A-552-2743-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2743/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01848-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. R., jo atstovui advokatui Ramūnui Vanagui,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos atstovei Simonai Bočkutei,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovams Galinai Sokolovskai ir Linui Morkūnui,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal J. R. (J. R.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas J. R. su skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. D-10-8471; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5157; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą perskaičiuoti pensiją iš naujo; 4) priteisti iš atsakovo 25 000 Lt neturtinės žalos (teismo posėdžio metu šią sumą didino iki 30 000 Lt) bei įpareigoti atlyginti visas susidariusias bylinėjimosi išlaidas; 5) priteisti iš atsakovo 11 160,75 Lt (vienuolika tūkstančių šimtą šešiasdešimt litų septyniasdešimt penkis centus) turtinės žalos, kurią sudaro neišmokėto netekto darbingumo pašalpa (pensija) bei kelionės ir banko išrašų išlaidos; 6) paskaičiuoti 5 proc. palūkanų ir 5 proc. delspinigių nuo skundo padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 7) pritaikyti žalos indeksavimą 11 160,75 Lt sumai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog 2010 m. balandžio 14 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, Tarnyba) rašte Nr. SEU-10-5050 „Dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos paskyrimo“ nurodyta, kad pareiškėjui apskaičiuotas 25,5750 metų trukmės stažas. Tačiau jau 2010 m. birželio 11 d. Tarnybos rašte Nr. SEU-7650 ir 2010 m. gruodžio 22 d. Tarnybos sprendime Nr. D-10-8471 nurodyta, kad jo darbo stažas yra 26,0917 metai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2011 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. (6.5) 1-5157 nurodyta, kad pareiškėjui priskaičiuotas 33 metų 4 mėnesių 26 dienų stažas. Pareiškėjas pažymėjo, jog jo pensijos stažui padidėjus nuo 25,5750 m. iki 33 metų 4 mėnesių 26 dienų, paskirta pensija nepasikeitė.

J. R. atkreipė dėmesį, jog byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo darbo stažas eina nuo 1971 metų iki 2011 m. rugsėjo 1 d., todėl turėtų sudaryti apie 40 metų. Skaičiuojant jo stažą nebuvo atsižvelgta į 1989 - 1993 metų draudžiamąsias pajamas, nes buhalterės pateiktoje pažymoje nebuvo nurodytas registracijos numeris ir data. Nuo 1993 metų, t. y. 1997 - 2001 metais, prieš pareiškėją buvo organizuota daug vagysčių. Du kartus - 2000 m. ir 2006 m. - patalpų savininkai pareiškėjo įmonės dokumentus ir prekes išmetė į gatvę, dėl šios priežasties jis prarado dalį prekių ir dokumentų, todėl neturi galimybės pateikti VSDFV Vilniaus skyriui ir kitoms valstybės institucijoms prašomų dokumentų. Pažymėjo, kad VSDFV tik dabartiniu metu pranešė, kad trūksta tam tikrų dokumentų stažui pagrįsti. Be to, VSDFV nenurodė pilnos apskaičiuotos pensijos dydžio ir nenurodė, kokia suma yra išskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybes patvirtintą tvarką. Jo teigimu, iki 2005 m. birželio 9 d. bankroto paskelbimo, kurį pareiškėjui inicijavo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir VSDFV Vilniaus skyrius, valstybė pareikalavusi mokėti PSD, VSD ir 72 litų mokestį jį kas mėnesį nurašydavo iš paskirtos laikinojo darbingumo pensijos, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 738 straipsnio nuostatoms. Todėl jeigu šiuo atveju valstybė reikalauja mokėti minėtus mokesčius, vadinasi pareiškėjui, kaip savininkui, ėjo stažas, kol pastarasis dirbo individualioje įmonėje, t. y. iki 2010 metų.

Nurodė, jog patikslinto skundo pateikimo dieną nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2012 m. sausio 8 d. yra susidariusi 10 956,75 Lt turtinė žala (paskaičiavimai pagal banko išrašą). Pažymėjo, jog kadangi buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 634 straipsnio, 738 straipsnio ribojimai, bei 743 straipsnio nuostatos, neteisėtais nuskaičiavimais pareiškėjui buvo padaryta viso 11 160,75 Lt (10 956,75+60+144) turtinės žalos. Teigė, jog atsakovas šiuo atveju turėtų grąžinti 10 956,75 Lt bei atlyginti su šia neteisėta atsakovo veikla susijusias pareiškėjo kelionės išlaidas – 144 Lt (į Vilniaus VGTPT, pas paskirtus advokatus, bankus, Sodrą, mokesčių inspekciją, teismus ir pan.) ir banko išlaidas 60 Lt (už kiekvieną gautą banko sąskaitos išrašą po 30 litų), nes pareiškėjui teko daug važinėti, rinkti duomenis, ruoštis gynybai teisme, viso išlaidos sudarė 204 Lt (144+60).

Pagrįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos, pareiškėjas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės parodo, kad per visą laikotarpį jis patyrė didelę neturtinę žalą. Patirti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas (nepaskaičiuotas tinkamai stažas, esant blogai sveikatai bei siekiant apginti pažeistas teises, turėjo vaikščioti pas atsakovus, advokatus, į teismus, kitas valstybės institucijas, nuo bylinėjimosi su valstybės institucijomis, atsirado II grupė invalidumas), parodo, kad visa tai teismo turi būti teisingai įvertinti pinigais. Mano, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus bei kitas svarbias aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Užsienio išmokų tarnybos, atsiliepimuose nurodė, jog remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais, 2010 m. balandžio 12 d. buvo priimtas sprendimas Nr. D-3186 pareiškėjui paskirti 600,97 Lt netekto darbingumo pensiją nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnyje yra įvardinti laikotarpiai, kurie yra prilyginami valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažui, t. y. valstybinio socialinio draudimo pensijų stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvę laikotarpiai (54 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai) ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę laikotarpiai (54 straipsnio 2 dalies 1-9 punktai). Taip pat pažymėjo, kad minimi laikotarpiai įrodomi darbo knygelėmis ir iki 1994 m. sausio 1 d. įskaitomi į stažą pagal faktinę jų trukmę.

Nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjui skiriant valstybinę netekto darbingumo pensiją, Tarnyba rėmėsi darbo knygelės, išduotos 1971 m. rugsėjo 20 d. , duomenimis ir į darbo stažą įskaitė dirbtus laikotarpius nuo 1971 m. rugsėjo 14 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. pagal faktinę jų trukmę, t. y. 20,7667 metų arba 20 metų 9 mėnesiai ir 6 dienos. Kadangi stažas po 1994 m. sausio 1 d., o karinės tarnybos laikas – po 1995 m. sausio 1 d. įrodomas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis, pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą po 1994 m. sausio 1 d. sudarė: 1 metai įgyti dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu; 3 metai 9 mėnesiai 21 diena – stažas, įgytas dirbant savarankiškai bei 6 metai 5 mėnesiai 28 dienos remiantis Pensijų įstatymo 32 straipsniu, įskaitytas į stažą kaip trūkstamas iki senatvės pensijos amžiaus metų skaičius.

Pareiškėjui 2010 m. gruodžio 7 d. pateikus prašymą ir Darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0590751 skundžiamu 2010 m. gruodžio 22 d. Tarnybos direktoriaus sprendimu Nr. D-10-8471 buvo pratęstas netekto darbingumo pensijos mokėjimas. Nurodė, jog minėtame sprendime nurodytą stažą 26,0167 m. sudaro: 20 m. 9 mėn. 6 d. įgyti dirbant pagal darbo sutartį iki 1994 m. sausio 1 d.; 1 m. dirbant pagal darbo sutartį po 1994 m. sausio 1 d. ir 4 m. 3 mėn. stažas, įgytas dirbant savarankiškai. Stažas, įgytas dirbant savarankiškai, pasikeitė, nes VSDFV Vilniaus miesto skyrius Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nurodė naujus stažo, įgyto dirbant savarankiškai, laikotarpius, už kuriuos pareiškėjas sumokėjo įstatymo jam nustatytas privalomas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas.

Pažymėjo, jog apskaičiuojant pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientą, nebuvo atsižvelgta į J. R. mokslinės-gamybinės prekybinės firmos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir firma (duomenys neskelbtini)) išduotą pažymą apie pareiškėjo 1989 - 1993 metų draudžiamąsias pajamas, kadangi ši pažyma yra be registracijos datos ir numerio, o joje esantys duomenys nesutampa su duomenimis, esančiais VSDFV Vilniaus skyriaus archyve saugomuose minėtos firmos dokumentuose. Apie J. R. firmos (duomenys neskelbtini) valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą draudžiamąsias pajamas 1991-1994 metais pareiškėjas buvo informuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (10.20)3-32188. Todėl apskaičiuojant 1991-1993 metų draudžiamųjų pajamų koeficientus, buvo remtasi VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 26 d. pažyma Nr. (8.4) 3-85680 apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, išduota remiantis skyriuje esančia įmonės savininko byla, mokėjimo pavedimais apie pareiškėjo sumokėtas socialinio draudimo įmokas už 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, o 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1989 m. gruodžio 31 d. laikotarpio ir 1990 m. draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuoti pagal nulines pajamas. Nurodė, kad Tarnyba kreipėsi į pareiškėją 2010 m. balandžio 12 d. raštu Nr. SEU-10-4962 ir 2011 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (10.33)S2-23151, prašydama pateikti pirminius dokumentus, kurių pagrindu pateiktoje pažymoje priskaičiuotas darbo užmokestis pareiškėjui, tačiau iki 2011 m. spalio 10 d. atsakymo negavo.

Atkreipė dėmesį, jog Tarnyba 2011 m. kovo 29 d. ir 2011 m. birželio 28 d. J. R. išsiuntė pažymas atitinkamai Nr. Z-169 ir Nr. Z-305 apie pareiškėjo gaunamą pensiją, kurioje atsispindėjo pilnos apskaičiuotos pensijos dydis ir iš jos vykdomų išskaitymų pagal antstolių patvarkymus sumų dydžiai.

Dėl neturtinės žalos priteisimo nurodė, jog Tarnyba atlikdama jai pavestas funkcijas nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų, todėl valstybės civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju negalima.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimuose nurodė, jog pareiškėjas yra įgijęs stažo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, todėl valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija jam paskirta vadovaujantis Pensijų įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliantiems Bendrijoje, Tarybos reglamentu (EBB) Nr. 574/72 nustatančiu Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (nuo 2010 m. gegužės 1 d. įsigaliojo naujieji šiuos reglamentus pakeitę reglamentai – Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009 nustatančio Tarybos reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką nuostatomis.

Nurodė, jog kol iš Latvijos nebuvo gauta informacija apie šioje valstybėje pareiškėjo įgytą stažą, Tarnyba, remdamasi Reglamento Nr. 574/72 45 straipsnio nuostatomis, pagal pareiškėjo 2010 m. vasario 5 d. prašymą dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo nuo 2009 m. lapkričio 26 d., t. y. nuo netekto darbingumo procentų nustatymo dienos, paskyrė pareiškėjui 600,97 Lt dydžio laikinąją išmoką tik už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą Lietuvoje. Ši išmoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į 31,4651 metų stažą (21,7667 metų – stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, 3,8083 metų – stažas, įgytas dirbant savarankiškai, ir 5,8901 metų – metų skaičius, trūkstamas iki senatvės pensijos amžiaus bei 1987-1991 ir 1994 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai atitinkamai yra 1,2652 ir 0,1852. Į stažą įtraukti visi pareiškėjo darbo Lietuvoje laikotarpiai, nurodyti jo darbo knygelėje ir Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre, išskyrus darbo Latvijoje nuo 1979 m. gruodžio 14 d. iki 1980 m. lapkričio 1 d. laikotarpį.

Tarnybai 2010 m. kovo 17 d. iš Latvijos gavus informaciją apie patvirtintą pareiškėjo Latvijoje įgytą stažą, nuo 2009 m. lapkričio 26 d. buvo apskaičiuotas netekto darbingumo pensijos dydis pagal Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalį. Šiam dydžiui nustatyti buvo apskaičiuotas teorinis išmokos dydis pagal susumuotą (ir Lietuvoje, ir Latvijoje įgytą) pareiškėjo stažą (32,5874 metų, iš kurių 21,7667 metų – stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu Lietuvoje, 3,8083 metų – stažas, įgytas dirbant savarankiškai Lietuvoje, ir 6,1291 metų – metų skaičius, trūkstamas iki senatvės pensijos amžiaus, ir 0,8833 metų – stažas, įgytas Latvijoje) bei pirmiau minėtus draudžiamųjų pajamų koeficientus (1,2652 ir 0,1852). Pagal šiuos duomenis apskaičiuotas teorinės išmokos dydis – 609,62 Lt. Pagal Lietuvoje įgyto stažo (be metų skaičiaus, pensijos skyrimo dieną trūkstamo iki senatvės pensijos amžiaus) ir viso susumuoto stažo santykį (25,5750 metų : 26,4583 metų = 0,966615) apskaičiuotas faktinis pensijos dydis: 609,62 x 0,966615 = 589,27 Lt. Todėl pagal Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalį apskaičiuota netekto darbingumo pensija yra mažesnė nei pagal Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 1 dalį apskaičiuota netekto darbingumo pensija – 600,97 Lt. Todėl pareiškėjui paskirta netekto darbingumo pensija.

Pažymėjo, jog 2010 metų gegužės mėnesį buvo koreguojami Registro duomenys apie pareiškėjo firmos (duomenys neskelbtini) įmokų mokėjimą. Šie duomenys buvo papildyti 1999 m. sausio 1 d. – 1999 m. balandžio 27 d. laikotarpiu. Po pakeitimų buvo perskaičiuotas pareiškėjo stažas – 31,9818 metų, iš kurių 21,7667 metų – stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, 4,3250 metų – stažas, įgytas dirbant savarankiškai, ir 5,8901 metų – metų skaičius, trūkstamas iki senatvės pensijos amžiaus. Todėl pasikeitė duomenys apie pareiškėjo stažą įgytą dirbant savarankiškai. Į šį stažą yra atsižvelgiama apskaičiuojant pagrindinę pensijos dalį.

Nurodė, kad pareiškėjas yra įgijęs jam nustatytą būtinąjį stažą ir jo netekto darbingumo pensijos pagrindinė dalis yra 110 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos (360 Lt x 110 procentų = 396 Lt), t. y. tokio dydžio, koks nustatytas asmenų, netekusių 60-70 procentų darbingumo, pensijoms, o duomenys apie pareiškėjo stažą įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ir tarnybos pagrindu, nuo kurio priklauso netekto darbingumo pensijos papildomos dalies dydis, nepasikeitė, todėl jo netekto darbingumo pensijos dydis, perskaičiuotas atsižvelgiant į papildomą stažą įgytą dirbant savarankiškai, nepasikeitė.

Pažymėjo, jog 2010 metų lapkričio mėnesį Registro duomenys apie J. R. firmos (duomenys neskelbtini) įmokų mokėjimą 1999 metais vėl buvo pakoreguoti. Registro duomenimis, ši firma įmokas 1999 metais mokėjo tik už 1999 m. sausio 1 d. – 1999 m. kovo 31 d. laikotarpį. Atsižvelgdama į šiuos pakeitimus, Tarnyba perskaičiavo pareiškėjo stažą – 31,9068 metų, iš kurių 21,7667 metų – stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, 4,2500 metų – stažas, įgytas dirbant savarankiškai, ir 5,8901 metų – metų skaičius, trūkstamas iki senatvės pensijos amžiaus ir 2010 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. D-10-8471, kuriame nurodytas 26,0167 metų stažas (o ne 26,0917 metų stažas, kaip nurodyta pareiškėjo skunde). Šiame sprendime nurodytas 26,0167 metų stažas susideda iš stažo įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ir tarnybos pagrindu (21,7667 metų), ir stažo, įgyto dirbant savarankiškai (4,2500 metų), be metų skaičiaus, trūkstamo iki senatvės pensijos amžiaus (5,8901 metų). Šiuo atveju pasikeitė duomenys tik apie stažą įgytą dirbant savarankiškai, o pareiškėjo netekto darbingumo pensijos dydis nepasikeitė.

Nurodė, jog 2011 metų kovo mėnesį duomenys Registre apie J. R. mokslinės firmos (duomenys neskelbtini) įmokų mokėjimą buvo koreguojami trečią kartą. Po paskutinio koregavimo Registre atsirado duomenys, kad J. R. firma (duomenys neskelbtini) įmokas mokėjo 1999 m. sausio 1 d. – 2000 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu. Pagal naujus duomenis apskaičiuotas pareiškėjo stažas – 33,4068 metų, iš kurių 21,7667 metų – stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, 5,7500 metų – stažas, įgytas dirbant savarankiškai, ir 5,8901 metų- metų skaičius, trūkstamas iki senatvės pensijos amžiaus. Perskaičiavusi pareiškėjo įgytą stažą Tarnyba 2011 m. gegužės 3 d. sprendime Nr. PS-3383 nurodė, kad nurodytas 27,5167 metų stažas susideda iš stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ir tarnybos pagrindu (21,7667 metų), ir stažo, įgyto dirbant savarankiškai (5,7500 metų), be metų skaičiaus, trūkstamo iki senatvės pensijos amžiaus (5,8901 metų). Todėl nuo 2009 m. lapkričio 26 d., t. y. nuo pareiškėjo teisės į netekto darbingumo pensiją atsiradimo dienos, duomenys apie jo iki 2009 m. lapkričio 26 d. įgytą stažą buvo papildyti tik stažu, įgytu dirbant savarankiškai 1999 m. sausio 1 d. – 2000 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu, kuris įtakos pareiškėjo netekto darbingumo pensijos dydžiui neturėjo.

Pažymėjo, jog apskaičiuojant pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientą iki 1994 m. sausio 1 d., pagal VSDF valdybos Vilniaus skyriaus archyve saugomus J. R. prekybinės firmos (duomenys neskelbtini) dokumentus apie įmokų mokėjimą už įmonės savininką tuo laikotarpiu, pareiškėjo 1991 metų pajamos – 120 Lt, 1992 metų pajamos – 168 Lt, 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. gegužės 31 d. laikotarpio pajamos – 129,30 Lt, o J. R. firmos (duomenys neskelbtini) pažymoje 1991 metų pajamos – 83 Lt, 1992 metų pajamos – 180,26 Lt, 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. gegužės 31 d. laikotarpio pajamos – 190,33 Lt. Šios aplinkybės sukėlė pagrįstas abejones dėl J. R. firmos (duomenys neskelbtini) išduotoje pažymoje (be datos ir numerio) nurodytų 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1990 m. gruodžio 31 d. laikotarpio sumų teisingumo. Todėl buvo priimtas sprendimas nesiremti minėta pažyma bei 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1989 m. rugsėjo 31 d. laikotarpio ir 1990 metų draudžiamųjų pajamų koeficientus apskaičiuoti pagal nulines pajamas, o 1991-1993 metų draudžiamųjų pajamų koeficientus apskaičiuoti remiantis VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 26 d. pažyma Nr. (8.4) 3-85680 apie pareiškėjo pajamas, išduota remiantis šiame skyriuje esančia įmonės savininko byla ir mokėjimo pavedimais apie pareiškėjo sumokėtas įmokas už 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Apie visas šias aplinkybes bei apie galimybę pateikti dokumentus, įrodančius jo 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1990 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu turėtas pajamas, pareiškėjas buvo informuotas 2010 m. balandžio 12 d. Tarnybos raštu Nr. SEU-10-4962 ir VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (10.20) 3-32188. Todėl pareiškėjo skundo argumentas, jog jis apie butinybę pateikti dokumentus, įrodančius jo stažą ir pajamas, informuotas tik dabartiniu metu, neatitinka tikrovės.

Nurodė, jog nors VSDFV Vilniaus skyrius ir vykdo įmokų, priskaičiuotų už individualios įmonės savininką skolos išieškojimą iš J. R. firmos (duomenys neskelbtini), tačiau 2011 m. spalio 7 d. šios įmonės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 20216,53 Lt (iš jų 2169,10 Lt įmokų už apdraustuosius, 10935,97 Lt įmokų už savininką už laikotarpį nuo 2000 m. gruodžio 22 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., 72 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. bei 7039,46 Lt delspinigių).

Atkreipė dėmesį, kad VSDF valdybos Vilniaus skyriaus vykdomas skolos išieškojimas, kol skola nėra išieškota, negali būti prilyginamas individualios įmonės savininko įmokų sumokėjimui, todėl pareiškėjo teiginys, kad stažas jam turėtų būti įskaitytas, kai jis buvo individualios įmonės savininkas, yra nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo nurodė, jog pareiškėjui netekto darbingumo pensija pagal Pensijų įstatymo, Nuostatų ir Reglamentų nuostatas yra paskirta ir mokama teisingai, Tarnybos darbuotojų veiksmai bei skundžiami šio skyriaus bei Valdybos sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Pažymėjo, jog pareiškėjo patikslintame skunde minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-13616-864/2010 buvo nagrinėjama dėl antstolio veiksmų vykdant VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Byloje nebuvo nustatyti VSDF Vilniaus skyriaus neteisėti veiksmai, todėl nėra civilinės atsakomybės pagrindų o pareiškėjo prašymas atlyginti žalą yra neteisėtas. Dėl neteisėtai išskaičiuoto 72 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokos nurodė, jog nėra pagrindo spręsti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų išieškant įmokas, nes pareiškėjas neišnaudojo privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad vien tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, negali būti įrodymo šaltiniu, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t. y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais ar, esant būtinybei, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnį – neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai). Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais neįrodė, jog skundžiami sprendimai yra ydingi teisės aktų taikymo ar įrodymų vertinimo prasme; ar turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, nagrinėjamu atveju, yra galimas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. D-10-8471 priėmė vadovaudamasi Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1408/71, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.

Teismas nurodė, kad Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apskaičiavimas ir dydis yra numatytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnyje. Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija apskaičiuojama sudedant pagrindinę ir papildomą netekto darbingumo pensijos dalis bei priedą už stažo metus (32 straipsnio 1 dalis). Papildoma netekto darbingumo pensijos dalis apskaičiuojama asmenims, turintiems valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, taip pat kaip ir papildoma valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis (24 straipsnis), įskaitant į stažą: 1) visą asmens turimą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu (8 straipsnio 2 ir 3 dalys bei 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1–9 punktai); 2) asmeniui trūkstamą iki jam nustatyto senatvės pensijos amžiaus (21 ir 57 straipsniai) metų skaičių. Jei asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, mažesnis už būtinąjį netekto darbingumo pensijai stažą (31 straipsnis), į stažą įskaitomas ne visas trūkstamas iki senatvės pensijos amžiaus metų skaičius, o proporcingai mažesnė jo dalis, kuri gaunama dauginant trūkstamą iki senatvės pensijos amžiaus metų skaičių iš asmens turimo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir dalijant iš būtinojo netekto darbingumo pensijai stažo (32 straipsnio 3 dalis).

Nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 5 d. pateikė prašymą dėl socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo. Tarnybos 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. D-3186, vadovaujantis sprendime nurodytais teisės aktais ir pareiškėjo pateiktais dokumentais nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d. jam skirta 600,97 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Netekto darbingumo pensijos dydis apskaičiuotas pagal 2009 m. lapkričio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį (360 Lt) ir einamųjų metų draudžiamąsias (1488 Lt) pajamas. Pareiškėjui aptariamame sprendime išaiškinta, jog pensijos dydis bus didinamas kiekvieną kartą Vyriausybei patvirtinus naują valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir/ar naujas einamųjų metų draudžiamąsias pajamas.

Teismas nurodė, kad laikotarpiai, prilyginami valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui yra numatyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas nustatė, kad pareiškėjui skiriant netekto darbingumo pensiją, stažas buvo apskaičiuotas asmens darbo knygelės įrašų duomenimis (darbo knygelė išduota 1971 m. rugsėjo 20 d.) ir į darbo stažą įskaičiuotas faktinis darbo laikotarpis nuo 1971 m. rugsėjo 14 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. (20 m. 9 mėn. 6 d.).

Teismas sutiko su Tarnybos argumentais, jog apskaičiuojant pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientą, nebuvo atsižvelgta į J. R. firmos (duomenys neskelbtini) išduotą pažymą (be datos, be registracijos numerio) apie asmens 1989 - 1993 metų draudžiamąsias pajamas, kadangi ši pažyma yra be registracijos datos ir numerio, o joje esantys duomenys nesutampa su duomenimis, esančiais Valdybos Vilniaus skyriaus archyve saugomose minėtos firmos dokumentuose. Pareiškėjas neteikė pirminių dokumentų (dokumentų originalų) apie J. R. aptariamojoje pažymoje priskaičiuotą darbo užmokestį (2010 m. balandžio 12 d. raštas Nr. SEU-10-4962, 2011 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. (10.32)S2-23151). Tarnybos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. D-10-8471, teismo vertinimu, yra adekvatus aptartų teisės aktų ir rašytinių įrodymų visumai, todėl jį naikinti pareiškėjo teiginių pagrindu nėra įstatyminio pagrindo.

Teismas nurodė, kad panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5157, remiantis pareiškėjo teiginiais: kad jo nuomone neteisingai suskaičiuotas darbo stažas, kad neatsižvelgta į 1989 m. – 1993 m. jo draudžiamąsias pajamas, kad neatsižvelgta į tai, jog nuo 1993 m. buvo daug vagysčių ir dėl šios priežasties negali pateikti institucijų prašomų dokumentų ir kt., negalima. Pažymėjo, kad Valdybos sprendime, atsiliepime į skundą yra išsamiai išaiškintos netekto darbingumo pensijos apskaičiavimo aplinkybės. Konstatuota, jog pagal šiame sprendime nurodytus teisės aktus pensija gali būti apskaičiuojama dviem būdais: pirma – tik pagal nacionalinių teisės aktų nuostatas, t. y. neatsižvelgiant į kitose valstybėse narėse įgytą stažą; antra – susumuojant visose valstybėse narėse įgytą stažą ir apskaičiuojant teorinį pensijos dydį pagal nacionalinius teisės aktus, tarytum visas stažas būtų įgytas Lietuvoje, o po to nustatant faktinį pensijos dydį (faktinis išmokos dydis apskaičiuojamas pagal santykį tarp asmens stažo, įskaitytino pagal nacionalinius teisės aktus ir bendros stažo trukmės).

Sprendime paminėta, jog pareiškėjui netekto darbingumo pensija paskaičiuota pirmuoju būdu ir pagal penkerių paeiliui einančių palankiausių metų (1987 m. – 1991 m.) draudžiamąsias pajamas.

Sprendime paminėta argumentacija, jog apskaičiuojant pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientą, nebuvo atsižvelgta į J. R. firmos (duomenys neskelbtini) išduotą pažymą apie 1989 m. –1993 m. draudžiamąsias pajamas, yra teisinga, nes pareiškėjo apie tai teikiami duomenys nesutampa su duomenimis, esančiais Valdybos Vilniaus skyriaus archyve saugomuose minėtos firmos dokumentuose. Pagrįstai išaiškinta, jog Tarnybai pateikus J. R. firmos (duomenys neskelbtini) pirminius dokumentus (originalus) apie 1989-1993 m. draudžiamąsias pajamas, atsirastų įstatyminis pagrindas perskaičiuoti netekto darbingumo pensiją.

Teismas nurodė, kad 5–8 skundo reikalavimai yra išvestiniai ir susiję su pareiškėjo skundžiamais 2010 m. gruodžio 22 d. Tarnybos sprendimu Nr. D-10-8471 ir 2011 m. rugpjūčio 19 d. Valdybos sprendimu Nr. (6.5)1-5157.

Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, jog visi išskaitymai yra vykdomi įstatymo nustatyta tvarka, kol nėra priimtas kitoks sprendimas. Pareiškėjas neįrodė, kokia byloje esanti rašytinių įrodymų visuma patvirtina Civilinio kodekso 6.246 straipsnyje nustatytų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų buvimą: 1) neteisėti veiksmai ; 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis).

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį draudėjai, apdraustieji asmenys bei kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmus ir sprendimus. Fondo valdyba yra ikiteisminio nagrinėjimo institucija. Fondo valdyba, kaip privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nėra nagrinėjusi Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų dėl išieškomų privalomojo sveikatos draudimo įmokų teisėtumo ir iš to pareiškėjui nėra pagrindo kildinti žalą. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 17 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 2 dalies nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. už individualių įmonių savininkus privalomojo sveikatos draudimo įmokos mokamos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, o privalomojo sveikatos draudimo įmokas administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis numato, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos mokamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas yra J. R. firmos (duomenys neskelbtini) (įmonės registracijos kodas (duomenys neskelbtini)), savininkas. Nėra duomenų, jog J. R. mokslinė-gamybinė prekybinė firma (duomenys neskelbtini) turi likviduojamos įmonės statusą, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka būtų deklaravusi laikino veiklos nevykdymo faktą, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. individualios įmonės savininko privalomojo sveikatos draudimo įmokos (po 72 Lt per mėnesį, bet ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos) turėjo būti mokamos.

Teismas pagrįsta pripažino Valdybos Vilniaus skyriaus nuostatą, jog pasikeitus teisės aktams (2012 m. sausio 1 d.), reglamentuojantiems individualių įmonių savininkų privalomąjį sveikatos draudimą, J. R., kaip individualios įmonės savininkas, gaunantis netekto darbingumo pensiją ir draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, neturi prievolės kiekvieną mėnesį mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų, jei neišsiima asmeniniams poreikiams lėšų sumos, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos.

Teismas nurodė, kad nepanaikinus pareiškėjo ginčijamų sprendimų, netenkinamas pašymas priteisti neturtinę žalą. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirti nepatogumai, nepateikė įrodymų, patvirtinančių minėtus faktus, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Vien tik pareiškėjo abstrakčiai suformuluoti argumentai dėl sugaišto laiko ir nepatogumų, sprendžiant rūpimus klausimus, nepatvirtina, kad konkrečiu atveju pareiškėjo patirti sunkumai peržengė įprastas iškilusio socialinio konflikto aiškinimosi ribas ir turėjo itin neigiamą destrukcinį poveikį pareiškėjo kasdienei veiklai, todėl pripažintini nepakankamais neturtinės žalos faktui konstatuoti. Teismas pažymėjo, kad Tarnybos ir Valdybos sprendimai su kuriais pareiškėjas nesutiko, nedarė įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams, nes aptariami sprendimai buvo priimti pagal pareiškėjo teikiamus rašytinius įrodymus ir tuo metu galiojančius teisės aktus. Konkrečiu atveju valstybei prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nekyla, nes neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

III. Pareiškėjas J. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo:

1. Pastebi, jog teismas, pasisakydamas apie įrodymų stoką, neatkreipė dėmesio, jog atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad turi tik dalį reikiamų dokumentų, kurių pagrindu buvo priimti skundžiami administraciniai aktai. Tai rodo, kad teismas negalėjo visapusiškai išspręsti ginčo. Byloje pateikti įrodymai (atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo to neginčijo), jog pareiškėjas iki kreipimosi į teismą dienos buvo kreipęsis į atsakingas institucijas, prašydamas pateikti visą su juo susijusią informaciją, tačiau jam buvo suteikta tik dalis prašomos informacijos.

2. Teismas nepagrįstai nevertino firmos (duomenys neskelbtini) išduotos pažymos apie asmens 1989 m. – 1993 m. turėtas draudžiamąsias pajamas, neatsižvelgė į aplinkybę, kad minimas dokumentas buvo originalus, patvirtintas antspaudu bei atsakingo asmens (buhalterės) parašu. Mano, kad nepagrįstai buvo sureikšminta aplinkybė, kad dokumentas neturi registracijos numerio. Mano, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nustačius dalinį pažymoje nurodytų duomenų neatitikimą duomenims, esantiems VSDFV Vilniaus skyriaus archyve saugomiems dokumentams, ir konstatavus, kad pažymoje klaidingai pateikti ir 1989 – 1990 metų duomenys.

3. Teismas netinkamai nustatė šalių teises ir pareigas, pažymėdamas, kad pareiškėjas turi pateikti atsakovui visus trūkstamus dokumentus už 1989 – 1993 metus.

4. Teismui pateikta 2010 m. liepos 9 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-13616-864/2010, kuri paneigia pirmosios instancijos teismo argumentą, kad visi išskaitymai yra vykdomi įstatymų nustatyta tvarka iki kol nėra priimtas kitoks sprendimas. Nutartyje nurodyta, kad atsakovas neteisėtai priėmė sprendimą įpareigodamas antstolį M. D. vykdant skolų išieškojimą iš apelianto ir jo sutuoktinės lėšų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 738 straipsnio ribojimus taikyti nepriklausomai nuo skolininko banko sąskaitose sukauptų lėšų ir išskaičiuotą netekto darbingumo pensiją.

5. Teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės turėjo būti vertinamos apelianto naudai.

VSDFV Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, jog 2012 m. vasario 14 d. Tarnybos direktoriaus sprendimu Nr. PS-1417 buvo pripažinta, kad pareiškėjas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių negali pateikti pažymos iš firmos (duomenys neskelbtini) apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti nuo 1989 m. rugsėjo 27 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d., todėl draudžiamųjų pajamų koeficientas už šiuos laikotarpius buvo paskaičiuotas pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytą tvarką, t. y. pagal minimalų mėnesio darbo užmokestį ir draudžiamųjų pajamų koeficiento apskaičiavimą iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio. Atsižvelgiant į pareiškėjo 28 metų 7 mėnesių 16 dienų darbo stažą bei draudžiamąsias pajamas 1986-1991 ir 1994 metais, 2012 m. vasario 14 d. Tarnybos direktoriaus sprendimu Nr. PS-1416 pareiškėjui buvo paskirta 630,20 Lt valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensija (toliau – ir netekto darbingumo pensija). Pareiškėjui taip pat buvo nustatyta 116,92 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d., kuri buvo išmokėta kartu su kovo mėnesio netekto darbingumo pensija. Apie Tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. PS-1416 ir susidariusią nepriemoką pareiškėjas buvo informuotas 2012 m. gegužės 22 d. Tarnybos raštu Nr. (10.33)S2-14527.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad įmonės privalo išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės. To paties įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už įmonės veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas. Remiantis šiomis teisės normomis, įmonės vadovas privalo pasirūpinti įmonės dokumentų tinkamu saugojimu, todėl pareiškėjas, kaip J. R. firmos (duomenys neskelbtini) vadovas, turėjo užtikrinti įmonės dokumentų tinkamą saugojimą. Pagal Tarnybos nuostatų, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2006 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. V-226 (2008 m. balandžio 30 d. redakcija) 10.29 punktą, Tarnyba užtikrina efektyvų Tarnybos dokumentų valdymą, apsaugą nuo sugadinimo, praradimo, neteisėto naudojimo, pakeitimo ir naikinimo, tinkamą dokumentų vertės ekspertizę ir tvarkymą, archyvo dokumentų saugojimą ir naudojimą.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 738 straipsnis numato, kad iš laikinojo nedarbingumo atvejais mokamų socialinio draudimo pašalpų, nedarbo socialinio draudimo išmokų išieškoti galima tik pagal teismo sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo ir pagal teismo sprendimą dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę, atlyginimo. Valstybinio socialinio draudimo pensijos, taip pat ir pareiškėjui mokama netekto darbingumo pensija nėra šio straipsnio objektas, todėl ši norma pareiškėjo gaunamai netekto darbingumo pensijai negali būti taikoma. Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tarnyba savo poziciją neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo klausimu yra išreiškusi savo ankstesniuose atsiliepimuose.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymėjo, kad netekto darbingumo pensijai skirti J. R. pateikė 1971 m. rugsėjo 20 d. išduotą darbo knygelę. Į J. R. stažą įskaityti visi jo darbo knygelėje nurodyti darbo laikotarpiai ir darbo (draudimo) laikotarpiai po 1994 m. sausio 1 d., apie kuriuos duomenys yra Registre. Remiantis įrašu darbo knygelėje Nr. 32 apeliantas firmoje (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti nuo 1989 m. rugsėjo 27 d. ir Registro duomenimis J. R., kaip firmos (duomenys neskelbtini) savininkas, valstybinio socialinio draudimo įmokas sumokėjo už laikotarpius nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1998 m. kovo 31 d. ir nuo 1998 m. liepos 29 d. iki 2000 m. gruodžio 22 d. (pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalį individualių įmonių savininkai yra priskiriami prie savarankiškai dirbančių asmenų ir, remiantis šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, savarankiškai dirbančių asmenų stažas nustatomas pagal sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas). Taigi apskaičiuojant J. R. stažą atsižvelgta į jo darbo firmoje (duomenys neskelbtini) laikotarpius nuo 1989 m. rugsėjo 27 d. iki 1998 m. kovo 31 d. ir nuo 1998 m. liepos 29 d. iki 2000 m. gruodžio 22 d.

Pajamoms, gautoms firmoje (duomenys neskelbtini) nuo 1989 m. rugsėjo 27 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d., įrodyti J. R. pateikė pažymą be datos ir numerio. Apskaičiuojant draudžiamųjų pajamų koeficientą iki 1994 m. sausio 1 d., nebuvo atsižvelgta į šioje pažymoje esančius duomenis, kadangi šie duomenys nesutampa su 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpio duomenimis, esančiais VSDFV Vilniaus skyriaus archyve saugomuose firmos (duomenys neskelbtini) dokumentuose apie valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą už įmonės savininką J.

R. Pagal šio skyriaus archyve saugomus dokumentus, pareiškėjo 1991 metų pajamos, nuo kurių jis įmokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas, yra 120 Lt (pažymoje – 8300 Lt), 1992 metų pajamos – 168 Lt (pažymoje – 18026,17 Lt), 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. gegužės 31 d. laikotarpio pajamos – 129,30 Lt (pažymoje – 19032,98 Lt). Šios aplinkybės ir tai, kad firmos (duomenys neskelbtini) pažymoje (be datos ir registracijos numerio) nurodytos 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1990 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pajamos 1989 metais daugiau nei 6 kartus, o 1990 metais daugiau nei 277 kartus viršija 1989 ir 1990 metų Statistikos departamento paskelbtą tais metais Lietuvoje buvusį vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (Nuostatų 2 priedas), sukėlė pagrįstas abejones ir dėl pažymoje nurodytų 1989 m. rugsėjo 27 d.

– 1990 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu turėtų pajamų teisingumo. Todėl buvo priimtas sprendimas nesiremti minėtoje pažymoje nurodytais duomenimis bei 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1989 m. gruodžio 31 d. laikotarpio ir 1990 metų draudžiamųjų pajamų koeficientus apskaičiuoti pagal nulines pajamas, o 1991 – 1993 metų draudžiamųjų pajamų koeficientus apskaičiuoti remiantis VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 26 d. pažyma Nr. (8.4) 3-85680 apie apelianto pajamas, išduota remiantis šiame skyriuje esančios firmos (duomenys neskelbtini) savininko bylos duomenimis apie priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas ir mokėjimo pavedimais apie J.

R. sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas už 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. 2011 m. spalio 13 d. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba gavo J. R. 2011 m. spalio 9 d. paaiškinimą dėl firmos (duomenys neskelbtini) dokumentų vagysčių. Atsižvelgdama į tai, kad J. R. dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (neišsaugoti dokumentai) negali pateikti duomenų apie pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 1989 m. rugsėjo 27 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d., bei remdamasi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalimis ir Nuostatų 35.2 punktu, VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2012 m. vasario 14 d. priėmė sprendimą Nr. PS-1416 apelianto 1989 m. rugsėjo 27 d.

– 1990 m. gruodžio 31 d. laikotarpio draudžiamųjų pajamų koeficientus nuo 2011 m. lapkričio 1 d. (nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį VSDFV Užsienio išmokų tarnyba gavo J. R. 2011 m. spalio 9 d. paaiškinimą pirmos dienos (Nuostatų 86 punktas)) apskaičiuoti pagal 1989 ir 1990 metų minimalų mėnesinį darbo užmokestį (Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalis), praleidžiant 1990 metus (Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 35.2 punktas). Taigi apskaičiuojant J. R. netekto darbingumo pensiją į stažą įskaityti jo darbo firmoje (duomenys neskelbtini) laikotarpiai nuo 1989 m. rugsėjo 27 d. iki 1998 m. kovo 31 d. ir nuo 1998 m. liepos 29 d. iki 2000 m. gruodžio 22 d. (iki 1994 m. sausio 1 d. remiantis duomenimis darbo knygelėje, po 1994 m. sausio 1 d.

– Registro duomenimis), o apskaičiuojant draudžiamųjų pajamų koeficientą iki 1994 m. sausio 1 d. dėl pirmiau minėtų aplinkybių neatsižvelgta į duomenis apie 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1993 m. gegužės 31 d. laikotarpio pajamas, nurodytus firmos (duomenys neskelbtini) pažymoje (be datos ir numerio) – 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1990 m. gruodžio 31 d. laikotarpio draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuoti pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, o 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. – pagal pajamas, nuo kurių buvo mokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nurodytas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 26 d. pažymoje Nr. (8.4) 3-85680.

Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmos instancijos teismas sprendimo priėmimo dieną rėmėsi tik dalimi surinktų dokumentų, kurie reikalingi jo darbo firmoje (duomenys neskelbtini) 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nustatyti ir tuo laikotarpiu turėtoms pajamoms įvertinti. Nurodo, kad minėtame prašyme J. R. prašė pateikti 1989 – 1995 metų firmos (duomenys neskelbtini) patikrinimo aktus bei šios firmos dokumentus apie už darbuotojus sumokėtus mokesčius ir valstybinio socialinio draudimo įmokas iki 1995 metų.

Firmos (duomenys neskelbtini) 1989 – 1995 metų pajamų deklaracijos saugomos Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, o firmos (duomenys neskelbtini) 1991 – 1995 metų valstybinio socialinio draudimo lėšų finansinės apyskaitos ir pranešimai apie apdraustųjų socialinio draudimo įmokas – VSDFV Vilniaus skyriuje. Visi J. R. 2012 m. balandžio 2 d. prašyme nurodyti dokumentai neturi įtakos jo stažo apskaičiavimui ir jo 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu firmoje (duomenys neskelbtini) turėtų pajamų įvertinimui, kadangi šiuose dokumentuose nėra ir negali būti duomenų, įrodančių apelianto darbo firmoje (duomenys neskelbtini) laikotarpio ir darbo šioje firmoje laikotarpiu priskaičiuotų pajamų.

Įmonių pajamų deklaracijose, kurios saugomos Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, yra duomenys apie įmonėje dirbančių asmenų skaičių ir įmonės pajamas ir išlaidas bei pajamų mokesčio apskaičiavimą. Šiuose dokumentuose nėra duomenų apie kiekvienam įmonės darbuotojui priskaičiuotas pajamas. VSDFV teritoriniuose skyriuose saugomuose įmonių valstybinio socialinio draudimo lėšų finansinėse apyskaitose ir pranešimuose apie apdraustųjų socialinio draudimo įmokas yra duomenys apie valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą tik nuo 1991 m. sausio 1 d., kadangi tik nuo 1991 m. sausio 1 d.

Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 300 buvo nustatyti privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai ir nustatyta pareiga įmonių, įstaigų, organizacijų administracijai apskaičiuoti ir VSDFV teritoriniams skyriams pervesti šias įmokas už įmonėje dirbančius darbuotojus. VSDFV Vilniaus skyriaus archyve yra saugoma firmos (duomenys neskelbtini) savininko – J. R. – byla, kurioje yra duomenys apie 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpio sumas, nuo kurių buvo priskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir mokėjimo pavedimai apie J.

R., kaip firmos (duomenys neskelbtini) savininko, sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas už 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Remiantis šiuose dokumentuose esančiais duomenimis, VSDFV Vilniaus skyrius parengė 2009 m. lapkričio 26 d. pažymą Nr. (8.4)3-85680 apie J. R. 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu turėtas pajamas, pagal kurias apskaičiuota jo netekto darbingumo pensija. Kadangi firma (duomenys neskelbtini) yra iki šiol veikianti firma, dokumentai, įrodantys apeliantui 1989 m. rugsėjo 27 d.

– 1990 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu priskaičiuotas (išmokėtas) pajamas turėjo būti saugomi šioje firmoje.

VSDFV Vilniaus skyrius, nustatęs, kad firma (duomenys neskelbtini) teisės aktų nustatyta tvarka nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, priėmė sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir jų vykdymą perdavė antstoliui. Perduodamas vykdyti sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, VSDFV Vilniaus skyrius nenurodė (kaip nepagrįstai teigiama apeliacinio skundo 4 punkte), kad antstolis M. D. vykdytų išieškojimą neatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 738 straipsnyje nustatytus apribojimus. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-13616-864/2010 buvo priimta dėl antstolio veiksmų vykdant VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas minėtoje byloje nenustatė VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendime pagrįstai nurodė, jog nėra nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų neteisėtų veiksmų dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl asmens socialinio draudimo stažo bei gautų pajamų, kurie turi įtakos valstybinės socialinės netekto darbingumo pensijos dydžiui.

Apelianto teigimu, atsakovas neteisingai įvertino jo stažą, įgytą mokslinėje-gamybinėje prekybinėje firmoje (duomenys neskelbtini) bei joje 1989-1993 metais gautas pajamas ir dėl to netinkamai nustatė jo valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydį.

Pažymėtina, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ne už bendrą darbo stažą, bet už tuos laikotarpius, kurie yra įrodyti Nuostatų nustatyta tvarka, ir kuriais buvo mokamos socialinio draudimo įmokos. Paprastai pareiga pateikti dokumentus, reikalingus pensijai skirti , tenka asmeniui, kuris kreipiasi dėl atitinkamos pensijos skyrimo, tačiau jei pastarasis tokių dokumentų neturi galimybės gauti pats, jis turi teisę prašyti VSDFV darbuotojų juos išreikalauti iš atitinkamų įmonių, įstaigų ar organizacijų.

Nuostatų 23 punkte nurodyti dokumentai, kuriais įrodomi Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti stažui prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1994 m. sausio 1 d. Šie laikotarpiai inter alia įrodomi darbo knygelėmis, įskaitant į stažą tuos laikotarpius, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais ir patvirtinti darbdavio parašu ir įrašą padariusios įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudu (Nuostatų 23.1 punktas), darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas, taip pat valstybės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas nuorašais ar išrašais. Asmens draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d. įrodomos Registre esančiais duomenimis (Nuostatų 30 punktas).

Kaip nustatyta byloje, netekto darbingumo pensijai skirti J. R. pateikė 1971 m. rugsėjo 20 d. išduotą darbo knygelę, iš kurios matyti, kad apeliantas firmoje (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti nuo 1989 m. rugsėjo 27 d. Registro duomenimis J. R., kaip firmos (duomenys neskelbtini) savininkas, valstybinio socialinio draudimo įmokas sumokėjo už laikotarpius nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1998 m. kovo 31 d. ir nuo 1998 m. liepos 29 d. iki 2000 m. gruodžio 22 d. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalį individualių įmonių savininkai yra priskiriami prie savarankiškai dirbančių asmenų ir, remiantis šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, savarankiškai dirbančių asmenų stažas nustatomas pagal sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pajamoms, gautoms firmoje (duomenys neskelbtini) nuo 1989 m. rugsėjo 27 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d., įrodyti pareiškėjas pateikė firmos (duomenys neskelbtini) išduotas pažymas (I t., b. l. 106-110), tačiau jos yra be datos ir registracijos numerio, t. y. neatitinka bendrųjų tokio pobūdžio dokumentams keliamų reikalavimų, jose esantys duomenys nesutampa su 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpio duomenimis, esančiais VSDFV Vilniaus skyriaus archyve saugomuose firmos (duomenys neskelbtini) dokumentuose apie valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą už įmonės savininką J. R., todėl darytina išvada, kad apskaičiuodamas draudžiamųjų pajamų koeficientą iki 1994 m. sausio 1 d. atsakovas pagrįstai neatsižvelgė į šiose pažymose esančius duomenis.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad tuo atveju, jeigu sprendžiant dėl jo stažo ir pensijos dydžio institucijoms trūko duomenų apie pareiškėjo firmoje (duomenys neskelbtini) gautas pajamas, institucijos turėjo juos išsireikalauti, o atsakomybė dėl jų neturėjimo tenka būtent atsakovui ir trečiajam suinteresuotajam asmeniui, kadangi šios institucijos yra atsakingos už į jų veiklą patenkančių dokumentų tinkamą saugojimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apelianto argumentai laikytini nepagrįstais, kadangi Nuostatų 30 punktas aiškiai nustato, kokiais rašytiniais dokumentais gali būti įrodinėjamos asmens draudžiamosios pajamos iki 1994 m. sausio 1 d. Šiuo atveju pirminis įrodinėjimo šaltinis yra darbdavių išduotos pažymos, o papildomas – valstybės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymos. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, apeliantas pateikė darbdavio, t. y. firmos (duomenys neskelbtini) išduotas pažymas, kuriose esančius duomenis atsakovas ir vertino. Pažymėtina, kad Nuostatuose įtvirtinta socialinio draudimo skyrių teisė iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų reikalauti dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Socialinio draudimo skyriai asmens prašymu privalo pareikalauti nurodytųjų dokumentų, jeigu asmuo dėl svarbių priežasčių neturi galimybės jų pateikti (Nuostatų 63 punktas). Remiantis bylos duomenimis matyti, kad šiuo atveju atsakovas šią pareigą tinkamai įvykdė (2010 m. balandžio 12 d. Tarnybos raštas Nr. SEU-10-4962, VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. gegužės 17 d. raštas Nr. (10.20) 3-32188), o pareiškėjas 2010 metais nebuvo pateikęs atskiro prašymo išreikalauti kokius nors dokumentus iš kokios nors įmonės, įstaigos ar organizacijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, asmuo turi įrodyti aplinkybes ar faktus, kuriais grindžia savo reikalavimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Šiuo atveju apeliantas, siekdamas, kad į jo darbo stažą būtų įtrauktas papildomas laikotarpis, kurį jis dirbo firmoje (duomenys neskelbtini), turėjo institucijai pateikti tam reikalingus rašytinius dokumentus, patvirtinančius jo nurodomas aplinkybes, t. y. įrodymus, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57, 58 straipsniai).

Apeliantas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė vertinti jo pateiktas firmos (duomenys neskelbtini) pažymas, kaip realių pajamų gavimo faktą ir socialinio draudimo įmokų mokėjimą patvirtinančius įrodymus. Remiantis bylos medžiaga, pagal VSDFV Vilniaus skyriaus archyve saugomus J. R. firmos (duomenys neskelbtini) dokumentus apie įmokų mokėjimą už įmonės savininką tuo laikotarpiu, pareiškėjo 1991 metų pajamos – 120 Lt (pažymoje – 8 300 Lt), 1992 metų pajamos – 168 Lt (pažymoje – 18 026,17 Lt), 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. gegužės 31 d. laikotarpio pajamos – 129,30 Lt (pažymoje – 19 032,98 Lt). Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad J. R. firmos (duomenys neskelbtini) pažymose apie 1991-1993 metais gautas pajamas sumos ženkliai viršijo archyve esančius duomenis, akivaizdu, jog tai atsakovui sukėlė pagrįstas abejones ir dėl pažymoje nurodytų 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1990 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu turėtų pajamų teisingumo.

Remiantis Nuostatų 36 punktu, jeigu visi dokumentai apie išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą išlikę, tačiau juose nėra duomenų apie asmens uždarbį, tokie laikotarpiai, buvę iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiami į pajamų koeficiento apskaičiavimą, imant vietoj pajamų nulį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (neišsaugoti dokumentai) negalėjo pateikti duomenų apie pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 1989 m. rugsėjo 27 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d., teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai nesirėmė minėtose pažymose nurodytais duomenimis bei 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1989 m. gruodžio 31 d. laikotarpio ir 1990 metų draudžiamųjų pajamų koeficientus apskaičiavo pagal nulines pajamas, o nustatęs, kad firmos (duomenys neskelbtini) pažymose nurodyti duomenys yra prieštaringi, 1991 – 1993 metų draudžiamųjų pajamų koeficientus apskaičiavo remdamasis VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 26 d. pažyma Nr. (8.4) 3-85680 apie apelianto pajamas, išduota remiantis šiame skyriuje esančios firmos (duomenys neskelbtini) savininko bylos duomenimis apie priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas ir mokėjimo pavedimais apie J. R. sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas už 1991 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2826/2011, atsižvelgęs į tai, kad į bylą pateikti įrodymai kelia pagrįstas abejones kooperatyvo išduotoje pažymoje nurodytų duomenų tikrumu ir objektyvumu, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų parodymais, nes Nuostatai apibrėžia, kokiais konkrečiais duomenimis (rašytiniais įrodymais) gali būti įrodomi valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai bei asmenų draudžiamosios pajamos.

Dėl apelianto argumentų, jog už dokumentų išsaugojimą yra atsakingos pačios institucijos, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad įmonės privalo išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės. To paties įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už įmonės veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas. Be to, remiantis šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, kai veiklos dokumentų saugojimo terminų reikalavimai nėra nustatyti, dokumentų saugojimo terminai nustatomi atsižvelgiant į valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, nevalstybinių organizacijų, privačių juridinių asmenų ir kitų susijusių asmenų prievoles ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į įtvirtintą teisinį reguliavimą, pareiga rūpintis įmonės dokumentų tinkamu saugojimu tenka įmonės vadovui, todėl teisėjų kolegija palaiko atsakovo argumentus, kad būtent apeliantas, kaip firmos (duomenys neskelbtini) vadovas, turėjo užtikrinti įmonės dokumentų tinkamą saugojimą. Kadangi, kaip minėta, šiuo atveju, įmonės dokumentai nurodytu laikotarpiu išsaugoti nebuvo, todėl Nuostatų 35 punktas taikytas pagrįstai.

Taip pat nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo priėmimo dieną rėmėsi tik dalimi surinktų dokumentų, kurie reikalingi jo darbo firmoje (duomenys neskelbtini) 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nustatyti ir tuo laikotarpiu turėtoms pajamoms įvertinti. Teisėjų kolegija sutinka su trečiojo suinteresuotojo asmens VSDFV atsiliepime išdėstyta pozicija, jog visi J. R. 2012 m. balandžio 2 d. prašyme teismui nurodyti dokumentai neturi įtakos jo stažo apskaičiavimui ir jo 1989 m. rugsėjo 27 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu firmos (duomenys neskelbtini) turėtų pajamų įvertinimui, kadangi šiuose dokumentuose nėra duomenų, įrodančių apelianto darbo firmos (duomenys neskelbtini) laikotarpio ir darbo šioje firmoje laikotarpiu priskaičiuotas pajamas. Kaip teisingai nurodė VSDFV, įmonių pajamų deklaracijose, kurios saugomos Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, yra duomenys apie įmonėje dirbančių asmenų skaičių ir įmonės pajamas ir išlaidas bei pajamų mokesčio apskaičiavimą, tačiau jose nėra duomenų apie kiekvienam įmonės darbuotojui priskaičiuotas pajamas. Pažymėtina, kad Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 300 nuo 1991 m. sausio 1 d. buvo nustatyti privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai ir individualia veikla besiverčiantiems asmenims (individualių įmonių savininkams ir kt.), kurie turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu – šie asmenys galėjo pasirinkti sumą nuo kurios moka valstybinio socialinio draudimo įmokas. Tuo tarpu, kaip minėta, duomenys apie konkrečiam darbuotojui įmonėje priskaičiuotas pajamas ir juos patvirtinantys dokumentai turėjo būti saugomi įmonėje (šiuo atveju – firmoje (duomenys neskelbtini)).

Dėl apelianto argumentų, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nesirėmė byloje esančiais įrodymais ir netinkamai juos vertino, pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis numato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje A602-1215/2012). Todėl įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba išsamiai pasisakė dėl ginčo dalyko, todėl teisėjų kolegija sutinka su šių institucijų argumentacija ir nurodytomis aplinkybėmis.

Kaip minėta, negali būti įrodymų šaltinis vien asmens pareiškimas ar paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę, kadangi Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis reikalauja, kad pareiškėjas skunde nurodytas aplinkybes pagrįstų rašytiniais įrodymais. Apeliantas, nesutikdamas su apskaičiuotu pensijos dydžiu ar jo stažu, turėjo atsakovui pateikti savo įrodymus, kurie atsakovo poziciją paneigtų. Kadangi apeliantas nei atsakovui, nei teismui nepateikė tokių įrodymų ir nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, patvirtinančių firmos (duomenys neskelbtini) pažymose nurodytų sumų pagrįstumą bei paneigiančių šį ginčą nagrinėjusių institucijų padarytas išvadas, skundžiamų sprendimų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, atlikdamas jam pavestas funkcijas nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, todėl valstybės civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju negalima ir apelianto reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo netenkintas pagrįstai. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-13616-864/2010 buvo priimta dėl antstolio veiksmų vykdant VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, todėl šia nutartimi nebuvo nustatyti VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėti veiksmai, skiriant ir mokant J. R. socialinio draudimo pensiją. Minėtoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartyje nurodytos faktinės aplinkybės neturi tiesioginio priežastinio ryšio su šioje byloje nagrinėjamais klausimais.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius