2017-03-14 Nr. AB-6080-3-61-3-04932-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-412-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04932-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: priteisti po 150 Eur už kiekvieną dieną praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. birželio mėn. atskirais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo pažeisti minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimai. Atkreipė dėmesį, kad į kamerų plotą įskaičiuojamas sanitarinis mazgas ir baldai, todėl jokių galimybių judėti kameroje nebuvo. Taip pat, nurodė, kad kamerose buvo tamsu, jos neatitiko natūralios bei dirbtinės apšvietos reikalavimų, langai buvo purvini. Nuo lubų krito tinkas į lėkštes ir ant galvų. Kamerose buvo prasta ventiliacija, kaupėsi drėgmė. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti. Nurodytos sąlygos neigiamai veikė pareiškėjo savijautą, vegetacinę nervų sistemą ir kėlė padidintą polinkį į depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad administracija visada stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Nurodė, jog laikomiems kamerose asmenims buvo išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Vėliau Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kameros vėdinamos natūraliai per langus, akcentavo, kad toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Pareiškėjo prašymą priteisti neturinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu (b. l. 88–92) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, Lietuvos higienos norma HN 76:2010.

Vertindamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, pirmos instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo minimalios vienam asmeniui tenkančios ploto normos pažeidimas. Vertino Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir tyrimų matavimo rezultatus iš kurių nustatė, kad natūralaus apšvietimo, dirbtinės apšvietos bei drėgmės koeficientų pažeidimo tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo. Kameroje Nr. 112, buvo nustatyti Lietuvos higienos normos HN76:2010 24 ir 62 punktų pažeidimai, kurie buvo pašalinti. Nustatė, kad ginčo kameros buvo suremontuotos, sienų ir lubų defektai buvo pašalinti, pareiškėjui visada buvo sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus. Dėl šių nustatytų aplinkybių teismas pareiškėjo teiginius dėl kamerų neatitikimo higienos normos atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui teisės aktais buvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, įvertinęs nustatyto pažeidimo trukmę (17 parų) ir intensyvumą teismas pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteistas 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjui teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, netinkamai nustatė ploto pažeidimo trukmę.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos Lukiškių TI-K.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą ir ar ploto veiksnys gali būti nustatytas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymą ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K (b. l. 7–8), iš kurių matyti, jog pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2014 m. kovo 18 d. atskirais periodais buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiais duomenimis, kuriuose matomas kamerose buvusių asmenų skaičius, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei konkretus laikymo sąlygų laikotarpis. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į nacionaliniuose teisės aktuose numatytą 3,6 kv. m. ploto normą, suklydo ir nurodė, jog ploto norma buvo pažeista 17 parų, nors iš bylose esančių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu kameros ploto normos pažeidimas truko 19 parų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant ar byloje galima nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, svarbu kartu įvertinti ar ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka, kad pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimas yra nustatytas, tačiau vertinant jo trukmę ir intensyvumą (pareiškėjo atžvilgiu ilgiausiai trukusio pažeidimo trukmė 4 paros) teisėjų kolegija mano, kad jis negali būti vertinamas kaip reikšmingas ar ilgos nepertraukiamos trukmės. Todėl atsižvelgus į tai, jog byloje nenustatyta higienos normos pažeidimų, ginčo laikotarpiu pareiškėjui visu ginčo laikotarpiu buvo užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore, naudotis sporto kiemeliais, lankytis bibliotekoje ir pan., teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo H. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė