2018-11-21 Nr. AB-21310-3-61-3-02165-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3074-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02165-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius – uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“)) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. Č. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 704,72 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ buvo kelionių organizatorius, kuris organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d. 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą.

3. Pareiškėja ir O. S. 2014 m. rugsėjo 8 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 23 d. Už kelionę buvo sumokėta 3 996 Lt (1 157,32 Eur.) suma. Tačiau kelionė neįvyko, UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai.

4. Pareiškėja pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. rugsėjo 9 d. pagal Departamento nurodymą buvo grąžinta 57,36 Eur suma. Pareiškėja nurodo, kad jai ir O. S. buvo negrąžinta 1099,96 Eur.

5. Pareiškėjos nuomone, valstybė narė (Lietuvos Respublika) šiuo atveju neįvykdė 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) nustatytos pareigos, kas sudarė pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos Respublikai kilo atsakomybė.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija, atsakovas) atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 52–60) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja kvestionavo tiek patį Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą (toliau – ir Turizmo įstatymas), tiek Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašė teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas, todėl pareiškėjos skundas turėjo būti atmestas.

8. Ūkio ministerija akcentavo, kad teisės aktai nesuteikė apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę), taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų ar šiuo aspektu konstatuoti Lietuvos Respublikos padarytus ES teisės pažeidimus. Todėl, pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos Respublika, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą.

9. Ūkio ministerija pažymėjo, kad nesant Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimo, nebuvo jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos Respublika, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos Respublikai kilo atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala.

10. Ūkio ministerija nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ir neegzistavo deliktinės atsakomybės sąlyga, jog Lietuvos Respublika, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, buvo atlikusi neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis) – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas.

11. Ūkio ministerija pažymėjo, kad Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant Turizmo įstatymą, kuriuo įgyvendinamos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėjo būti laikomi Lietuvos Respublikos neteisėtais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistavo viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų negalėjo egzistuoti ir kitos Lietuvos Respublikos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Ūkio ministerijos teigimu, nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekilo prievolė atlyginti žalą, todėl turėjo būti atmestas pareiškėjos skundas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo. Atmetus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti atmestas ir papildomas pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

12. Ūkio ministerijos įsitikinimu, į bylą pateikti pareiškėjos įrodymai nepatvirtino skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Ūkio ministerija pažymėjo, jog paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta nei vienos iš paslaugų sutartyje nurodytų šalių, todėl negalėjo būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija nurodė, kad pagal 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvito kopiją pareiškėja sumokėjo 1 157,32 Eur (3 996 Lt) UAB „Cherry Media LT“ už kelionę į Egiptą lapkričio 22–28 d. Ūkio ministerija pažymi, kad visiškai neaišku, kokiu pagrindu 1 157,32 Eur (3 996 Lt) suma buvo sumokėta UAB „Cherry Media LT“, kadangi šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nebuvo šios sutarties šalis. Ūkio ministerija atkreipė dėmesį, kad sulyginus minėtame pinigų priėmimo kvite nurodytą informaciją su informacija, užfiksuota paslaugų sutartyje, matyti, kad paslaugų sutartyje nurodyta kita kelionės data (t. y. 2014 m. lapkričio 23–29 d.), be to, skiriasi už kelionę mokėtina suma (paslaugų sutartyje nurodyta, kad bendra užsakymo kaina yra 2 138 Lt), taip pat turistų skaičius (2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina 4 vnt. kuponų 7 dienų kelionei į Egiptą su apgyvendinimu ir maitinimu apmokėjimą, tuo tarpu paslaugų teikimo sutartimi kelionė be pareiškėjos numatyta tik vienam turistui). Ūkio ministerija pažymėjo, kad mokėjimas buvo atliktas 2014 m. rugpjūčio 27 d., t. y. anksčiau nei paslaugų sutartyje nurodyta paslaugų sutarties sudarymo data (2014 m. rugsėjo 8 d.). Atsižvelgiant į tai, Ūkio ministerijos nuomone, negalima buvo teigti, jog 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitas buvo skirtas apmokėti už kelionę UAB „Freshtravel“ pagal paslaugų sutartį.

13. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turėjo reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš atsakovo, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais.

15. Turizmo departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla.

16. Pareiškėja, kildindama jai padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, kai tuo tarpu UAB „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos.

17. Dalis pareiškėjos sumokėtos sumos – 57, 36 Eur – pareiškėjai buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo, t. y. draudimo bendrovės “Ergo Insurance SE” Lietuvos filialui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintu „Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu“, išmokėjus draudimo išmoką, lygią 4,96 proc. patirtos turtinės žalos.

18. Vizos mokestis nėra tinkamos išlaidos, t. y. kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovės, todėl skunde išdėstyti reikalavimai atlyginti turtinės žalos dydį turėtų būti sumažinti mokėjimo už vizas suma.

19. Kadangi pareiškėja įsigijo organizuotą turistinę kelionę dviem asmenims į Egiptą, ji privalėjo mokėti ir už Egipto vizas dviem asmenims. Pagal kitų iš UAB „Freshtravel“ keliones įsigijusių turistų pateiktus duomenis viza į Egiptą kainavo 80 Lt. Teismui nusprendus apskaičiuoti pareiškėjai priteistinos žalos dydį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl už vizas sumokėto mokesčio eliminavimo iš atlygintinos neįvykusios kelionės kainos.

20. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, taip jų ir pareiškėjos reikalavimai – 1 157,32 Eur (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą).

21. Departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniai), o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Freshtravel“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė spręsti bylą vadovaujantis ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino visiškai.

24. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 099,96 Eur turtinės žalos, priteisti nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo procesines palūkanas, t. y. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

25. Teismas rėmėsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 288 ir 249 straipsniais, ESTT praktika, jog reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą. Be to, iš nusistovėjusios ESTT praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai.

26. Teismas apžvelgė Direktyvos 7 ir 8 straipsnius bei ESTT praktiką dėl šių nuostatų. Taip pat teismas apžvelgė CK nuostatas dėl žalos atlyginimo (CK 6.249 str., CK 6.271 str.) ir Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, to paties įstatymo straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4 punktų nuostatas.

27. Teismas nustatė, kad UAB „Freshtravel“ tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų (57,36 Eur), kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino pareiškėjos teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė (Lietuvos Respublika) šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leido teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kilo atsakomybė.

28. Teismas rėmėsi ESTT suformuota praktika dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę. Bylos duomenimis nustatė, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Iš bylos medžiagos matyti, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja. Pareiškėjos pateikta 2014 m. rugsėjo 8 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002748 (toliau – ir Sutartis), 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymas patvirtino pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 1 157,32 Eur. Taip pat teismas nustatė, kad draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį t. y. 57,36 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Liko negrąžinta 1 099,96 Eur suma. Teismas konstatavo faktą, kad Lietuvos Respublikoje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, todėl buvo pagrindas priteisti pareiškėjai šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą.

29. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas tenkino pareiškėjos prašymą priteisti 1 099,96 Eur turtinę žalą.

30. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos, todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena.

III. 31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

32. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, įvertino Turizmo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

33. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Atsakovas pažymi, kad nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis.

34. Nurodo, jog teismas priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovas pažymi, kad teismas tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, paminėjimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

35. Teigia, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Europos Komisija arba Teisingumo Teismas būtų konstatavę, kad valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

36. Atsakovo įsitikimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

37. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą priteisė pareiškėjos naudai, nors byloje nebuvo tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą.

38. Atsakovas pažymi, kad į bylą pateikta 2014 m. rugsėjo 8 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002748 su UAB „Freshtravel“ nėra pasirašyta nei vienos iš sutartyje nurodytų šalių.

39. Atsakovas akcentuoja, kad pagal 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitą pareiškėja sumokėjo 1 157,32 Eur (3 996 Lt) UAB „Cherry Media LT“. Atsakovas pažymi, kad visiškai neaišku kokiu pagrindu 1 157,32 Eur (3 996 Lt) suma buvo sumokėta UAB „Cherry Media LT“, kadangi šis juridinis asmuo pagal Turizmo paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis, Paslaugų sutartyje UAB „Cherry Media LT“ nėra nurodyta kaip kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ agentė (Turizmo paslaugų sutartyje UAB „Freshtravel“ agente yra nurodyta UAB „Plius Travel“), taip pat iš byloje esančių įrodymų nežinomi ir kiti pinigų sumokėjimo UAB „Cherry Media LT“ pagrindai. Atsakovas nurodo, kad sulyginus pinigų priėmimo kvite nurodytą informaciją, matyti, kad Paslaugų sutartyje nurodyta kita kelionės data, be to, skiriasi už kelionę mokėtina suma (Paslaugų sutartyje nurodyta, kad bendra užsakymo kaina yra 2 138 Lt). Skiriasi kvite bei Paslaugų sutartyje nurodytas keliaujančių asmenų skaičius – kvite nurodyta, jog apmokama už keturių asmenų kelionę, tuo tarpu Paslaugų sutartimi kelionė numatyta dviem asmenims. Atsižvelgiant į tai, Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėja nepateikė į bylą tinkamų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos patirtą turtinę žalą.

40. Atsakovas akcentuoja, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

41. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas 1 157,32 Eur sumai, iš šios sumos neatėmus draudimo išmokos, kuri reikalavimų pateikimo dieną UAB „Freshtravel“ bankroto administratoriui nebuvo žinoma. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos Respublikos reikalauti dvigubo žalos atlyginimo. Atsakovas pažymi, kad teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjai gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad, Sprendimo įsiteisėjimo atveju, pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti visiškai.

43. Turizmo departamentas nurodo, kad pareiškėjos pateiktoje Turizmo paslaugų sutartyje nurodyta, kad Sutartis sudaryta dėl organizuotos turistinės kelionės į Egiptą 2014 m. lapkričio 23 – 29 d. dviems asmenims. Bendra pagal Sutartį įsigyjamų paslaugų kaina – 2138 Lt (619, 21 Eur). Tačiau į bylą pateiktame 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvite nurodyta, kad pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“ už keturis kuponus (organizuotas turistines keliones) 2014 m. lapkričio 22 – 28 d., iš viso 3 996 LT (1 157,32 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sumokėta suma ir mokėjimo dokumente nurodytos kelionės datos bei keliaujančiu asmenų skaičius neatitinka Sutartyje nurodytu duomenų, darytina išvada, kad pateiktas mokėjimo dokumentas negali būti laikomas patikimu įrodymu, kad sumos buvo sumokėtos vadovaujantis Sutartimi, todėl nusprendus atlyginti pareiškėjos patirtą turtinę žalą, turi būti vadovaujamasi Sutarties nuostatomis ir joje nurodyta turizmo paslaugų kaina, nes į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų dėl kitų dviejų asmenų, kurių kelionės buvo apmokėtos. Pareiškėja nenurodė kitų dviejų asmenų, kurių kelionių kuponus apmokėjo, pavardžių bei į bylą nepateikė jokių su tuo susijusių paaiškinimų, todėl Turizmo departamentas neturėjo galimybės patikrinti, ar šie asmenys nėra pareiškę savarankiškų reikalavimų kitose bylose.

44. Turizmo departamentas pažymi, kad pareiškėjos ir UAB „Freshtravel" Turizmo paslaugų sutartyje skyriuje Papildomos paslaugos yra nurodytos dvi vizos į Egiptą. Pareiškėja, kaip ir kiekvienas atidus vartotojas, akceptuodama minėtą sutartį galėjo ir turėjo suprasti, kad šios paslaugos yra papildomos, t. y. nepatenka į iš anksto parengtą turizmo paslaugų rinkinį. Atsižvelgiant į tai, Turizmo departamento nuomone, pareiškėjos įsigytos vizos traktuotinos ne kaip iš anksto parengtas turizmo paslaugų rinkinys, o kaip pareiškėjos įsigytos papildomos paslaugos, kurios nėra Direktyvos ar CK 6.271 straipsnio apsaugos objektas.

45. Turizmo departamentas nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką, pagal kurią vizų kainos nebuvo įtrauktos į atlyginamos turtinės žalos sumą ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis minėta praktika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo

47. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolių.

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo turtinę žalą.

49. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

Dėl Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo

50. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

51. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

52. Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.).

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

54. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

55. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

57. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime ESTT nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl ES teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Sąjungos sutarties 4 straipsniu, pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal ES teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas ES teisės pažeidimo pasekmes.

58. Minėta praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79. ESTT buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Europos Sąjungos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu ES teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

59. Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

60. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

62. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

63. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pagrįstai pareiškėjai priteisti turtinę žalą.

Dėl turtinės žalos dydžio

65. Atsakovas Ūkio ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sumos mokėjimo kvite ir Sutartyje nesutampa, be to mokėjime ir Sutartyje nurodytas skirtingas žmonių skaičius, byloje nėra duomenų dėl kitų asmenų, nurodytų mokėjimo kvite, todėl negalima priteisti turtinę žalą atitinkančią mokėjimo kvite nurodytą sumą, o reikia remtis Sutarties nuostatomis.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos medžiagą matyti, jog mokėjimas atliktas už 4 kuponus. Atsižvelgiant į tai, kad 1 kuponas skirtas vienam asmeniui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja tinkamai pagrindė turtinės žalos dydį ir nėra pagrindo jos mažinti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones tam tikrais atvejais buvo įvykdyta vieno asmens už kelis kitus asmenis, minėto vertinimo nekeičia. Taigi laikytina, kad pareiškėja, kuri, pagal byloje pateiktą mokėjimą, patyrė turtinę žalą už 4 kuponų įsigijimą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

67. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

68. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė