2016-12-22 Nr. AB-24504-3-61-3-03101-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4798-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03101-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1–3), kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-107 „Dėl Latvijos Respublikos piliečio I. S. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ ir konstatuoti, jog pareiškėjas teisėtai atvyko ir dalyvavo teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. I-7468-189/2016 (proceso Nr. 3-61-3-02049-2016-7).

Paaiškino, kad Departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-120 jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui. Šis sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pasiruošus bylos nagrinėjimui, buvo paskirta posėdžio data, o bylos dalyviams išsiųsti teismo šaukimai. Šaukime buvo nurodytos šalių procesinės teisės ir pareigos, taip pat nurodyta, kad „jeigu asmuo be svarbios priežasties neatvyko į teismą, jis teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atvesdinamas ir už neatvykimą gali būti paskirta bauda iki 289 Eur arba skiriamas iki vieno mėnesio areštas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 59 straipsnio 1 dalis)“. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjas, kviečiamas į bylos nagrinėjimą, 2016 m. liepos 11 d. atvyko į Vilniaus apygardos administracinį teismą bei dalyvavo teismo posėdyje administracinėje byloje. Pasibaigus posėdžiui, pareiškėjas buvo sulaikytas teismo rūmuose ir uždarytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę, o Departamentas 2016 m. liepos 12 d. priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo manymu, jis į Lietuvos Respubliką 2016 m. liepos 11 d. atvyko teisėtai, taip pat teisėtai dalyvavo teismo posėdyje. Šias aplinkybes patvirtina gautas teismo šaukimas į posėdį, bei atžyma apie tai, kad asmuo buvo atvykęs ir dalyvavo bylos nagrinėjime. Tokia teisė nustatyta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnyje. Be to, teismo šaukime buvo išaiškintos ir asmens nedalyvavimo teismo posėdyje pasekmės.

Atsakovas Departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (b. l. 16–21).

Paaiškino, kad pareiškėjas Departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Rengiantis teismo posėdžiui nustatyta, kad pareiškėjo atstovas P. Jablonskas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą 2016 m. liepos 11 d. pateikė pranešimą, kad pareiškėjas informuotas apie teismo posėdį ir ketina jame dalyvauti. Departamento atstovai susisiekė su pareiškėjo atstovu ir paaiškino, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (taip pat dalyvauti teismo posėdyje).

Pareiškėjo atstovo buvo paprašyta susisiekti su pareiškėju, jį informuoti, kad jis neturi teisės atvykti į Lietuvos Respubliką, o tuo atveju, jei jau išvykęs – paprašyti grįžti. Po teismo posėdžio 2016 m. liepos 11 d. pareiškėjas buvo suimtas. Departamento sprendimas, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, šiuo metu yra galiojantis ir neužginčytas, sprendimas įteiktas pareiškėjui. Įstatyme nėra nustatyta, kad sprendimo dėl draudimo atvykti apskundimas sustabdo jo vykdymą. Pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu, reikalavimo užtikrinimo priemonės nebuvo taikomos, pareiškėjo interesus byloje gynė advokatas, kuris galėjo ir turėjo išaiškinti pareiškėjui su jo teisine padėtimi susijusius klausimus.

Pareiškėjas raštu buvo informuotas, kad jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir tik išnykus pagrindui drausti atvykti į Lietuvos Respubliką Departamentas panaikintų draudimą. Tą pačią dieną, kai vyko teismo posėdis, pareiškėjo atstovui paaiškinta, kad teismo šaukimas nesuteikia teisės atvykti į Lietuvos Respubliką. Departamento nuomone, užsieniečiai, taip pat ir pareiškėjas, privalo elgtis aktyviai, protingai, rūpintis savo teisine padėtimi, vykdyti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Departamentas tokį pareiškėjo elgesį, kai jis žinodamas, kad jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, vis tiek atvyko, vertino kaip sąmoningą Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ir ignoravimą.

Nustačius, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje neteisėtas, taip pat įvertinus aplinkybę, kad Departamentas 2016 m. kovo 17 d. sprendime konstatavo, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjui buvo pritaikyta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnyje nustatyta sankcija – išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7468-189/2016 konstatavo, kad dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką išdavimo tvarka reglamentuota atskirais įstatymais, todėl teismo šaukimas, esamoje situacijoje, nelaikytinas adekvačiu kelionės dokumentui, suteikiančiam teisę atvykti į Lietuvos Respubliką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (b. l. 70–73) pareiškėjo I. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“, be kita ko, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. kovo 17 d. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su 2016 m. kovo 21 d. (gautas 2016 m. kovo 23 d.) prašymu panaikinti atsisakymą leisti atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2016 m. kovo 21 d. prašymą, 2016 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (15/5-9-8A-131)10K-16891 „Dėl 2016-03-21 prašymo“ informavo pareiškėją apie tai, kad gavęs jo prašymą Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo taisyklių 17 punktu, 2016 m. kovo 25 d.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui išsiuntė raštą, kuriame prašė pranešti nuomonę dėl sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką peržiūrėjimo ir duomenų apie pareiškėjo išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Gautame Valstybės saugumo departamento 2016 m. balandžio 22 d. atsakyme nurodoma, kad, vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 21 dalimi, Valstybės saugumo departamentas prašo palikti draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo šaukimo šaknelės matyti, kad pareiškėjas dalyvavo 2016 m. liepos 11 d. 14.00 val. vykusiame teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. I-7468-189/2016. Pareiškėją atstovaujantis advokatas P. Jablonskas 2016 m. liepos 8 d. informavo Vilniaus apygardos administracinį teismą apie tai, kad jo atstovaujamas asmuo I. S. informuotas apie paskirtą teismo posėdį, vyksiantį 2016 m. liepos 14 d. 14.00 val. ir ketina jame dalyvauti. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkė 2016 m. liepos 11 d. sprendimu „Dėl I.

S.“ nusprendė pareiškėją sulaikyti 48 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2016 m. liepos 12 d. teikimu Nr. 10-SP6-25 „Dėl Latvijos Respublikos piliečio I. S. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką“ siūlė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Departamentas priėmė 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-107 „Dėl Latvijos Respublikos piliečio I. S. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ išsiųsti I. S. iš Lietuvos Respublikos. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 126 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais ir 127 straipsnio 5 dalimi.

Sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad I. S., kuriam yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. kovo 17 d., nes jo veikla Lietuvos Respublikoje kėlė grėsmę valstybės saugumui, neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai joje yra, turi galiojantį Latvijos Respublikos piliečio pasą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7468-189/2016 pareiškėjo skundą dėl Departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-120 atmetė kaip nepagrįstą.

Teismo sprendime nurodyta, kad teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas P. Jablonskas.

Teismas vadovavosi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 21 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, 52 straipsnio 2 dalimi, 58 straipsnio 1 dalimi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, proceso šalys turi teisę, bet ne pareigą inter alia teikti paaiškinimus ir turimus įrodymus, prieštarauti kitų proceso dalyvių argumentams ir samprotavimams, sudaryti taikos sutartis (žr., pvz., 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje AS-663-545/2006). Proceso šalis negali būti priversta naudotis savo procesinėmis teisėmis arba jomis naudotis tam tikru būdu, išskyrus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Dalyvavimas teismo posėdyje nagrinėjant bylą taip pat yra viena iš šalių procesinių teisių. Šalis turi teisę pasirinkti, ar jai dalyvauti teismo posėdyje, ar nedalyvauti (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje A146-560/2013).

Įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę ginti savo interesus Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje per atstovą, taip pat, net ir gavęs teismo šaukimą, turėjo teisę, bet ne pareigą dalyvauti teismo posėdyje. Bylos duomenys patvirtino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-7468-189/2016 teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas P. Jablonskas. Nagrinėjamu atveju, vien tik atstovo dalyvavimas administracinės bylos Nr. I-7468-189/2016 nagrinėjime būtų užtikrinęs tinkamą pareiškėjo interesų gynybą, todėl paties pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo būtinas. Be to, kaip minėta, šaukiamas į teismą asmuo turi teisę, be ne pareigą dalyvauti teismo posėdyje, išskyrus tą atvejį, kai jo dalyvavimas teismo nutartimi pripažįstamas būtinu. Pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje teismo nutartimi nebuvo prižintas būtinu. Pažymėta ir tai, kad, pareiškėjas administracinėje byloje turėjo atstovą, kuris turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie jo procesines teises ir pareigas, jų įgyvendinimo tvarką. Teismo šaukimas nesuteikė pareiškėjui teisės nepaisyti Departamento 2016 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-120 nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Gavęs šaukimą atvykti į teismo posėdį šioje administracinėje byloje ir žinodamas, kad Departamento 2016 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-120 jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. kovo 17 d., pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą dėl pripažinimo jo dalyvavimo teismo posėdyje būtinu, o teismui priėmus nutartį pripažinti jo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu – kreiptis į Departamentą dėl leidimo atvykti į Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tai, kad pareiškėjui draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nebuvo panaikintas, jam šį draudimą pažeidus, Departamentas teisėtai ir pagrįstai priėmė 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-107 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, todėl naikinti šio sprendimo nebuvo teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 77–80).

Mano, kad į Lietuvos Respubliką 2016 m. liepos 11 d. buvo atvykęs teisėtai, taip pat teisėtai dalyvavo teismo posėdyje. Tokią pareiškėjo nuomonę patvirtina gautas teismo šaukimas į posėdį byloje Nr. I-7468-189/2016 bei atžyma apie tai, kad asmuo buvo atvykęs ir dalyvavo bylos nagrinėjime. Tokia teisė numatyta ir ABTĮ 47 straipsnyje. Atstovo turėjimas neatima iš šalies teisės dalyvauti teismo posėdyje ir naudotis visomis įstatymo suteikiamomis teisėmis. Teigia, kad teismas savo iniciatyva turėjo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymi, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką ne savo iniciatyva, o gavus teismo dokumentą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 91–93).

Mano, kad Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 1 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 1 straipsnio 1 dalies nuostatos, apibrėžiančios įstatymų paskirtį ir taikymą, leidžia daryti išvadą, kad teismo šaukimas savaime nesuteikia teisės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Kiekvienu atveju užsienietis turėtų kreiptis į kompetentingą instituciją su konkrečiu prašymu. Mano, kad teismas turi teisę, bet ne pareigą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones savo iniciatyva, o pareiškėją atstovaujant advokatui, situacija nereikalauja tokio aktyvaus teismo vaidmens dėl vienos iš šalių. Pareiškėjo elgesį, kai jis žinodamas, kad jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, vis tiek atvyko, vertino kaip sąmoningą Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ir ignoravimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. (15/5-5)1U-107 „Dėl Latvijos Respublikos piliečio I. S. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Departamentas 2016 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. kovo 17 d. (b. l. 23–24). Pareiškėjui šį Departamento 2016 m. kovo 7 d. sprendimą apskundus teismui, byla buvo skirta nagrinėti teismo posėdyje Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. liepos 11 d. 14 val. Teismas išsiuntė teismo šaukimą pareiškėjui I. S., pareiškėją atstovaujantis advokatas P. Jablonskas 2016 m. liepos 8 d. informavo Vilniaus apygardos administracinį teismą apie tai, kad jo atstovaujamas asmuo I. S. informuotas apie paskirtą teismo posėdį, vyksiantį 2016 m. liepos 14 d. 14.00 val. ir ketina jame dalyvauti (b. l. 32). Pareiškėjas, taip pat ir jo atstovas advokatas P. Jablonskas dalyvavo teismo posėdyje (b. l. 6, 33–38). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkė 2016 m. liepos 11 d. sprendimu „Dėl I. S.“ nusprendė pareiškėją sulaikyti 48 val. (b. l. 41–42). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2016 m. liepos 12 d. teikimu Nr. 10-SP6-25 „Dėl Latvijos Respublikos piliečio I. S. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką“ siūlė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (b. l. 39–40). Departamentas priėmė šioje byloje skundžiamą 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-107 „Dėl Latvijos Respublikos piliečio I. S. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ išsiųsti I. S. iš Lietuvos Respublikos. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais ir 127 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad I. S. yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. kovo 17 d., nes jo veikla Lietuvos Respublikoje kėlė grėsmę valstybės saugumui, tačiau jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai joje yra, turi galiojantį Latvijos Respublikos piliečio pasą (b. l. 53–54).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad pareiškėjui draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką galiojo ir jis šį draudimą pažeidė, nusprendė, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai priėmė 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (15/5-5)1U-107 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kokiais byloje pateiktais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, padarė faktines aplinkybes ir bylai reikšmingą teisinį reguliavimą atitinkančias išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kurių didesnę dalį sudaro skunde nurodyti ir pirmosios instancijos teismo aptarti bei motyvuotai atmesti kaip nepagrįsti teiginiai, teisėjų kolegija pažymi, kad niekas neginčijo ir neginčija pareiškėją turint teisę naudotis teisės aktuose nustatytomis teisėmis, tame tarpe – teise būti išklausytam teisme, tačiau realizuoti šias teises jis turi tik įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.), tame tarpe – administracinės bylos proceso dalyvių teises ir pareigas šiame procese. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, kurio 133 straipsnio 21 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Departamentas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. kovo 17 d., todėl aplinkybė, kad pareiškėjas gavo teismo šaukimą, kurio pagrindinė paskirtis – pranešti administracinės bylos proceso dalyviams, taip pat liudytojams, specialistams, ekspertams ir vertėjams apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą (ABTĮ 72 str. 1 d.), savaime nei stabdo tokio pobūdžio draudimo galiojimą, nei yra pagrindas jį ignoruoti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas tokioje situacijoje turėjo savo iniciatyva taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, visų pirma pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, o ne bylos nagrinėjimą (ABTĮ 70 str.). Kita vertus, teismas nepripažino pareiškėjo dalyvavimo teismo posėdyje būtinu, duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nėra, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl buvusios būtinybės teismo iniciatyva taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra motyvuoti.

Pažymėtina, kad pareiškėją administracinėje byloje atstovavo profesionalus atstovas, todėl jis turėjo visas galimybes išsiaiškinti savo procesinių teisių realizavimo tvarką.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs ginčui svarbias faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikęs ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė