2022-10-19 Nr. AB-25251-3-62-3-01201-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3894-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01201-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 22S75458 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad svarstant klausimą dėl pabėgėlio statuso jam suteikimo nebuvo atsižvelgta į tai, jog jis priklauso tam tikrai socialinei grupei, kuri išpažįsta protestantų tikėjimą ir nuolat kenčia nuo (duomenys neskelbtini) genties klajoklių smurto. (duomenys neskelbtini) genties klajokliai puldinėja vietinius ir žudo dėl tikėjimo ypatybių. Pareiškėjo sesė ir motina buvo nužudytos per paskutinį šios genties užpuolimą; per šį išpuolį iš viso buvo nužudyti 25 žmonės pareiškėjo bendruomenėje. Pareiškėjas baiminasi, kad jam sugrįžus į kilmės šalį patirs smurtą ir persekiojimą dėl savo tikėjimo. Sprendimas išvykti iš kilmės šalies yra motyvuotas persekiojimo ir žiaurių kankinimų baimės aspektu ir bandymu išvengti smurto bei nežmoniško elgesio. Pareiškėjas atitinka esminius kriterijus ir dėl priklausymo socialinei grupei, kuri yra persekiojama kilmės šalyje, gali būti nužudytas ar kankinamas. Vietos teisėsaugos institucijos nesiima puolamų gyventojų teisių gynimo bei apsaugos, nes (duomenys neskelbtini) prezidentas yra taip pat kilęs iš (duomenys neskelbtini) genties ir dėl šio aspekto taikius gyventojus puldinėjantys klajokliai yra nebaudžiami. Pareiškėjui kilmės šalyje nėra galimybės apginti savo pažeistas teises teisiniu būdu. Pasakojimo autentiškumas ir tikrumas nekelia pagrįstų abejonių, o tyrimo metu buvo nustatyti genčių konfliktų faktai, kuriuos nurodė ir pareiškėjas. Objektyviai įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o laikytina visiškai pagrįsta, todėl atsakovas nepagrįstai jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

3. Pareiškėjas teigė, kad sprendžiant klausimą dėl jo atitikties Įstatymo 86 straipsnio nuostatoms buvo neteisingai įvertinti esminiai aspektai bei aplinkybės, nebuvo tinkamai įvertinta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktis su pareiškėjo individualiu santykiu. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimų kontekste nebuvo teisingai įvertintas Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjo atžvilgiu poreikis. Vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir nurodytus aspektus bei aplinkybes, buvo galimai pažeistas Prieglobsčio Lietuvos Respublikos suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas. Pareiškėjo prašymas nebuvo atidžiai ir teisingai išnagrinėtas, neįvertinti jo motyvai, argumentai dėl išsiuntimo, nesudaryta galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertintas maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumas ir būtinybė. Atsakovo Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas ir jo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jam kilmės valstybėje kyla grėsmė būti nužudytam (duomenys neskelbtini) klajoklių. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jam kilmės valstybėje kylančios grėsmės nebuvo patvirtintas objektyviais įrodymais ar kilmės valstybės informacija. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiško smurto lygis nėra toks aukštas, kad pareiškėjui galėtų kilti reali rimta žala, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas teigė, jog jam kyla grėsmė būti nužudytam (duomenys neskelbtini) klajoklių. Pareiškėjo manymu, ši grėsmė kyla dėl to, jog jo tėvas buvo nužudytas ir minėti klajokliai nužudys ir jį, tačiau pareiškėjo pasakojimas dėl jam individualiai kylančios grėsmės nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir savaime nesuteikė pagrindo manyti, kad asmuo patirtų persekiojimą grįžęs į kilmės valstybę. Kaip teigė pareiškėjas, jo kilmės valstybėje egzistuoja tarpetninių ir tarpreliginių įtampų.

Šis teiginys suderinamas su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija – ilgą laiką (duomenys neskelbtini) ūkininkai (dažniausiai krikščionys) kenčia nuo (duomenys neskelbtini) klajoklių, ateinančių iš šiaurės, išpuolių, tačiau klajoklių atakos yra sutelktos (duomenys neskelbtini) regione. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), išpuoliai vyksta itin retai, todėl jo teiginys, kad visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje jam yra nesaugu, neatitinka turimos informacijos. Apklausos metu pareiškėjas teigė, kad jo tėvas žuvo per (duomenys neskelbtini) klajoklių išpuolį 2021 metų gegužę.

Tyrimo metu buvo rasta duomenų apie klajoklių išpuolius (duomenys neskelbtini) 2021 metų sausį, vasarį ir birželį, tačiau nei viename pranešime nebuvo paminėtas pareiškėjo kaimas (duomenys neskelbtini), kuriame, kaip teigė pareiškėjas, taip pat įvyko išpuolis prieš ūkininkus. Nuo (duomenys neskelbtini) klajoklių išpuolių nukenčia ne tik krikščionys – šiaurės (duomenys neskelbtini) taip pat vyksta konfliktai tarp klajoklių ir sėsliųjų ūkininkų. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginį, kad (duomenys neskelbtini) klajokliai persekiotų jį būtent dėl religinės priklausomybės, atsakovas vertintino kritiškai.

Pagal randamą kilmės valstybės informaciją, klajoklių išpuoliai yra atsitiktiniai ir labiau priklauso nuo ganykloms tinkamų laukų išsidėstymo, nei ūkininkų religijos ir / ar etninės priklausomybės. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo persekiotas asmeniškai. Įvertinęs išpuolių (duomenys neskelbtini) pobūdį, mastą ir dažnumą, rizika pareiškėjui nukentėti nuo (duomenys neskelbtini) klajoklių, atsakovas sprendė, kad tokia grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe. Atitinkamai, nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sudarytų sąlygas prielaidai, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, t. y. pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama „baimė“ grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta.

Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, atitinkamai nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 – 2 punktuose.

7. Atsakovas akcentavo, kad atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su ginčijamu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti šį sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta.

8. Atsakovas pažymėjo, kad priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kuriuos vertino kaip proporcingus. Pažymėjo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymąsi. Nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

9. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, ginčijamu Sprendimu nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip – uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip – įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dviems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

11. Teismas apžvelgė pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 30 d. ir 2022 m. balandžio 12 d. apklausų metu duotus paaiškinimus, ginčijamo atsakovo Sprendimo turinį, akcentavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, įtvirtinta Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose ir nustatė, kad pareiškėjas, prašydamas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad į Baltarusiją atvyko žaisti futbolą, tačiau buvo apgautas, dėl ko buvo priverstas atvykti į Lietuvą. 2022 m. balandžio mėnesį atliktos apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko, nes galimai sulaukė grėsmės iš (duomenys neskelbtini) genties, kuri pareiškėją nužudytų, tačiau duomenų, kurie patvirtintų, jog sulaukė grasinimų ar buvo persekiojamas, nei apklausos, nei teismo metu nepateikė.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pirminėje apklausoje nurodytas aplinkybes, jo pasakojimą apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pareiškėjas nei Migracijos departamento pareigūnui apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jam kilusios individualios grėsmės, jo teiginiai grindžiami tik subjektyvia nuomone. Pareiškėjas prašyme ir apklausos metu nurodė kitas aplinkybes, dėl kurių paliko kilmės valstybę; apie priklausymą (duomenys neskelbtini) etninei grupei ir jai kylančias grėsmes pasisakė tik posėdžio metu. Migracijos departamento vykdytos apklausos metu nurodė, jog yra krikščionis ir būtent jiems kyla grėsmė dėl to, kad grupuotės išpažįsta islamą ir siekia krikščionis atversti į šią religiją. Teismas pareiškėjo aplinkybių keitimą ir vis kitų grėsmių nurodymą vertino kaip pareiškėjo siekį gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais kriterijais. Pareiškėjo pasakojimas leidžia pagrįstai spręsti, kad pareiškėjas siekia ekonominės gerovės, tačiau ne apsaugos sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjas ne tik nurodė, jog išvyko iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją turėdamas tikslą žaisti futbolą, tačiau paaiškino, jog neturi nuosavybės ir grįžimo atveju neturėtų kur prisiglausti. Teismas vertino, jog pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką siekdamas ekonominės naudos, neturėjo tikslo apsisaugoti nuo galimai kylančios grėsmės kilmės valstybėje. Migracijos departamentas Sprendime tinkamai nurodė, kad nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sudarytų sąlygas prielaidai, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, t. y. prieglobsčio prašytojas tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį.

14. Teismas nurodė, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė Sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjo pasakojimui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jam galėtų kilti grėsmė. Kitokios informacijos pareiškėjas taip pat nepateikė ir teismo posėdyje. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

15. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

16. Teismas pažymėjo, kad 2021 m. spalio 23 d. sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuspręsta, jog įsigaliojus minėtam sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių išsiuntimas remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sustabdomas, – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

17. Teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Be to, pareiškėjas iki 2022 m. gegužės 30 d. sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Tačiau teismas nurodė, kad atsakovo Sprendimu nustatytas penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Teismas, sumažindamas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki dvejų metų, pakeitė ir kitą Sprendimo dalį įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Teismas, netenkinęs pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų, netenkino išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi.

20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

21. Pareiškėjas, akcentuodamas analogiškus pirmosios instancijos teismui skunde nurodytus argumentus, jo nuomone, pagrindžiančius jo reikalavimo pagrįstumą, pabrėžia, kad nėra jokio pagrindo juo netikėti ir jo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Nagrinėjamu atveju jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės šalyje gresia pavojus. Bendra saugumo situacija šalyje patvirtina, kad yra pavojinga taikiems civiliams. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

22. Pareiškėjo teigimu, jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

23. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės analogiškais atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, akcentuodamas, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir savaime nesuteikė pagrindo manyti, kad pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Surinkta kilmės valstybės informacija leidžia vertinti, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygis yra žemas. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas pagrįstai, teisės aktų nustatytose ribose, atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką be pateisinamos priežasties atvyko neteisėtai, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika bei kelia nelegalios migracijos grėsmę.

25. Atsakovas pažymi, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 22S75458, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejiems metams nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dviems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad bendra saugumo situacija šalyje patvirtina, kad yra pavojinga taikiems civiliams. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nesurinko aktualios ir naujos būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

29. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

31. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

32. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

36. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

38. Minėta, jog pareiškėjas teigia, kad bendra saugumo situacija šalyje patvirtina, jog kilmės valstybėje yra pavojinga taikiems civiliams. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nesurinko aktualios ir naujos būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų duomenų, susijusių su jo asmeniu, t. y. užsienietis nurodė, kad žuvo jo tėvas, mama bei sesuo, tačiau jokio persekiojimo akto, susijusio su juo pačiu, konkrečiai neapibūdino. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui apklausų metu, nei teismo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jam kilusios individualios grėsmės, jo teiginiai grindžiami tik subjektyvia nuomone. Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taigi, Migracijos departamentas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pateiktų argumentų kontekste paminėtina, kad aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

40. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis