2017-11-22 Nr. AB-21597-3-62-3-00480-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2367-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00480-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant Kauno TI laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2016 m. kovo 29 d. nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tinkamas kameros apšvietimas, neužteko spintelių susidėti asmeniniams daiktams, buvo prasta ventiliacija. Pareiškėjas nurodė, jog kamerose būdavo daugiau nuteistųjų nei spintelių, ventiliacija kameroje buvo įrengta tik prie sanitarinio mazgo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas keliose kamerose. Nurodė, jog Kauno TI yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081, reikalavimus. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose pastoviai palaikoma higienos normoje nustatyta temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti. Atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad laikymas mažesnio, nei normoje nustatytas ploto sąlygomis vyko trumpais periodais ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių pareiškėjo fizinei ir psichikos sveikatai. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti atidaromi skaidraus stiklo langai. Sanitariniuose mazguose veikė ištraukiamoji mechaninė ventiliacija.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2016 m. kovo 29 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nurodyta, minimali ploto norma, t. y. 3,6 kv. m, nebuvo užtikrinta 26 paras. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, todėl jis turėjo visą laiką gulėti, buvo neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2, 6, 24 nuostatomis, taip pat nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintomis Lietuvos higienos normomis HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.10 punktu. Kauno TI atsiliepime nurodė ir pateikė foto lenteles, iš kurių matyti, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kamerose su neatidaromais langais yra įpūtimo-ištraukimo ventiliacija, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, todėl atsakovas pareiškėjui kalinimo metu užtikrino tinkamą kamerų vėdinimą. Dėl kamerų apšvietimo, atsakovas į bylą pateikė duomenis – foto lenteles iš kurių matyti, kad kameros yra apšviestos natūraliai per langus ir dirbtiniais šviesos šaltiniais, pritvirtintais prie kameros lubų. Be to, posėdžio metu pareiškėjas pats pripažino, kad kamerose buvo užtikrinamas apšvietimas ir perdegus šviesos elementams, jie būdavo pakeičiami, tačiau jo manymu apšvieta buvo per maža. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kokį poveikį jam tai sukėlė, teismas vertino, jog atsakovas veikė tinkamai pareiškėjo atžvilgiu ir užtikrino tinkamą patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas apšvietimą. Teismas, atsižvelgęs į Taisyklių 14.1 punktą, vertino, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tamsintų stiklų įrengimas tardymo izoliatoriaus kamerose nedraudžiamas.

8. Pareiškėjas nurodė, jog kamerose trūko spintelių asmeniniams daiktams susidėti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ numatyta, kad kamera turi būti aprūpinta 1 spintele. Pareiškėjas posėdžio metu neneigė, jog kamerose būdavo spintelės, todėl, atsakovas pareiškėjo atžvilgiu elgėsi tinkamai.

9. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl emocinių išgyvenimų, sukrėtimų. Taip pat, byloje nebuvo duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

10. Teismas sprendė, kad tardymo izoliatoriaus teisės aktų reikalavimus atitinkančių ploto sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis gydymo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžta, jog atsižvelgus į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę ir į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręsta, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

III. 11. Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

12. Teigia, kad į gyvenamojo ploto normą neturi būti įskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas.

13. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo teiginių, kad tualetai nuo kamerų pertvaromis turi būti atskirti visiškai. Todėl sanitariniuose mazguose ventiliacinės sistemos nuo kamerų ventiliacinės sistemos turi būti įrengtos atskirai.

14. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad į pareiškėjo raštu pateiktus skundus bei prašymus dėl netinkamų laikymo sąlygų, Kauno TI pareigūnai iš viso neatsakydavo.

15. Teismas iš viso nenagrinėjo ir nevertino atskirai pareiškėjo teiginių dėl judėjimo galimybės nebuvimo.

16. Pažymi, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas kardomojo kalinimo sąlygomis, kurios yra žymiai sunkesnės nei kad atliekančių bausmes nuteistųjų. Pareiškėjas negali laisvai judėti, negalėjo laisvai išeiti iš kameros.

17. Dėl dažno kilnojimo iš vienos kameros į kitą, pareiškėjas patyrė ne tik didelius nepatogumus, bet ir nuoskaudą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus.

18. Nurodo, kad dažnai laisvų spintelių daiktams, drabužiams, maistui susidėti iš viso nebūdavo. Kauno TI daugumoje kamerų apšvietimas yra blogas. Lango stiklas gali būti aptrauktas plėvele, bet ji negali būti tamsinta.

19. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos teismai šios kategorijos byloje priteisia aiškiai per mažas kompensacijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje buvo padaryta neturtinė žala.

21. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

22. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

23. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių (b. l. 29–51), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2016 m. kovo 29 d. iš viso 26 dienas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

24. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atskirai įvertinti pareiškėjo judėjimo galimybės nebuvimą, spintelių trūkumą kamerose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti nepatogumai, iš esmės atsiradę dėl kamerų perpildymo, vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017 ir kt.).

26. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris konstatavo, kad atsakovas užtikrino tinkamą kamerų vėdinimą. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad Kauno TI kamerose sanitariniame mazge įrengta ventiliacija, o gyvenamoji erdvė vėdinama tam pritaikytais langais (b. l. 52–61). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad atskirai turi būti įrengta kameros ventiliacinė sistema, nepagrįstas.

27. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo abstrakčius skundo teiginius dėl apšvietimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, susijusių būtent su pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygomis, apsiribodamas teiginiu, kad daugumoje Kauno TI kamerų apšvietimas yra blogas. Be to, pažymėtina, kad Taisyklių 14.1 punkte nustatyta, jog lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (dėl tualetų visiško neatskyrimo, pareigūnų neatsakymo į pareiškėjo prašymus, dažno kilnojimo iš vienos kameros į kitą). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

29. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 26 dienas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto; dėl ploto trūkumo pareiškėjas galėjo patirti ir papildomus nepatogumus. Todėl konstatuotina, kad Kauno TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

30. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

31. Kiek tai susiję su apeliacinio skundo argumentais dėl EŽTT praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pabrėžtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteista suma (200 Eur) yra pakankama jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai atlyginti pareiškėjui atrodo pernelyg maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui didesnę piniginę kompensaciją.

33. Pareiškėjas taip pat jau po teismo posėdžio Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos medicininės kortelės išrašo kopijas (prašymas gautas 2017 m. lapkričio 9 d.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pateiktų duomenų visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti, todėl išreikalauti ir vertinti papildomus duomenis nėra jokio pagrindo.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys