2021-09-08 Nr. AB-18849-3-63-3-00904-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3631-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00904-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. K. 2021 m. gegužės 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 128-136 „Dėl Ukrainos piliečio P. K. grąžinimo į Ukrainą“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog jis į Lietuvą atvyko pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.1.2 papunktyje įtvirtiną draudimą, ir manė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų (ginčijamame administraciniame akte nėra konkrečių motyvų, jis formalus, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų reikalavimais). Pareiškėjas pabrėžė, jog jis savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lenkijos Respublikoje, kurioje jam suteiktas asmens kodas, išduotas leidimas dirbti Lenkijoje, jis buvo komandiruotas dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas laikytinas Europos ekonominės erdvės teisėtu gyventoju, todėl jam taikytina Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje numatyta išimtis. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimo tikslas yra apriboti kitų šalių piliečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, siekiant paprasčiau ir lengviau kontroliuoti COVID-19 pandemijos plitimą valstybėje. Šiuo atveju pareiškėjas buvo atlikęs visus reikiamus testus ir gavęs neigiamą rezultatą, taigi jis nesukėlė pavojaus ir nebuvo poreikio įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimu nepagrįstai ribojamas laisvas darbuotojų judėjimas Europos Sąjungoje, įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 straipsnyje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad jis yra apdraustas Lietuvoje, taikant Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus.

3. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes, su vizų išdavimu ir leidimų laikinai gyventi (Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje) išdavimu susijusį teisinį reglamentavimą. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 14, 15 punktų sąvokose yra aiškiai apibrėžta, kad dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai ar nuolat gyventi jame nurodytą laiką, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi. 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), 6 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlyga – jie nelaikomi keliančiais grėsmę nė vienos iš valstybių narių visuomenės sveikatai.

Nutarimo 2.1.2 papunktyje buvo nustatytas valstybės sienos kirtimo apribojimas, uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, bei šio draudimo taikymo išlygos, nustatytos 2.1.2.1–2.1.2.18 papunkčiuose. Pagal Nutarimo 2.1.2.1 papunkčio nuostatas, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims, teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus.

Asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2021 m. kovo 24 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos Respublikos biometrinį pasą, kuriame buvo Estijos Respublikos nacionalinė D viza, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d., daugkartinė. Pareiškėjas neturėjo Lietuvos Respublikoje ar Lenkijos Respublikoje išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl Sprendime pagrįstai konstatuota, kad jis pažeidė Nutarimo 2.1.2 papunkčio reikalavimus.

Be to, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, jam skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Pareiškėjo pateikti dokumentai yra susiję su darbo santykiais, o ne su jo gyvenimu šalyje. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 24 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, todėl, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Sprendimas priimtas pagrįstai. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme individualiems administraciniams aktams keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. liepos 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. K. skundą bei nurodė, įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinti 2021 m. birželio 1 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 128-136 galiojimo laikiną sustabdymą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis, kuris 2021 m. kovo 24 d., turėdamas galiojantį Ukrainos Respublikos biometrinį pasą, iš Lenkijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas yra įdarbintas Lenkijos Respublikoje veikiančioje įmonėje HIRELABAS Group SP. Z. O. O., kuri jį nuo 2021 m. kovo 26 d. iki 2021 m. birželio 19 d. komandiravo dirbti į Klaipėdos mieste veikiančią įmonę UAB „Lankstinys“.

7. Po 2021 m. gegužės 18 d. įvykusios pareiškėjo apklausos, buvo priimtas Sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdamas Nutarimo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 22 d. iki 2021 m. kovo 27 d.) 2.1.2 papunkčio reikalavimus ir neatitiko sąlygų dėl draudimo netaikymo. Atsakovas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę, vadovaudamasis Įstatymo 10 straipsnio 1 punktu bei 23 straipsnio 8 punktu, konstatavo, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką bei buvimas joje yra neteisėtas ir, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo sprendimo gavimo savanoriškai išvykti į Ukrainos Respubliką.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir akcentavo Nutarimo 2.1.2.1 papunkčio nuostatą, jog draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, jog Nutarimo 2.1.2. papunktyje nustatytas laikinas valstybės sienos kirtimo apribojamas, uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, turėjo būti taikomas ir tokiems užsieniečiams, kurie turėjo kitos Šengeno valstybės išduotą nacionalinę vizą; Nutarimo 2.1.2.1 punktas negali būti aiškinamas kitaip, nes tiek Šengeno sienų kodeksas, tiek Įstatymas leidimus gyventi ir vizas įtvirtina kaip skirtingas teisines sąvokas (žr. 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3125-602/2021). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos įmonėse laikinai įdarbinti užsieniečiai galėjo atvykti į Lietuvą dirbti tik turėdami leidimus laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje arba būdami Europos ekonominės erdvės valstybių valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys, turintys leidimus gyventi. Trečiųjų šalių piliečiams, turintiems galiojančias nacionalines D, Šengeno C vizas ar atvykstantiems bevizio režimo (biometrinio paso) pagrindu, atvykti į Lietuvą karantino metu buvo draudžiama, jeigu nebuvo teisės aktuose nurodytų išimčių. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo leidimą dirbti Lenkijos Respublikoje, jam joje buvo suteiktas asmens kodas, jis buvo deklaravęs Lenkijos Respublikoje savo laikinąją gyvenamąją vietą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jam gali būti taikomos sąlygos kaip užsieniečiams, kurie yra Europos ekonominės erdvės valstybių valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys, turintys leidimus gyventi. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad Lenkijoje jam buvo išduotas leidimas gyventi, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai netaikė Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje reglamentuotos draudimo išimties.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnyje nustatytų vertinamųjų aplinkybių. Pareiškėjas skunde taip pat nekėlė klausimo dėl netinkamo minėtų teisės normų taikymo.

10. Teismas, išanalizavęs Sprendimo turinį, padarė išvadą, jog šis administracinis aktas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais bei teisės aktų normomis, o priešingi pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti. Teismas nenustatė Sprendimo neteisėtumo pagrindų, todėl atmetė pareiškėjo skundą.

III. 11. Pareiškėjas P. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

12. Pareiškėjas mano, kad teismas nukrypo nuo ginčo ir jo esmės. Pabrėžia, kad Nutarimas, kuriuo vadovaudamasis atsakovas priėmė Sprendimą, yra susijęs išimtinai tik su karantino paskelbimu, t. y. epideminės COVID-19 ligos situacijos suvaldymu, o ne su migracija. Nutarimo pagrindu nėra taikomi jokie reikalavimai, ribojimai, susiję su migracijos teise, be kita ko, beviziu režimu besinaudojančių asmenų teise laisvai judėti Europos Sąjungoje. Pareiškėjo, kaip Ukrainos piliečio, atžvilgiu yra taikomas bevizis režimas Europos Sąjungoje.

Pareiškėjui nėra privaloma viza, jis gali laisvai atvykti į Europos Sąjungą. Be to, pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino Nutarimo 2.1.2.1 papunkčio nuostatą, konkrečiai – sąvoką „teisėtai gyvenantis“, kadangi minėtoje nuostatoje nėra jokios sąvokos, įtvirtinančios, jog „teisėtai gyvenančiu“ laikytinas tik tas asmuo, kuris turi leidimą gyventi. Pareiškėjas kartu su skundu buvo pateikęs Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, jog Europos Sąjungos teisės aktuose nėra apibrėžta gyventojo sąvoka, kuri turėtų būti taikoma visuotinai.

Vadinasi, nei Lietuvos Respublikoje, nei Europos Sąjungoje joks teisės aktas neapibrėžia, kas yra gyventojas (teisėtai gyvenantis). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikoje leidimas gyventi yra dviejų tipų (laikinai ir nuolat), o, pavyzdžiui, Lenkijos Respublikoje yra penki leidimo gyventi tipai, Vokietijoje – septyni. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad kiekvienoje valstybėje teisėtai gyvenančio (gyventojo) sąvoka yra skirtinga, t. y. kiekviena valstybė pagal savo nacionalinius teisės aktus savarankiškai sprendžia, kas yra gyventojas, kas yra laikomas teisėtai gyvenančiu.

Taigi, teismas neturi teisinio pagrindo vertinti, ar pareiškėjas yra (būtų) laikomas gyventoju Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymu. Kadangi Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje nenurodyta, jog ši išlyga taikoma tik asmenims, turintiems leidimą gyventi, laikytina, jog Sprendimas priimtas nepagrįstai. Pareiškėjas pastebi, kad šiuo metu Nutarimas nebegalioja, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 nutarimo Nr. 152, į kurį iš esmės perkeltos Nutarimo nuostatos, 2.3.1 papunktyje yra aiškiai detalizuojami užsieniečiai, kuriems taikoma išlyga dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad teismas neištyrė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis pareiškėjas yra teisėtai gyvenantis (gyventojas) Lenkijos Respublikoje. Pakartoja, jog jis yra Lenkijoje deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą, ten jam suteiktas asmens kodas, jis registruojamas Lenkijos Respublikos gyventojų registre (Lenkijos Respublikos gyventojų registro įstatymo 3 str.). Šiuo aspektu Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos teisinis reglamentavimas yra panašus, kadangi deklaruoti savo gyvenamąją vietą gali tik gyventojas.

Pareiškėjas akcentuoja, jog gyvenamosios vietos deklaravimas yra vienas iš požymių siekiant nustatyti, ar asmuo yra gyventojas. Pareiškėjas turi leidimą dirbti Lenkijos Respublikoje, leidžiantį jam šioje valstybėje deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Dėl šių priežasčių pareiškėjas laikytinas Europos ekonominės erdvės teisėtu gyventoju. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nepasisakė apie tai, jog Nutarimu apribojamas laisvas asmenų judėjimas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo ir teismo pateiktas teisės aktų aiškinimas pažeidžia pamatinius Europos Sąjungos principus, darbuotojų judėjimo laisvės principą, ir yra pateiktas neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teisėtai dirbo Lenkijoje veikiančioje įmonėje, iš kurios buvo komandiruotas į Lietuvos Respubliką.

13. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

14. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, prašo atsižvelgti į atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Pažymi, kad užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas, o, paskelbus karantiną, užsieniečių atvykimą reglamentavo Nutarimas. Įvertinus visas aplinkybes, buvo pasirinktas pandemijos suvaldymo instrumentas griežtai apibrėžiant vykimo galimybes, Lietuvoje buvo ribojimai judėti net tarp savivaldybių. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apklausos metu savo gyvenamąja vieta nurodė Ukrainos Respubliką ir teigė, kad Lenkijoje buvo tik tranzitu vykdamas į Lietuvos Respubliką, neužsiminė apie gyvenamąją vietą Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas, turėdamas Ukrainos Respublikos biometrinį pasą, bet neturėdamas leidimo gyventi Lenkijos Respublikoje, galbūt pagal tuo metu galiojusią tvarką turėjo teisę būti Lenkijoje ir turėjo kažkur gyventi, bet jis faktiškai negyveno Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjo argumentai apie gyvenamąją vietą vertintini kaip jo gynybinė taktika, kadangi Nutarime numatyta išimtis leisti atvykti tik nurodytose valstybėse teisėtai gyvenantiems užsieniečiams. Atsakovas teigia, kad kilusio ginčo esmė yra tai, jog, esant paskelbtam karantinui, pareiškėjas būtų galėjęs atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu Sprendimo priėmimo ar administracinio nusižengimo nagrinėjimo metu būtų pateikęs dokumentus ar kitus įrodymus, patvirtinančius jo teisėtą gyvenimą Lenkijos Respublikoje (leidimą gyventi). Pareiškėjas nepateikė tokių įrodymų, todėl jo atvykimas į Lietuvos Respubliką tranzitu per Lenkijos Respubliką, vadovaujantis Nutarimu, buvo įvertintas kaip neteisėtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 d.). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Šio ginčo atveju nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nepaisyti apeliacinio skundo ribų, bei šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas neperžengiat jo ribų.

17. Apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimo argumentais dėl įrodymų vertinimo ir teisės taikymo ginčo santykiams.

18. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų vertinimo interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

19. Pareiškėjas nepateikė apeliacinei instancijai naujų įrodymų, paneigiančių teismo įvertintus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo apimtyje, nenustatė pažeidimo, todėl remiasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir iš naujo netiria.

20. Dėl teisės taikymo ginčo santykiams pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.2.papunkčiu buvo nustatytas bendras ribojimas, kuriuo buvo uždrausta užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką (2021m. balandžio 22 d. nutarimo redakcija), ir kartu buvo nustatytos išimtys, kurioms esant draudimas netaikytinas.

21. Pareiškėjas teigia, kad jo atvykimas į Lietuvos Respublika yra teisėtas vadovaujantis Nutarimo 2.1.2.1. papunktyje numatyta išimtimi, pagal kurią draudimas netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims.

22. Asmens teisėto gyvenimo valstybėje sąvoka, nustatytą Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje, yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašią bylą, kurioje konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos, skirtingas yra ir jų teisinis statusas bei režimas. Teisę asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu suteikia nustatyta tvarka išduota viza (Įstatymo 2 str. 33 d.; 17 str. 1 d.), o teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi (Įstatymo 2 str. 14 ir 15 d.; 24 str. 1 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. administracinė byla Nr. A-2913-438/2021).

23. Ten pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad vadovaujantis Įstatyme įtvirtintomis „buvimo“ ir „gyvenimo“ sąvokomis aiškintina ir Nutarimo 3.3.1 papunktyje nustatyta taisyklė, pagal kurią į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti.

24. Minėtoje teismo nutartyje (t. y. 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. administracinė byla Nr. A-2913-438/2021) taikytas Nutarimo 3.3.1. papunktis iš esmės savo turiniu atitinka Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje nurodytą „šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims“ sąvoką ir jos aiškinimui neturi įtakos bylos aplinkybės skirtumas, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas atvyko pasinaudojęs beviziu režimu.

25. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 14, 15 punktų sąvokas dokumentas, patvirtinantis užsieniečio teisėtą gyvenimą Europos sąjungoje, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi, o kiti dokumentai negali patvirtinti Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje įtvirtintos sąlygos dėl užsieniečio teisėto gyvenimo valstybėje. Pareiškėjas, atvykęs Lietuvą, nepateikė išduoto kompetentingos valstybės institucijos laikino arba ilgalaikio leidimo gyventi valstybėje, todėl tuo pažeidė Nutarimo 2.1.2. papunktyje įtvirtintą draudimą atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką karantino metu. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasmę reiškia, kad jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką. Esant šioms aplinkybėms atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nesant aplinkybių, ribojančių grąžinimą, pagrįstai nusprendė pareiškėją grąžinti į Ukrainos Respubliką.

26. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi procesinei bylos baigčiai, todėl į juos neatsakoma.

27. Remdamasi šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius