2020-12-09 Nr. AB-23490-3-61-3-03247-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1994-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03247-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1; 53.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas dėl reorganizavimo pasibaigė), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 24 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 34 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2017 m. lapkričio 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui teko per mažai ploto kamerose. Lukiškių TI-K administracija neįgyvendino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų, kadangi nebuvo rengiami kultūros, sporto, kūrybos, teisės, interneto, savarankiškos mokslo ir kt. renginiai. Pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti, nebuvo supažindintas su savo teisėmis, o internetu negalėjo pasinaudoti. Negalėjo dirbti.

Pasivaikščiojimai buvo organizuojami ne dienos metu, o 6.30 val. ryto, kuomet būdavo dar tamsu. Tad pareiškėjas iš esmės buvo priverstas visą laiką leisti kamerose (23 ar 24 val. per parą). Gultai buvo dviaukščiai, o antras gulto aukštas buvo taip žemai, kad gulint pirmame lovos aukšte nebuvo galima normaliai atsisėsti išsitiesus (nesusilenkus). Pareiškėjas turėjo valgyti stovėdamas prie tualeto, nes prie stalo neužtekdavo visiems vietos. Maistas buvo laikomas ant žemės, nes nebuvo vietos kur jį padėti. Sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos, dėl to kamerose buvo didelė smarvė.

Kamerose buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos. Pareiškėjui kamerose trūko natūralios šviesos, (švaraus) oro ir šilumos, o dėl ant lango pritvirtintų grotų langą buvo galima tik vos praverti. Kamerose oro greitis neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų. Čiužiniai, pagalvės, antklodės puvo, buvo drėgni ir nešvarūs, nuo jų sklisdavo nemalonus kvapas. Nuo drėgmės lovos rūdijo. Taip pat nuo drėgmės ant sienų buvo žalios ir pilkos spalvos pelėsiai, nuo sienų ir lubų į lovas ir lėkštes krito dažai. Dieninis ir naktinis (kuris teisiai švietė į akis) apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Be natūralaus apšvietimo pareiškėjas negalėjo tinkamai dirbti, skaityti ir rašyti, skaudėdavo galvą. Nei vienoje kameroje nebuvo įrengto veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nebuvo tualetinio popieriaus. Tualetas buvo įrengtas netoli durų. Tualetas buvo įrengtas taip, kad nebuvo užtikrinamas pakankamas privatumas juo naudojantis. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais asmenimis, todėl kamerose nuolat kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinama galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, tekdavo daužyti į duris ir tikėtis, jog pareigūnas išgirs ir ateis.

Išsimaudžius dušo patalpose pareigūnų tekdavo laukti 5–10 min., kol pareigūnai prieidavo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasimatyti (neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus) su artimaisiais (žmona, vaiku, tėvais). Pareiškėjui buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), netinkamos kalinimo sąlygos šią ligą tik pasunkino.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad neturi galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjo kalinimą kamerose laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Vėliau pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, dėl to nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo skundą.

5. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad atsakovo atstovo prašymas taikyti ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepateikė visų bylai reikšmingų duomenų, o pateikti duomenys yra klaidinantys.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2017 m. lapkričio 27 d., atlyginimo.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2018 m. rugsėjo 26 d. Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu nagrinėjo tik bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. (toliau – ir ginčui aktualus laikotarpis).

9. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas.

10. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Eksploatavimo taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su atskiros oro šalinimo sistemos įrengimu, vertintini kaip nepagrįsti, t. y. nenustatytinas pažeidimas šiuo aspektu.

11. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. buvo laikomas kamerose Nr. 111, Nr. 255, Nr. 266. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. lapkričio mėn. pranešime „Dėl A. D. skundo“ nurodyta, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinių nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, teismas darė išvadą, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą jo kalinimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. buvo pažeista iš viso 24 paras.

12. Teismas nurodė, kad patikrinimų metu, kurių rezultatai užfiksuoti byloje pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos sveikatos ministerijos patikrinimo aktuose, pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl gyvenamosiose patalpose buvusios netinkamos temperatūros, apšvietos ir ventiliacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose gyvenamosiose patalpose buvo nesilaikoma higienos normose nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvieta ir ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją, todėl šie pareiškėjo teiginiai vertintini nepagrįsti.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal Lukiškių TI-K nurodytas aplinkybes laisvės atėmimo įstaigoje kalinti asmenys, norėję dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, privalėjo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą, žodžiu ar raštu kreiptis į būrio viršininką; suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė naudotis riboto interneto prieiga; Lukiškių TI-K bibliotekoje, atsižvelgiant į jos plotą, buvo sukurta viena kompiuterizuota darbo vieta, kuria galėjo naudotis visi suimtieji ir nuleistieji, išskyrus asmenis, buvusius drausmės izoliatoriuje (karceryje); dėl leidimo naudotis ribota interneto prieiga asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, raštu privalėjo kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą. Nors pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą, socialinių poreikių tenkinimą, nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, tačiau kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, jis nenurodė. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymais ar skundais, susijusiais su dalyvavimu socialinės reabilitacijos programose ar socialinių poreikių tenkinimu, ir kad tokie prašymai (skundai) nebuvo patenkinti, nėra. Pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nebuvo išreiškęs noro pasinaudoti ribota interneto prieiga. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pateikta informacija, todėl pažeidimų šiuo aspektu taip pat nenustatė.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nekvestionuoja jam suteiktos pasivaikščiojimų trukmės, o tik nurodo, kad pasivaikščiojimai buvo organizuojami ne dienos metu. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių datų, kada pasivaikščiojimai buvo organizuojami ne dienos metu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo laiko su skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, šios aplinkybės nenurodė ir pats pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamai organizuojamo jo pasivaikščiojimo yra nepagrįsti.

15. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K metu jokių nusiskundimų įstaigos pareigūnams dėl lentynėlės, spintelės ar tualetinio popieriaus nebuvo pareiškęs. Byloje pateiktas Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2018 m. spalio 16 d. tarnybinis pranešimas „Dėl A. D. korespondencijos“ patvirtina, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2017 m. nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo įrengto veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nebuvo išduodamas tualetinis popieriaus. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kameros inventoriaus ir higienos priemonių nesuteikimo laikė nepagrįstais.

16. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 7 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Įvertinęs, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, jog, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų jis ginčui aktualiu laikotarpiu būtų skundęsis Lukiškių TI-K pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, nesant duomenų apie Lukiškių TI-K užfiksuotus rūkymo tvarkos pažeidimus, teismas darė išvadą, jog Lukiškių TI-K pareiškėjo teisės kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru nepažeidė.

17. Teismas pabrėžė, kad Eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, be kita ko, aliarminis iškvietimas. Visgi iškvietimo mygtuko neįrengimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema. Pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas ar jos neveikimas nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų lemti neturtinės žalos kilimą. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą.

18. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais suteikti jam ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, o ši atsisakė juos suteikti. Pareiškėjas savo skunde nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad jis ėmėsi realių veiksmų, siekdamas gauti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus. Taip pat nenurodė, kada ir su konkrečiai jam nebuvo suteikti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai pažymėjo, kad jam buvo apriboti socialiniai ryšiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, tačiau konkrečių atvejų neįvardijo. Lukiškių TI-K administracija neprivalėjo asmeniui suteikti trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų, jei asmuo to neprašė. Be to, iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus „Asmenų atvykstančių į pasimatymus su suimtaisiais, nuteistaisiais, nuteistaisiais areštu, prašymų ir kitų susijusių (teismų, prokuratūrų leidimai ir draudimai) dokumentų registro“ matyti, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo suteiktas vienas trumpalaikis pasimatymas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė.

19. Teismas pabrėžė, kad iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog pareiškėjui 2011 m. buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini). Tad pareiškėjas susirgo (duomenys neskelbtini) jau daug anksčiau nei ginčui aktualus laikotarpis. Kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kaip nors susiję su netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis.

20. Teismas, atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais (iš viso – 24 paras), į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, priteisė pareiškėjui 30 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 21. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti naujo. Pareiškėjas, be kita ko, prašo: 1) dėl teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 2) kreipti į Europos Sąjungos teismines institucijas dėl išaiškinimo, ar galima taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, taip pat ar Konvencijos 3 straipsnis taikomas tiesiogiai Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

21.1. Teismas priteisė per mažą sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas turėjo vadovautis analogiška teismų (taip pat ir EŽTT) praktika kitose bylose ir tenkinti jo skundą visiškai. Nepagrįstai taikytas ieškinio senaties terminas daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, tokiu būdu buvo apribota jo teisė kreiptis į teismą ir teisė gauti teisingą atlyginimą už padarytą neturtinę žalą. Teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija). Senaties taikymas šioje byloje taip pat nesuderinamas su Konstitucijos 21 straipsnio ir Konvencijos 6 straipsnio nuostatomis.

21.2. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis, žeminančiomis, Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Jis jau kartą buvo kreipęsis į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, dėl to teismas šioje byloje turėjo vadovautis ankstesnėje byloje nustatytais pažeidimais, kurie nebuvo pašalinti. Teismas nesiaiškino, kodėl jis kalinimo metu 2011 m. susirgo (duomenys neskelbtini), kaip jis galėjo ginti savo teises būdamas tokios būklės ir su blogu regėjimu. Teismas nesivadovavo Konvencijos 3 straipsniu ir EŽTT praktika vertindamas bylos aplinkybes. Tai, kad nebuvo skundžiamasi dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nereiškia, kad nebuvo padaryta žala. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas tinkamai nedetalizavo nurodytų aplinkybių, t. y. tinkamai jų nepagrindė, o jei taip iš tiesų ir būtų buvę, tai teismas turėjo įpareigoti pareiškėją ištaisyti skundo trūkumus. Atsakovo atstovas pareiškėjo byloje nurodytų argumentų nepaneigė. Pats atsakovo atstovas patvirtino, kad pareiškėjo kameros galėjo būti perpildytos. Pagal Įsakymą V-124 Lukiškių TI-K negalėjo būti kalinama daugiau kaip 625 asmenys, o atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad daugiau nei 625 asmenys nebuvo kalinami.

21.3. Pagal bendrą taisyklę tokio pobūdžio bylose būtent atsakovo atstovas turėjo paneigti pareiškėjo teiginius, tačiau teismas šia taisykle nesivadovavo. Sanitarinis mazgas užėmė 2,5 kv. m ploto kamerose. Pareiškėjas buvo kameroje, kurios plotas buvo iki 8 kv. m. Tad pareiškėjui teko per mažai ploto. Lukiškių TI-K nepateikė registro žurnalo, iš kurio būtų galima nustatyti, ar tikrai buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į užimtumą už kamerų ribų. EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mandić and Jović prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir Nr. 5985/10) konstatavo, kad pareiškėjų situaciją dar labiau blogino faktas, jog jie dieną ir naktį buvo laikomi kameroje leidžiant tik 2 valandas per dieną išeiti į lauką ir suteikiant papildomai 2 valandas per savaitę praleisti poilsio kambaryje; EŽTT buvo sunku suprasti, kaip pareiškėjai galėjo naudotis kiemu, kai buvo blogas oras; EŽTT šioje byloje pareiškėjams įpareigojo sumokėti po 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas buvo kalinamas dar blogesnėmis sąlygomis nei minėti pareiškėjai EŽTT byloje.

21.4. Lukiškių TI-K taip pat nebuvo įrengtos aliarminės iškvietimo sistemos kamerose, nors pareiškėjui, kaip sergančiam (duomenys neskelbtini), tokia sistema buvo reikalinga. Teismas buvo šališkas. Skundžiamas teismo sprendimas yra nesuderinamas su Konvencijos 1, 3, 6, 10 ir 14 straipsniais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2017 m. lapkričio 27 d. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas periodiškai nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. Šiais duomenimis nėra pagrindo abejoti.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, – konstatavęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pareiškėjui priteisė 30 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti naujo. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tokiomis argumentų grupėmis: 1) daliai reikalavimo atlyginti neturtinę žalą ieškinio senaties terminas buvo taikytas nepagrįstai; 2) priteista per maža suma jo patirtai neturtinei žalai atlyginti; 3) teismas buvo šališkas, o teismo sprendimas nesuderinamas nei su teisės aktų (pvz., Konstitucijos, Konvencijos) reikalavimais, nei teismų praktika.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Dėl dalies bylos nutraukimo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad galutine ir neskundžiama įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016 buvo išnagrinėta byla dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. Pareiškėjas minėtoje byloje savo reikalavimą grindė tuo, kad jam teko per mažai ploto kamerose, o kamerose taip pat nebuvo užtikrintos ir kitos gyvenimo sąlygos (matėsi pelėsis, jautėsi drėgmė, šaltis). Tokias pačias aplinkybes pareiškėjas nurodė ir nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2017 m. lapkričio 27 d. Taigi administracinės bylos Nr. A-331-858/2016 ir nagrinėjamos bylos šalys (pareiškėjas ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K (šioje byloje Lukiškių TI-K teises perėmė Vilniaus pataisos namai), iš dalies ginčo dalykas (reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d.) ir iš dalies pagrindas (pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie per mažą plotą kamerose, pelėsį, drėgmę šaltį (šilumos trūkumą) sutampa.

26. Pagal ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukia arba skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 ir 105 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Atitinkamai ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 25 punkte nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, konstatuoja, kad yra pagrindas nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas (ploto trūkumą, pelėsį, drėgmę šaltį (šilumos trūkumą) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. ir atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti.

28. Dėl 3 metų senaties termino taikymo šioje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsakovo atstovui paprašius taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, šioje byloje buvo pagrindas taikyti ši terminą daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą. Visgi teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėjas teismui skundą šioje byloje padavė 2018 m. rugsėjo 26 d., kadangi iš voko, kuriuo buvo siųstas skundas (b. l. 36), matyti, kad skundas buvo išsiųstas 2018 m. rugsėjo 24 d. Tačiau ši teismo padaryta faktinės aplinkybės nustatymo klaida nepaneigia išvados, kad šiai bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d., kadangi laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. spalio 29 d., t. y. laikotarpiu, kuris patenka į nepraleistą senaties terminą, pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo kalinamas. Pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, kadangi nenustatyta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad aplinkybė, jog pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), pateisina praleistą ieškinio senaties terminą. Nei pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, nei byloje yra duomenų, kad pareiškėjas dėl šios ligos negalėjo kreiptis į teismą nepraleisdamas ieškinio senaties terminio. Tai, kad pareiškėjas žinojo apie tokio pobūdžio bylose taikomą ieškinio senaties terminą, ir tai, kad pareiškėjas, sirgdamas (duomenys neskelbtini), galėjo kreiptis į teismą, patvirtina ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje, kaip minėta, A. D. taip pat buvo pareiškėju (apeliantu), reikšdamas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Minėtoje byloje irgi buvo taikytas ieškinio senaties terminas daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą ir išsamiai išaiškinta tokio terminio taikymo tvarka.

29. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis, tiek EŽTT savo jurisprudencijoje yra pripažinę, kad nacionalinėje teisėje galima įtvirtinti senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo teisme, t. y. nei Konstitucija, nei Konvencija (su tam tikromis išimtis) to nedraudžia (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimą; EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; Nr. 22095/93). Konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjamas atvejis nepatenka į galimas senaties terminio netaikymo išimtis, nes nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad senaties terminas gali būti taikomas tokio pobūdžio kaip ši bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

Išsamius argumentus iš EŽTT jurisprudencijos, kuriais paaiškinama, kodėl senaties termino taikymas nėra draudžiamas pagal Konvenciją, yra išsamiai išdėstęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje, kaip minėta, A. D. buvo pareiškėju (apeliantu) ir dėl to darytina išvada, kad jam šie argumentai yra gerai žinomi. Todėl teisėjų kolegija minėtų argumentų nebekartoja. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymus:

1) dėl teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą;

2) kreiptis į Europos Sąjungos teismines institucijas dėl išaiškinimo, ar galima taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas apskritai neteisingai suformulavo minėtą prašymą kreiptis į Europos Sąjungos teismines institucijas, nes Konvencijos (jos protokolų) taikymo (aiškinimo) klausimais pagal ABTĮ 4 straipsnio 4 dalį nebent būtų galima kreiptis su prašymu į EŽTT pateikti konsultacinę išvadą, bet ne į Europos Sąjungos teisminę instituciją, kuri teikia išaiškinimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų taikymo, o ne dėl Konvencijos, kuri nėra Europos Sąjungos teisės aktas. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad Konvencijos 3 straipsnis gali būti taikomas tiesiogiai Lietuvos Respublikoje, dėl to nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą kreiptis dėl šio klausimo išaiškinimo į EŽTT, juo labiau Europos Sąjungos teisminę instituciją.

30. Dėl likusių pareiškėjo argumentų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas (kameros Nr. 111, Nr. 255 ir Nr. 266), jose kalėjusių asmenų skaičių (1–6 asmenys), jų plotą (7,45–24,38 kv. m), sanitarinio mazgo plotą (apie 0,56 kv. m) (b. l. 45, 48–49, 78). Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjui teko tiek ne mažiau kaip 3,6 kv. m kamerų ploto, tiek ne mažiau kaip 3 kv. m kamerų ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, t. y. šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, nei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tad net pripažįstant, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinami daugiau nei 625 asmenys, t. y. daugiau, nei nustatyta Įsakymo Nr. V-124 1.1.3 punkte, nebūtų pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo, nes pareiškėjui kamerose neteko per mažai ploto, o kitos aplinkybės, kurios pažeistų pareiškėjo teises būtent dėl to, kad Lukiškių TI-K buvo kalinami daugiau nei 625 asmenys, nenustatytos.

31. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo argumentų (žr. šios nutarties 13 p.) dėl pareiškėjo užimtumo Lukiškių TI-K nebekartoja. Teismas išsamiai išdėstė, kodėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas pateikė pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas, jei norėjo, galėjo užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų (b. l. 83).

32. Taip pat nekartotini pirmosios instancijos teismo argumentai (žr. šios nutarties 17 p.) dėl aliarminio (pareigūnų) iškvietimo sistemos neįrengimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, kad dėl aliarminio iškvietimo sistemos neįrengimo buvo pažeistos jo teisės ir padaryta neturtinė žala (pvz., pareiškėjas nenurodė, kad buvo bent koks atvejis, kai dėl ištikusio (duomenys neskelbtini) priepuolio negalėjo operatyviai prisikviesti pareigūno dėl neįrengtos pareigūno iškvietimo sistemos).

33. Pripažintina, kad teismas tinkamai vadovavosi bendra taisykle tokio pobūdžio bylose, t. y., kad pareiškėjas turėjo pateikti detalius teiginius apie savo kalinimo sąlygas, o būtent atsakovo atstovas turėjo pareigą paneigti tokius pareiškėjo teiginius. Nors pareiškėjas nurodo, kad teismui paprašius, jis būtų patikslinęs tam tikras aplinkybes, tačiau pastebėtina, kad pareiškėjas tik abstrakčius teiginius apie savo kalinimo sąlygas iš esmės pateikė ir apeliaciniame skunde, t. y. pareiškėjas tinkamai nesivadovavo minėta taisykle, net ir žinodamas apie pirmosios instancijos teismo nurodytus jo argumentacijos trūkumus.

34. Nors, kaip nustatyta, pareiškėjas iš tiesų jau buvo kartą kreipęsis į teismą su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, bet tai nereiškia, kad minėtoje administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016 (administracinės bylos Nr. I-5453-815/2015 pirmosios instancijos teisme) nustatyti pažeidimai (beje, buvo nustatytas tik kamerų ploto trūkumas) turi kokią nors įtaką nagrinėjant šią bylą. Šioje byloje vertinamos pareiškėjo kalinimo sąlygos kitu laikotarpiu, nei buvo vertinamos kalinimo sąlygos administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016 (administracinės bylos Nr. I-5453-815/2015 pirmosios instancijos teisme). Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, t. y. šiuo atveju nėra pagrindo remtis administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016 (administracinės bylos Nr. I-5453-815/2015 pirmosios instancijos teisme) nustatytomis aplinkybėmis.

35. Taigi šioje byloje nustatytas tik vienas pažeidimas, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu sanitariniu mazgu (tualetu). Visgi pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šio pažeidimo trukmę (mastą) nustatė nevisiškai tiksliai, kadangi pareiškėjas didžiąją dalį ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 255, kurioje sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis (b. l. 45, 78), dėl to kalinimo šioje kameroje metu pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista. Tad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), buvo pažeista tik laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d. – vos 3 paras, iš kurių 2 paras pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, dėl to pažeidimo pobūdis buvo dar lengvesnis, nes pareiškėjas galėjo būti matomas besinaudojantis tualetu tik Lukiškių TI-K pareigūnų. Dėl tokio pažeidimo yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, bet nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, nes nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

36. Vertinant, pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį už pažeistą teisę į privatumą, konstatuotina, kad, atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo trukmę (truko 3 paras) ir sunkumą (iš 3 parų 2 paras pareiškėjas galėjo būti matomas besinaudojantis tualetu tik Lukiškių TI-K pareigūnų), šioje byloje nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o buvo pagrindas tik apsiriboti teisės į pažeistas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, atitiktų tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo aktualią praktiką. Pareiškėjo nurodoma teismų praktika, vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, nėra pagrindo vadovautis, kadangi pareiškėjo nurodytų bylų aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms (pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Mandić and Jović prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir Nr. 5985/10) buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas ir visų pirma toks pažeidimas buvo konstatuotas dėl to, kad pareiškėjai buvo kalinami per mažo ploto sąlygomis, t. y. jiems teko mažiau nei 3 kv. m ploto). Niekuo nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad skundžiamas teismo sprendimas nesuderinamas su Konvencijos ar Konstitucijos nuostatomis. Visgi nėra pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pripažinti visiškai pagrįstų, nes, kaip minėta, teismas netiksliai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, tačiau, vadovaujantis ABTĮ 144 straipsnio 3 dalimi, šioje byloje skundžiamo teismo sprendimo pareiškėjo nenaudai keisti negalima.

37. Teisėjo kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje buvo šališkas, nes pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo).

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas (ploto trūkumą, pelėsį, drėgmę šaltį (šilumos trūkumą) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. nutraukiama ir tuo pagrindu atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinama; kitos skundžiamo teismo sprendimo dalies nėra pagrindo keisti ar naikinti, remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, dėl to ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista; pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Administracinė bylos dalį dėl pareiškėjo A. D. (A. D.) reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas (ploto trūkumą, pelėsį, drėgmę šaltį (šilumos trūkumą) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. nutraukti ir atitinkamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį panaikinti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė