2016-11-29 Nr. AB-22390-3-61-3-04623-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3371-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04623-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas:

1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimą Nr. 62-836 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-836);

2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 2S-5220 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-5220);

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimu Nr. 62-836 nuobauda už miegojimą nesusitvarkius miegojimo vietos miegui neskirtu laiku bei nereagavimą į pareigūno nurodymus atsikelti ir pasikloti miegamąją vietą jam buvo skirta neteisėtai ir nepagrįstai, kadangi jis jokių pažeidimų nepadarė. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarime Nr. 62-836 nurodytą dieną, t. y. 2014 m. rugpjūčio 27 d., jokie pareigūnai, išskyrus pusryčių metą, prie jo kameros durų priėję nebuvo, tai galima patikrinti peržiūrėjus posto vaizdo kamerų įrašus.

Tos dienos rytą, pareiškėjo teigimu, jis atsisėdęs ant palangės kalbėjo su gretimoje kameroje laikomu asmeniu, kuris nebuvo apklaustas. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad paaiškinimą dėl nagrinėjamo įvykio jam buvo pasiūlyta parašyti tik praėjus savaitei po šio įvykio. Be to, pareiškėjo manymu, aplinkybė, kad jis galbūt miegojo užsiklojęs, negali būti traktuojama kaip pažeidimas, kadangi miegoti dienos metu nėra draudžiama. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareigūnai objektyviais duomenimis nepagrindė, kad jo lova nebuvo sutvarkyta, o surašyti tarnybiniai pranešimai yra formalūs ir neteisingi.

Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija nesiekė nustatyti jo kaltę bei tyčią įrodančių aplinkybių, o nuobaudą pareiškėjui skyrė, vadovaudamasi formaliais pagrindais bei tikrovės neatitinkančiais tarnybiniais pranešimais. Kartu akcentavo, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjo nurodytų aplinkybių taip pat netyrė. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos jis patyrė pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinę skriaudą, t. y. neturtinę žalą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 56–58) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, t. y. 2010 m. gegužės 10 d., buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais bei įspėtas dėl atsakomybės už minėtų teisės aktų pažeidimą.

Tačiau pareiškėjas vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors žinojo, kokios gali būti pasekmės, juolab kad jam jau ne pirmą kartą yra paskirta nuobauda už suėmimo režimo pažeidimus. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 27 d. padarė bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą, kadangi apie 6 val. 35 min., būdamas gyvenamojoje kameroje Nr. 226A, miegojo savo lovoje užsiklojęs antklode, į daugkartines pareigūnų pastabas atsikelti ir susitvarkyti savo miegamąją vietą nereagavo. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punkto (nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas) reikalavimus.

Už tai pareiškėjui Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 62-836 buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – papeikimas. Lukiškių TI-K teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui skirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, yra skirta teisėtai ir pagrįstai, įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl ji neturėtų būti panaikinta. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K direktorius, vertindamas pareiškėjo drausmės pažeidimą, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, atsižvelgė į pareiškėjo pateiktą paaiškinimą.

Be to, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodo jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, nenurodo, kuo ta žala pasireiškė, o skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K tvirtino, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Taigi, pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Lukiškių TI-K papildomai nurodė, jog pareiškėjas ir toliau yra nelinkęs laikytis bausmės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, yra kategoriškai nusiteikęs prieš įstaigos administraciją, piktnaudžiauja teismine gynyba.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu (b. l. 116–120) pareiškėjo skundą atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresnysis R. K. ir vyresnysis prižiūrėtojas V. D. (V. D.) 2014 m. rugpjūčio 27 d. surašė tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodė, jog 2014 m. rugpjūčio 27 d. apie 6 val. 35 min. kameroje Nr. 226A esantis nuteistasis V. K. (pareiškėjas) pažeidė dienotvarkę, t. y. miegojo savo lovoje užsiklojęs antklode ir nevykdė daugkartinių vyresniojo prižiūrėtojo reikalavimų atsikelti bei susitvarkyti lovą. Taip pat buvo surašytas 2014 m. rugpjūčio 27 d. protokolas Nr. 57-877 „Dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu“, kuriame užfiksuota, kad pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti raštu dėl kameroje Nr. 226A 2014 m. rugpjūčio 27 d. apie 6 val. 35 min. padaryto drausmės pažeidimo. Tačiau pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 5 d. surašė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. atsikėlė apie 6 val. 5 min., pasiklojo savo miegamą vietą, apie 6 val. 25 min. atvyko maisto dalintojas, pavalgęs pusryčius, pareiškėjas kalbėjosi su kitu nuteistuoju, o 7 val. žiūrėjo žinias, jokių pareigūnų 6 val. 35 min. poste nebuvo, pareiškėjui nebuvo nurodyta vykdyti jokių reikalavimų. Tuo tarpu Lukiškių TI-K direktorius 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 62-836 pareiškėjui už 2014 m. rugpjūčio 27 d. padarytą pažeidimą skyrė nuobaudą – papeikimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su jam paskirta nuobauda, 2014 m. rugsėjo 8 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir prašė panaikinti jam paskirtą nuobaudą, tačiau Kalėjimų departamentas 2014 m. spalio 7 d. sprendime Nr. 2S-5220 konstatavo, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai.

Šiame kontekste teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja BVK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Vadovaujantis BVK nuostatomis, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (BVK 12 str. 1 d.). Laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, be kita ko, privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems skiriamos nuobaudos, įtvirtintos BVK 142 straipsnyje. Skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (BVK 143 str. 2 d.). Tuo tarpu Taisyklėse įtvirtinta, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas (Taisyklių 73.6 p.). Atitinkamai Lukiškių TI-K nuteistųjų elgesys visą parą, numatant darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką, yra reglamentuojamas Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje, patvirtintoje Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109, kurioje numatyta, kad darbo dienomis nuteistieji keliasi 6 val., kamerų tvarkymas vyksta nuo 6 val. iki 6 val. 10 min., o laikas nuo 6 val. 10 min. iki 7 val. yra skirtas pusryčiams. Taigi, sistemiškai vertindamas nurodytą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad nuteistieji, laikydamiesi jiems patvirtintos dienotvarkės, darbo dienomis privalo atsikelti 6 val. ir iki 6 val. 10 min. susitvarkyti (pasikloti) miegamą vietą bei vykdyti su tuo susijusius pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Atitinkamai už šių laisvės atėmimo bausmės režimo reikalavimų nesilaikymą nuteistiesiems gali būti skiriamos BVK 142 straipsnyje nurodytos nuobaudos.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nuobauda (papeikimas) pareiškėjui buvo paskirta už tai, jog jis 2014 m. rugpjūčio 27 d. (darbo dieną), apie 6 val. 35 min., būdamas kameroje Nr. 226A, miegojo užsiklojęs antklode ir į daugkartines pareigūnų pastabas atsikelti bei susitvarkyti savo miegamą vietą nereagavo, t. y. už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 73.6 punkto pažeidimą. Įvertinęs skundžiamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 62-836 turinį, teismas konstatavo, kad jame yra aiškiai suformuluotas pareiškėjui reiškiamas kaltinimas dėl režimo pažeidimo, nurodytas pažeidimo padarymo laikas, vieta, identifikuoti režimo reikalavimus pažeidžiantys veiksmai, išdėstytas jų teisinis įvertinimas bei nurodytas nuobaudos skyrimo teisinis pagrindas.

Tuo tarpu byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad prižiūrėtojai į pareiškėjo kamerą atėjo apie 6 val. 35 min. – ši informacija užfiksuota Lukiškių TI-K pareigūnų R. K. ir V. D. tarnybiniuose pranešimuose (pažeidimo padarymo laikas ir vieta taip pat nurodyti 2014 m. rugpjūčio 27 d. protokole Nr. 57-877) bei patvirtinta teismo posėdyje liudytojais apklaustų minėtų pareigūnų parodymais. Teismas atkreipė dėmesį, jog abu minėti pareigūnai tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek apklausiami teismo posėdyje įvykio aplinkybes apibūdino taip pat, prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų nėra.

Taigi, kadangi teismas byloje nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, jog pareigūnai, kurių parodymais yra grindžiamas Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimas Nr. 62-836, buvo šališki, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, kuriais jis tvirtino nepadaręs pažeidimo, yra neįrodyti. Tai konstatavęs, teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nesurinko objektyvių, pareiškėjo padarytą pažeidimą pagrindžiančių įrodymų. Be to, teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog jis jam inkriminuoto pažeidimo metu atsisėdęs ant palangės kalbėjo su gretimoje kameroje laikomu asmeniu, kuris nebuvo apklaustas, tame pačiame skunde pareiškėjas neneigia šioje byloje nustatytos aplinkybės, kad miegojo užsiklojęs, nes miegoti dienos metu nėra draudžiama.

Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad nurodyti pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi ir negali būti vertinami kaip paneigiantys skiriant jam nuobaudą nustatytas aplinkybes, kurias teismo posėdyje patvirtino apklausti liudytojai. Dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog pareigūnai nesiūlė jam rašyti pasiaiškinimo dėl 2014 m. rugpjūčio 27 d. įvykio, teismas nurodė, jog vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti (Taisyklių 205 p.).

Jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu (Taisyklių 206 p.). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas bylas dėl nuobaudų nuteistiesiems skyrimo, konstatavo, jog teikti paaiškinimą dėl pažeidimo yra nuteistojo teisė, o ne pareiga. Nuteistojo nepasinaudojimas šia teise pataisos įstaigos administracijai nėra kliūtis skirti drausminę nuobaudą, jei yra nustatoma, kad atitinkamoje nuteistojo veikoje yra nusižengimo sudėtis (rėmėsi LVAT 2011 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1427/2010).

Atitinkamai byloje yra pateiktas 2014 m. rugpjūčio 27 d. surašytas protokolas Nr. 57-877 „Dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu“, kuriame užfiksuota, kad pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti raštu dėl kameroje Nr. 226A 2014 m. rugpjūčio 27 d. apie 6 val. 35 min. padaryto drausmės pažeidimo, žodžiu pareigūnams nurodydamas, jog savo veiksmų administracijai aiškinti neprivalo. Taigi, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atsisakymas teikti paaiškinimą nagrinėjamu atveju buvo įformintas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl negali būti laikomas kliūtimi skirti jam nuobaudą už padarytą pažeidimą.

Kita vertus, pareiškėjas pasiaiškinimą dėl 2014 m. rugpjūčio 27 d. įvykio vis dėlto pateikė, jį surašė vėliau, t. y. 2014 m. rugsėjo 5 d., o iš skundžiamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 62-836 matyti, kad, prieš priimant šį nutarimą, minėtas pareiškėjo pasiaiškinimas buvo įvertintas, t. y. pareiškėjas teisės aktuose jam įtvirtinta teise teikti paaiškinimą dėl pažeidimo pasinaudojo, todėl jo skunde išdėstyti argumentai dėl pasiaiškinimo surašymo laikytini teisiškai nereikšmingais.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 62-836 pareiškėjui paskirta nuobauda yra adekvati jo padarytam pažeidimui, atitinka jo esmę bei pobūdį, o pats Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimas, taip pat Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. 2S-5220, kuriuo atsisakyta minėtą nuobaudą panaikinti, yra teisėti ir pagrįsti, todėl teisinio pagrindo juos naikinti nėra.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teismas akcentavo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, jog nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai, o Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimas Nr. 62-836 ir Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. 2S-5220 yra teisėti ir pagrįsti, t. y. nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymą priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 126–127) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą arbą jį pakeisti ir panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimą Nr. 62-836 bei Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 2S-5220 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius duomenis bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi vien tik pareigūnų parodymais, o tai yra neteisinga. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į teismo posėdį kviesti liudytoju nuteistąjį R. Ž., su kuriuo pareiškėjas, jo teigimu, bendravo per langą jam inkriminuoto pažeidimo metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į teismo posėdį liudytoju kviesti nuteistąjį R. Ž., su kuriuo pareiškėjas, jo teigimu, bendravo per langą jam inkriminuoto pažeidimo metu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 111–114). Tuo tarpu pareiškėjo nurodytas į teismo posėdį liudytoju kviesti prašomas kitoje kameroje buvęs nuteistasis R. Ž., su kuriuo pareiškėjas, kaip jis pats teigia, jam inkriminuoto pažeidimo metu bendravo per langą, tuo metu įvykio vietoje (kameroje, kurioje buvo pareiškėjas) nebuvo, t. y. byloje nėra duomenų, kad minėtas asmuo būtų tiesiogiai stebėjęs nagrinėjamą įvykį ir galėtų teismui paaiškinti šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nurodytas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 62-836, kuriuo pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – papeikimas, ir Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 2S-5220, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš nepagrįstai jam paskirtos minėtos nuobaudos, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 62-836 (b. l. 59), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi 2014 m. rugpjūčio 27 d. apie 6 val. 35 min., būdamas kameroje Nr. 226A, miegojo savo lovoje užsiklojęs antklode, į daugkartines pareigūnų pastabas atsikelti ir susitvarkyti savo miegamą vietą nereagavo, taip savo veiksmais pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punkto bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d.

įsakymu Nr. 1-109 patvirtintos dienotvarkės reikalavimus, buvo skirta nuobauda – papeikimas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog minėtų įstatymo normų, kurios nustato specialiąsias nuteistųjų pareigas, konstrukcija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, kurie nustato konkrečias nuteistųjų elgesio taisykles (režimo reikalavimus).

Todėl sprendžiant dėl nuobaudos nuteistajam paskyrimo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, turi būti nustatyta ne tik tai, kokį bendrojo pobūdžio reikalavimą, nurodytą blanketinėje įstatymo normoje, pažeidė nuteistasis, o ir tai, kokių būtent BVK normas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų konkrečias nuostatas jis pažeidė (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1672/2008, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013 ir kt.). Atitinkamai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punkte (redakcija, galiojusi nagrinėjamo įvykio metu) įtvirtinta, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių – tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas, kaip nurodė atsakovo atstovas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2010 m. gegužės 10 d. asmeniškai ir pasirašytinai, be kita ko, buvo supažindintas su pagrindinėmis minėtų teisės aktų nuostatomis ir perspėtas, jog už šių teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine tvarka. Šių aplinkybių kontekste papildomai akcentuotina, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė skundžiamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarime Nr. 62-836 nurodytą jam inkriminuotą bausmės atlikimo režimo pažeidimą. Pabrėžtina, jog tai patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 60–64), tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojais apklaustų, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 110), tiesiogiai nagrinėjamą įvykį užfiksavusių ir tarnybinius pranešimus surašiusių pareigūnų V.

D. bei R. K. parodymai (b. l. 111–114). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtų liudytojų parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Juolab kad minėti pareigūnai nagrinėjamą pažeidimą užfiksavo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, o byloje nėra jokių duomenų, jog jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, šališki ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti.

Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, be kita ko, minėtų pareigūnų tarnybinių pranešimų duomenimis ir parodymais, duotais teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui inkriminuotas Nutarime Nr. 62-836 nurodytas pažeidimas įrodytas byloje esančiais duomenimis, jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios sudarytų pagrindą abejoti dėl to, jog pareiškėjas padarė minėtą pažeidimą, pareiškėjas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, plačiau dėl to nepasisako.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarimas Nr. 62-836 ir Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. 2S-5220 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais. Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, jog tiek Nutarimas Nr. 62-836, tiek Sprendimas Nr. 2S-5220 yra aiškūs ir motyvuoti, priimti įgaliotų pareigūnų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, ar kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas šališkai įvertino byloje esančius duomenis, atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius