8cb95cd7-c6bd-4089-868c-d0643cb327dc · Å iaulių apygardos administracinis teismas

N U T A R T I S

                                                                                   Â

Administracinė byla Nr. I-398-289/2010

                                                                                    Procesinio sprendimo

kategorija: 16.5; 74;

 (S)

                                                                                                                                         Â

Â

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 23 d.

Å iauliai

           Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius, sekretoriaujant Ingridai Bikbajevienei,

nedalyvaujant pareiškėjams A. M., E. M., A. N.,

nedalyvaujant atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui, nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

raÅ¡ytinio proceso tvarka vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų A. M., E. M., A. N. pateiktus skundus atsakovui Å iaulių tardymo izoliatoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

           Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė:

Pareiškėjai

A. M. ir E. M. 2010 m. gegužės 7 d., o A. N. 2010 m. gegužės 6 d. kreipėsi į Å iaulių apygardos administracinį teismÄ su skundais, kuriais prašė priteisti iÅ¡ atsakovų Å iaulių tardymo izoliatoriaus ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos

Vyriausybės solidariai, neišmokėtas darbo užmokesčio dalis – atitinkamai A. M. – 2789,51 Lt už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31,

E. M. 161,65 Lt už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31,

A. N. 2086,98 Lt už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31.

PareiÅ¡kėjai savo patikslintais skundais atsakovu prašė pripažinti ir laikyti tik Å iaulių tardymo izoliatorių. Teismui pateiktuose skunduose nurodė, kad atsakovas Å iaulių tardymo izoliatorius, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. PareiÅ¡kėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neiÅ¡mokėti jiems visų priklausančių priemokų už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sÄ lygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymÄ . Teigė, kad skirtingai nuo Darbo kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumÄ iki 70 procentų pareiginės algos. PareiÅ¡kėjas savo praÅ¡ymo reikalavimÄ grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis (b.l. 2-6, 8-12, 14-18, 30, 31, 53).

           Atsakovo Å iaulių tardymo izoliatoriaus atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimu.

Atsakovas teismui pateiktu atsiliepimu prašė pareiÅ¡kėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo nustatytÄ darbo apmokėjimo tvarkÄ . Teigė, kad Å¡io įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pasak atsakovo, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas

Konstitucijai. Atsakovo teigimu, Šiaulių apskrities VPK vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusių teisės aktų

nuostatomis ir jas tinkamai taikė. Atsakovas praÅ¡o Å¡ioje byloje taikyti trejų metų senaties terminÄ ir jį skaičiuoti nuo pareiÅ¡kėjo kreipimosi į teismÄ dienos (b.l. 40-42).

           Trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimais. Teismui pateiktu atsiliepimu į pareiÅ¡kėjų skundus praÅ¡o juos atmesti kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 d. nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo nustatytÄ darbo apmokėjimo tvarkÄ . Taip pat nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pabrėžė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas Å iaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimÄ pareigÅ«nams, prieÅ¡taravo Konstitucijai, tačiau, atstovo teigimu, prieÅ¡taraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigÅ«nams. Todėl, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir iÅ¡mokėdamasdarbo užmokestį pareiÅ¡kėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (b.l. 32-34).

           Pareiškėjo E. M. skundas yra tenkintinas visiškai, o A. M. ir A. N. skundai yra tenkintini dalinai.

Ginčas šioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kai atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius neišmokėjo pareiškėjams visos priedų ir priemokų sumos.

Pagal byloje esančiÄ medžiagÄ nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas A. M., E. M. ir A. N. yra Å iaulių tardymo izoliatoriaus pareigÅ«nai. Kaip matyti iÅ¡ atsakovo Å iaulių tardymo izoliatoriaus parengtų pažymų (b.l. 7, 13, 19) pareiÅ¡kėjams neiÅ¡mokėta priedų ir priemokų dalis virÅ¡ijanti 70 arba 60 procentų pareiginės algos laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. atitinkamai sudarė 2789,51 lt, 161,65 lt. ir 2086,98 lt. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso Å¡alių nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai, priemokos. Å ioje redakcijoje buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomi Å¡io Ä®statymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos staÅ¾Ä ) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ Ä¯ valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumÄ , kuri negalėjo virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos staÅ¾Ä (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (202 m. balandžio 23 d. redakcija) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio

7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, iÅ¡liko. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtÄ Ä®statymo 23 straipsnyje, buvo įtrauktas 4 punktas, t.y. apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumÄ neįskaitomas Å¡is priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai.

Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ . Konstitucinis Teismas vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokomos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio

2 dalyje nustatytÄ priedų ir priemokų ribÄ . Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose Å¡io įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ ribÄ . Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiÅ¡kia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ . Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ , galėjo bÅ«ti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo bÅ«dais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjų atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , atsakovas iki Å¡iol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiÅ¡kėjais. Tokia situacija prieÅ¡tarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku. Å i asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija analogiÅ¡koje administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjos J. K. skundÄ bei patikslintÄ skundÄ atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nai, dirbę poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu,

atlikę papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų

suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytÄ ribÄ ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo iÅ¡mokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tÄ darbÄ , kuris liko faktiÅ¡kai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. IÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į pareiÅ¡kėjos reikalavimÄ ir Å¡iuo metu galiojantį teisinį reguliavimÄ , pagal kurį priemokų už faktiÅ¡kai atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, taip pat atliekant papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę (virÅ¡valandinis darbas) dydis nėra ribojamas (Vidaus tarnybos statuto

38 str. 1 d., Valstybės tarnybos įstatymo 261 str.), teisingu atlyginimu už darbÄ , kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali bÅ«ti darbo užmokesčio dalies, kuri bÅ«tų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos)

nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimÄ (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Atsakovo tinkamumas tiesiogiai siejamas su tais teisiniais santykiais, kurių pagrindu yra pareikÅ¡tas reikalavimas. Todėl, teismo nuomone, tinkamu atsakovu Å¡ioje byloje laikytinas Å iaulių tardymo izoliatorius, o ne Lietuvos valstybė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio

priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas

reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių

garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja

termino, per kurį turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrÄ jį trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieÅ¡kinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintÄ (1 mėnesio) ieÅ¡kinio senaties terminÄ ginčams dėl darbo apmokėjimo sÄ lygų pakeitimo, Å¡ios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dviÅ¡alio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sÄ lygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferÄ .

IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija savo nutartyje taip pat pastebėjo, kad reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinas bendrasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartÄ yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neiÅ¡mokėtos sumos yra priteistinos, turi bÅ«ti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytÄ Ä¯statymo nuostatÄ , darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjų reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminÄ skaičiuoti nuo kreipimosi į teismÄ dienos, t.y. pareiÅ¡kėjams A. M. ir E. M. nuo 2010 m. gegužės 7 d., o A. N. nuo 2010 m. gegužės 6 d., ir tai reiÅ¡kia, kad taikant senaties terminÄ priteistina nesumokėto darbo užmokesčio dalis A. M. ir E.

M. už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2010 m. gegužės 7 d., o A. N. nuo 2007 m. gegužės 6 d. iki 2010 m. gegužės 6 d.,

kadangi skundÄ teismui pareiÅ¡kėjai A. M. ir E. M. pateikė 2010 m. gegužės 7 d., o A. N. - 2010 m. gegužės 6 d.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad atsakovo Šiaulių tardymo izpliatoriaus sprendimai dėl ne viso darbo

užmokesčio išmokėjimo laikytini neįvykdytais atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Išdėstytų faktinių ir

teisinių aplinkybių pagrindu laikytina, kad pareiškėjų skundai pagrįsti ir tenkintini.

CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų praÅ¡ymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų Å¡alių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymÄ atidėti ar iÅ¡dėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarkÄ . Teismas, atsižvelgdamas į visuotinai žinomÄ aplinkybę apie sunkiÄ atsakovo – Lietuvos valstybės turtinę padėtį, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

           Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,

n u s p r e n d ž i a :   Â

PareiÅ¡kėjo E. M. skundÄ tenkinti visiÅ¡kai, o pareiÅ¡kėjų A. M. ir

A. N. skundus tenkinti dalinai

ir priteisti iÅ¡ Å iaulių tardymo izoliatoriaus nesumokėtÄ darbo užmokesčio dalį pareiÅ¡kėjui

E. M. - 161,65 lt (vienas šimtas šešiasdešimt vienas litas 65 centai) už laikotarpį nuo 2007-05-07 iki

2008-12-31, pareiškėjui A. M. 2515,78 lt (du tūkstančiai penki šimtai penkiolika litų 78 centai) už laikotarpį

nuo 2007-05-07 iki 2008-12-31, pareiškėjui A. N. 1825,10 lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt penki litai 10 centų) už laikotarpį nuo 2007-05-06 iki 2008-12-31.

Sprendimo vykdymÄ atidėti vienerių metų laikotarpiui nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismÄ .

Teisėjas                                                                                                          Virginijus Stankevičius