2017-01-04 Nr. AB-550-3-61-3-04155-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-98-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04155-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K) 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. 96-2960; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) 2016 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. 96-2960; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K gyvenamojoje kameroje nepertraukiamo miego metu, kai nėra vykdomas kamerų apėjimas, išjungti naktinį apšvietimą bei sudaryti pareiškėjui sąlygas naktinio kamerų apėjimo metu gauti ir naudoti medikų rekomenduotą blankaus apšvietimo lemputę; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. lapkričio 14 d. pašalinti skundo trūkumus: pateikti teismui 30 Eur žyminio mokesčio kvitą bei nurodyti, ar pageidauja, kad administracinė byla pagal jo skundą būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas, vykdydamas teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartį, pateikė teismui 2016 m. lapkričio 10 d. prašymą, kuriame nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartimi nustatytas įpareigojimas yra neteisingas ir nepagrįstas, jo turtinė padėtis yra sunki, todėl prašė atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo ir leisti sumokėti 10 Eur žyminį mokestį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi pareiškėjo V. K. prašymo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo netenkino, kadangi pareiškėjas nepašalino teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartyje nustatytų trūkumų, jo skundą laikė nepaduotu. Nutarčiai įsiteisėjus, nutarė skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartyje nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, administracinėse bylose už kiekvieną skundą, nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis. Pagal ABTĮ 36 straipsnio 4 dalies nuostatas teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo prašymą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-269-143/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-131-143/2015, 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-147-143/2016. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartyje įpareigodamas V. K. sumokėti žyminį mokestį rėmėsi vėlesne aktualia LVAT praktika (2016 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-372-525/2016, 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-407-756/2016), kurioje buvo įvertinta situacija, susijusi su pareiškėjo Vilniaus apygardos administraciniam teismui teiktais skundais (jų skaičiumi, turiniu ir nagrinėjimo rezultatu), bei padaryta išvada, kad pareiškėjas į teismą kreipiasi dažniau nei vieną kartą per mėnesį, didžioji dalis jo pateikiamų skundų teismo įvertinami kaip nepriimtini ar nepagrįsti, todėl padaryta išvada, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir turi būti įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už teikiamus skundus.

Teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT praktiką, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis apie V. K. 2016 m. Vilniaus apygardos administraciniam teismui teiktus skundus (jų skaičių, turinį ir nagrinėjimo rezultatą), taip pat vadovaudamasis ABTĮ 36 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo netenkino. Pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų nustatytu terminu nepašalinus, jo skundą laikė nepaduotu ir jam grąžintinu. Išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkančiu skundu.

III. Pareiškėjas V. K., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartį, atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jis yra nedirbantis, atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo galimybės įgyvendinti įstatymų suteiktas teises ir pareigas iš esmės yra suvaržytos. Pareiškėjo teigimu, jis nesikreipia į teismą dėl bet kokių aplinkybių, tačiau skundžia jam pateiktus atsakymus įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu dalis skundų teismo ir buvo pripažinti nepagrįstais, negalima daryti išvadų, kad pareiškėjas piktnaudžiauja jam suteikta teise. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 metais 1 pareiškėjo skundą tenkino visiškai, 5 skundus tenkino iš dalies, LVAT dalį skundų taip pat yra tenkinęs. Teismas, reikalaudamas sumokėti žyminį mokestį iš asmens, neturinčio galimybių sumokėti žyminį mokestį, piktnaudžiauja savo diskrecijos teise.

Pareiškėjas nurodo, kad gauna socialinio pobūdžio pajamas, kurių nepakanka būtiniausioms priemonėms, maisto produktams, kanceliarinėms prekėms įsigyti. Teismas nepagrįstai neatleido pareiškėjo net nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo ir pareiškėjo skundą laikė nepaduotu pareiškėjui nepašalinus teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartyje nustatytų trūkumų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas proceso taisykles.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje, įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, t. y. pareiškėjas paduodamas skundą teismui nesumokėjo žyminio mokesčio, netenkinęs prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, 2016 m. spalio 31 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti skundo trūkumus: sumokėti 30 Eur žyminį mokestį ir nurodyti, ar pageidauja, kad administracinė byla pagal jo skundą būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teismas nutartyje nurodė, kad remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis matyti, jog per 2016 m. V. K. Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikęs 22 skundus (didelė šių pareiškėjo pateiktų skundų dalis teismo įvertinti kaip nepriimtini ar nepagrįsti) atsakovams Lukiškių TI-K ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, iš kurių 11 kartų pareiškėjas į teismą kreipėsi per pastaruosius 4 mėnesius, t. y. liepos mėnesį 2 kartus, rugpjūčio mėnesį 5 kartus, rugsėjo mėnesį 2 kartus ir spalio mėnesį 2 kartus. Taigi pareiškėjas šiuo laikotarpiu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kiekvieną mėnesį kreipėsi daugiau kaip vieną kartą ir toks jo elgesys laikytinas piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo netenkino, ir nustatė jam terminą sumokėti žyminį mokestį ir pateikti teismui žyminio mokesčio kvitą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundą ir prašymą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, kitą byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant skundą, nustatė terminą pašalinti skundo trūkumus, o pareiškėjui jų nepašalinus, skundą pagrįstai laikė nepaduotu.

Pažymėtina, kad ABTĮ 34, 35 straipsniuose nustatyta, jog skundai administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. Administracinėse bylose už kiekvieną skundą, nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis. Pareiškėjui žyminio mokesčio nesumokėjus, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o per nustatytą terminą trūkumų nepašalinus, skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). Priimdamas nutartį laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui, teismas remiasi anksčiau priimta nutartimi, kurioje įvardyti konkretūs skundo (prašymo) trūkumai ir pareiškėjui nustatytas terminas šiems trūkumams pašalinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012).

Įstatymas numato galimybę asmenį, kuris sąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą ir kurio turtinė padėtis yra sunki, atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (ABTĮ 37 straipsnis). Kartu įstatymas numato ir galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatleisti jį nuo žyminio mokesčio (jo dalies), kuris lėmė jo skundo nepriėmimą (laikymą nepaduotu). Nutartis, kuria netenkinamas arba tenkinamas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio neskundžiama, tačiau pagal LVAT praktiką, pareiškėjo atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas sprendžiamas kartu su nutarties, kuria pareiškėjo skundas nepriimamas ir grąžinimas pareiškėjui, pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. AS822-12/2014 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (ABTĮ 36 straipsnio 4 dalis), todėl neatleido jo nuo žyminio mokesčio (jo dalies) sumokėjimo. Aiškindama ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ redakcijos 36 straipsnio 4 dalis), LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 pabrėžė, kad įstatymų garantuojama asmenims teise kreiptis teisminės gynybos turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. AS492-861/2011; 2010 m. vasario 19 d. nutartis adm. byloje Nr. AS556-85/2010).

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartyje, kurioje nustatytas terminas trūkumams pašalinti, nustatė, kad 2016 metais pareiškėjas V. K. Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikęs 22 skundus (didelė šių pareiškėjo pateiktų skundų dalis teismo įvertinti kaip nepriimtini ar nepagrįsti) atsakovams Lukiškių TI-K ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, iš kurių 11 kartų pareiškėjas į teismą kreipėsi per pastaruosius 4 mėnesius, t. y. liepos mėnesį 2 kartus, rugpjūčio mėnesį 5 kartus, rugsėjo mėnesį 2 kartus ir spalio mėnesį 2 kartus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė leidžia konstatuoti pareiškėjo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LVAT formuojamą praktiką, nustatant piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, taikomas konkretus kiekybinis kriterijus – kreipimasis į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, tačiau vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise; turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (2010 m. balandžio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. AS442-180/2010).

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą dažnai kreipiasi su skundais dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (pareiškėjo atveju, paprastai – laisvės atėmimo įstaigų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų, atlyginimo, taip pat dėl šių subjektų priimtų sprendimų panaikinimo. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje patikrinus pareiškėjo pateiktų skundų išnagrinėjimo rezultatus matyti, kad iš 17 laikotarpiu nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2016 m. spalio mėn. pateiktų pareiškėjo skundų, 10 iš jų buvo atsisakyta priimti, 7 skundai atmesti, 5 bylos nebaigtos nagrinėti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas į teismą su skundais kreipiasi daugiau nei 1 kartą: 2016 m. liepos, rugsėjo ir spalio mėnesiais kreipėsi po 2 kartus (kiekvieną mėnesį), 2016 m. rugpjūčio mėn. – 5 kartus.

Įvertinus minėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pareiškėją pripažino asmeniu, piktnaudžiaujančiu teisminės gynybos teise, todėl neatleido nuo žyminio mokesčio (jo dalies) sumokėjimo, ir įpareigojo sumokėti žyminį mokestį už paduodamą skundą. Kadangi pareiškėjas per Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartyje nustatytą terminą įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį neįvykdė, t. y. teismo nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, jo skundas pagrįstai laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartimi, kuria nuspręsta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, nepaneigiama pareiškėjo teisė kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ nustatytus skundui keliamus reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė