2022-03-16 Nr. AB-6427-3-61-3-04661-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1593-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04661-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S32765 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 6K–1864 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame nurodė, jog kilmės šalyje jam kilo pavojus dėl aktyvios politinės pozicijos prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę, dalyvaujant mitinguose ir demonstracijose. Pareiškėjas nurodė, kad jo apklausų metu papasakotos aplinkybės apie patirtus grasinimus ir užpuolimo veiksmus sudaro pagrindą suteikti prieglobstį.

3. Pareiškėjas teigė, kad Departamento sprendimas yra nepagrįstas, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatomis ir akcentavo kas turi būti vertinama sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pateikė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, susijusius su atliekamu tyrimu ir įrodymų vertinimu.

4. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra pagrįstas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

5. Pareiškėjas nesutiko su Departamento sprendime išdėstytais teiginiais, jog pareiškėjas jam kylančios grėsmės nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, taigi vien dėl šios priežasties jo pasakojimas nelemia pabėgėlio statuso suteikimo, taip pat nesutiko, kad pareiškėjo paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklus, todėl nesudaro pagrindo suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Atvykęs į Lietuvos Respubliką ir pasiprašęs čia prieglobsčio, pareiškėjas nuoširdžiai papasakojo visas aplinkybes, kurias subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir neturėtų būti perkelta tik pareiškėjui. Departamento specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, taigi būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti.

6. Remdamasis Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro parengto Pabėgėlių statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo, patvirtinto Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos, 1992 m., Ženeva Nr. HCR/1P/4/Eng/REV.2 (toliau – ir Vadovas), 82 ir 83 punktais, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad asmuo, tvirtinantis bijąs būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, neprivalo įrodyti, kad šalies, iš kurios kilo, valdžios institucijos žinojo apie jo pažiūras iki jam iš jos išvykstant. Pareiškėjas nurodė, kad jam grėsmė kilo dėl pilietinės aktyvios pozicijos pasisakant prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę, o toks elgesys iššaukia ne tik vyriausybės atstovų, bet ir politinių oponentų, kurie nesirenka priemonių, neigiamą reakciją, siekį susidoroti. Kartu protestuose dalyvavusio draugo nužudymas akivaizdžiai parodė, kad pareiškėjas negali savo politinės ir pilietinės pozicijos reikšti laisvai.

7. Pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jei teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita Departamento sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos jam nesuteikimo. Atsakovas, pasisakydamas šiuo aspektu, konstatavo, kad yra aktualios tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys kriterijai, kaip ir dėl prieglobsčio prašymo nesuteikimo, tačiau pareiškėjas su tokiais atsakovo argumentais nesutiko. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai ar gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

8. Pareiškėjas, remdamasis Vadovo 164 ir 165 punktų nuostatomis, nurodė, kad užsienio invazija ar okupacija visoje šalyje ar jos dalyje gali sukelti persekiojimą dėl vienos ar daugiau priežasčių, išvardytų 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija). Tokiais atvejais pabėgėlio statusas priklausys nuo to, ar pareiškėjas sugebės įrodyti, kad okupuotoje teritorijoje jis turi „pagrįstą baimę būti persekiojamas“, be to, nuo to, ar jis galės pasinaudoti jo Vyriausybės ar apsauginės galios, kurios pareiga yra saugoti savo šalies interesus ginkluoto konflikto metu, apsauga ir ar tokia apsauga gali būti laikoma veiksminga. Nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo.

9. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovo padaryti pažeidimai (logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjo skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, todėl Departamento sprendimas turi būti panaikintas, o Departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais pareiškėjo skunde aptartais sprendimais ir atitinkamai, juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų, taip pat nėra duomenų, jog jis iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Tuo pačiu aspektu būtina įvertinti ir Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį.

11. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, Departamento sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo nurodyta išvykimo iš kilmės valstybės priežastis neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas neturėjo jo pasakojimą patvirtinančių įrodymų, pasakojimas buvo nedetalus, grindžiamas abstrakčiais paaiškinimais. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo (nuo partijų), pareiškėjas nepateikė.

13. Atsakovas pabrėžė, kad Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta išvada, kad prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės) pateikta informacija, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo kilmės šalyje ir konkrečiai pareiškėjo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, Departamentas nenustatė, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad skunde pareiškėjas deklaratyviai formuluoja tariamus Departamento ir Komisijos sprendimų trūkumus, t. y. nekonkretizuoja, kokios pareiškėjo asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjo atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Departamento ir Komisijos sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais. Departamentas ištyrė su pareiškėjo individualia situacija susijusias aplinkybes ir tyrimas buvo atliktas laikantis teisės aktų normų reikalavimų.

15. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus, kad teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas yra pernelyg sudėtingas, nurodė, jog Departamentas ir nekėlė reikalavimo pareiškėjui teisiškai kvalifikuoti aplinkybes. Pareiga pagrįsti savo prašymą (t. y. pateikti išsamius paaiškinimus) suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tenka būtent prieglobsčio prašytojui, t. y. pareiškėjui, tačiau tai nereiškia, kad jam tenka pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes ar surinkti kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjas turi pateikti išsamius, detalius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų.

16. Atsakovas akcentavo, kad, prieš priimant Departamento sprendimą, pareiškėjas buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų – jam paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvo pasakojimo metu paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai, kurie neturėjo sukelti sunkumų, nes buvo susiję su asmenine pareiškėjo patirtimi. Remdamasis Tvarkos aprašo 22 punktu, atsakovas teigė, kad prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Pabėgėlių teisėje persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių turi būti individualus ir pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių jo prieglobsčio prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatų.

17. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo pasakojimas dėl nurodytų išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių (dėl dalyvavimo 2019 m. proteste) buvo bendro pobūdžio, nedetalus, nenuoseklus, pareiškėjas nepateikė aiškių detalių. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais, savo pasakojimo metu abstrakčiai apibūdindamas jam kylančias grėsmes ir sukoncentruodamas pasakojimą į bandymus išvykti iš šalies. Jo pasakojimas apie protestą nebuvo detalus. Departamentas vertino, kad pareiškėjas negebėjo nuosekliai paaiškinti savo vaidmens protestuose, be to, nors apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jam telefonu buvo grasinama nužudymu ir jis turi dalyvavimą demonstracijoje patvirtinančius įrodymus, tačiau Departamentui tie tariami įrodymai nebuvo pateikti. Departamentas sprendė, kad iš pareiškėjo abstraktaus pasakojimo nebuvo galima identifikuoti tariamo persekiotojo, taip pat motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją ar jį nužudyti, be to, neidentifikavus potencialaus persekiotojo, neįmanoma įvertinti jam prieinamų persekiojimo priemonių bei, atitinkamai, jų poveikio. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė informacijos (nors jam tenka pareiga įrodyti jam gresiančio persekiojimo realumą), pakankamu lygiu pagrindžiančios tikimybę, kad kilmės šalyje yra subjektas, kuris persekioja pareiškėją.

18. Atsakovas paaiškino, kad Departamentas, atsižvelgęs į tai, jog surinkta informaciją apie kilmės valstybę nepatvirtino pareiškėjo teiginių apie pareiškėjui kylančias grėsmes, sprendė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat, kad pagrįstai konstatuota, jog prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jam nesuteiktina papildoma apsauga.

19. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių visuma nepatvirtino, jog pareiškėjas buvo aktyvus politinės ar pilietinės pozicijos formuotojas, skleidėjas, aktyvistas. Pareiškėjas dalyvavo proteste vieną kartą – 2019 m., surinkta informacija apie kilmės valstybę nepatvirtina, kad pareiškėjo baimė dėl dalyvavimo proteste yra visiškai pagrįsta. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (kad pareiškėjas ateityje, pasikeitus jo pozicijai, negalės laisvai reikšti savo nuomonės ar dėl to sulauks grasinimų), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

20. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindų jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl racionaliai, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs pareiškėjo pateiktų paaiškinimų (aplinkybių) ir duomenų visumą, todėl Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgdamas į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą Departamento sprendimą. Informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas.

21. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Departamentas vertino, kad Departamento sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Argumentų, paneigiančių Departamento sprendime nurodytas aplinkybes, pareiškėjas skunde nepateikė. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti.

22. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl Departamento sprendimo 3 ir 4 punktų panaikinimo buvo atmestas, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

24. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

24.1. 2021 m. liepos 22 d. miško masyve buvo sulaikyta 5 asmenų grupė, kurioje buvo ir pareiškėjas. 2021 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini).

24.2. Pirminės apklausos, vykusios 2021 m. rugpjūčio 25 d., metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

24.3. 2021 m. rugsėjo 1 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas pateikė asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius dokumentus: asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečio paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją. Apklausos metu pareiškėjas nurodė šias faktines aplinkybes:

24.3.1. (duomenys neskelbtini).

24.3.2. (duomenys neskelbtini).

24.3.3. (duomenys neskelbtini).

24.3.4. (duomenys neskelbtini).

24.3.5. (duomenys neskelbtini).

24.3.6. (duomenys neskelbtini).

24.3.7. (duomenys neskelbtini).

25. Teismas nurodė, kad Departamento sprendimu nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į antros kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Departamento sprendimas motyvuotas tuo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir pagrįstos grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės.

26. Teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (71 str. 4 d. 4 p., 86 str., 87 str.), Konvencijos nuostatas (1 str. A d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir EŽTT praktiką prieglobsčio bylose.

27. Teismas pažymėjo, kad Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Remdamasis tyrimo metu surinkta informacija, atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) dėl vykusių protestų buvo persekiojami žinomi aktyvistai, organizatoriai ir protestuose pagrindinį vaidmenį atliekantys žmonės. Pareiškėjas nėra nei žurnalistas, viešai kritikuojantis valdžią ir karines grupuotes, nei opozicijos lyderis ar protestų organizatorius. Pareiškėjas tiek apklausos metu, tiek teismo posėdyje pats nurodė, kad dalyvavo protestuose ne kaip organizatorius, o kaip dalyvis, ėjo kartu su minia. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių pareiškėją priskirti prie asmenų, kurie remiantis informacija apie kilmės valstybę susiduria su padidinta persekiojimo grėsme.

28. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo nenuoseklus ir kartais net prieštaringas. Iš pareiškėjo pasakojimo nebuvo galima identifikuoti informacijos, kuri pakankamu lygiu pagrįstų tikimybę, jog kilmės šalyje yra subjektas, pajėgus prieš pareiškėją taikyti priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu galinčias prilygti persekiojimui ir nuo kurių negalėtų apsaugoti valstybės institucijos. Pareiškėjo dalyvavimas proteste buvo vienkartinis įvykis, neturintis tęstinumo, pareiškėjas nenurodė, kad iki dalyvavimo protestuose buvo politiškai aktyvus, agitavo žmones, organizavo demonstracijas, apklausų metu neužsiminė, kad buvo sulaikytas, uždarytas į kalėjimą, kad būtų išduotas jo arešto orderis ar šeimos nariai būtų informavę, kad gyvenamojoje vietoje jo ieško teisėsaugos pareigūnai. Nors pareiškėjas teigė, kad bijojo iš Turkijos grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl kelionės į Baltarusiją dokumentų, tačiau jam nieko nenutiko, jis saugiai atvyko ir išvyko iš šalies, kas patvirtina, jog pareiškėjas nėra ieškomas asmuo. Teismas padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtino, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas įrodytas, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, atsižvelgus į pareiškėjo apklausų metu išdėstytus argumentus, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojamą baimę grįžti teismas vertino išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė visiškai pagrįsta. Atsižvelgęs į tai, kad „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, teismas sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamento sprendimu jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

29. Atsižvelgęs į byloje pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios, remiantis EPPB duomenimis, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

30. Teismas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, atsižvelgęs į tai, jog Departamentas, įvertinęs pareiškėjo asmenines savybes ir jų santykį su bendra žinoma kilmės valstybės informacija nerado, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad šiuo metu dėl išpažįstamos religijos, tautybės, rasės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra persekiojamas ar diskriminuojamas, taip pat atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje beatodariškas smurtas, remiantis Gairėmis, nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien tik dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, padarė išvadą, kad atsakovas tyrimą atliko tinkamai ir, skirtingai nei skunde nurodo pareiškėjas, užtikrino visapusišką įrodymų ištyrimą.

31. Teismas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikimo, sprendė, kad be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Priimdamas Departamento sprendimą atsakovas nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindas vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjas neįvardijo kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai, pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnyje nurodyti veiksmai.

32. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatomis ir Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog prieglobsčio prašymo pateikimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra prieglobsčio prašytojo tikslas, todėl yra tikimybė, jog pareiškėjas gali pasislėpti, taigi nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

33. Atsižvelgęs į Įstatymo 133 straipsnio 1–2 dalių nuostatas ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatas (44 p., 44.3 p., 44.3.1–44.3.6 p.) , teismas konstatavo, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Teismas pabrėžė, kad nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pareiškėjas gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgęs į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga skirti pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgęs į tai, teismas Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeitė, nustatydamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

34. Įvertinęs tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Teismas nurodė, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo Prašymo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai buvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau nepagrįstai buvo nustatyti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, todėl teismas atitinkamai pakeitė Departamento ir Komisijos sprendimus.

III. 36. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

37. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas turėjo surinkti informaciją apie pareiškėjui kylančios grėsmės realumą. Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, Atsakovas turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Apie tai, kad situacija (duomenys neskelbtini) paskutiniu metu nuolat blogėja, o susidorojimai su kitaip manančiais yra kasdienybė, patvirtina aktuali informacija iš (duomenys neskelbtini).

38. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas rėmėsi tik Gairėmis, tačiau jos yra paviešintos prieš daugiau nei metus, o duomenys surinkti dar anksčiau, todėl visiškai nėra aktualūs. Aktualią informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini) skelbia daugelis tarptautinių organizacijų, todėl atsakovas turi realią galimybę tinkamai įvykdyti savo pareigą ir surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį (pvz., (duomenys neskelbtini) 2021 m. birželio 30 d. paskelbta ataskaita ir kt.), iš kurios galima spręsti, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet būtent siekiant sukelti didesnį efektą – į civilius asmenis.

39. Pareiškėjas paaiškina, kad neteisingai buvo įvertinta situacija dėl papildomos apsaugos poreikio, ne tik dėl aktualios kilmės šalies informacijos nesurinkimo, bet ir neteisingo teisės aktų taikymo.

40. Pareiškėjas pabrėžia, kad, vertindamas baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, atsakovas neatsižvelgė, jog nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjas jau susidūrė su realiais grasinimais ir jo laisvė buvo apribota, taigi pareiškėjui egzistuoja pagrįsta baimė susidurti su smurtu ir persekiojimu ateityje.

41. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis atitinka pabėgėlio statusą, jam taip pat suteiktina papildoma apsauga. Bylos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

42. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti.

43. Departamentas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S32765 sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 6K–1864 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

45. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

46. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

47. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau teismas vertino, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

48. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

49. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas sumažino draudimo atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminus, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas.

50. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

51. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

52. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

53. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

54. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

55. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.

57. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

58. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

59. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

60. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog 2019 m. dalyvavo demonstracijose prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, todėl dabar jį persekioja milicija, jam grasina. Apklausos metu pareiškėjas iš esmės pakartojo nurodytą motyvą, išdėstė aplinkybes dėl jo dalyvavimo proteste ir sulauktų grasinimų.

61. Departamento sprendime nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie dalyvavimą protestuose yra abstraktus, nedetalus, nenuoseklus – pareiškėjas, pasakodamas apie protestus, nesileido į detales, jo atsakymai buvo bendro pobūdžio, jis įvardino konkrečią datą, kada tariamai dalyvavo protestuose, tačiau nepaaiškino, koks buvo jo vaidmuo protestuose, keliais sakiniais nupasakojo, kad jam telefonu grasino nužudymu, esą turi įrodymų, filmavimo įrašą, dėl dalyvavimo protestuose. Departamentas vertino, kad pareiškėjo pasakojimo trūkumai sudaro pagrindą kritiškiau vertinti jo pasakojimo patikimumą ir, nesant kitų įrodymų, priskirti jam žemą įrodomąją galią. Departamentas, atsižvelgęs į surinktą informaciją ir tai, kad pareiškėjo pasakojimas apie protestus, grasinimus, šaudymą yra neišsamus ir abstraktus, grindžiamas prielaidomis bei perteikiamas bendro pobūdžio teiginiais, vengiant detalių ir išsamiai neatsakant į patikslinančius klausimus, konstatavo, kad šioje pasakojimo dalyje pateikti duomenys negali būti pripažinti patikimais ir laikomi „nenustatytais faktais“, todėl yra atmetami ir nenagrinėjami vertinant pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą.

62. Departamento sprendime nurodyta, kad tyrimo metu nebuvo nenustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti prieglobsčio prašytoją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme (prieglobsčio prašytojas nėra žurnalistas, viešai kritikuojantis valdžią ar karines grupuotes, nėra opozicijos lyderis ir protestų organizatorius). Pareiškėjas nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo protestuose. Departamentas padarė išvadą, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas nepagrindžia jo baimės patirti persekiojimą, todėl pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Atsižvelgęs į tai, kad „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

63. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, pripažintina, kad pareiškėjo istorija, jog jis dėl dalyvavimo protestuose yra persekiojamas policijos, nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, kurie jį paskatino išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio ir neišsamūs, nepasižymi informatyvumu. Konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

64. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

65. Pažymėtina, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas be kitų šaltinių, vertino ir Gaires, kuriose, kaip pagrįstai teigia atsakovas, nurodoma, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų, kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, todėl atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimą, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, pateiktus paaiškinimus ir kitus turimus duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Departamento padarytas išvadas.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, analizuoti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus informacijos šaltinius. Departamentas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo abejoti EPPB, kurios vienas iš tikslų yra informacijos apie kilmės valstybę rinkimas, Gairių aktualumu, juolab, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog remiasi tos pačios organizacijos ataskaita vokiečių kalba. Departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas nurodytas Departamento sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pats Departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių turėtų būti panaikintas.

67. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su tuo, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo iškilusi reali pagrįsta grėsmė. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo.

68. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

69. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė