2015-12-08 Nr. BB-5071-1-41-1-00503-2014-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-523-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00503-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.20.6;

2.3.6.3.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžiu D. D. dėl kaltinimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu, priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, D. D. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 22 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus patalpose, esančiose, Šiauliuose, Purienų g. 48, policijos pareigūnui pateikė pareiškimą, kad 2014 m. kovo 22 d. lošimų automatų salone „Admiral Club“, esančiame Šiauliuose, P. Višinskio g. 41, jis be jokio pagrindo buvo sulaikytas policijos pareigūnų, pristatytas į policiją, kad policijos pareigūnai paėmė jam priklausančius 1000 Lt, kurių neįtraukė į protokolą, ir juos pasisavino, neleido paskambinti ar pranešti, neiškvietė advokato, uždarė į kamerą, kur gumine lazda sudavė jam vieną kartą į blauzdą ir įspyrė 4-5 kartus, t. y. kad policijos pareigūnai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, D. D. 2014 m. kovo 24 d., nuo 14.05 iki 14.45 val., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, esančiose Šiauliuose, Aušros al. 19, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, žinodamas, kad policijos pareigūnai 2014 m. kovo 22 d. tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, davė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiajam tyrėjui M. M. melagingus parodymus apie tariamą policijos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, M. M. surašius liudytojo apklausos protokole jo parodymus ir įspėjus dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, šį protokolą pasirašė.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, vertindamas visus jo parodymus kaip išgalvotus ir melagingus, savo išvadą grindė aplinkybėmis, kad egzistuoja nenuginčytas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat tuo, kad jo kaltumą esą patvirtina vaizdo įrašai. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai suteikė įrodomąją vertę nutarimui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo skundą, nes toks nutarimas reiškia tik tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ištyrė duomenis pagal skundą ir nustatė, kad nėra pakankamai duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti.

Pažymėtina, kad pakankamai duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti gali būti nesurinkta dėl įvairiausių priežasčių, todėl apeliacinės instancijos teismo pateiktas nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą vertinimas kaip prejudicinio fakto yra neteisėtas. Kasatorius nurodo, kad nors išvadą dėl jo kaltės teismas grindė vaizdo įrašų duomenimis, tačiau patys vaizdo įrašai nagrinėjant bylą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo peržiūrėti, o išvados apie jų turinį buvo padarytos pagal šių vaizdo įrašų apžiūros protokolo duomenis.

Palyginus vaizdo įrašų duomenis su apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, matyti, kad apžiūros protokolo duomenys turi esminių trūkumų. Iš apžiūros protokolo išplaukia, kad vaizdo įrašai yra užfiksuoti dviejose kompaktinėse plokštelėse, skirtingose plokštelėse esantys vaizdo įrašai yra padaryti tomis pačiomis kameromis, tačiau apžiūros protokole nėra nurodyta, kiek įrašų padaryta ir kuo įrašai, įrašyti į vieną plokštelę, skiriasi nuo įrašų, įrašytų į kitą plokštelę. Apžiūros protokole nurodyta, kad kameros Nr. 7 ir 07 yra skirtingos, tačiau protokole nenurodyta kamerų lokalizacija, o įvykio vieta neapžiūrėta.

Iš apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrai pateiktas ne ištisinis vaizdo įrašas, o nedideli jo fragmentai, kurių trukmė apie 10 min., fragmentai yra atrinkti, todėl taip pateikus informaciją negalima suprasti, ar jo buvimas Šiaulių vyriausiajame policijos komisariate buvo filmuojamas ištisai ar dalimis. Šio klausimo neišsprendžia vaizdo įrašų apačioje matomas laikmatis, nes laikmačio parodymai nėra susieti, todėl neįmanoma nustatyti, ar viskas buvo nufilmuota. Apžiūros protokole užfiksuota, kad laikmatis įjungtas nuo 7 iki 11:43 val., tačiau jame nėra nurodyta, ar nuo 7 iki 11:43 val. buvo nefilmuotų laiko tarpų.

Aptartas apžiūros protokolo trūkumas yra esminis. Apžiūros protokole neužfiksuota, kurie vaizdo įrašai buvo naudoti apžiūros protokolui surašyti, todėl neįmanoma nustatyti, kurie iš 63 vaizdų įrašų yra susiję su byla, o kurie nesusiję. Apžiūros protokole aprašyti įvykiai, buvę budėtojų ir laikino sulaikymo patalpose, tačiau aprašant nenurodyta, kurios kameros užfiksavo vaizdą kurioje patalpoje. Akivaizdu, kad skirtingose patalpose vaizdą fiksavo skirtingos kameros, tačiau iš apžiūros protokolo susidaro įspūdis, kad vaizdą fiksavo ne dvi stebėjimo kameros, o viena mobili kamera.

Svarbu ir tai, kad apžiūrėti vaizdo įrašai yra redaguoti. Ši išvada darytina, nes budėtojų ir laikinojo sulaikymo patalpose vaizdai paimti iš kamerų, kurių pavadinimas prasideda „CAM_01“, t. y. iš kameros Nr. 1, tačiau taip būti negali, nes šiose patalpose vaizdo įrašus darė dvi skirtingos kameros, o tai rodo, kad vaizdo įrašai paimti ne iš taip vadinamo „raw“ formato, o kažkaip redaguoti. Be to, vaizdo įrašai suskaidyti apytiksliai po 10 min. pagal prasmę, t. y. nukirpti pagal juos redagavusio asmens norą, o ne visas vaizdas fiksuotas ištisai.

Apžiūros protokolas surašytas tendencingai. Antai apžiūros protokole nurodyta, kad įėjus policijos pareigūnui jis atsistojo į kovinę parengtį, tačiau nenurodyta, kad policininkas reikalauja iš jo nusiimti auksines grandines, kurių vertė 12 000 Lt. Pagal panašius kriterijus yra pateikti ir kiti vaizdo įrašai, t. y. išrinkti tik vaizdai, kurie jį kompromituoja, nenurodant detalių. Apžiūros protokole kiti matomi asmenys įvardijami skaičiais, tačiau tai apsunkina galimybę identifikuoti jį sumušusius pareigūnus, o asmenų parodymai atpažinti nėra atlikti.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad kompaktinėse plokštelėse yra pateikti 63 vaizdo įrašai, tačiau iš apžiūros protokolo susidaro įspūdis, kad tai yra vienas ištisinis vaizdo įrašas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl apžiūros protokolo trūkumų jis prašė pavesti ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, tarp jų atlikti pakartotinę vaizdo įrašų apžiūrą, tačiau jo prašymas pirmosios instancijos teismo buvo atmestas, bet dėl kaltinimo jis buvo išteisintas. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, žinodamas apie jo nurodomus apžiūros protokolo trūkumus, turėjo arba peržiūrėti vaizdo įrašus, arba nesivadovauti apžiūros protokolo duomenimis, tačiau teismas, užuot pasirinkęs vieną iš šių elgesio variantų, padarė byloje surinktų įrodymų neatitinkančią išvadą, jog peržiūrėjus bylos medžiagoje esančias kompaktines plokšteles matyti, kad vaizdo įrašai yra iš kelių skirtingų kamerų, tačiau nesumontuoti, vaizdas juose užfiksuotas sekundžių tikslumu.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apžiūros protokolo duomenis, neatsižvelgė į policininko M. M. teisme duotus parodymus, kad nėra aišku, kurie įrašai pateko į bylą, o tai rodo, kad vaizdo įrašai, kuriuose buvo užfiksuota kaip jis mušamas, galėjo būti ištrinti ir teismui neperduoti. Svarbu ir tai, kad, sprendžiant dėl jo kaltės padarius kaltinime nurodytą veiką, daugiau jokių įrodymų nebuvo surinkta, pareigūnai, kuriuos jis kaltino jį sumušus ir apvogus, nagrinėjant bylą teisme nebuvo apklausti.

Dėl to, kasatoriaus nuomone, jis yra pripažintas kaltu pagal jam pareikštą kaltinimą nesant jokių jo kaltės įrodymų. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino jo pasakojimą patvirtinančios teismo ekspertizės išvados, jo nurodytų ir žiniasklaidoje aprašytų faktų, kad Šiaulių policijos komisariate jau buvo nustatyta žmonių mušimo atvejų, kad šioje policijos įstaigoje buvo demaskuotas nusikalstamas susivienijimas. Kasatorius pabrėžia, kad nenustatyta ir neegzistuoja pagrindas, dėl kurio jis turėtų apkalbėti ar šmeižti policininkus.

Prieš įvykį jis jų nepažinojo, prieš juos ir apskritai prieš policiją nieko neturėjo, jam skirtą baudą dėl elgesio kazino jis sumokėjo, atsakomybės išvengti niekaip nebandė ir nenorėjo. Jis yra doras, dirbantis, turintis šeimą Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs ir užaugęs Šiauliuose, miesto bendruomenės narys, neteistas, nebaustas administracine tvarka, todėl teismas turėjo tikėti jo žodžiais taip pat, kaip ir policininkų, o duodamas parodymus jis nieko neapkalbėjo ir nemelavo.

Nuteistojo D. D. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 301 straipsnio taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes nuosprendyje neteisingai ir nepagrįstai nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pagal jo pranešimą pradėti ikiteisminį tyrimą, vertino kaip jo kaltę patvirtinantį įrodymą, daromas išvadas pagrindė teismo posėdžiuose neišnagrinėtais įrodymais – vaizdo įrašais, kitų teisinančių įrodymų, pavyzdžiui, teismo medicinos ekspertizės išvadų, visiškai nevertino.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėje instancijoje patikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi ir nagrinėjamoje byloje skundžiamas nuosprendis vertintinas tuo aspektu, ar apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. D. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tokį sprendimą šis teismas priėmė nenustatęs, kad D. D., 2014 m. kovo 22 d. pateikdamas pareiškimą, 2014 m. kovo 24 d. apklausiamas kaip liudytojas, suvokė, jog praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir turėjo tikslą pateikti žinomai melagingus duomenis, bei konstatavęs, kad D. D. veikoje nėra tiesioginės tyčios, nėra BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tačiau padarė nepagrįstas išvadas, jog D. D. veikoje nėra tiesioginės tyčios ir nėra nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nors D. D. parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs, tačiau juos paneigia byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.

Iš Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo M. M. 2014 m. kovo 31 d. nutarimo matyti, kad, ištyrus D. D. pareiškime nurodytas aplinkybes, t. y. apklausus patį D. D., liudytojus policijos pareigūnus D. Š., Ž. M., R. J., A. B., A. J., S. P., D. M., E. N., ištyrus lošimo automatų klubo ir policijos komisariato patalpų bei laikino sulaikymo patalpų vaizdo įrašų medžiagą, buvo padaryta išvada, kad policijos pareigūnai teisės aktų reikalavimų nepažeidė, D. D. nurodytų veiksmų neatliko, todėl pagal D.

D. pareiškimą buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, iš apžiūros protokolo matyti, kad buvo peržiūrėti policijos komisariato patalpų bei laikino sulaikymo kamerų vaizdo įrašai, iš kurių matyti, kad pinigų paėmimas iš D. D. ir jų grąžinimas buvo filmuojami. Be to, nuosprendyje nurodoma, kad, peržiūrėjus medžiagoje Nr. 40-At-00049-14 esančias kompaktines plokšteles su policijos komisariato patalpų vaizdo įrašais, matyti, kad vaizdo įrašai yra iš kelių skirtingų kamerų, tačiau jie nesumontuoti, vaizdas juose užfiksuotas sekundžių tikslumu, ir šie vaizdo įrašai patvirtina, kad policijos pareigūnai prieš D.

D. fizinio smurto nenaudojo, pinigų iš jo daugiau nei nurodyta poėmio protokole nepaėmė. Taigi, nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir minėti vaizdo įrašai patvirtina, kad D. D. savo pareiškime nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie prieš jį policijos pareigūnų panaudotą fizinį smurtą bei pinigų vagystę. D. D. tyčią apšmeižti policijos pareigūnus juos apkaltinant smurtavus ir pinigų vagyste taip pat patvirtina vaizdo įrašai. Iš apžiūros protokolo bei vaizdo įrašų matyti, kad laikino sulaikymo patalpose iš D.

D. paimant pinigus ir juos skaičiuojant D. D. nurodė, kad jis „gali čia turėti 10 000 Lt, kad pareigūnai juos ištraukė kameroje“, o pareigūnui suskaičiavus ir pasakius, jog yra 1017, 07 Lt, D. D. teigė, kad „trūksta 1000 Lt, kad jam visiškai neįdomu, bet pas jį buvo 2017 Lt“. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad, išleidžiamas iš laikino sulaikymo kameros ir atsiimdamas daiktus, D. D. policijos pareigūno reikalavo grąžinti jo pinigus, kad pareigūnams bus problemų, taip pat sakė, kad jam „neįdomu, kas parašyta, 2000 Lt ir viskas, kad 1000 Lt pareigūno kolegos pavogė, bei kad geriau jau jų kolegos tegul gražiuoju pinigus atneša jam į namus arba turės reikalų, kad juos nugąsdins, nuvažiuos į greitąją ir pasakys, kad be pagrindo nesuteikė pagalbos“.

Taigi, teismo nuomone, vaizdo įrašas patvirtina, kad jau tada, būdamas sulaikytas, prieš patalpinant jį į laikino sulaikymo kamerą, D. D. siekė apkalbėti policijos pareigūnus ir šį siekį jis įgyvendino pateikdamas pareiškimą apie nebūtą nusikaltimą.

Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

BPK XXIII skirsnio 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo, taip pat ir priimto išteisinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad vaizdo įrašai nagrinėjant bylą nebuvo peržiūrimi. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimui didelę įrodomąją reikšmę suteikė vaizdo (ir garso) įrašams ir juos nuosprendyje išdėstė taip, lyg pats juos būtų peržiūrėjęs. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su kasatoriaus teiginiu, kad jis nuteistas remiantis duomenimis, kurie teisiamajame posėdyje nebuvo išnagrinėti, todėl konstatuoja, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai pažeisti.

Iš bylos duomenų, t. y. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo M. M. 2014 m. kovo 31 d. priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turinio matyti, kad D. D. į policijos įstaigą buvo pristatytas 2014 m. kovo 22 d. 6.58 val., o išleistas – 11.35 val. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2014 m. kovo 26 d. surašyto kompaktinių plokštelių su 2014 m. kovo 22 d. vaizdo įrašais iš įvykio vietos apžiūros protokolo (kaip nurodoma, tai padaryta vadovaujantis BPK 92, 179 ir 207 straipsniais ir nepasitelkiant specialisto), D. D. išeinant iš policijos komisariato laikmatis rodė 11.43 val. Pagal bylos duomenis D. D. tą pačią dieną 12.15 val. lankėsi Respublikinės Šiaulių ligoninės Ortopedijos–traumatologijos skubios pagalbos kabinete, kur jam buvo nustatyti sumušimai dešinės blauzdos srityje. 2014 m. kovo 24 d. duotoje teismo medicinos eksperto specialisto išvadoje nurodyta, kad D. D. poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešinėje blauzdoje padaryti kietu buku daiktu, galbūt „aplinkybėse nurodytu laiku“. Šiais duomenimis D. D. grindė savo gynybos versiją, kad jis buvo sužalotas policijos komisariato patalpose. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nieko nepasisakė, D. D. argumentus atmetė tiesiog preziumuodamas, kad vaizdo įrašuose nėra užfiksuota, jog prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo dėl to pasisakyti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), juolab kad nei vienas įvykių metu policijos komisariate buvęs asmuo teisme nebuvo apklausiamas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus pripažįsta esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė