2017-12-18 Nr. AB-23826-3-61-3-00778-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1912-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00778-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), priteisti 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2016 m. vasario mėn. jis buvo periodiškai konvojuojamas maršrutais iš Marijampolės pataisos namų į kitas laisvės atėmimo įstaigas. Pažymėjo, kad konvojavimui skirtose transporto priemonėse nebuvo pakankamai vietos konvojuojamiems asmenims, jų daiktams. Automobiliuose nebuvo įrengta arba neveikė ventiliacija, šiltuoju metu buvo karšta, trūko oro, nebuvo saugos diržų, tualetų. Automobiliai buvo seni, jų sėdynės nepatogios. Pažymėjo, kad pareigūnų kėdės buvo minkštos, dėl to jis buvo diskriminuojamas. Pareiškėjas teigė, kad patyrė baimę, pažeminimą, siaubingus išgyvenimus, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

3. Viešojo saugumo tarnyba, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad asmenis konvojuoja specialiosiomis transporto priemonėmis. Visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Visas transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais – transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant. Apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs konvojavimo metu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2016 m. vasario mėn. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui konvojuoti buvo naudojami specialūs automobiliai, kurie atitiko techninius reikalavimus. Specialiaisiais automobiliais vežamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičius neviršijo nustatytų reikalavimų. Visuose specialiosios paskirties automobiliuose buvo įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos. Ventiliacija automobiliuose buvo efektyvi. Konvojuojamieji į tualetą buvo vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant. Kėdės transporto priemonėse buvo tinkamai įrengtos.

7. Išnagrinėjęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas tinkamomis sąlygomis, dėl to nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 8. Pareiškėjas padavė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. iki 2016 m. vasario mėn. buvo periodiškai konvojuojamas iš Marijampolės pataisos namų į kitas laisvės atėmimo įstaigas. Teigia, kad automobilyje, kuriuo buvo konvojuojamas, jam teko tik 1,3 kv. m ploto. Automobilyje nebuvo saugos diržų, lango ir avarinio išėjimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino.

10. Viešojo saugumo tarnyba, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Viešojo saugumo tarnyba teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisės normų nepažeidė, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas E. J. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atlyginti neturtinę žalą (11 000 Eur), atsiradusią dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

13. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

14. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės (Konvojavimo taisyklių 1 p.).

15. Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

16. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, kadangi konvojuojant asmeniui nebuvo užtikrintas 1,3 kv. m plotas, konvojuojamųjų visada būdavo daugiau nei sėdimų vietų skaičius, todėl tekdavo važiuoti netgi atsistojus, o asmeninius daiktus reikėdavo laikyti, konvojavimo mašinos buvo senos, kurios jau turėjo būti nurašytos. Konvojavimui naudojamuose automobiliuose nebuvo saugos diržų, kas kėlė pavojų jo gyvybei ir sveikatai, nebuvo įrengti tualetai, kietos sėdynės. Nurodė, kad tokiomis sąlygomis buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2016 m. vasario mėn. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos galimai neteisėtų veiksmų konvojuojant, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nenustatyti, todėl atsakovo veiksmai, iš kurių jis kildina žalą, buvo teisėti, ši tarnyba savo veiksmais teisės aktais nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

E. J. apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs ir įvertinęs, taip pat jokių argumentų, dėl kurių teismo sprendimą reikėtų keisti arba panaikinti.

17. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė