2021-10-13 Nr. BB-5474-1-01-1-39826-2019-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-152-689/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39826-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2;

1.1.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

nukentėjusiajai E. G.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, uždraudžiant visą bausmės laiką bendrauti su nukentėjusiąja E. G. (išskyrus jų tarpusavio ginčų sprendimą teismuose).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendis panaikintas, vadovaujantis BK 37 straipsniu, R. B., padaręs BK 284 straipsnyje nustatytą nusikaltimą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją paskirta sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės ir nukentėjusiosios, prašiusių prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. kasacinį skundą atmesti, R. B. gynėjos, prašiusios prokuroro kasacinį skundą atmesti, o R. B. kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 15 d. apie 12.00 val. viešoje vietoje, UAB „V“ patalpose (duomenys neskelbtini), tyčia delnu vieną kartą sudavė E. G. į kairįjį skruostą ir šiuo veiksmu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, taip savo įžūliu veiksmu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad R. B. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų tikslinga už padarytą veiką traukti R. B. baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 37 straipsnį. Pagal teismų praktiką paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Dėl R. B. veiksmų kilę padariniai buvo pakankamai rimti ir negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, nes šiuo atveju smurtu pasikėsinta ne tik į viešąją tvarką, bet ir į žmogaus sveikatą. Nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, nusikalstami veiksmai atlikti viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutriko normalus nukentėjusiosios ir liudytojos Ž. S. (taip pat ir UAB „V“) darbas, jos negalėjo vykdyti savo darbinių funkcijų, patyrė išgąstį ir stresą. Taigi, akivaizdu, kad buvo pažeista viešoji tvarka ir žmonių rimtis.

3.2. BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017). Teismai nustatė, kad R. B. elgesys suduodant nukentėjusiajai delnu per veidą, fizinį smurtą naudojant kitų asmenų akivaizdoje, patvirtina, jog jis suprato, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), todėl padaryta veika negali būti vertinama kaip mažareikšmė. Negalima vertinti R. B. veiksmų kaip mažareikšmių dar ir dėl to, kad jis nepripažino savo kaltės ir dėl padarytos veikos nesigailėjo, jo kaltė turėjo būti įrodinėjama kitais bylos duomenimis. Tai rodo nekritišką požiūrį į savo veiksmus ir siekį išvengti atsakomybės. Šiuo atveju akivaizdu, kad nei pagal objektyviuosius (padaryta reikšminga žala įstatymo saugomoms vertybėms), nei pagal subjektyviuosius (kaltininkas veikė tiesiogine tyčia) kriterijus sąlygų pripažinti R. B. veiką mažareikšme nėra. Pripažindamas tokią nusikalstamą veiką mažareikšme, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai taikė BK 37 straipsnio nuostatas.

4. Kasaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo:

4.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, išdėstė motyvus, kurie parodo, kaip prieštaringai vertinamos tos pačios aplinkybės, ir kartu įrodo, kad nebuvo padaryta BK 284 straipsnio požymius atitinkanti veika: bylos aplinkybės (E. G., liudytojų parodymai) liudija ir tai, kad E. G. veiksmuose nematyti jokios išskirtinės reakcijos po patirto fizinio smurto – ji neverkė, nesikvietė pagalbos, paskambinusi sutuoktiniui Ž. G. pranešti apie konfliktą, prašė jo nusiraminti, neskubėti atvykti į biurą, apie patirtą fizinį smurtą, išskyrus liudytoją Ž. S., kuri pati matė įvykio aplinkybes, nepasakė įvykio vietoje buvusiems G. R., M. A., dėl įvykio iš karto nesikreipė nei į policiją, nei į gydytojus (nuosprendžio 39 punktas); fizinio smurto panaudojimas nebuvo savitikslė nusikalstama veika, šie nuteistojo veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti. Akivaizdu, kad nuteistojo veiksmus šiuo atveju lėmė tarp jo ir nukentėjusiosios kilęs konfliktas, o ne siekis sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai. Neatmestina, kad R. B. veiksmus galėjo paveikti ir jo sveikatos būklė, dėl kurios jis ir nesusivaldė (nuosprendžio 40 punktas); nukentėjusiosios E. G., liudytojos Ž. S. ir UAB „V“ darbas nebuvo sutrikdytas ilgam laikui, kitų įvykio vietoje buvusių asmenų (liudytojų B. B., G. R. ir M. A.) rimtis nebuvo sutrikdyta ir jie jokių nepatogumų nepatyrė (nuosprendžio 41 punktas). Mažareikšmiškumo institutas neturėtų būti taikomas kaip kompromisinė išeitis, kai nėra pagrindo asmenį nuteisti, bet nenorima išteisinti ir pripažinti teisėsaugos institucijų darbo trūkumų.

4.2. Teismai nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios parodymus, neįvertino galimo jos suinteresuotumo bylos baigtimi, kaip priemonės išvengti visiško atsiskaitymo su jo (R. B.) vadovaujama įmone, neįvertino nukentėjusiosios poziciją palaikiusių liudytojų Ž. G., Ž. S., R. K. suinteresuotumo, šių asmenų parodymų negretino su jų pačių pateiktais rašytiniais įrodymais (tarnybiniais pranešimais, įsakymais) ir nepašalino juose esančių prieštaravimų, taip pat nepasisakė, kaip vertina liudytojos B. B., paneigiančios smūgio sudavimą, parodymus, taip pat liudytojų G. R. ir M. A. – girdėjusių žodinį ginčą, bet nei iš E. G., nei iš Ž. S. neišgirdusių nusiskundimų dėl smūgio sudavimo, darbo sutrikdymo ar pan., netyrė ir nevertino, dėl kokių priežasčių ir dėl kurio kaltės dviejų verslo partnerių pokalbis apie tarpusavio atsiskaitymus peraugo į konfliktą. Teismai neįvertino įrodymų visumos, juos lygindami tarpusavyje, nesusiejo į vientisą loginę grandinę, vertino tik jį kaltinančius įrodymus, bet neanalizavo jo kaltę paneigiančių ir abejonių keliančių įrodymų.

4.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vertindamas nukentėjusiajam artimų liudytojų parodymus teismas privalo atsižvelgti į jų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, palankumą nukentėjusiajam. Šie parodymai pripažįstami patikimais tik įvertinus kitus byloje esančius duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2020). Teismai nusprendė, kad jo (R. B.) parodymus, jog jis nesudavė smūgio, nuosekliai paneigė nukentėjusioji ir liudytoja Ž. S.. Tačiau tiek jo (R. B.), tiek jo sutuoktinės B. B. parodymai taip pat yra nuoseklūs. Kiti neva jo kaltę patvirtinantys įrodymai – nukentėjusiosios sutuoktinio Ž. G., pavaldinės R. K. (tiesiogiai įvykio nemačiusių) parodymai, medicinos dokumentai, kuriuose užfiksuoti tik E. G. nusiskundimai, bet ne objektyvūs smūgio požymiai, UAB „V“ tarnybiniai pranešimai, įsakymai ir kt. – yra išvestiniai, jie atspindi nukentėjusiosios paaiškinimus apie įvykį. Kadangi liudytojas Ž. G. yra nukentėjusiosios sutuoktinis, o liudytojos Ž. S. ir R. K. – pavaldinės, yra pagrindas atidžiai vertinti jų parodymų patikimumą. Tai, kad liudytojas parodymus duoda prisiekęs dėl atsakomybės, nėra pagrindas besąlygiškai tikėti jo parodymais.

4.4. Nepašalintos abejonės dėl to, ar Ž. S. galėjo matyti besiginčijančius R. B. ir E. G. (nenustatyta, prie kurio stalo ji sėdėjo, nugara ar priekiu į įvykio vietą, ar vaizdo neužstojo prie stiklinės pertvaros esantys augalai). Įvykio dieną stiklo pertvara buvo apstatyta augalais, tai patvirtino liudytojai G. R., M. A.. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad mažai tikėtina, kad atskiri augalai būtų visiškai uždengę gretimo kabineto vaizdą, tėra prielaida. Beje, liudytoja Ž. S. parodė, kad augalai buvo išnešti jau po įvykio. Liudytoja R. K. teisme painiojosi, kuri E. G. veido pusė neva buvo paraudusi.

4.5. Teismai nevertino UAB „V“ pateiktų dokumentų patikimumo. Tarnybinių pranešimų surašymo aplinkybės, data ir laikas kelia daug abejonių, be to, ant jų nėra jokios registracijos, o jų forma ir stilius (šrifto dydis, teksto išdėstymas, pabraukimai ir kt.) leidžia daryti išvadą, kad juos surašė nukentėjusioji. Įsakymai dėl jam paskirtų papeikimų ir atleidimo iš darbo (kuriuos jis pirmą kartą pamatė teisme) neatlaiko jokios kritikos, nes nėra jokių duomenų, kaip fiksuoti darbo drausmės pažeidimai, nėra jo pasiaiškinimų, kaip jis buvo informuotas apie priimtus įsakymus ir pan. Visi šie dokumentai apie suduotą smūgį yra dirbtinai sukurti E. G. versijai pagrįsti.

4.6. Teismai ignoravo jį (R. B.) ir E. G. siejusius ilgalaikius verslo ir darbo santykius, nors jie itin aktualūs vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą. 2018–2019 m. jo vadovaujama UAB „A“ G-ių vadovaujamai UAB „V“ pardavė parduotuvių pastatą, prekes, inventorių ir kasos aparatus, tačiau UAB „V“ delsė galutinai atsiskaityti. Be to, jis sužinojo, kad jam priklausantis kasos aparato komplektas buvo neteisėtai perregistruotas UAB „V“ vardu. Tuomet jis surašė kasos aparato komplekto perdavimo–priėmimo aktą, šiame akte nurodė ir jo kainą, tačiau E. G. atsisakė už jį mokėti ir pasirašyti aktą. Būtent dėl to ir dėl delsimo nuo 2019 m. sausio mėn. atsiskaityti už įsigytas prekes tarp jų kilo ginčas. Visų įvykio dalyvių parodymai iš esmės sutampa, skiriasi tik parodymai apie konflikto pabaigą: jis E. G. pasakė „susitiksime teisme“ ir išėjo iš kabineto, o E. G. teigia, jog jis sudavė jai per veidą.

4.7. Pagrindas abejoti kaltinimo patikimumu yra ir tai, kad apie smurtą iš karto nebuvo pranešta policijai, dėl to operatyviai nebuvo užfiksuotos reikšmingos įvykio aplinkybės (neapžiūrėta įvykio vieta, nepatikrintas galėjimas matyti įvykio vietą iš Ž. S. darbo vietos, nepaimti saugos kamerų vaizdo įrašai ir kt.) ir tai sudarė galimybę nukentėjusiajai jomis manipuliuoti. Įvykio vietos apžiūros metu buvo matuojamas stalo plotis, tikrinama galimybė per stalą ranka pasiekti už jo esantį asmenį, tačiau protokole neužfiksuotas stalo plotis, kuris yra per platus, kad jis būtų galėjęs pasiekti E. G. ir jai suduoti (beje, jis dalyvavo apžiūrint įvykio vietą, tačiau į protokolą neįrašytas). Dėl neatliktų proceso veiksmų nesurinkta reikšmingų bylai duomenų, taip jam buvo atimta galimybė gintis remiantis objektyviais duomenimis. Neužfiksuotos svarbios aplinkybės, nepašalintos abejonės negali būti vertinamos kaltinamojo nenaudai (principo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) pažeidimas).

4.8. Pažeidimai vertinant įrodymus lėmė netinkamą BK 284 straipsnio taikymą. Įvykio vieta nepagrįstai pripažinta vieša vieta ir nepagrįstai konstatuoti realūs padariniai. Įvykis buvo privačių juridinių asmenų darbo vietoje, kuri neskirta klientų aptarnavimui ar kitų asmenų apsilankymui, taigi tai nėra vieša vieta. Jeigu realiai būtų buvusi sutrikdyta viešoji tvarka ir įmonės darbas, UAB „V“ vadovai G-iai turėjo atitinkamai reaguoti – apie įvykį nedelsdami pranešti policijai, tačiau to nepadarė, vadinasi, tokio pobūdžio padarinių nebuvo. Byloje nepaneigta, kad iš įvykio vietos E. G. ir Ž. S. išvažiavo ne todėl, kad negalėjo dirbti, o todėl, kad buvo pietų metas arba turėjo darbo reikalų įmonės parduotuvėje. Be to, Ž. G. atvyko tik po pusvalandžio, tai patvirtina, kad jis neskubėjo, vadinasi, nebuvo ypatingų aplinkybių. Pati E. G. sudavimą delnu per veidą įvertino kaip spontanišką poelgį, be to, jie buvo seni verslo partneriai, todėl nebuvo jokio pagrindo jo (R. B.) bijoti ar jį vertinti kaip agresyvų. Įvykio metu patalpose buvę liudytojai M. A., G. R. parodė, kad jie abu kalbėjo pakeltu tonu, bet kad būtų suduotas smūgis, negirdėjo ir tokio įtarimo nekilo, buvo eilinė darbo diena, rimtis nebuvo sutrikdyta, jokių nepatogumų liudytojai nepatyrė. Akivaizdu, kad jis (R. B.) į E. G. kabinetą užėjo pasiaiškinti dėl tarpusavio verslo klausimų, o ne pažeisti viešosios tvarkos, ginčą lėmė E. G. vengimas atsiskaityti, ginčas buvo privatus ir viešoji tvarka bei rimtis sutrikdytos nebuvo. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-141-507/2015, 2K-3-489/2018). Tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo T. Grušo kasacinis skundas tenkintinas, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

7. Didžioji dalis atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. kasaciniame skunde pateiktų argumentų skirti teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. R. B. kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl liudytojų Ž. G. (nukentėjusiosios sutuoktinio), Ž. S. ir R. K. (pavaldinių), nukentėjusiosios E. G. parodymų patikimumo, nesutinkama su jų parodymų vertinimu, teigiama, kad šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat reiškiamos abejonės dėl UAB „V“ pateiktų dokumentų (tarnybinių pranešimų ir įsakymų) patikimumo, prašoma kitaip (kaip teisinančius įrodymus) vertinti liudytojų B. B., G. R., M. A. parodymus, be to, kvestionuojamos teismo išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo (sudavimo nukentėjusiajai per veidą). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

8. R. B. kasaciniame skunde teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus ir šie pažeidimai sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnį. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015 ir kt.).

10. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas bei vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais nustatydami faktines bylos aplinkybes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

11. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek R. B. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus, t. y. ne tik, kaip teigia kasatorius, nukentėjusiosios E. G., liudytojų Ž. S., Ž. G., R. K. parodymus, bet ir paties kaltinamojo R. B., liudytojų B. B., G. R., M. A. parodymus, taip pat rašytinius bylos duomenis (įvykio vietos apžiūros protokolą, specialisto išvadą, akistatos protokolus ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia R. B. kaltę. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnių nuostatų, nėra teisinio pagrindo.

12. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėja prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. B. išteisinti arba bylą nutraukti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, pagrįstai R. B. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnyje nustatytą nusikaltimą. Beje, kasaciniame skunde iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo R. B. kaltės, kartu atsakė į esminius nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių šioje byloje nustatymo teisingumo ir veikos kvalifikavimo tinkamumo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat detaliai aptartas kiekvienas įrodymas atskirai, įvertinta įrodymų visuma. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis, kaip minėta, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad teismai, priimdami ginčijamus sprendimus, būtų nesilaikę įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai, neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes.

13. Kasatorius teigia, kad jo kaltė iš esmės pagrįsta tik suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiosios E. G. ir liudytojos Ž. S., kuri yra pavaldi nukentėjusiajai, parodymais; kiti įrodymai – įvykio tiesiogiai nemačiusių liudytojų Ž. G. (nukentėjusiosios sutuoktinio) ir R. K. (pavaldinės) parodymai, taip pat medicinos dokumentai, kuriuose užfiksuoti tik nukentėjusiosios nusiskundimai, o ne objektyvūs smūgio požymiai, UAB „V“ pateikti tarnybiniai pranešimai, įsakymai – yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų. Šie kasacinio skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų priimtų sprendimų turiniui.

14. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų.

15. Abiejų instancijų teismai neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios E. G. parodymų patikimumu, nes jos parodymai nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Liudytoja Ž. S. matė, kaip R. B. žodinio konflikto metu sudavė nukentėjusiajai per veidą. Byloje nustatyta, be kita ko, ir liudytojų G. R. bei M. A. parodymais, kad stiklinė pertvara nebuvo visiškai aklina, ji nebuvo užstatyta augalais taip, kad visiškai nesimatytų gretimų kabinetų. Po įvykio nukentėjusiąją matė liudytoja R. K., ji parodė, kad nukentėjusiosios skruostas bei ausis buvo raudoni, nukentėjusioji pasakė, kad jai sudavė R.

B.. Analogiškai parodė liudytojas Ž. G., kuris atvyko sutuoktinei E. G. paskambinus ir papasakojus apie įvykį, be to, jis išvežė susijaudinusias nukentėjusiąją ir liudytoją Ž. S. iš pastato, kuriame buvo kilęs konfliktas. Taigi teismai neturėjo pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios ir liudytojų Ž. S., Ž. G. ir R. K. parodymais, abejoti jų patikimumu, todėl pagrįstai jais rėmėsi grįsdami R. B. kaltę. R. B. nuosekliai dėstoma ir kasaciniame skunde pakartota gynybinė pozicija, kad jis nesudavė nukentėjusiajai per veidą, nepaneigia priešingos teismų išvados.

Atsakant į kasacinio skundo argumentą, kad byloje nėra jokių objektyvių nukentėjusiosios sužalojimo požymių, pažymėtina, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, jai nebuvo padaryti jokie išoriškai matomi kūno sužalojimai, nors liudytojai iš karto po įvykio matė paraudusį nukentėjusiosios skruostą ir ausį. Tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai kasatoriui, nėra pagrindas daryti išvados dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Liudytojai B. B., G. R. ir M. A. parodė, kad jie nematė ir negirdėjo, jog R.

B. būtų sudavęs E. G., tačiau jie, kaip nustatė teismai, nestebėjo minėtų asmenų ginčo, todėl jie negali paneigti asmenų, mačiusių įvykį ir smūgio sudavimą, parodymų. Liudytoja B. B. trumpai buvo nukentėjusiosios kabinete ir išsivedė R. B., ramino jį. Dėl kasaciniame skunde dėstomų argumentų dėl UAB „V“ pateiktų tarnybinių pranešimų ir įsakymų patikimumo pažymėtina, kad šie duomenys, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nėra vieninteliai ar lemiami R. B. kaltės įrodymai. Dėl operatyviai neatliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų, nesurinktų visų reikšmingų bylai teisingai išnagrinėti duomenų pažymėtina, kad byloje pakanka surinktų ir ištirtų įrodymų R.

B. kaltei pagrįsti. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-365-699/2017). Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

Nėra pagrindo abejoti teismų išvada dėl įrodymų visumos pakankamumo R. B. kaltumui nustatyti.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Dėl BK 284 straipsnio taikymo

17. Kasatorius skunde nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 284 straipsnį, nes įvykio vieta nepagrįstai pripažinta vieša vieta ir nepagrįstai konstatuoti realūs padariniai. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

18. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

19. Byloje nustatyta, kad R. B. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, t. y. tyčia delnu suduodamas nukentėjusiajai vieną kartą į kairį skruostą, sukėlė jai fizinį skausmą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį.

20. Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, t. y. gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002). Teismų praktikoje vieša vieta pripažįstama gatvės, aikštės, parkai, stadionai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, darželiai, mokyklos, prekybos centrai, restoranai, kavinės, klubai ir kitos pasilinksminimo vietos, sporto klubai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-398/2006), pataisos namų bendrojo naudojimo patalpos (kiemas ir kt.) bei nuteistųjų gyvenamosios patalpos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2009), namo kiemai ir laiptinės, net ir privačioje vietoje – bute atlikti kaltininko veiksmai, jei jie sutrikdo to namo gyventojų rimtį, ar privačiame name, kuriame švenčiamos vestuvės, gimtadienis ar kitos šventės, įsibrovę nekviesti svečiai sukelia muštynes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241/2009).

21. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan.

22. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus.

23. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir norėti taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

24. Veikos padarymo motyvai neturi reikšmės jos kvalifikavimui, jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

25. Iš byloje nustatytų faktinių įvykio aplinkybių matyti, kad įvykio vieta (UAB „V“ administracinės patalpos) yra viešoji vieta, tai atitinka ir pirmiau minėtą teismų praktiką; R. B. veiksmai – fizinio smurto naudojimas viešojoje vietoje – laikytini įžūliu elgesiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2009, 2K-445/2013); dėl tokių jo veiksmų kilo padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Kilusius realius padarinius patvirtina šios aplinkybės: po smūgio sudavimo nukentėjusioji ir įvykį mačiusi liudytoja Ž. S. negalėjo dirbti, nukentėjusioji paskambino sutuoktiniui Ž. G. ir paprašė jo atvykti, Ž. G. abi moteris išvežė iš pastato. Tai patvirtina, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi agresyvaus R. B. elgesio ir ieškojo pagalbos. Iš nukentėjusiosios parodymų taip pat matyti, kad ji buvo sutrikusi, nes jai pirmą kartą gyvenime vyras sudavė per veidą. Liudytoja Ž. S. taip pat buvo išsigandusi ir net vėliau po įvykio bijojo susitikti kaltinamąjį. Tai, kad G-iai delsė atsiskaityti už įsigytas prekes, nepaneigia R. B. padarytos veikos priešingumo viešajai tvarkai, nes šiems santykiams spręsti jis pasirinko viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016). R. B., spręsdamas civilinius santykius viešoje vietoje, elgėsi įžūliai, jis akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, nes R. B. suvokė, kad smurtauja viešoje vietoje, patalpoje esant kitų asmenų, taigi suvokė, kad trikdo visuomenės rimtį, ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Todėl R. B. veika atitinka BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtį.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 284 straipsnio taikymo yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

27. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. B., padaręs BK 284 straipsnyje nustatytą nusikaltimą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 37 straipsnį ir R. B. nepagrįstai atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

28. BK 37 straipsnyje nustatyta: „Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.“ Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

29. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad R. B. viešoje vietoje tyčia delnu vieną kartą sudavė E. G. į kairįjį skruostą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, taip savo įžūliu veiksmu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 284 straipsnyje, tačiau šio nusikaltimo pavojingumą teismai vertino skirtingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už šio nusikaltimo padarymą R. B. buvo nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, padarė išvadą, kad jo veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų tikslinga už padarytą veiką R. B. traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Žmogaus asmuo neliečiamas.“ Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas. Tai reiškia, kad įstatymai turi užtikrinti, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką. Su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę, kuri nustatyta Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje. Žmogaus laisvės neliečiamybė yra sprendimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. Galima teigti, kad asmens neliečiamybė nustato kitų asmenų laisvės ribas, t. y. pastarųjų elgesys leistinas tiek, kiek jis nepadaro žalos kitų asmenų asmens neliečiamybei. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, jog minėtosios vertybės saugomos kartu: „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Taigi žmogaus asmens neliečiamumas yra Konstitucijos saugoma vertybė.

31. R. B., tyčia delnu suduodamas E. G. į skruostą ir sukeldamas jai fizinį skausmą, padarė žalą E. G. asmens neliečiamybei bei pažeidė konstitucinį imperatyvą laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Be to, tokiu veiksmu R. B. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį. Pagal teismų praktiką, kai viešosios tvarkos pažeidimu nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-340/2012, 2K-408/2013, 2K-367-511/2018).

32. Atleisdamas R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo nusikaltimo mažareikšmiškumo, apeliacinės instancijos teismas vertino tai, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas tik fizinis skausmas, t. y. buvo padaryta minimali žala sveikatai, R. B. nukentėjusiajai į veidą sudavė delnu, todėl akivaizdu, kad jis nenorėjo padaryti žymios žalos nukentėjusiosios sveikatai, R. B. veiksmai nesukėlė nukentėjusiosios išskirtinės reakcijos, iš karto po įvykio ji nesikreipė nei į policijos įstaigą, nei į gydytojus (į gydytojus kreipėsi tik kitą dieną po įvykio), nors dėl R. B. veiksmų sutriko normalus nukentėjusiosios ir liudytojos Ž. S. (kartu ir UAB „V“) darbas, tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja patyrė stresą, buvo sukeltas nesaugumo jausmas, tačiau sunkesnių pasekmių šie nuteistojo veiksmai nesukėlė. Teismas taip pat įvertino tai, kad nukentėjusiąją E. G. ir nuteistąjį sieja ilgalaikiai verslo ir darbo santykiai, tačiau jau kurį laiką iki įvykio santykiai buvo įtempti dėl iki galo neišspręstų klausimų, susijusių su pirkimo–pardavimo sandoriu, konfliktas kilo dėl UAB „A“ priklausančio kasos aparato, likusio ir naudojamo parduotuvės patalpose, šį kasos aparatą pirkti ir pasirašyti kasos aparato perdavimo–priėmimo aktą nukentėjusioji atsisakė, o tai labai suerzino R. B. ir sukėlė jam neigiamas emocijas, fizinio smurto panaudojimas nebuvo savitikslė nusikalstama veika, šie nuteistojo veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti, jo veiksmus galėjo paveikti ir sveikatos būklė, dėl kurios jis ir nesusivaldė. Atleisdamas R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas taip pat vertino R. B. asmenybę: anksčiau neteistas, vedęs, dirba UAB „A“ direktoriumi, yra neįgalus, jam dėl onkologinės ligos nustatytas tik 25 procentų darbingumo lygis, taip pat tai, kad R. B. padarytas nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio, įvykdytas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo beveik pusantrų metų, per šį laikotarpį nuteistasis naujų teisės pažeidimų nepadarė.

33. Minėta, kad, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo negali turėti reikšmės nusikaltimo subjekto požymiai. Kaltininko asmenybės požymiai nusako ne veikos, o asmenybės pavojingumą ar nepavojingumą ir gali turėti reikšmės skiriant bausmę, bet ne sprendžiant dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl R. B. padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo, be kita ko, atsižvelgė į jo sveikatos būklę, tai, kad jis anksčiau neteistas, vedęs, dirba UAB „A“ direktoriumi, yra neįgalus, jam nustatytas tik 25 procentų darbingumo lygis, t. y. į R. B. asmenybę. Kaip minėta, kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai neturi reikšmės nusikaltimo mažareikšmiškumui, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl R. B. padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo, nepagrįstai atsižvelgė į R. B. asmenybę apibūdinančius požymius.

34. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017). Apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijos bylose, pagal šią praktiką besitęsiantys asmenų konfliktai, kurių metu yra pavartojamas smurtas, nebūtinai lemia padidėjusį nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat būtinumą bei tikslingumą kaltininką už padarytą veiką patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017).

35. Pažymėtina, kad kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017 buvo analizuojamos ir sprendžiamos kitokios faktinės situacijos nei nagrinėjamoje byloje. Minėtose bylose kaltininkai pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius dėl ilgai besitęsiančių asmeninių konfliktų, kuriuose aktyviai dalyvavo nukentėjusieji, savo elgesiu išprovokavę kaltininkus panaudoti fizinį smurtą. Be to, abiem atvejais nukentėjusieji buvo fiziškai stipresni už kaltininkus. Nagrinėjamoje byloje fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją R. B. pavartojo konflikto metu, tačiau šio konflikto iniciatoriumi buvo pats R. B., norėjęs savo paties nustatyta kaina parduoti UAB „V“ kasos aparatą ir kad nukentėjusioji pasirašytų kasos aparato perdavimo aktą, kurio ši nenorėjo pasirašyti. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiąją su R. B. sieja ilgalaikiai verslo ir darbo santykiai ir kurį laiką iki byloje nagrinėjamo įvykio santykiai buvo įtempti dėl iki galo neišspręstų klausimų, susijusių su pirkimo–pardavimo sandoriu. Konfliktas, kurio metu R. B. delnu sudavė E. G. į skruostą, kilo tarp verslo partnerių dėl komercinių santykių, kurie turėjo būti sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi minėtos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017 nėra teismo precedentas nagrinėjamai bylai.

36. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. B. padaryto nusikaltimo objektyviuosius požymius, konstatavo, kad R. B. veiksmais E. G. sveikatos sutrikdymas nebuvo padarytas, jai buvo sukeltas tik fizinis skausmas, tai yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba, nors dėl R. B. veiksmų sutriko normalus UAB „V“ darbas, tačiau sunkesnių pasekmių jo veiksmai nesukėlė. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad patirtas smurtas nesukėlė E. G. išskirtinės reakcijos, R. B. nenorėjo padaryti žymios žalos nukentėjusiosios sveikatai.

37. Fizinio skausmo sukėlimas mušant žmogų ar kitaip prieš jį smurtaujant yra minimalūs nusikaltimo padariniai, dėl kurių kyla baudžiamoji atsakomybė (BK 140 straipsnio 1 dalis), tačiau, kaip minėta, tokiais veiksmais pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Todėl fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, be kita ko, tuomet, kai smurtinius kaltininko veiksmus sukelia provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių R. B. veikos pavojingumą, nenustatyta. Fizinį smurtą prieš nuketėjusiąją R. B. pavartojo iš pykčio, kilusio dėl to, kad E. G. atsisakė pasirašyti kasos aparato perdavimo–priėmimo aktą. Tokiu elgesiu R. B. pademonstravo nepagarbą nukentėjusiajai E. G. ir aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį – normalų UAB „V“ darbą. Dėl nurodytų priežasčių R. B. padarytas nusikaltimas negali būti pripažintas mažareikšmiu.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, netinkamai aiškino ir taikė BK 37 straipsnio nuostatas, todėl atitinkama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir dėl tos dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. B. kasacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendis panaikintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, R. B., padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje nustatytą nusikaltimą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jam nutraukta bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis

Pranas Kuconis