2025-06-18 Nr. AB-10478-3-61-3-00262-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-67-502/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00262-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iceco Assets“ (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Iceco“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. balandžio 3 d. (data patikslinta pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis) sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iceco Assets“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (likviduota dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro)) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Iceco Assets“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 389 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. pareiškėjas 2013–2015 metais kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) pavedė vykdyti jam nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. PTO 2013–2015 metais išdavė pareiškėjui metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus Nr. 1514V10001-5513-3248, Nr. 1414VI0001-5513-3248 ir Nr. 1314VI0001-5513-3248 (toliau – ir Patvirtinimai). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (nuo 2018 m. liepos 1 d. – reorganizuojant jungimo būdu prijungtas prie Departamento; toliau – ir Vilniaus RAAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino pareiškėjui išduotus Patvirtinimus. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Marijampolės apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko pareiškėjo patikrinimą ir surašė 2018 m. spalio 17 d. patikrinimo aktą Nr. M-4 (S-18-68) (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame apskaičiavo 2013–2015 metų mokestinių laikotarpių mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą – 46 885 Eur. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą;

2.2. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, nes jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais);

2.3. priešingai nei teigiama Sprendime, pareiškėjas tinkamai ir laiku įvykdė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme ir Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Taigi, pareiškėjui negali kilti neigiamos pasekmės, įskaitant pareigą sumokėti aptariamą mokestį;

2.4. Patvirtinimai buvo panaikinti ne dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Be to, pareiškėjas įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus PTO, t. y. sumokėjo už pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą. Sprendimu pareiškėjas yra įpareigojamas sumokėti dar kartą ir daug didesnę sumą nei faktinio atliekų tvarkymo kaina. Reikalaujant pareiškėjo sumokėti antrą kartą, pažeidžiamas bendrasis teisės principas nulla poena sine culpa (nėra bausmės be kaltės);

2.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-407-442/2018 išaiškino, kad Vilniaus RAAD sprendime nėra apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis, todėl šiuo atveju ginčijamame Sprendime ir Patikrinimo akte yra padarytos nepagrįstos ir neteisėtos išvados. Pareiškėjas pagrįstai netikslino deklaracijos ir nesumokėjo mokesčio, nes deklaracijos duomenys jų pateikimo metu buvo teisingi;

2.6. Sprendime nepagrįstai remiamasi Vilniaus RAAD sprendimu, nes dėl pastarojo sprendimo vyksta teisminis ginčas. 2018 metai yra paskutiniai metai, kai galima apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį už 2013 metus, todėl, jei pareiškėjas patikslintų deklaracijos duomenis ir sumokėtų mokestį, bet teismas vėliau panaikintų Vilniaus RAAD sprendimą ir su juo susijusius sprendimus, pareiškėjas nebegalėtų dar kartą patikslinti deklaracijos ir susigrąžinti sumokėtą mokestį.

3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus RAAD sprendimo galiojimas nebuvo laikinai sustabdytas (nepritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės), atliko pareiškėjo patikrinimą ir nustatė mokestinę prievolę. Atliekant patikrinimą, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad metalinės pakuotės atliekos buvo sutvarkytos ir buvo įvykdyta metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduotis (54 proc.);

4.2. Sprendimu pareiškėjui nebuvo skirta sankcija, jam nepritaikytas padidintas mokesčio tarifas ar apskaičiuoti delspinigiai. Pareiškėjui tik nurodyta įvykdyti mokestinę prievolę už 2013–2015 metų laikotarpį, kurios jis nėra įvykdęs;

4.3. teisę pasinaudoti mokesčio lengvata suteikia ne Patvirtinimai, o dokumentai, įrodantys metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. Panaikinus PTO išrašytus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos užduotys laikytinos neįvykdytomis, todėl gamintojai / importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį.

5. Atsakovas 2023 m. vasario 24 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos nurodė, kad, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022), pareiškėjui apskaičiuota mokėtino mokesčio suma galėtų būti sumažinta iki 24 524 Eur.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Iceco Assets“ skundą, t. y. pakeitė Sprendimą, sumažindamas mokėtino mokesčio sumą iki 24 524 Eur.

7. Teismas nustatė:

7.1. pareiškėjas 2013 m. kovo 22 d. sudarė su VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo Nr. PTO/13/652;

7.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą;

7.3. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Marijampolės apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko pareiškėjo planinį patikrinimą dėl 2013–2015 metų mokestiniu laikotarpiu mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijose (forma FR0524) pateiktų ir patvirtintų duomenų teisėtumo. Patikrinimo metu buvo įvertinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 21 d. raštas Nr. (38-19)-VR-l .7-9630, kuriame pateikta informacija apie sprendimą panaikinti PTO gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos mokesčio mokėtojo Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktos deklaracijos (forma FR0524), ataskaitos apie organizacijos išduotus dokumentus (patvirtinimus) ir gautus dokumentus (patvirtinimus). 2018 m. spalio 17 d. patikrinimo akte Nr. S118-68 padaryta išvada, kad pareiškėjas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti PTO išrašyti Patvirtinimai, ir nepatikslino 2013–2015 metų deklaracijų (FR0524), neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis; pareiškėjas tuo pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį ir nesilaikė Lietuvos Respublikos finansų ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. dl-370/lK-230 patvirtinto Mokesčių už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punkto reikalavimo; kadangi pareiškėjas neatliko mokestinės prievolės, kurios terminas buvo nurodytas Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. (38-19)-VR-1.7-9547, t. y. iki 2018 m. vasario 15 d. neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, vadovaujantis Tvarkos aprašo 7 punktu, jam apskaičiuota 2013–2015 metų mokestinių laikotarpių mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis suma yra 46 885 Eur (2013 m. – 14 056 Eur, 2014 m. – 21 799 Eur, 2015 m. – 11 030 Eur);

7.4. pareiškėjas pateikė rašytines pastabas, kuriose nurodė, jog jis nesutinka su Patikrinimo akto išvadomis, kadangi jis laiku ir tinkamai įvykdė jam nustatytas pareigas, o tai, kad buvo panaikinti atliekų tvarkytojo išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra jo kaltė;

7.5. Departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas pastabų dėl patikrinimo akto teikimo metu nepateikė įrodymų ir faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad metalinės pakuotės atliekos buvo sutvarkytos ir buvo įvykdyta metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduotis (54 proc.), vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsniu, 2018 m. gruodžio 13 d. priimtu Sprendimu patvirtino pareiškėjo mokestinę prievolę – 46 885 Eur.

8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad, siekdami kolektyviai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, gamintojai ir importuotojai galėjo steigti gamintojų ir importuotojų organizaciją ir (ar) tapti įsteigtos organizacijos dalyviais arba organizacijai pavesti organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį teisės aktuose nustatytų pareigų netapdami organizacijos dalyviais (Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 str. 1 d.).

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šios bylos išsprendimas didele dalimi yra susijęs su kitais atsakovo sprendimais, kurie yra (buvo) ginčijami administraciniuose teismuose. Teismas nustatė, kad:

9.1. PTO kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus RAAD sprendimą (administracinė byla Nr. eI-142-789/2019);

9.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019 tenkino PTO skundą ir panaikino Vilniaus RAAD sprendimą;

9.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022:

9.3.1. iš dalies tenkino Departamento apeliacinį skundą: panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu; pakeitė Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią Vilniaus RAAD sprendimo dalį paliko nepakeistą;

9.3.2. nurodė, kad administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ginčijamas Vilniaus RAAD sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusios redakcijos Tvarkos aprašo 55, 56 ir 57 punktais. Pagal Tvarkos aprašo 55 punktą, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus, pažeisdami bent vieną iš Tvarkos aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 55 punktu, priima RAAD (56 punktas). Dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu, kuris patvirtinamas RAAD direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (57 punktas);

9.3.3. nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 padarė išvadą, kad įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Teismas vertino, kad minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Sprendime konstatuota, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme. Licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų;

9.3.4. nurodė, kad neteisėtais pripažinti PTO gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti nuo 2013 m. spalio 5 d. Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Tvarkos aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, kad Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Tvarkos aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju Vilniaus RAAD priimant ginčijamą sprendimą principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

10. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjo argumentai, kad jis nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jo kaltės, Sprendimas negalėjo būti priimtas, yra nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi jis negali to padaryti, jis negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad Sprendimu pareiškėjui nėra paskirta sankcija, o, kadangi pakuotės liko nesutvarkytos, pareiškėjui atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 1 d. sprendime, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal atsakovo Departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Karbonas“ skundą atsakovui Departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (dabar bankrutuojanti viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo, konstatavo, kad „Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513; 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513; 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513; 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513; 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513; 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu, sudarė galimybę proceso šalims pateikti papildomus įrodymus, susijusius su šioje byloje nagrinėjamu ginču (iš jų ir rašytinius paaiškinimus) (ABTĮ 56 str. 5 d.).“

12. Teismas akcentavo, jog atsakovas pateikė įrodymus, kad, įvertinus anksčiau minėtuose teismo procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai paliekami galioti už 3,1592 proc. šiuose dokumentuose nurodytų atliekų, buvo atliktas Sprendimu apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimas ir nustatyta, kad pareiškėjas turi sumokėti 46 885 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metus. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos ar daugiau nei 3,1592 proc. šių atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė argumentų dėl perskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo ir dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų metalinių pakuočių kiekį. Pareiškėjas skundą grindė išimtinai tuo, kad jis PTO perdavė metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui išrašyti dokumentai yra galiojantys tik dėl dalies sutvarkytų atliekų kiekio.

13. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus duomenis, priėjo prie išvados, kad Sprendimo dalis, kurioje pareiškėjui už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta 46 885 Eur mokesčio suma, keistina, šią sumą sumažinant iki 24 524 Eur.

III. 14. Pareiškėjas UAB „Iceco Assets“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo:

15.1. teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir priimtas visiškai neatsižvelgiant nei į faktinę situaciją, nei į pareiškėjo argumentus;

15.2. PTO išduoti Patvirtinimai patvirtino pareiškėjo teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, ir pareiškėjas 2013–2015 metais realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. Pareiškėjui, kuris veikė teisėtai ir sąžiningai, negali būti perkeliamos PTO ir UAB „Metrail“ galbūt netinkamo veiklos vykdymo pasekmės;

15.3. pareiškėjas neturėjo nei teisės, nei pareigos kontroliuoti PTO veiklą, jos išduodamų dokumentų teisėtumą ar pagrįstumą. Įstatyminė pareiga vykdyti atliekų tvarkytojų ir organizacijų priežiūrą ir kontrolę yra išskirtinai pavesta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavaldžioms įstaigoms. Šiuo atveju pakuočių atliekų perdirbimo patvirtinimų panaikinimas yra tiesioginės valstybės institucijų klaidos padarinys, dėl kurio kilo žala gamintojams ir importuotojams;

15.4. atsakovas nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad atitinkamas atliekų kiekis realiai (faktiškai) nebuvo sutvarkytas. Pareiškėjas neturi jokių kitų galimybių įrodyti pakuočių pertvarkymą, nes jis pakuočių atliekų perdirbimą patikėjo institucijai, turinčiai licenciją verstis šia veikla.

16. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą ir rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus savo argumentus. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikia jokių naujų argumentų, kurių dar nebūtų ištyręs teismas, bei įrodymų, kad pareiškėjo į vidaus rinką išleistos metalinės pakuotės faktiškai buvo sutvarkytos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Patikrinimo aktas ir pareiškėjo mokėtina mokesčio suma – 46 885 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atliko ginčui aktualių aplinkybių vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jos patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad, atsižvelgiant į susijusiuose teisminiuose procesuose padarytas išvadas, taip pat į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas arba jog mokėtino mokesčio suma buvo apskaičiuota neteisingai, nėra pagrindo panaikinti Sprendimą, tačiau, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes, mokėtina mokesčio suma yra mažintina. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytą savo poziciją ir tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo argumentus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, pripažįsta tikslinga tik papildyti tikrinamo teismo sprendimo motyvus.

21. Šioje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą, tačiau pareiškėjas teigia, jog jis turėjo būti atleistas nuo mokesčio mokėjimo Pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu.

22. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“ Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“

23. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, tuo atveju, kai užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (Mokesčių administravimo įstatymo 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024).

24. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-189-789/2025). Tačiau nagrinėjamu atveju šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais pareiškėjas rėmėsi, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą (Patvirtinimai), buvo panaikinti, o ginčas dėl Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyvavo ir pareiškėjas. Pareiškėjas nepateikė kitų minėtoje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatoje minimų dokumentų nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant ginčą teisme, o bendro pobūdžio argumentai, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, negali būti pagrindas pripažinti, jog yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

25. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024).

26. Pažymėtina, kad Sprendimu apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą nėra sankcija: už ginčo laikotarpį mokėtinas mokestis buvo apskaičiuotas, taikant standartinį mokesčio tarifą, ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos) (pvz., mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimas padidintu tarifu (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 4 d. |3 p.)) nebuvo pritaikytos. Be to, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis yra baudimas už užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą siejama tik su objektyvia aplinkybe, kad gamintojas ir (ar) importuotojas patiekė į rinką atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, kad nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimo byloje Société Oxygene Plus prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 76959/11) 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Paminėtina ir tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti mokestį už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pakuotes (žr., pvz., Lietuvos išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024).

27. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 metus yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013–2015 metais įvykdė metalinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taip pat pareiškėjas nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus apskaičiuotas pagrįstai.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose laikomasi analogiškos pozicijos (žr., pvz., 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024, 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024, 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024, 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024, 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024, 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024, 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-114-520/2025). Teisėjų kolegija šiuo individualiu atveju nenustatė išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo suformuotos vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pakeitė Sprendimą, o pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą visa apimtimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Iceco Assets“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan