2015-12-09 Nr. AB-24073-3-61-3-00093-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-147-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00093-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 81

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. D. firmos „Uvida“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. firmos „Uvida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. firma „Uvida“ (toliau – ir pareiškėjas, firma) 2011 m. sausio 31 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-331 (7-283/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 69-232 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2006 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (65)-136 (b. l. 23-28).

Paaiškino, kad sudarydamas medienos pirkimo sutartis iš visų partnerių jis reikalavo įmonės registracijos pažymėjimo, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) registracijos pažymėjimo ir direktoriaus asmens dokumentų arba kito sutartį pasirašančio asmens įgaliojimo. Papildomai informacija buvo tikrinama internetinėje VMI svetainėje. Šiais šaltiniais buvo naudojamasi pradedant ir vykdant bendradarbiavimą, sutartys buvo pasirašomos tik įvertinus turimą informaciją (ar įmonė yra PVM mokėtoja, veikianti, neturi skolų valstybei). Prieš įtraukiant PVM sumas į PVM atskaitą buvo tikrinami VMI registrai. 2005 m. sausio 31 d. eilinį kartą patikrinus VMI registrų svetainėje uždarosios akcinės bendrovės „Anerikas“ (toliau – ir UAB „Anerikas“) veiklą, aptikta informacija, kad įmonė yra išregistruota iš PVM mokėtojų. Tai įrodo, kad įmonė domėjosi savo kontrahento veikla. Firma kitokių svertų patikrinti savo kontrahento sąžiningumą neturėjo, nes negalėjo prieiti prie duomenų bazės. Įsigyjant prekes, pareiškėjui nebuvo žinoma, kad pardavėjas nemokės PVM, nes buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros nepažeidžiant įstatymų. Pažymėjo, kad UAB „Uvida“ bendradarbiavimo su pareiškėju metu turėjo PVM mokėtojo statusą. Pridėtinė vertė buvo sukurta ir įtraukta į atskaitą nepažeidžiant įstatymų. Pareiškėjas tvirtino nežinojęs ir neturėjęs galimybės žinoti, kad jo partneriai nesąžiningi. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius ilgai delsė UAB „Anerikas“ išregistruoti iš PVM mokėtojų registro ir apie tai pranešti jau po pirmos pateiktos PVM pirkimo deklaracijos.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą (b. l. 100-105).

Paaiškino, kad ginčas šioje byloje kilo dėl firmos teisės 2004 m. gruodžio 4 d. – 2005 m. sausio 28 d. laikotarpiu atskaityti 19 709 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Anerikas“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose įformintas 817,91 m3 medienos įsigijimas. Byloje nustatyta, kad firma minėtu laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje apskaitė 817,91 m3 medienos už 129 205,37 Lt, iš tos sumos 19 709,27 Lt PVM pagal UAB „Anerikas“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias 2004 metų gruodžio mėnesį pasirašė D. P., o 2005 metų sausio mėnesį – įgaliotas asmuo A. M. Bendrovės apmokėjimai už medieną įforminti grynaisiais pinigais, kasos pajamų orderius 2004 metų gruodžio mėnesį pasirašė D. P., o 2005 m. sausio mėnesį – įgaliotas asmuo A. M.

Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų baze, nei D. P., nei A. M. šioje bendrovėje nebuvo įdarbinti. Firma iš UAB „Anerikas“ įsigytą medieną apskaitė buhalterinės apskaitos registruose, įtraukė į atskaitą ir deklaravo deklaracijose. Remdamasi Elektroninio deklaravimo sistemos duomenimis, VMI nustatė, kad UAB „Anerikas“ nepateikė PVM deklaracijos už 2004 m. lapkričio mėnesį ir neteikia deklaracijų nuo 2005 metų sausio mėnesio. Šios bendrovės negalima rasti veiklos vykdymo vietose. Iš PVM mokėtojų registro UAB „Anerikas“ išregistruotas 2005 m. sausio 31 d. mokesčių administratoriaus iniciatyva kaip bendrovė, neteikianti PVM deklaracijų. Į VMI iškviestas buvęs vadovas R. M. paaiškino, kad akcijas pardavė R. B. Remiantis Įmonių registro duomenimis, iki 2005 m. sausio 19 d. firmos direktorius buvo L. A., o nuo 2005 m. sausio 9 d. – D. P. Firmos savininkas V. D. dėl sandorių su UAB „Anerikas“ 2008 m. spalio 24 d. paaiškinime nurodė, kad UAB „Anerikas“ medienos tiekėją surado vadybininkas S. P., kad medienos pirkimo sutartį su įmonės direktoriumi D. P. sudarė firmos patalpose. UAB „Anerikas“ direktorius pateikė įmonės registracijos pažymėjimą, PVM statuso pažymėjimą, spaudą, asmens pasą. VMI interneto puslapyje buvo patikrinti duomenys apie UAB „Anerikas“, t. y., ar galioja PVM statusas, ar neturi skolos. Duomenys jokių įtarimų nesukėlė.

Remdamasi Telšių rajono apylinkės teisme esančios baudžiamosios bylos Nr. 1-7-671/2008 medžiaga, Klaipėdos AVMI 2005 m. gegužės 9 d. specialisto išvada Nr. 8.12-AB6-2, atliktos firmos ūkinės finansinės veiklos tyrimo medžiaga, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija UAB „Anerikas“ mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad sandoriai tarp firmos ir UAB „Anerikas“ buvo sudaryti tikslu išvengti mokesčių, iškreipiant tikrą, ekonominę veiklos esmę ir siekiant sumažinti mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės dydį. Specialisto išvadoje nurodyta, kad įtariamųjų apklausos protokolai įrodo, kad D. P. ir A. M. klastojo UAB „Anerikas“ PVM sąskaitas faktūras. Suklastoti apskaitos dokumentai buvo pateikiami firmai tikslu pateisinti medienos įsigijimą. Faktiškai mediena buvo perkama iš fizinių asmenų, o ne iš UAB „Anerikas“.

Tvirtino, kad VMI surinko pakankamai įrodymų, iš kurių galima daryti pagrįstą išvadą, jog ūkinės operacijos tarp firmos ir UAB „Anerikas“ realiai neįvyko, t. y., ši įmonė nepardavė firmai medienos, atvaizduotos ginčo apskaitos dokumentuose. Šį faktą patvirtina ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktas UAB „Anerikas“ mokestinis patikrinimas (2009 m. vasario 12 d. patikrinimo aktas Nr. 20-AU16-6).

UAB „Anerikas“ nepateikė PVM deklaracijos už 2004 metų lapkričio mėnesį, už 2004 metų gruodžio mėnesį deklaravo 36 006 Lt PVM apmokestinamus tiekimus ir 6 481 Lt pardavimo PVM, kai tuo tarpu firmai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose už 2004 metų gruodžio mėnesį PVM apmokestinami tiekimai sudarė 58 452 Lt ir pardavimo PVM – 10 522 Lt. Už 2005 metų sausio mėnesį PVM deklaracija nebuvo pateikta. Nuo 2005 m. sausio 31 d. UAB „Anerikas“ išregistruota iš PVM mokėtojų registro.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, dalyvaudamas ginčijamuose sandoriuose, veikė nesąžiningai. Jo sandoris su UAB „Anerikas“ nebuvo vienkartinis t. y., sandoris tęsėsi 2004 metų gruodžio – 2005 metų sausio mėnesių laikotarpiu, paskutinė sąskaita įforminta 2005 m. vasario 4 d. (PVM nebuvo apskaičiuotas). Sandorio su UAB „Anerikas“ metu buvo įformintas paslaugų įsigijimas virš 100 000 litų, todėl darė išvadą, kad traukdamas PVM į PVM atskaitą, būdamas sąžiningas, pareiškėjas privalėjo ne tik patikrinti šios įmonės registravimą juridinių asmenų ir VMI registruose, tačiau ir pasidomėti savo kontrahento vykdoma veikla, jo partneriais. Nors firma ir teigė, kad ji ėmėsi visų priemonių, kad įsitikintų kitos sandorio šalies pateiktų ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenų tikrumu, tačiau įtikinamų įrodymų nepateikė. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti su įmone, kuri prekių tiekimo laikotarpiu neturėjo darbuotojų, o sąskaitas ir apmokėjimo dokumentus pasirašę D. P. ir A. M. UAB „Anerikas“ nebuvo įdarbinti. Jeigu firmos atstovai, siekdami užtikrinti tinkamą mokestinių prievolių vykdymą, būtų domėjęsi, ar UAB „Anerikas“ tinkamai vykdo savo mokestines prievoles, ar jų veikla yra teisėta (tokia pareiga atsiranda iš įstatymuose nustatytų mokesčio mokėtojo pareigų, vykdant mokestines prievoles valstybei, turinio), įtarimų dėl galimų verslo partnerių neteisėtos veiklos turėjo sukelti aplinkybės, jog tariami tiekėjai neturėjo nei darbuotojų, nei buveinės, nei veiklos vykdymo vietų, kur mediena galėjo būti sandėliuojama.

Pažymėjo, kad dar tuo laikotarpiu, kai buvo vykdomi firmos sandoriai su UAB „Anerikas“, VMI turėjo informaciją apie tai, kad ši bendrovė nedeklaruoja pajamų ir neteikia deklaracijų ir ši informacija buvo perduota firmos buhalterei V. N., tačiau, net ir turėdama informaciją apie galimai neteisėtą UAB „Anerikas“ veiklą, firma ir toliau tęsė sandorius su šia bendrove. Ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, t. y. jose nurodytas prekių tiekėjas realiai netiekė medienos firmai, todėl šios PVM sąskaitos faktūros laikytinos neturinčiomis juridinės galios ir jų pagrindu PVM atskaita negalima. Pareiškėjas nepateikė jokių papildomų įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, kas realiai tiekė medieną, kokiais kiekiais ir kokiomis sumomis. Nesant įrodymų, patvirtinančių dokumentuose nurodytų ūkinių operacijų realumą, nėra pagrindo teigti, kad atsiskaityta buvo būtent už patiektą medieną, pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą 19 709 Lt PVM.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą.

Teismas pažymėjo, kad į teismo posėdžius neatvyko pareiškėjo atstovas. Teismo posėdžiai buvo skirti 2011 m. balandžio 6 d., 2011 m. gegužės 9 d., 2011 m. birželio 6 d., 2011 m. birželio 27 d., 2011 m. liepos 11 d. Šaukimai grįžo su įrašais, kad pareiškėjas jų neatsiima. Administracinės bylos ir mokestinės bylos duomenimis vienintelis pareiškėjo adresas nurodytas: (duomenys neskelbtini). Šaukimai pareiškėjui buvo siunčiami šiuo adresu. Juridinių asmenų registro 2011 m. balandžio 19 d. išplėstiniame išraše pareiškėjo buveinė taip pat nurodoma tuo pačiu adresu (b. l. 114-115). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, V. D. adresas Gyventojų registro tarnyboje nurodytas toks pats (b. l. 119). 2011 m. gegužės 12 d. raštu teismas kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Paslaugos būstui“ (toliau – ir UAB „Paslaugos būstui“) su prašymu įteikti pareiškėjui šaukimą. 2011 m. gegužės 19 d. teisme gautas UAB „Paslaugos būstui“ raštas, kuriame rašoma, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ši įmonė neeksploatuoja, įteikti teismo šaukimą pareiškėjui neturi galimybės (b. l. 122).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsniu proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu, nesant tokio pranešimo, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu arba į oficialiai deklaruotą buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas būtų pakeitęs savo buveinę.

Kadangi pareiškėjas nepranešė, kad pasikeitė jo buveinės adresas, pareiškėjo buveinės adresas Juridinių asmenų registre nurodytas toks pats, kaip ir skunde teismui, teismo šaukimus teismas laikė įteiktais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjo dalyvavimą byloje pripažino būtinu. Pareiškėjui ši nutartis išsiųsta jo skunde teismui nurodytu buveinės adresu, sutampančiu su valstybės įmonės Registrų centro duomenų bazėje esančiu adresu. Šioje nutartyje pažymėta, kad pakartotinai neatvykus į teismo posėdį 2011 m. birželio 27 d. 15.30 val. pareiškėjo atstovui, bus taikomos ABTĮ 103 straipsnio 5 punkte numatytos pasekmės, t. y. skundas bus paliekamas nenagrinėtas. Pareiškėjui išsiųstas minėtos nutarties nuorašas į teismą negrįžo. 2011 m. birželio 27 d. pareiškėjo atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie 2011 m. liepos 11 d. 16.00 val. paskirtą teismo posėdį pareiškėjui pranešta teismo informaciniu pranešimu, šaukimas jam įteiktas ABTĮ 75 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka – per Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją (b. l. 135, 138). Į šį teismo posėdį pareiškėjo atstovas taip pat neatvyko. Nesant galimybės bylą išspręsti vien pagal esamą medžiagą, esant būtinumui aiškintis su pareiškėjo atstovu medienos pirkimo iš UAB „Anerikas“ aplinkybes, pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas.

III. Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1819-437/2011.

Prašyme nurodo, kad UAB „Paslaugos būstui“ teismui pateikta informacija dėl neeksploatuojamų firmos patalpų neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas nėra pakeitęs buveinės adreso, tik firmos atstovai biure būna nepastoviai. Pažymi, kad pranešimų apie teismo posėdžius nėra gavęs, pranešimo per Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją taip pat negavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui (nutarimui, nutarčiai) ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą. Išimtinis proceso atnaujinimo stadijos pobūdis pasireiškia dviem aspektais. Pirmiausia, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujino pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais. Antras proceso atnaujinimo stadijos išimtinumo aspektas susijęs su tuo, kad proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal šią normą byla turi būti užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi. Šiuo atveju turima omenyje ne bet koks sprendimas, nutarimas ar nutartis, bet toks, kuriuo baigiamas bylos nagrinėjamas ir kuris lemia, jog pareiškėjas nebegali kreiptis dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu į teismą antrą kartą. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti skundą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Taigi nutartis gali būti laikoma užkertančia kelią pareiškėjui kreiptis į teismą pakartotinai dviem atvejais: pirma, kai tai yra nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą; antra, kai nutartimi patvirtinama šalių taikos sutartis. Kitais atvejais pareiškėjas nepraranda teisės kreiptis į teismą pakartotinai prašant, pvz., atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Taigi minėtu reglamentavimu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.) yra įtvirtinta besąlyginė neigiama procesinė prielaida kreiptis į teismą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (sprendimas turi res iudicata galią – teismo galutinai išspręstas klausimas, draudimas pareikšti tapatų reikalavimą), arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (šalis pati atsisako savo materialinės teisės arba taikos sutartyje pareiškia savo valią dėl materialinių teisių apimties). Būtent tokie procesiniai sprendimai yra laikytini užbaigiančiais bylos nagrinėjimą, dėl kurių yra galimas proceso atnaujinimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-29-602/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą sieja su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi, kuria pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas, nes pareiškėjo atstovas neatvyko į teismo posėdį, pripažinus jo dalyvavimą būtinu. Minėta nutartimi byla iš esmės nėra išnagrinėta, pareiškėjui nėra užkirstas kelias pakartotinai kreiptis į teismą. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis nelaikytina sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kuria užbaigtas administracinės bylos nagrinėjimas, todėl nagrinėjamu atveju nėra ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinos sąlygos sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis negali būti laikoma nutartimi, kuria užbaigtas administracinės bylos nagrinėjimas (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektu.

Proceso atnaujinimą reglamentuojantis ABTĮ IV skyrius nenumato prašymo atnaujinti procesą priėmimo stadijos, kurioje būtų galima patikrinti, ar prašymas atnaujinti procesą apskritai gali būti nagrinėjamas teisme. Atsižvelgdama į tai, kad visi klausimai, susiję su prašymo atnaujinti procesą atitikimu įstatymo reikalavimams, tikrinami prašymą atnaujinti procesą nagrinėjant iš esmės, teisėjų kolegija, nustačiusi, jog proceso atnaujinimas dėl nutarties, kuria pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas, nėra galimas, atsisako atnaujinti procesą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-29-602/2015).

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1819-437/2011 negalėjo būti paduotas, todėl jis netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. firmos „Uvida“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1819-437/2011 pagal pareiškėjo V. D. firmos „Uvida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan