2020-10-28 Nr. AB-20278-3-61-3-00152-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2162-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00152-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. 2018 m. spalio 17 d. apie 15 val. Vilniaus PN administracija nurodė pareiškėjui tvarkyti sanitarinį mazgą. Pareiškėjas jį tvarkyti neatsisakė, tačiau vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu paprašė suteikti kompetentingo gydytojo medicinos pagalbą, kuris nuspręstų, ar pareiškėjas gali atlikti paskirtus darbus. Vilniaus PN administracija, tyčia, žinodama, jog pareiškėjas serga, nesuteikė prašomos medicinos pagalbos. Apsaugos ir priežiūros skyriaus (toliau – ir APS) pareigūnai pasakė, jog gydytoja bus tik kitą dieną ir pareiškėjas privalo atlikti darbus. Tai padaryti pareiškėjas atsisakė, nes visa jo rankų oda buvo žaizdota, per sulenkimus bėgo kraujas. Kitą dieną, t. y. 2018 m. spalio 18 d., pareiškėjas kreipėsi į medikus dėl ligos, šeimos gydytoja, pamačiusi jo rankas, atleido jį nuo darbo.

2.2. Atsakovo atstovas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio nuostatas, nes 2018 m. spalio 17 d. Vilniaus PN administracija, nesuteikdama pareiškėjui medicinos pagalbos, siekė sukelti jam fizinį skausmą ir kančias, kadangi sanitarines patalpas turėjo tvarkyti su cheminėmis medžiagomis, kurios būtų sukėlusios skausmą ir dar labiau pažeidusios odą. Tai prieštarauja Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio l daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniui. Vilniaus PN administracijos elgesys yra nepateisinamas jokiomis aplinkybėmis.

2.3. Pareigūnai, siekdami susidorojimo su pareiškėju dėl to, jog jis kreipėsi į teismą (administracinė byla Nr. I-4737-331/2018), dėl minėto įvykio surašė tarnybinį pranešimą, o Vilniaus PN direktorius nutarimu Nr. 28-669 paskyrė jam nuobaudą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. APS specialistė 2018 m. spalio 17 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-879 pranešė Vilniaus PN direktoriui, kad 2018 m. spalio 17 d. 15.50 val. pareiškėjas atsisakė be Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto apžiūros atlikti jam pagal Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 ir 2 dalį paskirtus darbus, kurie, be kita ko, pareiškėjui buvo paskirti pagal 2018 m. spalio 16 d. I-o korpuso 2-o aukšto sanitarinių patalpų tvarkymo grafiką. Minėtame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas su Vilniaus PN administracijos darbuotojais bendravo nepagarbiai, pakeltu tonu bei atsisakė atlikti jam paskirtus darbus. Savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytą bausmės atlikimo režimo pažeidimą, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsniais, 2018 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 28-669 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ paskyrė pareiškėjui nuobaudą – papeikimą.

3.2. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsniu pareiškėjas sanitarinį mazgą galėjo tvarkyti su pirštinėmis, kurios būtų apsaugojusios jo rankas nuo bet kokio sąlyčio su cheminėmis medžiagomis. Pareiškėjas tik 2018 m. spalio 18 d. buvo atleistas nuo darbo su cheminėmis medžiagomis, o 2018 m. spalio 17 d. Vilniaus PN APS specialistas pareiškėją palydėjo Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos slaugytojos apžiūrai, kurios metu jokių sveikatos būklės sutrikimų nenustatyta, taip pat nebuvo nustatyta jokio objektyvaus pagrindo atleisti pareiškėją nuo darbo.

3.3. Pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas nėra per griežta ar netinkama, nes pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų ir tinkamai įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais nepažeidė pareiškėjo teisių ir jokios žalos jam nepadarė, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 17 d. 15.50 val. atsisakė be sveikatos priežiūros tarnybos specialisto apžiūros atlikti jam pagal Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 ir 2 dalis paskirtus darbus pagal sudarytą 2018 m. spalio 16 d. I-o korpuso 2-o aukšto sanitarinių patalpų tvarkymo grafiką. Iš byloje esančio medicinos dokumentų išrašo / siuntimo matyti, jog 2018 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo atvestas į procedūrinį kabinetą, bendrosios praktikos slaugytoja apžiūrėjusi pareiškėjo ranką nenustatė pakankamo pagrindo atleisti jį nuo darbo. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad valymo darbai atliekami naudojantis apsaugos priemonėmis, t. y. pirštinėmis. Dėl nežymių išbėrimų, esančių ant rankų, pareiškėjui patarta kreiptis į šeimos gydytoją. Pareiškėjas 2018 m. spalio 18 d. kreipėsi į šeimos gydytoją dėl nugaros skausmo ir rankų odos pažeidimų, dėl kurių gydytoja atleido jį nuo darbo, susijusio su cheminėmis medžiagomis, nuo 2018 m. spalio 18 d. iki spalio 24 d.

6. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visuma patvirtina faktą, jog Vilniaus PN nepažeidė Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nes pareiškėjui 2018 m. spalio 17 d. buvo suteikta teisė gauti medicinos pagalbą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčai dėl netinkamai suteiktos ar suteiktos netinkamos kokybės sveikatos priežiūros paslaugos nėra nagrinėjami administraciniame teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl teismas plačiau šiuo aspektu nepasisakė.

7. Teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėjas 2018 m. spalio 17 d. neatliko jam Vilniaus PN administracijos paskirtų atlikti darbų – sanitarinių patalpų tvarkymo su cheminėmis medžiagomis (ši aplinkybė nustatyta Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialistės 2018 m. spalio 17 d. tarnybiniu pranešimu ir patvirtinta paties pareiškėjo paaiškinimais teismo posėdžio metu). Teismas neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad Vilniaus PN administracija 2018 m. spalio 17 d. sukėlė jam fizines kančias ir pažeidė Konstitucijos 21 straipsnio bei Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio nuostatas. Byloje nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo teismui konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus bei faktą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. 8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Konstitucijos, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatas.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, yra subjektyvus ir šališkas, prieštaraujantis teisingumo, lygiateisiškumo principams ir neatitinkantis EŽTT praktikos. Pareiškėjo skundas nebuvo išsamiai išnagrinėtas, nes apie medicinos paslaugų suteikimą sprendime užsimenama tik abstrakčiai, neišreikalavus asmens sveikatos istorijos. Teismas nevertino medicininių dokumentų, kurie įrodo, kad pareiškėjui buvo išduotas atleidimas nuo darbo. Teismas vadovavosi melagingais atsakovo atstovo teiginiais, jų nekvestionavo, netikrino, nelygino su pareiškėjo argumentais, o grindė jais skundžiamą sprendimą. Neteisėtais Vilniaus PN pareigūnų veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlygina.

11. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, ir kurias teismas sprendime detaliai įvertino, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo priteisimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl skunde nurodytų aplinkybių, taip pat pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, yra subjektyvus ir šališkas, prieštaraujantis teisingumo, lygiateisiškumo principams ir neatitinkantis EŽTT praktikos; teismas neišsamiai išnagrinėjo jo skundą, neišreikalavus asmens sveikatos istorijos, nevertino medicininių dokumentų; teismas vadovavosi melagingais atsakovo atstovo teiginiais, jų nekvestionavo, netikrino, nelygino su pareiškėjo argumentais.

18. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, sprendimo nepakankamo motyvavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

19. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais (žr. nutarties 6–7 p.), kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su Vilniaus PN administracijos jam nesuteikta medicinine pagalba (dėl Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo).

21. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Byloje yra pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 13–17) ir teismas skundžiamame sprendime (4 psl.) šiuos įrodymus įvertino. Byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėjui 2018 m. spalio 17 d. buvo suteikta teisė gauti medicinos pagalbą. 2018 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo atvestas į procedūrinį kabinetą, bendrosios praktikos slaugytoja apžiūrėjusi pareiškėjo ranką nenustatė pakankamo pagrindo atleisti jį nuo darbo. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad valymo darbai atliekami naudojantis apsaugos priemonėmis, t. y. pirštinėmis, be to, pareiškėjui dėl išbėrimų ant rankų buvo patarta kreiptis į šeimos gydytoją. Pareiškėjas 2018 m. spalio 18 d. kreipėsi į gydytoją dėl nugaros skausmo ir rankų odos pažeidimų, dėl kurių gydytoja atleido jį nuo darbo, susijusio su cheminėmis medžiagomis, nuo 2018 m. spalio 18 d. iki spalio 24 d. (b. l. 10–12, 14–17).

22. Dėl pareiškėjo teiginių, kad teismas sprendime tik abstrakčiai užsiminė apie medicinos paslaugų suteikimą, teisėjų kolegija pažymi, jog medicininių paslaugų kokybės vertinimas, ginčai dėl to yra bendrosios jurisdikcijos teismų kompetencija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar jų nesuteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Šio įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nurodyta atsakomybės taikymo rūšis, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1510-624/2018, Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013). Taigi tokios tvarkos turi būti laikomasi ir tada, kai asmeniui sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos įkalinimo įstaigoje.

23. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Byloje nenustatyti Vilniaus PN administracijos ar pareigūnų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui dėl Vilniaus PN pareigūnų reikalavimo, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1–2 dalimis, atlikti paskirtus darbus, kurie, be kita ko, pareiškėjui paskirti pagal 2018 m. spalio 16 d. I-o korpuso 2-o aukšto sanitarinių patalpų tvarkymo grafiką, kilo neturtinė žala. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmai (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl Vilniaus PN administracijos / pareigūnų reikalavimo atlikti pavestus darbus jis patyrė objektyvias neigiamas pasekmes (pareiškėjo teigimu, jis patyrė fizinį skausmą ir kančias). Bylos duomenimis pareiškėjas 2018 m. spalio 17 d. neatliko jam Vilniaus PN administracijos paskirtų atlikti darbų – sanitarinių patalpų tvarkymo su cheminėmis medžiagomis (ši aplinkybė nustatyta Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialistės 2018 m. spalio 17 d. tarnybiniu pranešimu ir patvirtinta paties pareiškėjo paaiškinimais teismo posėdžio metu). Taigi teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

26. Nenustačius Vilniaus PN pareigūnų / administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

27. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius