2021-11-10 Nr. AB-23575-3-61-3-01977-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-770-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01977-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad buvo laikomas per mažo ploto kamerose, kamerų plotą mažino jose buvę baldai ir sanitarinis mazgas. Be to, patalpos buvo nepritaikytos gyvenimui (netinkama patalpų paskirtis – patalpos buvo pramoninės ir (ar) pagalbinės paskirties). Nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu: sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu, galėjo matyti kiti kameroje laikomi asmenys ir prižiūrėtojai per stebėjimo langelį. Galėjo būti stebimas ir moteriškos lyties pareigūnių. Dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, todėl turėjo prieš savo valią praustis kameroje, be to, dėl didelio kiekio vandens naudojimo kameroje kaupėsi drėgmė ir susidarė sąlygos veistis pelėsiui, nebuvo įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema. Nei vienoje kameroje neveikė aliarmo sistema, susisiekti su pareigūnais galėjo tik belsdamas į duris, aliarmo sistemos nefunkcionavimas kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką. Nebuvo užtikrinta teisė į užimtumą ir socialinių programų vykdymą, 23 val. per parą buvo laikomas kameroje. Visos nurodytos gyvenimo sąlygos sukėlė psichologinius išgyvenimus. Prastos sąlygos pareiškėją sukrėtė, dėl ribotų galimybių judėti buvo priverstas 23 val. per parą kankintis kamerose, kurios ypač mažos, blogai vėdinamos. Patyrė kankinimus, nežmonišką elgesį, orumo ir garbės pažeminimą, psichologinį spaudimą ir fizinį smurtą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Įstaigos kamerų įrengimas atitiko įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendraudavo laikantis teisės aktų reikalavimų, stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Lukiškių TI-K laikytiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Dušo įranga buvo tvarkinga ir veikianti. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną. Įstaigos kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose.

Visose kamerose laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2017 m. buvo įrengta nauja aliarminio iškvietimo sistema. Teisės aktai nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis (nuteistasis) kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti televiziją, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose.

Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Be to, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomos programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Kamerose buvo iškabinta informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Be to, minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su pareiškėjo elgesiu, kuris lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 425 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.

7. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, plotą, sanitarinio mazgo plotą, laikomų asmenų skaičių. Teismas, įvertinęs kamerų ir sanitarinio mazgo plotą, taip pat tai, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kamerose buvo laikomas su dar kitu asmeniu, nenustatė, kad ginčo laikotarpiu būtų pažeista pareiškėjo teisė į nacionalinėse teisės aktuose nustatytą 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą ir į minimalų 3 kv. m ploto standartą Konvencijos 3 straipsnio kontekste.

8. Teismas, apžvelgęs aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad kamerų įrengimas cokoliniuose aukštuose yra draudžiamas tik naujai statomuose pataisos namuose, o jau pastatytuose šie reikalavimai nėra taikomi. Todėl nėra pagrįstas pareiškėjo argumentas, kad buvo pažeistos jo teisės dėl to, jog jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K pastato, kurio paskirtis yra negyvenamoji, kamerose.

9. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepimo argumentus dėl privatumo pareiškėjui užtikrinimo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais, vadovaudamasis teisės aktais, nustatančiais reikalavimus sanitarinio mazgo kamerose įrengimui, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl būtinumo užtikrinti tinkamą kalinamų asmenų privatumą, sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 78,5 paras buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, kai pareiškėjas buvo laikomas vienas. Likusias 281,5 paras Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitais asmenimis ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, šiuo aspektu neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nekonstatavo. Teismas konstatavo, kad 281,5 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybės, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše jam buvo užtikrinta. Pareiškėjo argumentą, kad jam turi būti suteikiama galimybė išsimaudyti ne mažiau nei du kartus per savaitę, atmetė, pabrėždamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iašiškinimus, kad Europos kalinimo taisyklių 19.4 punktas, įtvirtinantis kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, yra rekomendacinio pobūdžio. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų sveikatos sutrikimų, dėl kurių pasinaudoti dušu turėjo dažniau nei numatyta higienos normose.

11. Teismas, apžvelgęs Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo akto turinį bei nenustatęs, kad pareiškėjas dėl higienos normų galimo nesilaikymo kreiptųsi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas, pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų higienos sąlygų atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas dėl skundo argumento, kad kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, be kita ko, akcentavo, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Teismas aptariamu aspektu pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius, nesudarančius pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

13. Teismas, įvertinęs tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo argumentus dėl užimtumo, pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo kokių konkrečiai renginių jam trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse yra pagrįstas savanoriškumo principu. Teismas vertino, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos, kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, todėl pareiškėjo teiginius vertino kaip abstrakčius, neįrodančius jo teisių pažeidimo.

14. Teismas, spręsdamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, pripažino, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo (281,5 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą pinigine kompensacija. Teismas vertino, kad 425 Eur yra adekvati satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą ir tenkinti skundo reikalavimus visa apimtimi.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl atsakovo atstovo pateiktus duomenis vertino kaip nekeliančius abejonių jų patikimumu, nors į bylą buvo pateikti priešingi duomenys. Nustatant pareiškėjui tekusį plotą nepakanka atlikti tik formalius paskaičiavimus, bet būtina įvertinti, kiek laisvo ploto pareiškėjui realiai teko kameroje. Teismas ignoravo esminį bylos įrodymą – aukščiausios kontroliuojančios institucijos raštą, kuriame teisės aktų reikalavimų, keliamų kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, pažeidimai pripažinti pagrindine priežastimi, kuri sąlygojo kalinimo įstaigos uždarymą. Šis įrodymas yra pagrindas, net nedetalizavus visų aplinkybių, konstatuoti pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą. Teismas taikė netinkamą bylos nagrinėjimo metodiką, neįvertino visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nepripažinus pareiškėjo atstovo – nevyriausybinės organizacijos – tinkamu atstovu, buvo pažeistas laisvės principas.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nes nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių šią žalą. Nėra pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

20. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstaiga tam tikrais laikotarpiais galimai neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Nors ir EŽTT jurisprudencijoje, ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau higienos normose tokie standartai nėra numatyti.

Sanitarinio mazgo kalinimo įstaigoje įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklėse ir higienos normose įtvirtintus reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – Nr. 252–257; 2012 m. – Nr. 386–395; 2015 m. – Nr. 406–417; 2016 m. – Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 281,5 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 425 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

23. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjai, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas, priimtas neįsitikinus atsakovo atstovo pateiktų duomenų patikimumu, neįvertinus, kiek realiai pareiškėjui teko laisvo ploto kameroje, ignoruojant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą, kuris, pareiškėjo teigimu, vienareikšmiškai patvirtina skunde nurodytų pažeidimų pagrįstumą bei nepagrįstai nepripažįstant pareiškėjo atstovo tinkamu.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Taip pat pabrėžtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Atsižvelgiant į tai, atskirai pasisakytina tik dėl apeliaciniuose skunduose išskiriamų argumentų.

26. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

27. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ar priėmė nemotyvuotą sprendimą.

28. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas kelia atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų patikimumo klausimą. Tačiau pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktų duomenų patikimumą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizuoja, kokie, jo nuomone, duomenys yra neteisingi ir kokie bylos dokumentai šią aplinkybę pagrindžia.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia konkrečių prieštaravimų dėl pirmosios instancijos teismo taikytos vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos, tik nurodo, kad buvo būtina atlikti ne tik formalų paskaičiavimą, bet ir vertinti, kiek realiai pareiškėjui teko laisvo ploto kameroje. Dėl šio pareiškėjo argumento pažymėtina, kad į realiai asmeniui tekusį asmeninės erdvės plotą atsižvelgiama, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu būtų pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rašto, kuriame teisės aktų reikalavimų, keliamų kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, pažeidimai pripažinti pagrindine priežastimi, kuri sąlygojo kalinimo įstaigos uždarymą. Pareiškėjo teigimu, šis įrodymas yra pakankamas pagrindas pripažinti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant bylos duomenų visumą apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas.

31. Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl pareiškėjo atstovo akcentuotina, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz. 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017).

32. Dėl atsakovo atstovo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pareiškėjo privatumo, naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, pažeidimu teisėjų kolegija pažymi, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.). Tačiau šiuo aspektu taip pat svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas byloje esančiais duomenimis (pvz., fotonuotraukomis, tarnybiniais pranešimais ar pan.) paneigė pareiškėjo teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-662/2020; ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 281,5 paras buvo laikomas kameroje su kitu asmeniu ir jam nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir apeliaciniame skunde nurodė, kad kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, nuo likusios kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus. Tačiau atsakovo atstovas šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsižvelgiant į minėtas įrodinėjimo taisykles privatumo kalinam asmeniui užtikrinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pažeidimą bei vertino, kad dėl šių nepriimtinų sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

34. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

35. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

36. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (pareiškėjas buvo laikomas

neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais), jo trukmę (281,5 paras) ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista suma yra adekvati nustatytam pažeidimui, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei priteistinos neturtinės žalos dydžius tokio pobūdžio bylose už analogišką pažeidimą. Nustatydamas priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam būtų sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė