8ca163da-298f-4add-97db-bef5885f8aec · Lietuvos apeliacinis teismas

                    Baudžiamoji

byla Nr. 1A-112/2011Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.2.2.3

                                      Â

                            Â

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teisėjų: Albino Bielskio, Reginos Gaudutienės, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Imbrasui,

gynėjams advokatams Vitai Neverauskaitei, Vladimirui Buslovičiui, nukentėjusiajai

I. P.,

nukentėjusiosios

I. P. atstovei advokatei J. A.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundÄ

dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 150 straipsnio 4 dalyje (2010-03-13 epizodas) ir 150 straipsnio 4 dalyje (2010-03-14 epizodas) bei nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2010-03-13 epizodas) – laisvės atėmimo bausme ketveriems (4) metams, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2010-03-14 epizodas) – laisvės atėmimo bausme penkeriems (5) metams. BK 63 straipsnio

4 dalies pagrindu bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, R. Ž. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė septyneriems (7) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš R. Ž. nukentėjusiajai I. P. priteista 124, 73 Lt padarytai turtinei žalai ir 15

000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. Ž. priteista 30 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

IÅ¡ R. Ž. priteista valstybei 493, 32 Lt už suteiktÄ I. P. antrinę teisinę pagalbÄ

(Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamoji sÄ skaita Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“ AB, įmokos kodas 5630,

mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ ).

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

                                      Â

n u s t a t ė :

R. Ž. nuteistas už tai, kad 2010-03-13 naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , dukros V. Ž. kambaryje, turėdamas tikslÄ patenkinti savo lytinę aistrÄ su savo mažamete dukra V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) , prieÅ¡ jos valiÄ , pasinaudodamas nukentėjusiosios

bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl jos mažametystės, panaudodamas mažametės nukentėjusiosios V. Ž. atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtÄ , t.y. ranka

užspausdamas jai burnÄ , kad Å¡i neÅ¡auktų, bei pasakęs, kad jei Å¡i spardysis, tai bus blogiau, nuėmęs jos pėdkelnes ir kelnaites, kiÅ¡o savo rankų pirÅ¡tus į mažametės V. Ž. lytinius organus, tuo sukeldamas jai fizinį skausmÄ , padarydamas V. Ž. lytinių organų srityje sužalojimus, mergystės plėvės pavirÅ¡inį įtrÅ«kimÄ , bei nesunkų sveikatos sutrikdymÄ dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso ir taip seksualiai prievartavo mažametę nukentėjusiÄ jÄ V. Ž..

Taip pat jis, 2010-03-14 naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , dukros V. Ž. kambaryje, turėdamas tikslÄ patenkinti savo lytinę aistrÄ su savo mažamete dukra V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) , prieÅ¡ jos valiÄ , pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl jos mažametystės, panaudodamas mažametės nukentėjusiosios V. Ž. atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtÄ , t.y. ranka užspausdamas jai burnÄ , kad Å¡i neÅ¡auktų, bei pasakęs, kad jei Å¡i spardysis tai bus blogiau, nuėmęs jos pėdkelnes ir kelnaites, kiÅ¡o savo rankų pirÅ¡tus į mažametės V.

Ž. lytinius organus, tuo sukeldamas jai fizinį skausmÄ , padarydamas V. Ž. lytinių organų srityje sužalojimus, t.y. mergystės

plėvės pavirÅ¡inį įtrÅ«kimÄ , bei nesunkų sveikatos sutrikdymÄ dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso ir taip seksualiai prievartavo mažametę nukentėjusiÄ jÄ V. Ž..

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Ž. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio mėn. 30 d. nuosprendį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi mažametės nukentėjusiosios V. Ž. parodymais, kadangi jie kelia abejonių dėl jų leistinumo, be to teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio nuostatas, kadangi mažametės liudytojos parodymams suteikė pirmenybę prieÅ¡ kitus byloje esančius įrodymus. Visi byloje esantys duomenys yra konkretÅ«s faktai, todėl jie turi vienodÄ Ä¯rodomÄ jÄ galiÄ , o vienodÄ Ä¯rodomÄ jÄ galiÄ turinčių įrodymų negalima vertinti skirtingai, t.y. vieniems suteikti didesne įrodomÄ jÄ galiÄ , o kitus nemotyvuotai atmesti ar iÅ¡ viso nevertinti, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė nustatytu, kad bÅ«tent nuteistasis padarė V. Ž.: "lytinių organų srityje sužalojimus, mergystės plėvės pavirÅ¡inį įtrÅ«kimÄ , bei nesunkų sveikatos sutrikdymÄ dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso“.

2010-04-02 d. Specialisto išvados Nr. G 1095/10 (01) tiriamojoje dalyje specialistai nurodė, kad pažeidimai nukentėjusiajai padaryti daugiau nei prieš 5 dienas iki apžiūros (t. 1, b. l. 37 -39), t. y. teisiamajame posėdyje ištirtų baudžiamosios bylos duomenų kontekste - laikotarpiu nuo 2009-12-11 iki 2010-03-28.

Nuosprendžio iÅ¡vada, kad V. Ž. yra padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso iÅ¡ esmės grindžiama Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-72 (t. 1, b.l. 68 - 71) 4 punkto iÅ¡vada, kurioje ekspertai, konstatavo nesunkų V. Ž. sveikatos sutrikdymo mastÄ . Tačiau Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertai tyrimo metu įvertino nukentėjusiosios fizinius, o ne psichinius sveikatos sužalojimus, remiantis į baudžiamÄ jÄ bylÄ nepateiktais duomenimis, esančiais dokumentuose - VÅ¡Ä® Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo vaiko raidos centro krizių intervencijos skyriaus epikrizėje Nr. 293 M bei VÅ¡Ä® Centro poliklinikos V. Ž. raidos istorijoje, kurie teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirti nebuvo. Duomenų, kad Å¡ie dokumentai buvo užfiksuoti ir/ar gauti BPK nustatyta tvarka, byloje nėra, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl Å¡ių duomenų pripažinimo įrodymais bei padarytos iÅ¡vados pagrįstumo, atsižvelgiant į tai, kad teismo medicinos specialistai, susipažinę su Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-72, pradėto 2010-05-18 d., užbaigto 2010-05-18 d., duomenimis, 2010-08-04 d. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 2699/10 (01) tuo pačiu klausimu padarė prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ : "<...>

Sužalojimų, galėjusių atsirasti laikotarpyje nuo 2010-03-12 iki 2010-03-15, V. Ž. kūne, nekonstatuota. V. Ž. apžiūros

metu nustatytas mergystės plėvės paviršinis įtrūkimas, kaip sužalojimas, teismo medicininiu požiūriu, nevertinamas“ (t. 1, b. l. 41 - 43).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė paÅ¡alinti aukščiau nurodytus prieÅ¡taravimus tarp Å¡ių iÅ¡tirtų įrodymų įstatymo nustatyta tvarka, t.y. Å¡aukiant į teismo posėdį bei apklausiant specialistus bei ekspertus, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti visas, o ne tik teismo versijÄ atitinkančias, bylos aplinkybes. Atmesdamas Å¡iuo konkrečiu atveju pagrįstus gynėjo praÅ¡ymus formaliais pagrindais, pirmosios instancijos teismas tuo pačiu, pažeidė ir Lietuvos Respublikos BPK 7 straipsnyje, 44 straipsnyje įtvirtintas bei įstatymo garantuotos kaltinamojo asmens teisęs, nes parodė iÅ¡ankstinį nusistatymÄ iÅ¡ anksto įvertindamas įrodymus.

Atkreiptinas dėmesys, kad besÄ lygiÅ¡kai priimdamas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-72 iÅ¡vadas, pirmosios instancijos teismas nepatikrino bei neįvertino jo kaip įrodymų Å¡altinio, leistinumo, ekspertams pateiktų pradinių duomenų teisingumo. P. T. ekspertizės įstatymo 11 straipsnį teismo ekspertas neturi teisės savarankiÅ¡kai rinkti ar imti medžiagÄ , reikalingÄ ekspertizei, bet nepateiktÄ jam įstatymų nustatyta tvarka. Å iuo gi konkrečiu atveju ekspertės, atliekant ambulatorinę, kompleksinę, pirminę ekspertizę, savo padarytas iÅ¡vadas iÅ¡ esmės pagrindė savarankiÅ¡kai surinktais duomenimis, apie kurių gavimÄ nurodė ekspertizės akto tiriamojoje dalyje: „<...> susisiekta su J. B. vidurinės mokyklos psichologe E. Č., <...> susisiekta su Vilniaus m. VTAS, vyr. specialistės G. J., duomenimis, <...> susisiekta su Naujosios Vilnios seniÅ«nija, vyr. inspektorės A. S.,

duomenimis, <...> susisiekta su Vilniaus rajono PK, vyresniosios tyrėjos E. E. duomenimis", ir kaip jau buvo minėta, duomenimis

iš VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo vaiko raidos centro krizių

intervencijos skyriaus epikrizės Nr. 293 M bei VšĮ Centro poliklinikos V. Ž. raidos istorijos, t.y. duomenimis, kurie nebuvo užfiksuoti

byloje ar gauti, išnagrinėti bei patikrinti BPK nustatyta tvarka.

Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami, t. y. abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis apelianto kaltę ir paneigiantis jo parodymus. Dėl šios priežasties kyla pagrįstų abejonių dėl šių duomenų patikimumo ir surašant byloje pateiktas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-72 išvadas, kadangi, kaip buvo minėta, procesiniai įstatymai tokios galimybės ekspertui - savarankiškai rinkti duomenis - nenumato. Todėl šioje byloje esantis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-72 nėra tinkamas įrodymas įstatymo (BPK 20 straipsnio) normos prasme, iš ko darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė duomenimis (įrodymais), neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Toks atvejis vertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Be to, eksperčių (psichiatrės R. D. ir psichologės A. Å .) teiginiai, kad „tiriamoji iÅ¡ esmės pakartoja anksčiau duotus parodymus“, prieÅ¡tarauja tų pačių eksperčių ekspertizės akte užfiksuotiems V. Ž. paaiÅ¡kinimams apie byloje nagrinėjamus įvykius, turiniui. Mergaitės parodymai kardinaliai pasikeitė, ir iÅ¡ esmės parodymuose atkartojami ne jos pačios, o bÅ«tent jos motinos I. P. prasimanymai kurie ekspertizės atlikimo metu atitikdavo I. P. turimÄ informacijÄ . Nurodytas aplinkybes patvirtina ir gynėjo praÅ¡ymu teisminio nagrinėjimo metu peržiÅ«rėtas nukentėjusiosios V. Ž. apklausos vaizdo įraÅ¡as, kuriame užfiksuota, kad mergaitė, duodama parodymus, prasitaria, jog apie aplinkybes,

kad jai skaudėjo (labai skaudėjo) jÄ prašė pasakyti mama, t. y. I. P.; byloje esantis 2010-05-01 PraneÅ¡imas "Dėl ikiteisminio

tyrimo termino pratęsimo", kuriame nurodoma, jog "Apklausta

nukentėjusioji V. Ž. patvirtino savo mamos I. P. duotus parodymus ir paaiškino, kad tėtis dvi naktis iš

eilės prie jos lindo, kiÅ¡o pirÅ¡tus į jos lytinius organus" (t. 1, b.l. .6), bei pačios nukentėjusiosios I. P. nenuoseklÅ«s ir prieÅ¡taringi parodymai kaip ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 72-75, 76-77, 77-78), taip ir teismo posėdyje, kurio metu I. P. iÅ¡kėlė naujÄ versijÄ , įrodinėdama, kad ne tik vienas apeliantas, bet jis kartu su savo

motina P. Ž. seksualiai prievartavo mažametę V. Ž., teigė, kad būtent apie tai jai papasakojo bei teisme

gali patvirtinti jos dukra.

Ä®statymas nustato, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Å ių asmenų parodymais, ypač jei nuosprendis grindžiamas mažamečio nukentėjusiojo asmens parodymais, galima pagristi apkaltinamÄ jį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, jog kitų patikimų objektyvių įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltumÄ padarius nusikaltimus, Å¡iuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė. Tai reiÅ¡kia, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes byla nėra tinkamai iÅ¡tirta: nuosprendis yra paremtas prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais, nepaÅ¡alintos byloje esančios abejonės.

Kadangi be suinteresuotos šios bylos baigtimi nukentėjusiosios

I. P. parodymų kitų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo atliktus neva seksualinio prievartavimo veiksmus, byloje nėra, veika, kurios padarymu jis galėjo bÅ«ti apkaltintas, jo manymu atitinka nebent BK 153 straipsnio sudėtį, t. y. mažamečio asmens tvirkinimÄ . Tačiau Å¡iuo konkrečiu atveju, byloje esančių įrodymų visumÄ nėra pakankama ir tokiai iÅ¡vadai padaryti dėl esminių bylos aplinkybių tyrimo pirmosios instancijos teisme neiÅ¡samumo.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino esminės aplinkybės, jog civilinėje atsakomybėje kreditorius privalo įrodyti nuostolių dydį, jog Å¡iuo konkrečiu atveju patirtÄ turtinę žalÄ I. P. pagrindė neaiÅ¡kios kilmės čekiais dėl homeopatinio preparato (Acosedum geriamųjų lašų tirpalo) pirkimo, tačiau nepateikė jokių motyvuotų duomenų, kad Å¡ie vaistai buvo bÅ«tini jos ar/ir V. Ž. gydymui, ar Å¡ie vaistai buvo paskirti jai ar/ir V. Ž. gydytojo.

Apelianto manymu, nustatant neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose šiuo klausimu, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2007, 2K-730/2007, 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo

gynėjai prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji I. P. ir jos atstovė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį. R. Ž. kaltė padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios

instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi mažametės nukentėjusiosios V. Ž. parodymais, kadangi jie kelia abejonių dėl jų

leistinumo, be to teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio nuostatas, kadangi mažametės liudytojos parodymams suteikė pirmenybę prieÅ¡ kitus byloje esančius įrodymus. Nuteistasis nurodo, kad mergaitės parodymai kardinaliai pasikeitė, ir iÅ¡ esmės parodymuose atkartojami ne jos pačios, o bÅ«tent jos motinos I. P. prasimanymai kurie ekspertizės atlikimo metu atitikdavo I. P. turimÄ informacijÄ . Su Å¡iais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas

nesutinka. Apeliantas, iÅ¡keldamas versijÄ , kad iÅ¡ esmės nukentėjusiosios V. Ž. parodymams turėjo įtakos jos motina I.

P. yra nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios

parodymus vertino atsižvelgęs ir į kitus byloje esančius įrodymus: I. P. parodymus, specialistų, ekspertų išvadas. Apeliacinės

instancijos teismas pažymi, kad atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės metu nustatyta, kad V. Ž. galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikÅ¡mingas bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti parodymus, jai nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumÄ , nei kitos tokios individualios psichologinės ypatybės, kurios bÅ«tų paveikusios jos elgesį byloje nagrinėjamo įvykio metu. IÅ¡ nukentėjusiosios parodymų matyti, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ ji gėdijosi pasakoti apie įvykius, teigė, kad bijo sakyti, bijo tėčio. Teigė nežinanti, dėl ko jo bijo, bet tai su juo susiję. Nukentėjusioji nenorėjo užraÅ¡yti, kas atsitiko. Toliau pradėdama pasakoti apie gyvenamÄ jÄ vietÄ , apie kambarį kur ji miegojo, kaip buvo apsirengusi, apie įvykių pradžiÄ nukentėjusioji vėl nutraukė pasakojimÄ ir nurodė, kad ji gali sakyti mamai, kas nutiko, o kitiems negali. Po to nurodo, kad ji suprato, kad atėjo tėtis, nes jis jÄ pažadino. Po Å¡ių žodžių vėl teigia, kad mama gali už jÄ pasakyti, kas nutiko, nes ji negali, bijo sakyti (t. 1, b. l. 48-51). Å ioje apklausoje nukentėjusioji taip pat parodė apie įvykius, kad tai buvo Å¡eÅ¡tadienis ir sekmadienis. Kai tėtis atėjo į kambarį pas jÄ , tai buvo pirmas kartas, ir antrÄ kartÄ jis atėjo pas jÄ Ä¯ kambarį. Ji negalėjo paaiÅ¡kinti, kas įvyko, ji negalėjo pasakyti tuos du žodžius, nes bijojo, kad tėtis sužinos. Nukentėjusioji tvirtino, kad dėl to jai bus blogai, o kas bus blogai, nesakys. Ji teigė, kad negali sakyti prieÅ¡ kamerÄ . Tas žodis jai yra nemalonus. Per apklausÄ pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ ant minkÅ¡to žaislo palietė meÅ¡kiuko tarpkojį su ranka ir nurodė – taip tėtis darė. V. Ž. pieÅ¡inuke parodė, kad tėtis lietė lytinius organus su pirÅ¡tais. Jai skaudėjo. Nukentėjusioji teigė, kad tėtis nuėmė pėdkelnes ir triusikėlius ir lietė, sakė,

kad jei spardysis su kojom, tai jai bus blogiau, todėl ji nesispardė. V. Ž. nurodė, kad tėtis jai sakė, jog bus blogiau „putei“.

Taigi, vertinant šiuos mažametės nukentėjusiosios parodymus nėra pagrindo teigti, kad ji galėjo išgalvoti įvykius, nukentėjusioji nesipainioja savo parodymuose. Kaip minėta, nukentėjusioji gėdijasi savo duodamų parodymų, jai nemalonu pasakoti, įvardinti savo tėvo atliktus su ja veiksmus, todėl ji pamini įvykių epizodus bendrais bruožais ir nutyli detales dėl nemalonių pojūčių

prisimenant įvykius. Tai, kad apie įvykius ji papasakojo savo motinai I. P., ir kaip teigė pati, kad ji gali įvykių detales

papasakoti tik motinai yra visiškai natūralu ir nukentėjusioji I.

P. davė parodymus pagal savo dukros pasakojimÄ , kÄ ji ir pati nurodė apklausoje, o ne atvirkščiai, kaip iÅ¡kelia versijÄ nuteistasis. Apeliantas yra neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas pirmenybę suteikė nukentėjusiosios

V. Ž. parodymams ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Nukentėjusiosios V. Ž. parodymai nekelia abejonių dėl jų leistinumo, kadangi nėra pagrindo teigti, kad mažametė

nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pažeidžiant BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalių bei 186 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas

pažymi, kad teismas, remiantis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus. Nagrinėjimo teisme dalyvių iÅ¡sakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir iÅ¡vadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo sprendime turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kaip matyti iÅ¡ apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir akcentuoja, jog jie turi bÅ«ti įvertinti kitaip, nei tai padarė teismas. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje apelianto, bei liudytojų parodymus iÅ¡samiai aptarė ir tinkamai įvertino atsižvelgęs į baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumÄ . Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip nori nuteistasis, nereiÅ¡kia teismo Å¡aliÅ¡kumo.

Apeliantas mano, kad pirmosios

instancijos teismas nepagrįstai laikė nustatytu, kad būtent nuteistasis padarė V. Ž.: "lytinių organų srityje sužalojimus, mergystės

plėvės pavirÅ¡inį įtrÅ«kimÄ , bei nesunkų sveikatos sutrikdymÄ dėl patirtos seksualinės prievartos ir patirto streso“. Taip pat nurodo, kad 2010-04-02 d. Specialisto iÅ¡vados Nr. G 1095/10 (01) tiriamojoje dalyje specialistai nurodė, kad pažeidimai nukentėjusiajai padaryti daugiau nei prieÅ¡ 5 dienas iki apžiÅ«ros (t. 1, b. l. 37 -39), t. y. teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų baudžiamosios bylos duomenų kontekste - laikotarpiu nuo 2009-12-11 iki 2010-03-28. Tačiau apeliantas nenurodo jokių argumentų kodėl jis nesutinka su Å¡iomis teismo iÅ¡vadomis, bei specialistų padaryta iÅ¡vada. Apelianto nurodytos datos ir konteksto vertinimas taip pat neturi jokio pagrindimo, todėl Å¡ie nurodyti argumentai nesvarstomi.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertai tyrimo Nr. 103MS-72 metu įvertino nukentėjusiosios fizinius, o ne psichinius sveikatos sužalojimus, remiantis į baudžiamÄ jÄ bylÄ nepateiktais duomenimis, esančiais dokumentuose - VÅ¡Ä® Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo vaiko raidos centro krizių

intervencijos skyriaus epikrizėje Nr. 293 Min., bei VšĮ Centro poliklinikos V. Ž. raidos istorijoje. Šie dokumentai teisiamojo posėdžio

metu iÅ¡tirti nebuvo, todėl teismas negalėjo negalėjo atsižvelgti į Å¡io ekspertizės akto iÅ¡vadas, kadangi tai yra neleistinas įrodymas baudžiamojo proceso prasme. Nuteistojo argumentai iÅ¡ dalies pagrįsti, ekspertai atlikę minėtÄ tyrimÄ iÅ¡ tiesų atsakė į kelis klausimus per plačiai ir išėjo iÅ¡ tyrimo ribų ir tyrimui panaudojo savarankiÅ¡kai gautus duomenis. BPK, bei Teismo ekspertizės įstatymo nuostatos, reglamentuojančios ekspertų teises, nenumato ekspertams teisės savarankiÅ¡kai rinkti įrodymų. Tačiau pirmosios instancijos teismas iÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ ir priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį neatsižvelgė į ekspertų papildomai surinktÄ tyrimui atlikti medžiagÄ . Be to, ekspertizė Nr. 103MS-72 buvo paskirta siekiant nustatyti ir įvertinti nukentėjusiosios psichinę ir psichologinę bÅ«senÄ po patirtos seksualinės prievartos, taip pat siekiant įvertinti padarytos žalos laipsnį, o paminėti fiziniai sužalojimai ekspertizės akte yra pertekliniai. Ä® nustatytus psichinės sveikatos sutrikdymus pirmosios instancijos teismas ir atsižvelgė priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį ir nesirėmė ekspertų papildomai surinktais duomenimis apie nukentėjusiosios patirtus fizinius sužalojimus. Todėl nuteistasis be jokio pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo padarytÄ nesunkų sveikatos sutrikdymÄ dėl patirtos seksualinės prievartos remdamasis teismo posėdyje neiÅ¡tirtais įrodymais.

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti specialistus bei ekspertus ir tuo pažeidė ir BPK 7 straipsnyje, 44 straipsnyje įtvirtintas bei įstatymo garantuotos kaltinamojo asmens teisęs, nes parodė iÅ¡ankstinį nusistatymÄ iÅ¡ anksto įvertindamas įrodymus. Å iuos nuteistojo teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai, iÅ¡klausęs visų dalyvių nuomonės, atmetė nuteistojo gynėjų praÅ¡ymÄ apklausti teismo posėdyje psichiatrijos specialistę, nustatęs, kad teismo psichiatrijos specialistas neparodys jokių naujų duomenų teismui, nenustatys kÅ«no sužalojimo laipsnio, kuris ir nėra inkriminuotas nuteistajam. Atsižvelgiant į tai, Å¡is apelianto argumentas atmetamas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat

nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog patirtÄ turtinę žalÄ I. P. pagrindė neaiÅ¡kios kilmės čekiais dėl homeopatinio

preparato (Acosedum geriamųjų lašų tirpalo) pirkimo, tačiau nepateikė jokių motyvuotų duomenų, kad šie vaistai buvo būtini jos ar/ir V. Ž. gydymui, ar šie vaistai buvo paskirti jai ar/ir V. Ž. gydytojo. Apelianto manymu, nustatant neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose šiuo klausimu, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį.

Su Å¡iais nuteistojo argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi bÅ«ti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtÄ dvasinę ir fizinę skriaudÄ .

Civiliniame kodekse nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos padarinius, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala bÅ«tų atlyginta visiÅ¡kai, tačiau bÅ«tinai atsižvelgia ir į žalÄ padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiÅ¡kia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje bÅ«tina vertinti pagal apdairaus, rÅ«pestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etalonÄ (CK 1.5 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieÅ¡kinio dydžio klausimÄ , tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pareikÅ¡tus nukentėjusiųjų civilinius ieÅ¡kinius tenkino iÅ¡ dalies. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo R. Ž. padaryta nusikalstama veika sukėlė sunkias pasekmes – nukentėjusioji V. Ž. dėl padarytų jos atžvilgiu nusikaltimų patyrė fizinį skausmÄ , didžiulius dvasinius iÅ¡gyvenimus, buvo sukrėsta ir pažeminta, sumažėjo jos bendravimo

galimybės, buvo sutrikdyta jos psichinė sveikata, taip pat mažametės V. Ž. motina I. P. patyrė dvasinius

iÅ¡gyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimÄ , nukentėjusiesiems padaryta neturtinė žala įvertinta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ atsižvelgė į nuteistojo R. Ž. turtinę padėtį į tai, kad mažametei nukentėjusiajai jis padarė žalÄ tyčiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų spręsdamas pareikÅ¡tų civilinių ieÅ¡kinių klausimus ir priteisti civiliniai ieÅ¡kiniai nukentėjusiesiems padarytai neturtinei žalai atlyginti nėra per dideli.

Nuteistojo argumentai dėl priteisto civilinio ieÅ¡kinio nukentėjusiajai I. P. padarytai turtinei žalai atlyginti nepagrįsti, kadangi nukentėjusioji I. P. pateikė pirmosios instancijos teismui vaistų pirkimo čekius ir paaiÅ¡kino teismo posėdyje, kad vaistai buvo reikalingi nukentėjusiosios V. Ž. gydymui. Be to, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas apmokėjimo už gydytojo konsultacijÄ kvitas, todėl abejoti, kad nukentėjusioji I. P. patyrė iÅ¡laidų, susijusiu su V. Ž. gydymu, nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad priteista suma nukentėjusiosios I. P. patirtai turtinei žalai atlyginti nėra per didelė ar neproporcinga.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir

(ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas R. Ž. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai

sunkų nusikaltimÄ (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, į tai, kad veika buvo padaryta prieÅ¡ mažametį vaikÄ , pasinaudojant jo

bejėgiÅ¡kumu. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino R. Ž. asmenybę, o bÅ«tent tai, kad jis buvo vienÄ kartÄ

teistas, teistumas išnykęs, tačiau tai jį charakterizuoja neigiamai, nedirbo, buvo baustas administracine tvarka, į narkologinę ir psichiatrinę įskaitas neįrašytas. R. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė R. Ž. už BK

150 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų padarymÄ laisvės atėmimo bausmę, Å¡velnesnę už įstatyme numatytÄ už Å¡ių nusikaltimų padarymÄ bausmės vidurkį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. Ž. paskirta bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežta ar per Å¡velni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimÄ , BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimÄ ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio

1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundÄ atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                        Jonas Algimantas Venckus

Teisėjai                                                                                               Albinas

Bielskis

                                          Regina

Gaudutienė