2017-04-13 Nr. CB-3898-2-68-3-11568-2015-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-173-686/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11568-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.1.3.11; 2.1.5.2; 2.6.26

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Projett“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Projett“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RRT“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „BFD Group“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį reikalavimams dėl vežimo taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) (toliau – ir CMR konvencija), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Projett“ ieškiniu Vilniaus miesto apylinkės teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB „RRT“ 4155,79 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad ji pateikė trečiajam asmeniui UAB „BFD Group“ užsakymą vežti krovinį – baldus ir stendus –maršrutu Vilnius–Maskva ir atgal. Siekdamas įvykdyti užsakymą, trečiasis asmuo 2012 m. vasario 3 d. su atsakove UAB „RRT“ sudarė krovinio vežimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo sutartyje nurodytomis sąlygomis atlikti krovinio vežimo paslaugas.

4. Atsakovės UAB „RRT“ sunkvežimis MAN, valst. Nr. FJG 279, su puspriekabe atvyko į krovinio iškrovimo vietą Vilniuje 2012 m. vasario 23 d. Krovinio gavėjos (ieškovės) darbo laikas buvo pasibaigęs, ieškovė krovinį iš atsakovės priėmė kitą dieną. Atsakovės automobilis su kroviniu (parodos konstrukcijų ir stendo elementais) buvo paliktas Vilniuje, Savanorių pr. 197, nesaugomoje teritorijoje. Nurodytu adresu yra ieškovei UAB „Projett“ priklausančios patalpos. Ieškovės sandėlininkui K. M. patikrinus krovinį, nustatyta, kad trūksta kai kurių daiktų ir dalis krovinio sugadinta. Ieškovė patirtus nuostolius įvertino 4155,79 Eur ir prašė teismo priteisti jų atlyginimą iš atsakovės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei UAB „Projett“ iš atsakovės UAB „RRT“ 4155,79 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2013 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6. Teismas nustatė, kad atsakovė ieškovei teikė transportavimo paslaugas maršrutu Vilnius–Maskva ir atgal. Ruošiant krovinį vežti atgal iš Maskvos į Vilnių, 2012 m. vasario 20 d. surašytame Maskvos muitinės muitinio stebėjimo akte nurodyta, kad transportuojamos prekės atitinka keliamus reikalavimus ir yra pakrautos tinkamai. Ieškovės surašytame Krovinio priėmimo, neatitikimo ir patirtų nuostolių akte nurodyta, kad 2012 m. vasario 24 d. į UAB „Projett“ patalpas, esančias Vilniuje, Savanorių pr. 197, atvyko įmonei priklausančių parodinių konstrukcijų ir stendo elementų krovinys iš Maskvos; sandėlininkui K. M. patikrinus krovinį, nustatyta, kad dalis krovinio sugadinta, trūksta daiktų. Tai, kad atsakovė perdavė gavėjai ne visą krovinį ir su pažeidimais, patvirtina 2012 m. vasario 24 d. įrašas CMR važtaraštyje. Pradėtas ikiteisminis tyrimas sustabdytas, nenustačius kalto asmens.

7. Teismas nurodė, kad pagal CMR konvenciją vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja vežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktą vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą.

8. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte nustatyta vežėjo pareiga saugoti ir prižiūrėti krovinį nuo to momento, kai krovinys priimtas, iki krovinio perdavimo gavėjui momento. Iš to išplaukia, kad vežėjas privalo daryti viską, kad apsaugotų krovinį nuo sugadinimo ar praradimo (pvz., vagystės).

9. Vežėjas atsako už jo žinioje esantį krovinį nuo priėmimo vežti iki jo perdavimo gavėjui. CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nurodoma, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.

10. Atsakovė kaip vežėja nagrinėjamu atveju yra atsakinga už krovinio dalies apgadinimą ir praradimą, todėl ji turi atlyginti nuostolius ieškovei pagal CMR konvencijos nuostatas. Atsakovė perdavė ieškovei krovinį, kurio dalis buvo prarasta, o likusio krovinio dalis – sugadinta. Atsakovė, palikdama vilkiką su kroviniu Vilniuje, Savanorių pr. 197, nesaugomoje teritorijoje, nieko nepadarė, kad apsaugotų krovinį nuo sugadinimo ar vagystės, elgėsi nepateisinamai ir aplaidžiai.

11. CMR konvencijos 23 straipsnyje nustatyta, kad vežėja, praradusi visą krovinį arba jo dalį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Ieškovės pateikti krovinio įsigijimo dokumentai, kuriuose nurodyta įsigijimo kaina, patvirtina rinkos kainą tuo momentu. Dėl ieškovės surašytame Krovinio priėmimo, neatitikimo ir patirtų nuostolių akte nurodytos sugadintų, prarastų daiktų kainos atsakovės atstovas nepareiškė prieštaravimų.

12. CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti 5 proc. metines palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai. Teismas sprendė priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo priteisiamos nuostolių atlyginimo sumos.

13. Dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjusio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju senaties terminas yra treji metai.

14. Teismas įvertino atsakovės vairuotojo veiksmus kaip didelį neatsargumą. Tokie veiksmai prilyginami tyčiniams ir senaties terminas yra treji, o ne vieneri metai. Ieškovė krovinį gavo 2012 m. vasario 24 d., todėl ieškinio senaties termino pabaiga yra 2015 m. vasario 24 d. Ieškovė 2013 m. liepos 1 d. pateikė atsakovei pretenziją su žalą patvirtinančiais įrodymais. Pareiškus pretenziją, ieškinio senaties termino eiga stabdoma iki gaunamas atsakymas ir grąžinami pateikti dokumentai (CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punktas). Todėl ieškovė pareiškė ieškinį teismui nepraleidusi senaties termino.

15. Tenkinusi atsakovės UAB „RRT“ apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. spalio 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

16. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tiek CMR konvencija (13 straipsnio 1 punktas), tiek Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas (35 straipsnis) vežėjo civilinės atsakomybės pabaigą sieja su krovinio perdavimo gavėjui momentu, jo pristatymu į paskirties vietą. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti.

17. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo pareiga pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 punktą tenka vežėjui, t. y. vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar jis pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių. Atsakovė įrodinėjo, kad ji, kaip vežėja, šiuo atveju neatsako už krovinio dalies praradimą, jo sugadinimą, nes tai įvyko ne dėl vežėjos, o dėl kroviniu disponuojančio asmens (krovinio gavėjos – ieškovės) kaltės, kaip jos nurodymų pasekmė, dėl aplinkybių, kurių padarinių vežėja negalėjo išvengti.

18. 2012 m. vasario 23 d. automobilis su kroviniu, atvykęs iš Maskvos, buvo patikrintas Vilniaus muitinėje, čia neužfiksuota krovinio apgadinimų (trūkumų) ar automobilio apsaugos (plombų) sugadinimo faktų. Iš Vilniaus muitinės automobilis su kroviniu tiesiogiai atvyko užsakovo (trečiojo asmens) nurodytu adresu: Savanorių pr. 197, Vilnius, t. y. pas ieškovę. Į ieškovės teritoriją buvo patekta pro kontrolės postą ir automobilis pastatytas iškrovos vietoje – šalia sandėlio pastato durų. Pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą automobilis su kroviniu ieškovei buvo pristatytas 2012 m. vasario 23 d. 16 val., tai pripažino ieškovė 2013 m. liepos 1 d. atsakovei rašytoje pretenzijoje.

19. Teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, šioje vietoje be ieškovės nurodymo atsakovės vairuotojas pastatyti automobilio su kroviniu būtų negalėjęs. Todėl, nors ieškovė ir neigia, tačiau labiau tikėtina, kad, pastačius automobilį ieškovės nurodytoje vietoje, ieškovės darbuotojui buvo perduoti visi krovinį lydintys dokumentai. Nurodytas aplinkybes patvirtina nagrinėjamoje byloje esanti ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurios plane yra užfiksuota automobilio stovėjimo vieta, bei liudytojų H. K. ir R. J. parodymai. Taip ieškovė, gavusi (priėmusi) dokumentus, užtikrino automobilio ir jame esančio krovinio saugumą, juolab kad teritorija buvo saugoma (aptverta, įrengtos apsaugos vaizdo fiksavimo kameros, yra apie tai įspėjančių skelbimų, budėtojas kontroliuoja patekimą į šią teritoriją).

20. Nurodytos aplinkybės, nepaisant to, kad ieškovės atstovas nepasirašė krovinio važtaraštyje, yra pakankamos išvadai, jog ieškovė priėmė krovinį kartu su transporto priemone savo žinion, todėl privalo už jį ir atsakyti (CMR konvencijos 30 straipsnio 1 punktas). Krovinio perdavimo momentas, nuo kurio pasibaigia vežėjo atsakomybė už krovinį, laikytinas procesu, kai vežėjas perduoda gavėjui rūpinimąsi pagal sutartį vežamu kroviniu ir suteikia pastarajam galimybę faktiškai kontroliuoti krovinį. Nagrinėjamu atveju krovinys buvo sugadintas (prarastas) ne tuo metu, kai buvo gabenamas, o tuo metu, kai jis faktiškai jau buvo atsidūręs ieškovės žinioje. Todėl atsakovė atleistina nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą. Nustačius aplinkybes, šalinančias vežėjos atsakomybę dėl krovinio apgadinimo ar jo praradimo, ieškinys vežėjai netenkinamas.

21. Teismas pažymėjo, kad ieškinys negali būti tenkinamas ir dėl praleisto ieškinio senaties termino. Pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto a papunktį teisė pareikšti ieškinį dėl vežimų, taikant konvenciją, suėjus senaties terminui prarandama po vienerių metų. Krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais senaties terminas prasideda nuo krovinio pristatymo dienos. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo 2012 m. vasario 23 d. ir pasibaigė 2013 m. vasario 23 d., pretenziją atsakovei ieškovė pateikė 2013 m. liepos 1 d., t. y. jau pasibaigus ieškinio senačiai. Šiuo atveju nėra pagrindo atsakovės veiksmus pripažinti tyčiniais ir taikyti 3 metų ieškinio senatį, nes tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Projett“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Vienas iš ieškinio reikalavimų buvo ieškovės prašymas teismui atnaujinti ieškinio senaties terminą tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad ieškinio senaties terminas praleistas. Apeliacinės instancijos teismas prašymo atnaujinti ieškinio senaties termino nenagrinėjo ir jo neišsprendė, todėl konstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalyje, kai sprendimu teismas išsprendžia ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

22.2. Pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Vežėjo atsakomybės prezumpcija pradeda galioti nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, t. y. nuo krovinio priėmimo vežti momento iki perdavimo gavėjui momento (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kada krovinys perėjo gavėjos dispozicijon, privalėjo vadovautis didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu – CMR važtaraščiu – ir nesiremti liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, nesant byloje kitų įrodymų, išskyrus liudytojų parodymus, netinkamai nustatė krovinio perdavimo gavėjai laiką, pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą panaudoti liudytojų parodymus vertinant aplinkybes, nurodytas didesnę įrodomąją galią turinčiuose dokumentuose, todėl netinkamai įvertino įrodymus.

22.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą, netinkamai nustatė atsakovės atsakomybę už krovinio praradimą ir sugadinimą. Įrašas CMR važtaraštyje patvirtina, kad ieškovė krovinį su pažeidimais priėmė kitą dieną, t. y. 2012 m. vasario 24 d., todėl iki tos dienos krovinys buvo vežėjos dispozicijoje, ji buvo atsakinga už krovinio saugumą (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad vilkikas su kroviniu buvo paliktas saugomoje teritorijoje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų perdavusi vilkiką su kroviniu saugoti, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, palikdama vilkiką su kroviniu, nieko nepadarė, kad apsaugotų krovinį nuo sugadinimo ar vagystės, elgėsi nepateisinamai ir aplaidžiai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės kaltės prezumpcija yra paneigta ir ji pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą nėra atsakinga už krovinio praradimą.

22.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino krovinio perdavimo gavėjai momentą su krovinio pristatymo aplinkybe, netinkamai taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktą. Krovinio pristatymas gavėjai (2012 m. vasario 23 d.) nėra tapatus krovinio perdavimui (2012 m. vasario 24 d.). Vežėjas gali atgabenti krovinį važtaraštyje nurodytu gavėjo adresu, tačiau krovinio gavėjui neperduoti. Tokia situacija buvo ir nagrinėjamos bylos atveju – atsakovė atgabeno krovinį prie ieškovės sandėlio 2012 m. vasario 23 d. 16 val., paliko krovinį transporto priemonėje, o kitą 2012 m. vasario 24 d. rytą krovinį perdavė krovinio gavėjai (ieškovei). Už krovinį iki jo perdavimo gavėjai momento liko atsakinga vežėja.

22.5. Vežėjo atsakomybės prezumpcija pradeda galioti nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, t. y. nuo krovinio priėmimo vežti momento iki perdavimo gavėjui momento (CMR 17 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti, kad atsakovės vairuotojas ieškovei perdavė krovinį 2012 m. vasario 24 d., t. y. kai į transporto priemonę jau buvo įsibrauta, dalis krovinio buvo pagrobta, kita likusio krovinio dalis – sugadinta. Iki perdavimo ieškovei krovinys buvo vežėjos dispozicijoje ir už jo saugumą buvo atsakinga atsakovė (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punktas). Atsakovei buvus atsakingai už krovinio saugumą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar yra atsakovės (vežėjos) kaltė dėl krovinio praradimo ir sugadinimo; jei taip, kokia yra vežėjos kaltės forma, ar padaryta žala, koks šios dydis.

22.6. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad automobilis su kroviniu ieškovei pristatytas 2012 m. vasario 23 d., t. y. iki įsibrovimo, nurodė, jog nėra pagrindo atsakovės veiksmus pripažinti tyčiniais ir taikyti 3 metų ieškinio senatį. Priėjęs prie šios išvados, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad vežėjas negali vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios kategorijos bylose suformuota praktika, kad vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų išvengta žalos toje vietoje ir tuo metu.

23. Atsakovė UAB „RRT“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas ieškinio senaties klausimu tinkamai ir išsamiai pasisakė, kad nėra pagrindo atsakovės veiksmus vertinti kaip tyčinius ir taikyti CMR konvencijos 32 straipsnyje nustatytą 3 metų ieškinio senatį, nes tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų.

23.2. Ieškovės 2013 m. liepos 1 d. pretenzijoje nurodyta, kad „Automobilis su kroviniu buvo priparkuotas saugomoje teritorijoje adresu: Savanorių pr. 197, Vilnius, šalia UAB „Projett“ gamybinių patalpų, suderinus su vairuotoju, jog iškrovimas bus vykdomas 2012 m. vasario 24 d. ryte“. Taigi ieškovė pripažino faktus, kad krovinys buvo pristatytas į saugomą aikštelę, pastatytas prie krovinio gavėjo patalpų, su vairuotoju buvo suderinta dėl iškrovimo kitą dieną. Pagal CPK 187 straipsnio 2 dalį teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.

23.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, turintis didesnę įrodomąją galią (lot. prima facie įrodymas), kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-915/2016). Terminas prima facie nedaro važtaraščio oficialiu rašytiniu įrodymu CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

23.4. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatytas krovinio perdavimo momentas, nuo kurio pasibaigia vežėjo atsakomybė už krovinį, laikytinas procesu, kai vežėjas perduoda gavėjui rūpinimąsi pagal sutartį vežamu kroviniu ir suteikia pastarajam galimybę faktiškai kontroliuoti krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2007). Vežėja vadovavosi krovinio gavėjos instrukcijomis, krovinys buvo perduotas gavėjai, o ši savo nuožiūra ir rizika sprendė dėl krovinio iškrovimo kitą dieną.

23.5. Vežėja neatsako už krovinio praradimus CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokio atsakomybės ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vežėjos kaltė negali būti prilyginama tyčiniams veiksmams. Vežėja įvykdė krovinio gavėjos pristatymo nurodymus, krovinį pristatė į saugomą aikštelę prie gavėjos įmonės pagal nurodymą ir važtaraštyje įrašytą adresą. Vežėjai negalėjo kilti jokių abejonių, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių. Ne vežėja, bet krovinio gavėja atsisakė priimti krovinį jo pristatymo dieną, nors krovinys buvo pristatytas darbo dieną ir darbo metu (2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienį, 16 valandą).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CMR konvencijos 32 straipsnyje reglamentuojamų ieškinio senaties terminų trukmės, pradžios nustatymo momento ir jų pasibaigimo

24. Ieškinio senaties termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu kita ginčo šalis to reikalauja ir teismas praleisto termino neatnaujina (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126, 1.131 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Ieškinio senaties terminai gali būti nustatyti ir tarptautinėse sutartyse, tokiu atveju tarptautinės sutarties nuostatos taikomos prioritetiškai nacionalinių įstatymų atžvilgiu (CK 1.13 straipsnis).

25. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teisė pareikšti ieškinį dėl vežimų, taikant konvenciją, suėjus senaties terminui prarandama po vienerių metų, o tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju senaties terminas yra treji metai. Nurodyto punkto a papunktis nustato, kad senaties terminas krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais prasideda nuo krovinio pristatymo dienos.

26. Pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punktą pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus.

27. Oficialiame vertime į lietuvių kalbą CMR konvencijos 32 straipsnio 3 dalis išdėstyta taip: „Nepažeidžiant šio straipsnio 2 punkto nuostatų, pristabdyti senaties terminą, kaip ir jį nutraukti, turi teisę teismas, nagrinėjantis bylą“. CMR konvencijos autentiškuose tekstuose 32 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta bylą nagrinėjančio teismo teisė pristabdyti ar nutraukti senaties terminą, išdėstyta taip: Sous réserve des dispositions du paragraphe 2 ci-dessus, la suspension de la prescription est régie par la loi de la juridiction saisie. Il en est de même en ce qui concerne l'interruption de la prescription (pranc.); Subject to the provisions of paragraph 2 above, the extension of the period of limitation shall be governed by the law of the court or tribunal seized of the case. That law shall also govern the fresh accrual of rights of action (angl.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013 pažymėta, kad nurodyta Konvencijos norma į lietuvių kalbą išversta nevisiškai tiksliai, tiksliau būtų versti: „Nepažeidžiant šio straipsnio 2 punkto nuostatų, senaties termino stabdymui taikytina bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisė. Ši teisė taip pat taikytina ieškinio senaties nutraukimui“. CMR konvencijoje vokiečių kalba suformuluota teismo teisė sustabdyti, taip pat nutraukti ieškinio senaties terminą: Unbeschadet der Bestimmungen des Absatzes 2 gilt für die Hemmung der Verjährung das Recht des angerufenen Gerichtes. Dieses Recht gilt auch für die Unterbrechung der Verjährung.

28. 1975 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) komentare (toliau – ir CMR komentaras) nurodyta, kad prancūzų kalbos terminai „suspension“ ir „interruption“ apima visas situacijas, kurioms esant ieškinio senaties terminas yra arba pailginamas tam tikru periodu, arba senaties termino eiga yra sustabdoma ar nutraukiama (Loewe, R. Commentary on the Convention of 19 May 1956 on the contract for the international carriage of goods by road (CMR). Geneva, 1975, p. 69, 267 punktas [interaktyvus. Žiūrėta 2017 m. kovo 30 d.]. <http://www.unece.org/fileadmin/DAM/trans/doc/2006/sc1cmr/commentary.pdf>.

29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareikštu ieškiniu prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, o atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties pasibaigimo pasekmes ieškovės reikalavimams ir ieškinį atmesti.

30. Aiškinant CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto a papunktyje nustatytą ieškinio senaties termino pradžios momento taisyklę, reikšminga nustatyti, kada įvyko krovinio pristatymas, t. y. atgabento krovinio perdavimas.

31. Pagal Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnio 1 punktą vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą.

32. CMR komentare nurodyta, kad paprastai krovinio perdavimas vyksta tuo metu, kai atgabenęs į krovinio pristatymo vietą vežėjas leidžia gavėjui iškrauti krovinį, kuris tuo momentu vis dar yra vežėjo transporto priemonėje (angl. the opinion is often expressed that delivery takes place at the time when the carrier allows the consignee to unload goods which are at that moment still on the vehicle). Krovinio perdavimas vyksta tuo metu, kai krovinys iš vežėjo valdymo pereina į gavėjo kontroliuojamą valdymą (angl. delivery takes place at the moment when the goods leave the carrier's control and pass under the control of the consignee) (Loewe, R. Commentary on the Convention of 19 May 1956 on the contract for the international carriage of goods by road (CMR). Geneva, 1975, p. 42, 149 punktas [interaktyvus. Žiūrėta 2017 m. kovo 30 d.]. <http://www.unece.org/fileadmin/DAM/trans/doc/2006/sc1cmr/commentary.pdf>.

33. Byloje nustatyta, kad 2012 m. vasario 23 d. transporto priemonę su kroviniu pristačiusi į gavėjos (ieškovės) saugomą aikštelę atsakovė (vežėja) šio krovinio dar neperdavė gavėjai, nes jos abi sutarė, kad sunkvežimį atidarys ir krovinį iškraus kitą dieną, t. y. 2012 m. vasario 24 d. Būtent tą dieną įvyko krovinio perdavimas, jį iškraunant. CMR važtaraštyje įrašu gavėja patvirtino krovinio priėmimą 2012 m. vasario 24 d. Krovinio iškrovimo metu jį perduodant gavėjai buvo pastebėta jo trūkumų – dalis krovinio buvo prarasta, o kita likusio krovinio dalis –apgadinta.

34. Ieškovės (gavėjos) reikalavimui dėl krovinio dalies praradimo ir apgadinimo pareikšti ieškinio senaties terminas prasidėjo ne transporto priemonės su kroviniu pristatymo metu 2012 m. vasario 23 d., o šio krovinio su trūkumais perdavimo ieškovei dieną – 2012 m. vasario 24 d.

35. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto paskutiniame sakinyje nurodyta, kad diena, kurią prasideda ieškinio senaties terminas, į jį neįskaitoma. Atsižvelgiant į tai, vienerių metų ieškinio senaties termino eiga prasidėjo kitą dieną po krovinio perdavimo – 2012 m. vasario 25 d., o paskutinė termino diena – 2013 m. vasario 24 d.

36. Ieškovė 2013 m. liepos 1 d. pateikė atsakovei (vežėjai) pretenziją su žalą patvirtinančiais įrodymais: prarasto ir sugadinto krovinio įsigijimą patvirtinančias sąskaitas, jų apmokėjimo dokumentus. Pretenzijos pareiškimo metu CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų pateikusi atsakymą į pretenziją ir grąžinusi ieškovei kartu su pretenzija perduotus dokumentus. Ieškovė pateikė ieškinį teismui 2015 m. balandžio 1 d., o nuo pretenzijos pateikimo 2013 m. liepos 1 d. iki ieškinio padavimo teismui 2015 m. balandžio 1 d. ji nesikreipė į atsakovę reikalaudama žalos atlyginimo.

37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie vežėjo veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015).

38. Siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).

39. Byloje nenustatyta krovinio gabenimo taisyklių pažeidimo, sąmoningo netinkamo atsakovės (vežėjos) elgesio, šis neprilygintinas tyčiniams veiksmams, todėl nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

40. Nutarties 36 punkte nurodyta, kad ieškovė praleido CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškiniui paduoti. Ieškovė prašė pateiktame ieškinyje atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių, pateisinančių termino praleidimą ir tokio delsimo trukmę. Ieškovė nesiėmė veiksmų žalos atlyginimui išsireikalauti nuo krovinio perdavimo iki pretenzijos pareiškimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė praleisto vienerių metų ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių ir pagrįstai nesprendė dėl jo atnaujinimo, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas būtų sustabdytas ar nutrauktas, o taikė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmes – ieškovės teisės pareikšti ieškinį teisme praradimą, o nepaisant praleisto termino ieškovei pareiškus ieškinį, – jo atmetimą.

41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo; tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Dėl šių aplinkybių, atsakovei pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

42. Kadangi ieškovės reikalavimas priteisti žalos atlyginimą dėl krovinio dalies apgadinimo ir praradimo pareikštas praleidus CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir dėl to šis reikalavimas netenkintinas, tai teismas nenagrinėja kaip neturinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui kitų ieškovės kasaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl atsakovės (vežėjos) atleidimo nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį.

43. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė ieškinį atmesti, tinkamai taikydamas CMR konvencijos 32 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties terminus, taisykles. Keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis ir 353 straipsnio 3 dalis), todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, iš jos priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atsakovė sumokėjo advokatui 600 Eur (2 t., b. l. 166, 167), jų atlyginimą prašo priteisti iš ieškovės.

45. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsakovės advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta redakcija) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Todėl 600 Eur suma priteistina atsakovei iš ieškovės.

46. Kasaciniame teisme patirta 5,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Projett“ (j. a. k. 302219565) atsakovei UAB „RRT“ (j. a. k. 120692913) 600 (šešis šimtus) Eur ir valstybei 5,17 Eur (penkis Eur 17 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Sigita Rudėnaitė