (o taip pat ir Tarnyba, Direkcija, Susisiekimo ministerija) supranta įstatyme nustatytą pareigą kompensuoti pareiškėjams nuostolius už prarastą (ženkliai apribotą) galimybę vykdyti verslinės žvejybos veiklą žvejybos baruose, o jos oficiali pozicija (neva ŽŪM jokių nuostolių atlyginti neprivalanti) nėra tikra ir sąžininga. Iš pateikto Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos 2018 m. vasario 27 d. posėdžio protokolo (toliau – ir Protokolas) ir poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir PAV) sprendimo turinio matosi, kad visi motyvai, dėl kurių mažinami pareiškėjų žvejybos barų plotai, niekaip nėra susiję su žvejybos reglamentavimo priemonėmis.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjai papildomai paaiškino, jog kreipėsi į Žvejų asociaciją, į įvairias institucijas, bandė rasti kompromisą dėl žvejybos plotų sumažinimo, Susisiekimo ministerija siūlė kompensuoti nuostolius, tačiau realiai nieko nebuvo daroma, pareiškėjai patiria nuostolius, pažeidimas tęstinis.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Žemės ūkio ministerijos, (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

5.1. ŽŪM nevykdė ir nevykdo veiklos, dėl kurios žuvų išteklių naudotojai galėjo patirti nuostolių, o tik atlieka reguliavimo funkciją, kylančią iš Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo. Pareiškėjai turėjo galimybę pateikti skundą dėl Pakeitimo įsakymo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje numatytą apskundimo teisę, tačiau to nepadarė. Pakeitimo įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 27 d. galiojusi redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris Ministerijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai suteikė kompetenciją atlikti valstybinį reguliavimą organizuojant žuvų išteklių atkūrimą ir žuvininkystės tyrimus žuvininkystės vandens telkiniuose. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. gegužės 21 d. nutartyje nurodžius, kad Žemės ūkio ministro Įsakymu Baltijos jūros priekrantę suskirsčius į žvejybos barus ir Įsakymu patvirtinus tokių barų ribas, pagal Įsakymą priekrantėje žvejojančioms įmonėms leidžiant užsiimti versline žvejyba tik tame priekrantės bare, kuriam įmonė priskirta, Konkurencijos tarybai tokį teisinį reguliavimą pripažinus prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui, 2010 m. lapkričio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 2, 3, 4, 10, 12, 14, 18, 22, 23, 24, 26, 261, 262, 263, 265, 2611, 2614, 2615, 2617, 2618, 2619, 27, 29 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 221 straipsniu ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymas, kuriuo Žuvininkystės įstatymas buvo papildytas priekrantės žvejybos zonos ribų, priekrantės žvejybos barų ribų ir žvejybos įrankių ženklinimo tvarkos nustatymu, todėl atmestini skundo argumentai dėl bylos nagrinėjimo metu nepakitusio teisinio reguliavimo.

5.2. Ministerijos duomenimis, po Pakeitimo įsakymo priėmimo, pareiškėjų kasmet pagaunamos žuvies kiekis ženkliai nesumažėjo, o kai kuriais metais net žymiai didėjo. Atskirų įmonių kasmet pagaunamos žuvies kiekio svyravimai negali būti siejami vien su žvejybos barų ribų pakitimu, nes bendras visų priekrantėje žvejojančių įmonių pagaunamos žuvies kiekis kasmet svyruoja. Pareiškėjams išliko teisė naudoti tą patį skaičių žvejybos įrankių.

5.3. Pareiškėjų nurodomos Nuostolių, patirtų netekus žvejybos galimybių (taip pat ir terminuotai) dėl kitų asmenų veikos, apskaičiavimo ir įkainių nustatymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 3D-659, (toliau – ir Taisyklės) neaktualios ir negali būti taikomos, apskaičiuojant pareiškėjų galimai patirtą žalą. Pareiškėjai nepagrindžia ir neįrodo žalos atsiradimo bei jos dydžio jokiais dokumentais ar kitokiais įrodymais, todėl neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio tarp Pakeitimo įsakymo priėmimo ir žalos atsiradimo bei, ar pareiškėjų nurodyta žala yra visa apimtimi tiesiogiai susijusi su Pakeitimo įsakymo įsigaliojimu. Nuo Pakeitimo įsakymo priėmimo yra praėję daugiau nei 13 metų, todėl yra pasibaigęs tiek ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio skundo pateikimo terminas, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas 3 metų ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas.

6. Atsakovo atstovas papildomai paaiškino, jog pareiškėjų pateiktame Tarnybos 2023 m. lapkričio 3 d. rašte ir pridėtuose dokumentuose aprašomos aplinkybės niekaip nesusiję su teisminio ginčo aplinkybėmis ir dalyku. Tarp Tarnybos 2023 m. lapkričio 3 d. rašte aprašomų aplinkybių ir Pakeitimo įsakymo nėra jokių sąsajų, o nuo bylos aplinkybių ir pareiškėjų 2023 m. lapkričio 3 d. rašte aprašomų aplinkybių yra praėjęs didelis laiko tarpas (daugiau nei 13 metų), kas parodo, kad minimos aplinkybės nėra tarpusavyje susijusios. Pareiškėjai nenurodo jokių Žemės ūkio ministerijos priimtų teisės aktų ar sprendimų, susijusių su aprašoma situacija. Pareiškėjai rašte bando tapatinti Ministeriją su Susisiekimo ministerija, Direkcija ir kitais valstybiniais subjektais. Ministerija nėra atsakinga už kitų subjektų priimamus sprendimus.

7. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai nurodė, jog pareiškėjai neskundė Pakeitimo įsakymo, Ministerija nesumažino jokių žvejybos barų ribų, ji nėra tinkamas atsakovas, o aptariami nuostoliai dėl jūrų uosto plėtros galėtų būti priteisiami nebent nuo 2023 metų.

II. 8. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjų Bendrovių skundą.

9. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

9.1. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ buvo nustatytos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos. Jos buvo suskirstytos į 29 atskirus barus, kiekvieną iš žvejybos barų identifikuojant pagal atskirą aprašymą, taškų krante koordinates ir taškų jūroje koordinates. Pagal Įsakymą buvo nustatytos ir Baltijos jūros priekrantės 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribos. Dėl šių žvejybos barų ribų identifikavimo ginčo byloje nėra.

9.2. Žemės ūkio ministras 2009 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 3D-428 „Dėl žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ pakeitimo“ pakeitė ginčo plotus ir iš 6.394041 kv. km ploto 15-ojo žvejybos baro ribų po Pakeitimo įsakymu patvirtintų naujų ribų identifikavimo plotas liko 5.231697 kv. km, iš 16-ojo žvejybos baro ribų 5.138829 kv. km liko 2.458416 kv. km plotas.

9.3. Pareiškėjai 2022 m. rugsėjo 8 d. prašymu „Dėl Lietuvos Respublikos Baltijos jūros priekrantės žvejybos 15–16 barų ribų keitimo 2009 metais ir dėl patirtos žalos 15–16 žvejybos barų žvejybinių įmonių savininkams kompensacijos išmokėjimo“ kreipėsi į Ministeriją.

9.4. Ministerijoje 2022 m. spalio 17 d. buvo gautas pareiškėjų prašymas atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius, kurie atsirado dėl Pakeitimo įsakymu sumažintų barų ribų, vadovaujantis Taisyklėmis.

9.5. Ministerija 2022 m. lapkričio 29 d. atsakyme pareiškėjams nurodė: „Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatančiu, kad žuvų išteklių naudotojai turi teisę gauti nuostolių atlyginimą, jeigu galimybės žvejoti netenkama (taip pat ir terminuotai) dėl valdžios institucijų, valstybės ar savivaldybės įmonių ar įstaigų ūkinės veiklos, taip pat ir dėl atliekamos jų užsakymu, išskyrus atvejus, kai galimybės žvejoti netenkama dėl nustatytų žvejybos reglamentavimo priemonių. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 2009 m. sausio 1 d.–2010 m. lapkričio 26 d. galiojusios suvestinės redakcijos 12 straipsnis numatė teisės žvejoti pasibaigimo pagrindus, o šio straipsnio 2 dalis numatė, kad „jeigu žvejybos galimybių netenkama (taip pat ir terminuotai) dėl kitų asmenų veikos, patirtų nuostolių apskaičiavimo tvarką bei įkainius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Patirtų nuostolių kompensavimo laikinai arba visam laikui netekus galimybės žvejoti dėl trečiųjų asmenų veiklos tvarka ir įkainiai nustatyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. gruodžio 3 d. įsakymu patvirtintose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 4 punktą, skaičiuojant nuostolius naudojama pajamų apimtis už vieną žvejybos pastangą, t. y. per vieną žvejybos dieną 30 metrų ilgio statomu tinklaičiu. Vienas iš kompensacijos sumos apskaičiavimo dėmenų – dienų, kuriomis buvo sustabdyta žvejyba dėl kitų asmenų veikos, skaičius, bet ne didesnis už 3 paskutinių metų tą mėnesį įmonės žvejybos dienų vidurkį“. Ministerija atsakyme pareiškėjams taip pat nurodė, kad pakeitus Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribas (net ir jas susiaurinus), ūkio subjektai teisės vykdyti verslinės žvejybos veiklą tuose žvejybos baruose neprarado, t. y. žvejyba tuose baruose stabdoma nebuvo, dėl to neatsirado teisinio pagrindo taikyti Taisykles ir išmokėti kompensacijas ūkio subjektams“.

9.6. Ministerijoje 2023 m. kovo 15 d. buvo gautas dar vienas pareiškėjų (jų atstovo advokato) pateiktas prašymas. Ministerija, įvertinusi prašymo turinį, nusprendė, jog jis analogiškas pirmajam, todėl prašymą paliko nenagrinėtą.

9.7. Pareiškėjai 2023 m. balandžio 13 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašė priteisti iš atsakovo, atstovaujamo Žemės ūkio ministerijos, žalos atlyginimą.

10. Teismas vadovavosi ABTĮ, CK nuostatomis ir nustatė, kad pareiškėjos atsakovo neteisėtus veiksmus sieja su Pakeitimo įsakymu, kuriuo sumažintos tik 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribos, tačiau visų likusių 27 žvejybos barų ribos nebuvo visiškai sumažintos. Teismas nustatė, kad Pakeitimo įsakymas, keičiantis Įsakymą, buvo priimtas, atsižvelgiant į Žuvininkystės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustačiusį Ministerijai kompetenciją atlikti valstybinį reguliavimą, organizuoti žuvų išteklių atkūrimą ir žuvininkystės tyrimus žuvininkystės vandens telkiniuose, organizuoti ir vykdyti žuvų išteklių išsaugojimą ir kontrolę jūrų vandenyse. Teismas sprendė, kad Ministerija, priimdama Pakeitimo įsakymą, veikė pagal savo kompetenciją, įgyvendindama žuvininkystės sektoriaus valstybinį valdymą, teisės aktų nepažeidė, todėl nenustatė pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus (ar neveikimo).

11. Pasisakydamas dėl žalos, teismas vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, nuosekliai suformuota teismų praktika bylose dėl žalos atlyginimo, Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 12 straipsnio (2009 m. sausio 1 d.–2010 m. lapkričio 26 d. redakcija) 1, 2 dalimis, Taisyklių 4 punktu ir nustatė, kad pareiškėjai reikalauja priteisti iš atsakovo žalą už 15 metų. Pagal Taisyklių 2 punktą, žuvų išteklių naudotojai gali tikėtis nuostolių atlyginimo tuo atveju, jei jie neteko žvejybos galimybių ir patyrė nuostolius dėl asmenų veikos. Teismas pažymėjo, kad pakeitus Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribas (net ir jas susiaurinus), ūkio subjektai teisės vykdyti verslinės žvejybos veiklą tuose žvejybos baruose neprarado, t. y. žvejyba tuose baruose stabdoma nebuvo nei laikinai, nei neterminuotai, todėl sprendė, jog neatsirado teisinio pagrindo taikyti Taisykles ir skaičiuoti bei išmokėti kokias nors kompensacijas ūkio subjektams. Teismas sutiko su atsakovo atstovo argumentais, kad atskirų žuvininkystės įmonių kasmet pagaunamos žuvies kiekio svyravimai negali būti tiesiogiai siejami vien su žvejybos barų ribų pasikeitimais, nes bendras visų priekrantėje žvejojančių įmonių pagaunamos žuvies kiekis kasmet svyruoja. Teismas nenustatė, kad Žemės ūkio ministerija būtų vykdžiusi kokią nors veiklą, dėl kurios žuvų išteklių naudotojai galėjo patirti nuostolių.

12. Kadangi nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, teismas priėjo prie išvados, jog nėra ir priežastinio ryšio tarp Pakeitimo įsakymo priėmimo ir žalos pareiškėjams atsiradimo. Teismas nenustatė pagrindo teigti, kad pareiškėjų nurodyta žala yra tiesiogiai susijusi su Pakeitimo įsakymo įsigaliojimu ir su tuo susijusiais Žemės ūkio ministerijos veiksmais. Teismas pažymėjo, jog priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nebuvimą byloje taip pat patvirtina pateiktas Susisiekimo ministerijos susirašinėjimas (2023 m. gruodžio mėn. raštas „Dėl žvejybos barų ribų patikslinimo“), iš kurio matyti, jog ŽŪM net nebuvo įtraukta svarstant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto laivybos kanalo tobulinimo darbų, poveikio aplinkai vertinimo procesą. Raštu siūlyta inicijuoti tam tikrus teisės normų pakeitimus, dialogo būdu ieškoti sprendimo dėl galimų kompensavimo būdų dėl sumažintų žvejybos barų teritorijų. Teismas nusprendė, kad Ministeriją nėra tas subjektas, kuris gali būti laikomas atsakingu už pareiškėjų prašomus atlyginti nuostolius, sumažėjus jų žvejybiniams plotams.

13. Teismui atmetė pareiškėjų reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepasisakė dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kurie, teismo vertinimu, nekeičia sprendime padarytos išvados.

III. 14. Pareiškėjai Bendrovės apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, priteisiant UAB „Pamario kopa“ iš atsakovo 424 578 Eur žalos atlyginimo bei solidariai UAB „Mini molas“ ir UAB „Saimeris“ iš atsakovo 944 279 Eur žalos atlyginimo.

15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, aptaria skundžiamo teismo sprendimo motyvus ir nesutikimą su jais grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Atsakovo atstovo veiksmai patvirtina, kad 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribos buvo sumažintos (pakeistos) ne žvejybos reguliavimo priemonių tikslais, o su tikslu užtikrinti valstybei priklausančios Direkcijos veiklą, paties Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtrą ir laivybą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ŽŪM, priimdama reguliavimą, kuriuo buvo sumažinti ginčo plotai, veikė pagal kompetenciją. Aptarus Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą, laikomasi pozicijos, kad žuvų išteklių naudotojai turi teisę gauti nuostolių atlyginimą net ir tais atvejais, kai galimybės žvejoti netenkama, be kita ko, dėl valdžios institucijų, valstybės ar savivaldybės įmonių ar įstaigų ūkinės veiklos, taip pat ir dėl veiklos, atliekamos jų užsakymu.

Žuvininkystės įstatymas numato vienintelę išimtį – tai atvejai, kai galimybės žvejoti netenkama dėl nustatytų žvejybos reglamentavimo priemonių (Žvejybos įstatymo 6 str.). ŽŪM 2022 m. lapkričio 29 d. raštu pripažino, kad ginčo plotų pakeitimą galėjo lemti objektyvios priežastys (uosto plėtra, saugios laivybos užtikrinimas ar kt.), neginčijo tikėtinų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto interesų. AB „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ 2008 m. spalio 30 d. Privalomas jūros uosto kapitono įsakymas Nr. KN6 nustatė navigacines apsaugos zonas ir uždraudė verslinę žuvininkystę būtent toje dalyje 15-ojo ir 16-ojo žvejybos baro, dėl kurių buvo priimtas Pakeitimo įsakymas.

ŽŪM teikiamos žvejybos barų sumažinimo priežastys nesusijusios su žvejybos reglamentavimo priemonėmis ir tikslais, numatytais Žuvininkystės įstatyme. Ministerijos nurodytos aplinkybės nepanaikina atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjams jų patirtus nuostolius. Siekį užtikrinti saugią laivybą Klaipėdos uosto akvatorijoje, dar labiau sumažinant 16-ojo baro ribas, patvirtina Tarnybos 2023 m. lapkričio 3 d. raštas, prie jo pridėtas Direkcijos 2023 m. spalio 30 d. raštas, kuriuo Susisiekimo ministerijos prašoma kreiptis į ŽŪM dėl Įsakymo pakeitimo dėl 16-ojo žvejybos baro ribų pagal schemą patikslinimo.

Teismas buvo suklaidintas atsakovo atstovo, neva ginčo plotų sumažinimas buvo nulemtas žvejybos reglamentavimo priemonių įgyvendinimo. Aptarus Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, 3–4 straipsnius, daroma išvada, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas ir AB „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ priklauso valstybei, o uosto paskirtį sudaro su laivyba susijusios ūkinės-komercinės veiklos vykdymas.

15.2. Teismo išvada, kad ŽŪM, priimdama Pakeitimo įsakymą, veikė savo kompetencijos ribose, nepagrįsta objektyviais duomenimis. ŽŪM pagal iki 2010 m. lapkričio 27 d. galiojusią Žuvininkystės įstatymo redakciją neturėjo teisės keisti priekrantės ir Kuršių marių žvejybos barų ribų, o Pakeitimo įsakymas priimtas 2009 m. birželio 15 d. Iš teismui teikto Protokolo ir PAV sprendimo turinio matyti, kad visi motyvai, dėl kurių mažinami ginčo plotai, niekaip nėra susiję su žvejybos reglamentavimo priemonėmis ir tikslais. ŽŪM procesiniuose dokumentuose negebėjo paaiškinti ginčo plotų mažinimo tikslingumo.

15.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nebuvo nustatyta, jog atsakovo atstovas savo veiksmais būtų pažeidęs kokius nors teisės aktus. Atsakovas ignoravo Konkurencijos tarybos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus sprendimus (2010 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-539/10) analogiškais ginčo klausimais. Atsakovo atstovas, nepašalindamas ydingo reglamentavimo, nulėmusio žvejybos barų ribų sumažinimą, elgėsi neteisėtai ir, be kita ko, pažeidė Konkurencijos įstatymo bei CK nuostatas, nustatant skirtingas verslo sąlygas toje pačioje srityje veikiantiems asmenims ir aiškiai diskriminuojant 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų žvejus.

15.4. Teismas neatsižvelgė į reikšmingas faktines aplinkybes, kad tiek atsakovo atstovas, tiek kitos valstybės institucijos ir įmonės gerai supranta atsakovo pareigą su pareiškėjais atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. kompensuoti pareiškėjų patirtą žalą dėl prarastos galimybės vykdyti verslinės žvejybos veiklą reikšmingose žvejybos barų ribų teritorijose (Susisiekimo ministerijos 2023 m. gruodžio mėn. raštas). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu tvirtino, jog atsakovas nuostolius turėtų atlyginti, tačiau to negali padaryti dėl neva suėjusio ieškinio senaties termino. Pažymėta, jog pažeidimas tęstinis, todėl ieškinio senaties terminas kasdien atsinaujina (CK 1.127 str. 5 d.).

15.5. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų patirtos žalos fakto ir jos dydžio, padarė nepagrįstą išvadą, kad žvejyba ginčo plotuose nebuvo stabdoma nei laikinai, nei neterminuotai. Byloje yra pakankamai įrodymų (Pakeitimo įsakymas), kad pareiškėjai, sumažinus ginčo plotus, faktiškai ir neterminuotai neteko galimybės vykdyti verslinės žvejybos veiklą itin reikšminguose žvejybos plotuose. Sumažėjęs ginčo plotas atitinkamai lemia ir sumažėjusį žvejybos įrankių naudojimą. Atsakovas neginčijo šių aplinkybių. Reikšmingas žvejybos barų ribų sumažinimas savaime patvirtina, kad dėl sumažėjusio ploto neįmanoma pagauti tuos pačius žuvies išteklius.

15.6. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ŽŪM yra atsakinga ne tik už veiklą, kurią vykdo asmeniškai, bet ir už veiklą, kuri vykdoma valstybės ar jos įmonių užsakymu ir interesais. Šiuo aspektu teismas susiaurino Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą ir ją taikė netinkamai.

15.7. Pareiškėjai pagrindė savo patirtą žalą, kurią tiesiogiai nulėmė neteisėti Ministerijos veiksmai. Aptarus Taisyklių nuostatas, pabrėžta, jog žala buvo apskaičiuota UAB „Vertinimo partneriai“ laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 24 d. iki 2023 m. gegužės 5 d.

16. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją, susijusią su Ministerijos kompetencija ir atliekama reguliavimo funkcija, Taisyklių netaikymu, neprarasta teise vykdyti verslinės žvejybos veiklą ginčo plotuose, palikta galimybe naudoti tą patį skaičių žvejybos įrankių, kasmet pagaunamu žuvies kiekiu, pakeistu teisiniu reguliavimu (atlikti Žuvininkystės įstatymo pakeitimai), pareiškėjų neskųstu Pakeitimo įsakymu, vadovaujasi ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK nuostatomis žalos atlyginimo bei ieškinio senaties taikymo aspektais, ir sutinka su teismo priimtu sprendimu. ŽŪM atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodomas žvejybos sustabdymas 16-ame žvejybos bare 2023 m. nėra susijęs su Ministerija.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos (apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 24 d. iki 2023 m. gegužės 5 d.) atlyginimo, sumažėjus pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Pamario kopa“, uždarosios akcinės bendrovės „Mini molas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Saimeris“ vykdomos komercinės žvejybos plotų riboms.

19. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjų argumentus dėl galbūt neteisėtų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Ministerijos) veiksmų (15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribų sumažinimo), sprendė, kad Ministerija, priimdama Pakeitimo įsakymą, veikė pagal savo kompetenciją, įgyvendindama žuvininkystės sektoriaus valstybinį valdymą nepažeidė teisės aktų, todėl nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjų skundą atmetė. Taip pat teismas konstatavo, jog pareiškėjai neįrodė, kad Ministerija būtų vykdžiusi kokią nors veiklą, dėl kurios žuvų išteklių naudotojai galėjo patirti nuostolių, taip pat ji nėra tas subjektas, kuris gali būti laikomas atsakingu už pareiškėjų prašomus atlyginti nuostolius, dėl to padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

20. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad teismas: neatskleidė bylos esmės; susiaurino ir pakeitė bylos nagrinėjimo dalyką; teismo išvados dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo neatitinka byloje surinktų įrodymų, šalių paaiškinimų ir teisinio reglamentavimo; neįvertino Konkurencijos tarybos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtų sprendimų, patvirtinančių, jog Konkurencijos įstatymo ir CK pažeidimai, nustatant skirtingas verslo sąlygas toje pačioje srityje veikiantiems asmenims ir diskriminuojant pareiškėjus, iki šiol nėra pašalinti.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

22. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

23. Pažymėtina, kad pareiškėjai turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos ratifikuotos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.), kurią įgyvendinant, be kita ko, turi būti užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Ši teisė detalizuojama ABTĮ, kuriame nustatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (12 str.), prireikus teismas gali pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (56 str. 4 d.). Šio įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai bei nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (ABTĮ 10 str. 1 d.), teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (ABTĮ 10 str. 2 d.), teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (ABTĮ 10 str. 3 d.).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

25. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų pareiškėjų procesinių dokumentų ir jų priedų turinio matyti, kad pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui išdėstė aplinkybes, susijusias su jų vykdoma komercinės žvejybos veikla Baltijos jūros priekrantės 15-ojo ir 16-ojo baro ribose, šių barų ribų nustatymu Įsakymu ir jų sumažinimu Pakeitimo įsakymu (15-ojo baro apie 18 proc., 16-ojo baro – apie 52 proc.) be nuostolių kompensavimo. Skunde, be kita ko, teigiama, kad: 1) 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribų sumažinimo (pakeitimo) priežastys nėra susijusios su žvejybos reglamentavimo priemonėmis ir tikslais, o atliktos siekiant užtikrinti valstybei priklausančios AB „Klaipėdos jūrų uosto direkcija“ veiklą, Klaipėdos jūrų uosto plėtrą ir laivybą, todėl pareiškėjai turi teisę į Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą nuostolių atlyginimą;

2) iki 2010 m. lapkričio 27 d. galiojusioje Žuvininkystės įstatymo redakcijoje tarp žvejybos reglamentavimo priemonių nebuvo numatytas priekrantės barų ribų nustatymas;

3) Pakeitimo įsakymu buvo sumažintos tik 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribos, kai visų likusių žvejybos barų ribos nebuvo mažinamos taip sudarant skirtingas verslo sąlygas toje pačioje srityje veikiantiems asmenims, nebuvo atsižvelgta į Konkurencijos tarnybos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dar 2010 m. gegužės 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-539/2010 pateiktus išaiškinimus, jog teisės normomis žvejybos įmonėms apibrėžus konkrečius jų žvejybos barus diskriminuojami tie versline žvejyba užsiimantys ūkio subjektai, kurie ne savo pasirinkimu priskiriami mažesniam priekrantės barui, ir atitinkamai privilegijuojami tie ūkio subjektai, kurie turi teisę žvejoti didesniame baro plote; pažymima, jog šis teisinis reglamentavimas, kuriuo priekrantėje žvejojančioms įmonėms leidžiama užsiimti versline žvejyba tik tame priekrantės bare, kuriam įmonė priskirta, iki šiol nėra pakeistas ir iki šiol nėra pašalinti Konkurencijos tarybos nustatyti pažeidimai, todėl atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, neužtikrinant tinkamo teisinio reglamentavimo;

4) dėl atsakovo veiksmų (priimto Pakeitimo įsakymo ir neteisėto neveikimo nepašalinant ydingo reguliavimo) pareiškėjai neteko galimybės žvejoti reikšminguose priekrantės žvejybos barų plotuose, o sumažėjęs barų plotas atitinkamai lemia ir sumažėjusį žvejybos įrankių naudojimą (15-ajame bare neteko teisės statyti ne mažiau kaip 2.500 metrų žvejybos tinklų vienos žvejybos (dienos) metu, 16-ajame bare – 6.250 metrų žvejybos tinklų vienos žvejybos (dienos) metu).

26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai turtinės žalos atlyginimo klausimus, be kita ko, akivaizdžiai susiejo su valstybės įsipareigojimu, prisiimtu Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu, numatančiu, kad žuvų išteklių naudotojai turi teisę gauti nuostolių atlyginimą tais atvejais, kai galimybės žvejoti netenkama dėl valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų, valstybės ar savivaldybės valdomų įmonių ūkinės veiklos, taip pat ir dėl veiklos, atliekamos jų užsakymu, išskyrus atvejus, kai galimybės žvejoti netenkama dėl nustatytų žvejybos reglamentavimo priemonių. Patirtų nuostolių apskaičiavimo tvarką ir įkainius jūrų vandenyse nustato Žemės ūkio ministerija, vidaus vandenyse – Aplinkos ministerija (Žuvininkystės įstatymo 7 str. 2 d.). Ši įstatymo norma numato, jog žuvų išteklių naudotojai turi teisę gauti nuostolių atlyginimą, kai netenka galimybės žvejoti dėl: i) valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų veiklos; ii) valstybės ar savivaldybės valdomų įmonių ūkinės veiklos; iii) taip pat dėl veiklos, atliekamos jų užsakymu. Žuvininkystės įstatymas numato vienintelę išimtį, t. y. nuostoliai nėra atlyginami tuomet, kai galimybės žvejoti netenkama dėl nustatytų žvejybos reglamentavimo priemonių. Žvejybos reglamentavimo priemonės numatytos Žvejybos įstatymo 6 straipsnyje. Ankstesnės redakcijos Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 3 dalis, numatanti žvejybos reglamentavimo priemones, nuostata apie priekrantės ir Kuršių marių žvejybos barų nustatymo žvejybos reglamentavimo priemone buvo papildyta 2010 m. lapkričio 16 d. įstatymu Nr. XI-1141, įsigaliojusiu nuo 2010 m. lapkričio 27 d.

27. Tikrinamame sprendime pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, apsiribojo konstatavimu, kad Pakeitimo įsakymas, keičiantis Įsakymą, buvo priimtas, atsižvelgiant į Žuvininkystės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustačiusį Ministerijai kompetenciją atlikti valstybinį reguliavimą, organizuoti žuvų išteklių atkūrimą ir žuvininkystės tyrimus žuvininkystės vandens telkiniuose, organizuoti ir vykdyti žuvų išteklių išsaugojimą ir kontrolę jūrų vandenyse ir sprendė, kad priimdama Pakeitimo įsakymą Ministerija veikė pagal savo kompetenciją. Kilusio ginčo kontekste vertinant paminėtus pirmosios instancijos teismo motyvus, pabrėžtina, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui teikto skundo, pareiškėjai, be kita ko, teigia, jog iki 2010 m. lapkričio 27 d. galiojusioje Žuvininkystės įstatymo redakcijoje tarp žvejybos reglamentavimo priemonių nebuvo numatytas priekrantės barų ribų nustatymas. Be to, 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribų sumažinimo priežastys nesusijusios su žvejybos reglamentavimo priemonėmis ir tikslais, o atliktos siekiant užtikrinti Klaipėdos jūrų uosto plėtrą ir laivybą. Pareiškėjų nuomone, nepašalindamas ydingo reglamentavimo, nulėmusio žvejybos barų ribų sumažinimą, atsakovas neveikė taip kaip privalėjo veikti ir pažeidė Konkurencijos įstatymo bei CK nuostatas, nustatydamas skirtingas verslo sąlygas toje pačioje srityje veikiantiems kitiems ūkio subjektams ir pareiškėjams.

28. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nepateikė motyvų dėl paminėtų pareiškėjų argumentų. Teismas kilusio ginčo kontekste neįvertino galiojusio aktualaus teisinio reguliavimo, susijusio su priekrantės barų ribų nustatymu. Teismas nenustatė, ar ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu atitinkama apimtimi sumažinus 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribas pareiškėjų komercinės žvejybos veikla šiuose Baltijos jūros priekrantės baruose buvo apribota (jei taip, tai kokia apimtimi) ir, ar toks ribojimas gali būti vertinamas kaip šių versline žvejyba užsiimančių ūkio subjektų diskriminacija. Todėl pirmosios instancijos teismas ginčui reikšmingas aplinkybes, surinktus įrodymus ir keliamus reikalavimus privalėjo įvertinti ir paminėtu aspektu. Taip pat nebuvo nustatytos kitos ginčui reikšmingos aplinkybės, lėmusios 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribų sumažinimą bei pareiškėjų argumentai, jog Ministerija neveikė taip, kaip privalėjo veikti.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų skunde pakankamai aiškiai nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis skundo pagrindai, nurodytos faktinės aplinkybės ir pridėti pagrindiniai įrodymai, kuriais buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai dėl galimai patirtos žalos. Nagrinėjamu atveju, manydamas, kad pareiškėjų procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės ir prie jų pateikta medžiaga yra nepakankama, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą veikti aktyviai, inter alia (be kita ko), pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų, savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų, prireikus bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, ištirti ex officio.

30. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Šiame kontekste primintina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

31. Minėta, kad pareiškėjai turtinės žalos atlyginimo klausimus, be kita ko, akivaizdžiai susiejo su valstybės įsipareigojimu, prisiimtu Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu, numatančiu, kad žuvų išteklių naudotojai turi teisę gauti nuostolių atlyginimą tais atvejais, kai galimybės žvejoti netenkama dėl valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų, valstybės ar savivaldybės valdomų įmonių ūkinės veiklos, taip pat ir dėl veiklos, atliekamos jų užsakymu, išskyrus atvejus, kai galimybės žvejoti netenkama dėl nustatytų žvejybos reglamentavimo priemonių. Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog Pakeitimo įsakymu 15-ojo ir 16-ojo žvejybos barų ribų pakeitimą lėmė ne žvejybos reglamentavimo tikslai, o AB „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos“ veikla ir Klaipėdos jūrų uosto plėtra, t. y. valstybės užsakymu vykdoma veikla. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad uosto steigėja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o steigėjos funkcijas Vyriausybės pavedimu vykdo Susisiekimo ministerija. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, be kita ko, turėtų spręsti klausimą dėl dar vieno valstybės atstovo – Susisiekimo ministerijos – įtraukimo į bylą.

32. Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami.

33. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Pamario kopa“, uždarosios akcinės bendrovės „Mini molas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Saimeris“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė