2020-07-08 Nr. AB-13354-3-61-3-02778-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2747-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02778-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (V. V.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 2 070 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, didelę ploto dalį užima gultai. Sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atitverti 1,35 m aukščio sienele, jie įrengti prie pat durų, pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų (-ių) ir kitų kameroje esančių asmenų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas. Nuo sanitarinio mazgo iki lentynos, skirtos higienos reikmenims ir maistui susidėti, atstumas buvo tik 1 m. Užuolaida sanitariniame mazge taip pat neužtikrino privatumo. Tualetas nuo stalo buvo nutolęs vos 1,5 m atstumu. Iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai, dėl kurių buvo neįmanoma valgyti, kildavo konfliktai.

2.2. Kameroje Nr. 268 buvo labai drėgna, ant sienų buvo pelėsio ir grybelio. Didelė drėgmė, pelėsis, grybelis, dulkės bei oro trūkumas turėjo neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai, nes jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą.

2.3. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti nustatytas, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietoje, nuolatinės elgesio kontrolės, įgyvendinant vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas. Pareigūnai su visais nuteistaisiais bendrauja laikydamiesi etikos taisyklių.

3.2. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Baldai kamerose įrengiami atsižvelgiant į jose laikomų asmenų skaičių. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Remontas atliekamas pagal turimus resursus. Kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

3.3. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuota, kuo pasireiškė neturtinė žala. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 19 d. ir nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2019 m. vasario 12 d., t. y. iš viso 156 paras, vienas arba kartu su kitu asmeniu. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus; gyvenamosiose kamerose buvo laikoma ne daugiau asmenų nei jose įrengta miegamųjų vietų; kamerose miegamųjų vietų įrengta tiek, kad būtų užtikrinamas 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas kiekvienam asmeniui. Taigi pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto teismas atmetė kaip nepagrįstus.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 53 paras (2018 m. rugsėjo 7–10 d., 2018 m. spalio 3–11, 24 d., 2018 m. lapkričio 1 d., 2018 m. gruodžio 3, 12–28, 30 d., 2019 m. sausio 1–2, 6–7, 16, 30–31 d., 2019 m. vasario 1–11 d.) pareiškėjas buvo laikomas vienas. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 53 paras buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o likusias 103 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Tokias pareiškėjo kalinimo sąlygas teismas pripažino pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį, sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, todėl teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laikė neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertino, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

7. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad langai kamerose, kuriose jis kalėjo, buvo netinkami vėdinimui, o Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos pagal teisės aktų reikalavimus. Be to, teismas pripažino, kad 103 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pareiškėjo nusiskundimai, kad kamerose iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai, dėl kurių kildavo konfliktai, buvo neįmanoma valgyti ir trūko oro, nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimą.

8. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės ir pelėsio kameroje Nr. 268. Teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. gegužės 25 d. patikrinimo akte užfiksuota, jog kameroje Nr. 268 ant sienos ir lubų buvo vizualiai matomų pelėsio požymių, tačiau šis pažeidimas buvo pašalintas 2018 m. birželio mėnesį, o pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. rugsėjo 5 d., t. y. po to, kai minėtas pažeidimas jau buvo pašalintas. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes.

9. Teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo (103 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 2 070 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

10.1. Teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjo teisių pažeidimo trukmę.

10.2. Atsakovas nepaneigė pelėsio ir grybelio buvimo fakto, nepateikė 2019 m. sausio mėn. darytų 268, 263 ir 273 kamerų nuotraukų. Pelėsis ir grybelis buvo visą ginčo laikotarpį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pažeidimo dėl pelėsio ir grybelio pašalinimas buvo laikinas. Kamera Nr. 268 yra itin drėgna, joje ilgam laikui pašalinti grybelį ir pelėsius neįmanoma.

10.3. Į gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Todėl pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas 103 dienas, kai jis buvo laikomas su kitu asmeniu, neatitiko teisės aktų reikalavimų.

10.4. Teismas nepagrįstai į privatumo pažeidimo trukmę neįskaičiavo dienų, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Kameroje vienas laikomas asmuo yra dažniau stebimas pareigūnų. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jį stebėjo priešingos lyties pareigūnės.

11. Atsakovo atstovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas, be atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytų aplinkybių, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismo nustatyta pareiškėjui priteistina suma nepagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo neigiamų pasekmių pareiškėjui, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamam poveikiui vertinti. Konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija.

12. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti visą pareiškėjo prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K pastatas labai senas, visos jo kameros neatitinka higienos normų reikalavimų. LVAT praktikoje pripažįstama, kad sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, tokiu būdu pažeidžiamas asmens privatumas. Joks teisės aktas nesieja bendros šalies ekonominės situacijos, pragyvenimo lygio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Netinkamos kalinimo sąlygos turėjo įtakos pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatos būklei, privatumo pažeidimas buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis. Už privatumo pažeidimus paprastai priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pagal EŽTT praktiką, būtina atsižvelgti į kalinamiems asmenims objektyviai kylančius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas. Pareiga pateikti įrodymus apie kameroje esančias sąlygas tenka atsakovui.

13. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Atsakovas detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, nurodytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nepagrįstas įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

15. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 300 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginti. Teismas nustatė, kad 103 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo pažeidimo tuo metu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, dėl nepakankamo gyvenamojo ploto ir kitus pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

16. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas Vilniaus PN padavė apeliacinius skundus. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo dydį; 2) teismas nepagrįstai nenustatė privatumo pažeidimo tomis dienomis, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, nes jį sanitariniame mazge galėjo stebėti pareigūnai (be kita ko, ir priešingos lyties); 3) atsakovas nepaneigė pelėsio ir grybelio buvimo fakto, teismas neatsižvelgė į tai, kad pelėsio ir grybelio pašalinimas buvo laikinas; 4) pareiškėjui, kai jis kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, teko nepakankamas gyvenamasis plotas, nes į gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos. Todėl šios bylos apeliacinio proceso stadijoje vertintina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė gyvenamojo ploto normos pažeidimo, pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, kai jis kameroje buvo vienas, pažeidimo bei atmetė pareiškėjo argumentus dėl pelėsio ir drėgmės, ir ar, konstatavęs pareiškėjo privatumo pažeidimą laikotarpiu, kai jis kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu, pagrįstai pareiškėjui priteisė 300 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

19. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame teisės akte nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Šios nuostatos LVAT praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą.

20. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017).

21. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti neužtikrinant privatumo jais naudojantis, nes pareiškėją gali matyti prižiūrėtojai (be kita ko, ir priešingos lyties), ir tai jam sukeldavo neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ginčo laikotarpiu neužtikrinant privatumo pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu ne tik tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, bet ir kai jis kameroje buvo laikomas vienas.

22. Byloje atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 19 d., kai išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ir nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2019 m. vasario 12 d., t. y. iš viso 158 paras. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas truko 158 paras. Vis dėlto, į aplinkybę, kad dalį šio laikotarpio pareiškėjas buvo kalinamas vienas, atsižvelgtina nustatant neturtinės žalos už privatumo pažeidimą atlyginimo dydį. Pažymėtina, jog pagal byloje pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjas kameroje vienas buvo laikomas ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytomis dienomis (2018 m. rugsėjo 7–10 d., 2018 m. spalio 3–11, 24 d., 2018 m. lapkričio 1 d., 2018 m. gruodžio 3, 12–28, 30 d., 2019 m. sausio 1–2, 6–7, 16, 30–31 d., 2019 m. vasario 1–11 d.), bet ir 2018 m. rugsėjo 5 d., 2018 m. gruodžio 31 d. bei 2019 m. vasario12 d., t. y. iš viso 55 paras.

23. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu ir grybeliu (pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui nusiskundimus dėl pelėsio ir grybelio pareiškėjas teikė konkrečiai dėl kameros Nr. 268), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, todėl nekartoja pirmosios instancijos argumentų, nurodytų Nutarties 8 punkte. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad vertinant higienos sąlygas, analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikiami duomenys (visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai), galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai).

24. Nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, nėra. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų pažeidimų, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. LVAT yra išaiškinęs, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

26. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

27. Vertinant, kokia suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, pirmiausia pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą.

28. Nustatant šioje byloje pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgtina į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę: pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas gana ilgai, t. y. 158 paras, iš kurių 55 paras pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Šis pareiškėjo teisių pažeidimas buvo su 1 trumpa pertrauka, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (2018 m. spalio 19–23 d). Byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių. Taigi, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir kilusias pasekmes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 370 Eur.

29. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą ne tik tuo metu, kai jis kameroje buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, bet ir kai jis buvo laikomas vienas, ir už nustatytą privatumo pažeidimą priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 370 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo V. V. (V. V.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 370 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė