2018-06-20 Nr. AB-11965-3-62-3-02411-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1553-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02411-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4–6, 12) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 9 780 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad Pravieniškių PN-AK jam yra tiekiamas jo religinių įsitikinimų neatitinkantis maitinimas, todėl oficialiai buvo paskelbęs bado akciją laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 18 d. Pravieniškių PN-AK pareigūnai draudė jam badauti, grasindami, jog, nenutraukus bado akcijos, jis bus uždarytas į kamerų tipo patalpą Nr. 4, kurioje būtų kalinamas higienos normų reikalavimams neatitinkančiomis sąlygomis ir patirtų suvaržymus maitinantis. Tokiu būdu, grasindami susidorojimu, pareigūnai A. J., R. M. ir D. P. privertė nutraukti teisėtą bado akciją. Dėl šios aplinkybės patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią baime, nemiga, emociniu sukrėtimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, sveikatos sutrikimais. Emocinės būklės sutrikimą gali patvirtinti prašomi išreikalauti išrašai iš ligos istorijos ir nuteistojo V. S., prašomo apklausti liudytoju byloje, paaiškinimai. Badavimas nėra neteisėta veika Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), prasme, todėl už tai negali būti skiriamos drausminės nuobaudos. Pataisos įstaigos pareigūnai siekė pakenkti, naudodami psichologinį bei ketindami naudoti fizinį smurtą. Lygių galimybių kontrolieriaus pažymoje buvo pripažinta jo diskriminacija religiniu pagrindu, t. y. pataisos įstaiga nesuteikia maitinimo, suderinto pagal religinius reikalavimus. Atsakovo atstovas nesuteikdavo darbo, darbo valgykloje nesiūlė.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą (b. l. 17–20) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad su pareiškėju direktoriaus pavaduotojas D. P. bendravo tris kartus asmeninių priėmimų metu: 2016 m. sausio 4 d., 2016 m. sausio 11 d. ir 2016 m. sausio 18 d. Nuteistajam buvo paaiškinta apie įstaigoje gaunamą maistą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius. Taip pat jam buvo pasiūlyta pagalvoti apie įsidarbinimą valgykloje. Priėmimo metu 2016 m. sausio 18 d. buvo kalbėta apie paskelbtą bado akciją, nuteistajam buvo paaiškinta, kad jo keliami reikalavimai dėl religinio maitinimo yra neteisėti ir pasiūlyta nutraukti bado akciją. Pokalbiuose kartu dalyvaudavo ir 3-io sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas R. M.. 2016 m. vasario 11 d. raštu Nr. 7-309 „Dėl atsakymo į skundą“ pareiškėjas buvo informuotas, kad 2016 m. sausio 18 d. įstaigos direktoriaus nutarimu Nr. 43/1-127 dėl sąmoningai badaujančio nuteistojo atskiro laikymo, nutarta pareiškėją laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų ir uždaryti į kamerų tipo patalpą Nr. 4, atsižvelgiant į tai, kad jis rašytiniu pareiškimu paskelbė apie badavimą ir atsisakė valgyti įstaigos maistą, kol jam nebus tiekiamas maistas pagal musulmonų tikėjimą. 2016 m. sausio 18 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas nutraukti badavimą, todėl, išnykus pagrindui, nuteistajam izoliavimas nebuvo pritaikytas. Ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 18 d. nuobaudų kamerų tipo patalpose pareiškėjas neatlikinėjo. Be to, Psichologinės tarnybos skyriaus specialistų buvo konsultuotas dėl badavimo. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu (b. l. 45–48) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad asmens badavimas (badavimo paskelbimas) kaip socialinis reiškinys negali būti atsiejamas nuo paties badaujančio (badavimą paskelbusio) asmens, t. y. badavimas (badavimo paskelbimas) yra konkretaus asmens saviraiškos, reaguojant į tam tikrą, jo manymu, socialiai reikšmingą situaciją, forma. Šiuo požiūriu piliečių, o tuo pačiu ir nuteistųjų teisė į badavimą nėra ribojama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 str. 1, 3 d., BVK 10 str. 1 d.)). Todėl badavimui (badavimo paskelbimui) apibūdinti būtino individualumo aspektu jis kaip saviraiškos forma negali būti laikomas BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytais, tačiau grupinį požymį turinčiais piketu, mitingu, demonstracija arba riaušėmis. Sprendžiant klausimą, ar badavimas (badavimo paskelbimas) BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme gali būti laikomas neteisėtu renginiu, turėtų būti nustatytas specialus tokią akciją (jos paskelbimą) draudžiantis imperatyvas, tačiau nei BVK, nei šio kodekso nuostatas detaliau reglamentuojančiuose poįstatyminiuose aktuose tokio draudžiančio imperatyvo nėra. Priešingai, Taisyklių XLIII skyriaus (kuriame nurodyti pataisos įstaigos personalo veiksmai nuteistajam pareiškus apie badavimą) nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo badavimas nėra draudžiamas (šiame skyriuje yra nustatytas nuteistojo badavimo atveju pataisos įstaigos personalui privalomas elgesio modelis ir nurodytos tik įtikinamojo pobūdžio priemonės, kurios tokiais atvejais gali būti taikomos badaujančio atžvilgiu).

7. Teismas nustatė, kad, pareiškėjui paskelbus bado akciją, 2016 m. sausio 4 d., 2016 m. sausio 11 d. ir 2016 m. sausio 18 d. jis dalyvavo pokalbiuose su Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotoju D. P. ir pareigūnu R. M.. Šių pokalbių metu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jo reikalavimai dėl atitinkamo maitinimo suteikimo yra nepagrįsti, todėl buvo pasiūlyta nutraukti bado akciją. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 43/1-127 buvo nutarta pareiškėją izoliuoti nuo kitų nuteistųjų uždarant į kamerų tipo patalpą Nr. 4 dėl to, jog jis yra badaujantis, tačiau iš šių duomenų negalima spręsti, jog pareiškėjas buvo baudžiamas drausmine nuobauda už paskelbtą bado akciją.

8. Teismas pažymėjo, kad BVK 70 straipsnyje reglamentuojamas nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos namuose. Šio straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, kad asmuo gali būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Taisyklių 266 punkte numatyta, kad badaujantis nuteistasis, kuris ir toliau atsisako valgyti, pagal motyvuotą pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimą gali būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Taigi, pataisos namų administracijai suteikiama teisė badaujantį nuteistąjį laikyti izoliuotą nuo kitų asmenų. Toks nuteistojo izoliavimas (perkeliant į jį į kamerų tipo patalpas) nelaikytinas drausmine nuobauda. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, negalima konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK administracijai sprendimas uždaryti bado akciją paskelbusį pareiškėją į kamerų tipo patalpas ir tokiu būdu atskirti jį nuo kitų nuteistųjų, buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, remiantis byloje pateiktais duomenimis, ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 18 d., pareiškėjas nuobaudų kamerų tipo patalpose neatlikinėjo, o 2016 m. sausio 18 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimas Nr. 43/1-127 pareiškėjui apskritai nebuvo taikomas, kadangi 2016 m. sausio 18 d. nutraukus bado akciją, išnyko aplinkybės, dėl kurių buvo nutarta pareiškėją laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų.

9. Teismas akcentavo, jog nors pareiškėjas teigia, kad pataisos namų pareigūnai D. P., R. M. ir A. J. jam grasino ir prievarta vertė nutraukti bado akciją, tačiau šios aplinkybės nekonkretizavo, nenurodė konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė, taip pat nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Atsikritime į atsiliepimą pareiškėjas tik abstrakčiai pažymėjo, kad pokalbiai, kurių metu buvo grasinama, vykdavo konfidencialiai, o jokių įrodymų jis pateikti negali. Atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodoma, kad su pareiškėju pareigūnai bendraudavo pagarbiai, išaiškinant jam teisės aktų nuostatas, o ne grasinant. Jokių kitų duomenų apie pareiškėjo galimai patirtus grasinimus byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentą, jog pataisos namų pareigūnai naudojo prieš jį psichologinį smurtą, teismas laikė deklaratyvaus pobūdžio teiginiu ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų apie skunde nurodomą pareiškėjui galimai sukeltą neturtinę žalą. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas Psichologinės tarnybos specialistų buvo konsultuotas tik dėl badavimo. Jam buvo paaiškintos badavimo pasekmes organizmui, aiškintasi, kokios priežastys nulėmė pareiškėjo sprendimą paskelbti bado akciją. Duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Psichologinės tarnybos specialistams dėl galimai netinkamų pareigūnų veiksmų, byloje nėra. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės, susijusios su pareigūnų veiksmais.

11. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str., 88 str. 1 p.)).

12. Teismas likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 54), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad: teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos šalių pateiktus procesinius dokumentus, skundo reikalavimus; neiškvietė prašomo apklausti liudytojo V. S., kuris galėtų nurodyti bylai reikšmingas aplinkybes dėl emocinės būklės; neišreikalavo dokumentų, paneigiančių atsakovo nurodomas aplinkybes dėl darbo valgykloje siūlymo, duomenis apie sveikatos būklę, kurie patvirtintų patirtų dvasinių ir fizinių kančių faktą; sprendimą priėmė šališkai, gindamas vien Pravieniškių PN-AK interesus. Teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 146 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (sprendimas yra be motyvų).

15. Pareiškėjas pažymi, kad Lygių galimybių kontrolierius pripažino jo diskriminaciją religiniu pagrindu, šių duomenų pirmosios instancijos teismas neišreikalavo. Bado akcija nėra neteisėta: tai yra protesto akcija, kurią leidžia skelbti Konstitucija ir kiti teisės aktai. Neleisti badauti ir grasinti susidorojimu yra draudžiama. Dėl patiriamos diskriminacijos religiniu pagrindu, išreikšdamas protestą, jis paskelbė bado akciją. BVK 70 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytinas. Izoliavimo į kameros tipo patalpą priežastis – psichologinis ir fizinis susidorojimas, užkertant galimybę maitintis savo maistu ir verčiant nusižengti religinėms pažiūroms. Pareigūnų grasinimo faktą gali pagrįsti tik žodiniais paaiškinimais, nes liudytojų grasinimo metu šalia nebuvo, diktofono su savimi neturėjo. Pokalbis su psichologe buvo inicijuotas jo paties, tuo metu jo nedomino sveikatos problemos, kurias gali sukelti badavimas. Teismas pripažino, kad pokalbio su psichologe metu buvo kalbėta apie badavimo žalą, tačiau neužsimena apie susidorojimo pasekmes. Psichologė, su kuria vyko pokalbis, nėra medikė ir į jos kompetencijos sritį neįeina konsultavimas dėl sveikatos būklės ar žalos sveikatai.

16. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 61–63) su apeliaciniu skundu nesutinka ir pašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovo atstovas, pritardamas teismo išvadoms, nurodo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Pareiškėjas nepateikia svarių argumentų apie tai, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad būtų nepasisakęs dėl skunde keliamų klausimų ir argumentų. Teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.

18. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su teismo sprendimu sutinka, prašo jį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 57–59). Nurodo, kad byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais įrodymais šioje byloje, kurie teismo tinkamai įvertinti pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo I. S. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimas siejamas su Pravieniškių PN-AK pareigūnų, kaip teigiama, neteisėtais veiksmais – grasinimu uždaryti pareiškėją į kamerų tipo patalpas, vertimu jį nutraukti teisėtą bado akciją, paskelbtą netenkinus jo reikalavimo užtikrinti maitinimą, atitinkantį jo religinius įsitikinimus.

20. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, susijusiomis su sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti nebuvimu. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmos instancijos teismo šališkumu, neobjektyvumu, skundžiamo sprendimo ydingumu (jis yra be motyvų), pažymėtina, kad jie yra abstraktūs ir deklaratyvūs: kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, pareiškėjas teismo nešališkumą iš esmės siejo su jį netenkinančiu teismo sprendimu, priimtu įvertinus byloje esančius įrodymus. Tačiau pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatas, teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma, todėl vien tik tai, kad teismas nekonstatavo buvus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepatvirtina, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą ir nešališką teismą; ABTĮ 146 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (sprendimas yra be motyvų) sprendimas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jei jo (sprendimo) motyvuojamojoje dalyje nepasisakyta pagrindiniais (esminiai) ginčo faktiniais ir teisiniais aspektais, ko nagrinėjamu atveju nėra; pažymėtina, kad teismo šališkumo nepatvirtina ir aplinkybė, kad jis neapklausė pareiškėjo nurodyto asmens V.

S., neišreikalavo ligos istorijos ir nevertino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvados: CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Taigi, teismui vertinant, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, pareiškėjo nurodyto V. S., kuris, pareiškėjo teigimu, galėjo patvirtinti patirtą neturtinę žala, apklausa ir ligos istorijos vertinimas nebūtų prasmingi.

Specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis.

Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pateikė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvadą dėl diskriminacijos religijos pagrindu, nei nurodė priežastis, dėl kurių jos pateikti negali, todėl, nesant duomenų, kad šis aktas yra susijęs su ginčo dalyku, nėra pagrindo konstatuoti tokio įrodymo ištyrimo nagrinėjamoje byloje būtinybės.

24. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai – badavimas laikotarpyje nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 18 d. – nepateko į BVK 110 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktuose nurodytos draudžiamos veiklos sampratą, t. y. šie pareiškėjo veiksmai negali būti laikomi neteisėto renginio organizavimu arba kitų kalinamųjų ar nuteistųjų kurstymu atsisakyti vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, be to, badavimo nedraudžia ir Taisyklių nuostatos. Tačiau teismas ir nenustatė, kad pataisos namų pareigūnai draudė pareiškėjui badauti ar vertė atsisakyti tokio pobūdžio akcijos. Pagal Taisyklių 266 punkte nustatytą reglamentavimą, badaujantis nuteistasis, kuris ir toliau atsisako valgyti, pagal motyvuotą pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimą gali būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų, todėl 2016 m. sausio 18 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. sausio 18 d. nutarimas Nr. 43/1-127 dėl sąmoningai badaujančio pareiškėjo atskiro laikymo, kuris, pažymėtina, nebuvo ir vykdomas, negali būti vertinamas kaip susidorojimo su pareiškėju priemonė arba drausminė nuobauda. Šiuo aspektu pažymėtinas ir tam tikras pareiškėjo paaiškinimų apie vykdytą akciją – badavimą – nenuoseklumas: nors pareiškėjas teigia, kad, reikšdamas protestą dėl jam, islamą išpažįstančiam asmeniui, tinkamo maitinimo neužtikrinimo, jis paskelbė ir vykdė bado akciją, tuo pačiu nurodo, kad ją (bado akciją) buvo priverstas nutraukti ir dėl to, kad, priėmus sprendimą badavimo laikotarpiui izoliuoti jį kamerų tipo patalpoje, jam būtų užkirsta galimybė maistą įsigyti ir gamintis pačiam.

26. Pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintas Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07‑117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Nors ginčui aktualiu laikotarpiu asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nebuvo skirstomi (sudaromi) pagal religijų ar tikėjimų, kuriuos išpažįsta nuteistieji, reikalavimus, pareiškėjas nepagrindė, kuo dalis iš patvirtintų valgiaraščių – pavyzdžiui, valgiaraščiai vegetarams (dirbantiems arba nedirbantiems vyrams), neatitiko jo religinių įsitikinimų.

27. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamo ginčo dalykas – reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimas siejamas su Pravieniškių PN-AK pareigūnų, kaip teigiama, neteisėtais veiksmais – grasinimu uždaryti pareiškėją į kamerų tipo patalpas, vertimu jį nutraukti teisėtą bado akciją, paskelbtą netenkinus jo reikalavimo užtikrinti maitinimą, atitinkantį jo religinius įsitikinimus, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję dėl darbo siūlymu / nesuteikimu, nėra reikšmingi šiam ginčui, todėl nevertintini.

28. Kadangi apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė