A-143-2543-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A143-2543/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02321-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui K. J. J.,

atsakovo atstovėms Vilmai Skinderytei ir Jelenai Piatinai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. J. skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. J. J. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 12 d. raštą (sprendimą) Nr. R2-1986; 2) įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašymą, atliekant išsamų tyrimą, susijusį su šilumos ir karšto vandens tiekimo Vilniaus miesto gyventojams kainų perskaičiavimu; 3) įpareigoti atsakovą pateikti teismui išvadas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 1-141 pripažinto netekusiu galios sprendimo Nr. 1-1207 „Dėl valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 535V „Dėl šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“ pakeitimo“ taikymo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2011 m. balandžio 25 d. jis kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą su prašymu dėl vartotojo teisių pažeidimo. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba persiuntė pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją nagrinėti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – ir Komisija). Komisija į pareiškėjo prašymą atsakė 2011 m. spalio 12 d. raštu Nr. R2-1986. Pareiškėjo nuomone, į jo prašymą buvo atsakyta netinkamai. Komisija pateikė atsakymą tik dėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ turto nuomos sutarties sąlygų vykdymo.

Komisijos rašte nepagrįstai teigiama, kad Komisijos funkcijoms nepriskirta prižiūrėti ir kontroliuoti šilumos ūkio, perimto pagal SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės, bendrovės „Dalkia“ ir UAB „Vilniaus energija“ 2002 m. vasario 1 d. pasirašytą turto nuomos sutartį (toliau - ir Nuomos sutartis) , kainodarą. Pagal minėtą sutartį UAB „Vilniaus energija“ nuo 2002 m. balandžio 1 d. perėmė visas SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, kaip centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekėjo Vilniaus mieste, funkcijas, teises ir pareigas.

Tačiau pareiškėjas, kaip vartotojas, apie tai informuotas nebuvo. UAB „Vilniaus energija“, nuo 2002 m. balandžio 1 d., teikdama šilumos energiją ir karštą vandenį pareiškėjo butui, į šilumos energijos kainą nepagrįstai įtraukė nepaaiškinamas sąnaudas, kurių suma per laikotarpį nuo 2000 metų vasario mėnesio iki 2007 metų rugsėjo mėnesio sudarė 1 575,67 Lt. 2011 m. vasario 1 d. tokių sąnaudų suma sudarė 2 942,82 Lt. Tiekiant šilumą pareiškėjo 50,96 m2 butui, 13,22 m2 buto bendrojo ploto nepagrįstai buvo apmokestinama dvigubu tarifu.

Pareiškėjui taip pat nepagrįstai taikomas papildomas „gyvatuko“ mokestis (šis mokestis, kuris priskiriamas šilumos kiekiui, perduodamam per karšto vandens tiekimo sistemą, yra tas pats mokestis, kuris jau priskirtas geriamam vandeniui šildyti ir mokėjimo pranešime jau turi savo skilti – „karštas vanduo“). Komisija neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas, kaip vartotojas, nedavė sutikimo, kad SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ perduotų UAB „Vilniaus energija“ savo prievolę tiekti šilumą ir karštą vandenį jo butui.

Todėl toks prievolės perdavimas UAB „Vilniaus energija“, kuri tuo metu net nebuvo įregistruota juridinių asmenų registre, laikytinas neįvykusiu (Civilinio kodekso 6.116 straipsnio 1, 3 dalys). Dėl nurodytų priežasčių UAB „Vilniaus energija“ neturi teisės tiekti šilumos ir karšto vandens pareiškėjo butui ir reikalauti už tai atlygio (Civilinio kodekso 6.368 straipsnis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 19 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad iš vartojimo sutarties (inter alia ir šilumos bei karšto vandens pirkimo) atsiradusios prievolės yra dvišalės. Vartotojas ir tiekėjas yra kartu ir kreditorius, ir skolininkas.

Civilinio kodekso komentare teigiama, kad jeigu prievolė yra dvišalė, t. y. kreditorius yra skolininkas, reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl reikia kitos šalies sutikimo ir reikalavimo teisė gali būti perleista tik laikantis Civilinio kodekso 6.115-6.122 straipsnių reikalavimų. Kaip kreditorius, tiekėjas gali perleisti savo teises, atsiradusias iš sutarties, kitam asmeniui ir tam nėra reikalingas vartotojo, kaip skolininko, sutikimas. Tačiau tiekėjas, kaip skolininkas, savo skolą (prievolę tiekti vartotojui šilumą ir karštą vandenį) kitam asmeniui gali perkelti tik sutinkant kreditoriui, t. y., vartotojui, Taigi, dėl skolos (prievolės) perkėlimo turi būti kreditoriaus (vartotojo) ir skolininko (tiekėjo) susitarimas (2001 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-928/01).

Tačiau nagrinėjamu atveju tokio susitarimo nebuvo. Komisija neatsižvelgė į minėtas aplinkybes ir atsakė ne į visus klausimus, kurie buvo pateikti pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašyme.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 16 d. gavo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos raštą Nr. 4-6800 „Dėl K. J. J. prašymų“, kuriame buvo paaiškinta, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nėra įgaliota vertinti nuomos sutarties, pasirašytos 2002 m. vasario 1 d. tarp SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“, UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybės ir „Dalkia“, bei 2002 m. kovo 26 d. trumpalaikio turto perleidimo sutarties nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu. Dėl nurodytų priežasčių Vartotojų teisų apsaugos tarnyba persiuntė pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašymą nagrinėti Komisijai. Į visus pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašymo teiginius ir keliamus klausimus buvo tinkamai atsakyta Komisijos 2011 m. spalio 12 d. raštu Nr. R2-1986. Pareiškėjui buvo pateikta išsami, motyvuota, faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis pagrįsta informacija. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Komisija kartu su savivaldybių institucijomis privalo prižiūrėti ir kontroliuoti valdymą perėmusių subjektų kainodarą, tačiau ji nėra kompetentinga vykdyti turto nuomos sutarčių sąlygų vykdymo priežiūros. Todėl pareiškėjui pateikta informacija buvo susijusi būtent su šilumos ūkio valdymą perėmusio subjekto kainodaros priežiūros funkcijų vykdymu. Prašyme pareiškėjas nekėlė klausimų, susijusių su konkrečių sąskaitų išrašymu ir šilumos tiekimo sutartimis. Prašyme nebuvo pateikta duomenų apie pareiškėjui siunčiamus mokėjimo pranešimus, kuriuose, jo teigimu, neteisėtai apmokestinta 13,22 m2 buto bendrojo ploto dvigubu tarifu. Skunde, paduotame teismui, pareiškėjas reikalauja papildomų duomenų tyrimo, kurio 2011 m. balandžio 25 d. prašyme nereikalavo. Pareiškėjas skunde pateikia papildomus klausimus dėl jo, kaip šilumos vartotojo, teisės atsisakyti šilumos tiekimo. Pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašyme nebuvo keliama ir jokių klausimų dėl atsiskaitymo už karštą vandenį. Pareiškėjas savo skunde nenurodė, į kokius konkrečius jo klausimus, pateiktus 2011 m. balandžio 25 d. prašyme, Komisija neatsakė 2011 m. spalio 12 d. raštu Nr. R2-1986. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kodėl Komisijos atsakymas laikytinas netinkamu ir turėtų būti panaikintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 25 d. pateikė Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai prašymą, kuriame kėlė tokius klausimus: 1) nėra galimybės nustatyti, ar investicijos buvo efektyvios, kainų tikrumo, t. y. ar visos investicijos pagerino įrenginių techninį lygį; 2) UAB „Vilniaus energija“ nepateikia dokumentų (projektų, pirkimo dokumentų, sutarčių su rangovais, prekių ir paslaugų tiekėjais) ir nėra aišku, kodėl Komisija sutinka didinti mokesčius už šilumą, karštą vandenį nesant dokumentų; 3) nuomos termino pabaigoje (2017 metais) turto likutinė vertė pagal paskaičiavimus bus 60 mln Lt mažesnė nei nuomos pradžioje (2002 metais); 4) UAB „Vilniaus energija“ per mažai investuoja, dėl to yra nepadengiamas nusidėvėjimas; 5) pasibaigus nuomos sutarčiai, visos UAB „Vilniaus energija“ padarytos investicijos turės būti išpirktos Vilniaus miesto savivaldybės, nors nėra aišku, kiek faktiškai investuota ir nebus aišku 2017 metų pabaigoje, nes duomenys nepateikiami; 6) būtina keisti investicijų perdavimo dokumentų perėmimo iš UAB „Vilniaus energija“ tvarką; 7) nuomos sutarties konfidencialumas naikintinas, nes vartotojai turi žinoti, už ką ir kiek turi mokėti monopolininkui; 8) nuomos sutartyje turi būti reglamentuotos Europos skiriamos lėšos apyvartinių taršos leidimų pardavimams; 9) šilumos kainoje nuo 2002 metų iki 2009 metų kuro sąnaudos išaugo net 60 proc., pastoviosios sąnaudos išaugo net 30 proc., lyginant su 2000 metais ir 2001 metais (b. l. 27-30). Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pareiškėjo prašymą 2011 m. rugpjūčio 12 d. persiuntė atsakovui Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai (b. l. 24-26). Pastaroji į pareiškėjo prašymą atsakė 2011 m. spalio 12 d. raštu Nr. R2-1986 (b. l. 6-9).

Energetikos įstatymo 17 straipsnis numato, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atlieka šias funkcijas: 1) tvirtina valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; 2) nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; 3) kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą; 4) tvirtina energetikos objektų (tinklų, sistemų, įrenginių) prijungimo įkainius; 5) vienašališkai nustato valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų; 6) nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą; 7) tvirtina elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, supirkimo kainos apskaičiavimo metodiką ir kainą; 8) išduoda, pakeičia, sustabdo, panaikina energijos perdavimo, skirstymo, laikymo, tiekimo licencijas, kontroliuoja energetikos įmonių licencijuojamą veiklą; 9) derina energetikos įmonių, besiverčiančių veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, šioje veikloje naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normas; 10) teikia siūlymus dėl energetikos įmonių licencijuojamos veiklos Vyriausybei, Energetikos ministerijai, savivaldybėms. Šilumos ūkio įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numato, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją privalo prižiūrėti ir kontroliuoti valdymą perėmusių subjektų kainodarą. Komisijos pirmininko 2008 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. O3-157 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte numatyta, kad šių Taisyklių nustatyta tvarka taip pat nagrinėjami asmenų kreipimaisi į Komisiją, kai išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie Komisijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, informuojama apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, kitokie asmenų kreipimaisi į Komisiją.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo formuluojamus klausimus bei atsakovo pateikto atsakymo turinį, pripažintina, kad Komisija pateikė pareiškėjui motyvuotą bei teisės aktais pagrįstą informaciją. Komisija pagal savo kompetenciją iš esmės atsakė į visus pareiškėjo prašyme keliamus klausimus. Prašyme pareiškėjas nebuvo pateikęs klausimų dėl šilumos tiekimo sutarčių ir klausimų, susijusių su konkrečių sąskaitų išrašymu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat neteikė duomenų, susijusių su jam išrašomų sąskaitų ir jose esančios informacijos pagrįstumu. Pareiškėjo prašyme nebuvo pateikta duomenų apie pareiškėjui siunčiamus mokėjimo pranešimus, kuriuose, pareikėjo nuomone, neteisėtai apmokestinta 13,22 m2 buto bendrojo ploto dvigubu tarifu. Skunde, paduotame teismui, pareiškėjas reikalauja papildomų duomenų, kurių 2011 m. balandžio 25 d. prašyme nebuvo nurodęs, tyrimo. Pareiškėjas skunde kelia papildomus klausimus, kurių nebuvo pateikta jo 2011 m. balandžio 25 d prašyme.

Pagal Taisyklių 31 punktą, asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo Komisijoje dienos. Jeigu prašymo nagrinėjimas susijęs su komisijos sudarymu, posėdžio sušaukimu ar kitomis organizacinėmis priemonėmis, dėl kurių atsakymo pateikimas asmeniui gali užsitęsti ilgiau kaip 20 dienų nuo prašymo gavimo Komisijoje, Komisijos pirmininkas per 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo turi teisę pratęsti šį terminą dar iki 10 darbo dienų. Likus ne mažiau kaip 5 darbo dienoms iki šių Taisyklių 31 punkte nustatyto termino pabaigos, Komisija išsiunčia asmeniui pranešimą raštu (arba elektroniniu paštu, jeigu prašymas pateiktas elektroniniu būdu), nurodydama prašymo nagrinėjimo pratęsimo priežastis (Taisyklių 32 punktas). Nagrinėjamu atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pareiškėjo prašymą persiuntė Komisijai 2011 m. rugpjūčio 12 d. Komisija į pareiškėjo prašymą atsakė tik 2011 m. spalio 12 d., t. y. nesilaikydama Taisyklių nustatyto prašymų išnagrinėjimo termino. Tačiau šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu. Kadangi į pareiškėjo prašymą buvo atsakyta išsamiai, prašymų išnagrinėjimo termino pažeidimas nesudaro pagrindo ginčijamam sprendimui panaikinti. Pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas K. J. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo nuomone, teismas nebuvo pakankamai aktyvus procese ir neatsižvelgė į tai, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, Civilinio kodekso 6.188 straipsnis). Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Vartotojas yra silpnesnioji šalis, todėl teismas privalėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus silpnesniosios šalies gynimo interesais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė ne tik panaikinti Komisijos 2011 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. R2-1986, bet ir įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašymą, atliekant išsamų tyrimą, susijusį su šilumos ir karšto vandens tiekimo Vilniaus miesto gyventojams kainų perskaičiavimu. Pareiškėjas taip pat prašė teismo įpareigoti Komisiją pateikti teismui išvadas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 1-141 pripažinto netekusiu galios sprendimo Nr. 1-1207 taikymo. Savo reikalavimams pagrįsti pareiškėjas buvo pateikęs teismui visus reikiamus rašytinius įrodymus bei paaiškinimus, tačiau teismas pareiškėjo pateiktų įrodymų neištyrė. Teismas priimtame sprendime nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų, pateiktų teismo posėdžio metu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo prašyme nebuvo pateikta klausimų dėl šilumos tiekimo sutarčių ir klausimų, susijusių su konkrečių sąskaitų išrašymu. Šie klausimai buvo pateikti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai papildomai, kartu su pateiktais rašytiniais įrodymais. Dalį sąskaitų pareiškėjas buvo atsinešęs ir į teismo posėdį. Teismas nepasisakė dėl UAB „Vilniaus energija“ padarytų Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pažeidimų. Nepasisakydamas dėl pareiškėjo pateiktų argumentų, teismas pažeidė konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Teismas nagrinėjamu atveju turėjo apginti pažeistas pareiškėjo, kaip šilumos ir karšto vandens vartotojo, teises.

Atsiliepimu į pareiškėjo K. J. J. apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos komisija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią apeliacinio skundo turinį, apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nepateikė pakankamai argumentų, galinčių pagrįsti jo pareikštus reikalavimus. Abstraktūs pareiškėjo samprotavimai negali būti vertinami kaip įrodymai pagal ABTĮ 57 straipsnį. Teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad jame yra keliamas klausimas dėl, pareiškėjo manymu, netinkamo atsakovo atlikto jo (pareiškėjo) 2011 m. balandžio 25 d. prašymo tyrimo. Todėl nagrinėjamai administracinei bylai yra reikšminga patikrinti, ar, atsakydamas į paminėtą pareiškėjo prašymą, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, veikė taip, kaip to reikalauja jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai. ABTĮ taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga nustatyti, ar, atsakydamas į paminėtą pareiškėjo pareiškimą jo skundžiamu 2011 m. spalio 12 d. raštu, atsakovas pažeidė pareiškėjo teises arba įstatymų saugomus interesus. Pastaroji aplinkybė yra reikšminga nagrinėjamai administracinei bylai ta prasme, kad, kalbant apie asmens teisę ABTĮ nustatyta tvarka apginti teisme tariamai (jo manymu) pažeistą savo teisę arba įstatymų saugomą interesą, jo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl iškelto ginčo baigties (tokio suinteresuotumo buvimas) yra būtina sąlyga teismui pradėti nagrinėti ginčą iš esmės ir priimti vienokį arba kitokį iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Nurodyto suinteresuotumo nebuvimas (jo nenustatymas) reikštų, kad teismas objektyviai neturėtų galimybės ir pagrindo apginti pasikreipusio į jį asmens teisių arba įstatymų saugomų interesų, ir administracinės bylos nagrinėjimas netektų prasmės.

Pasisakydama dėl pareiškėjo teismui paduotame skunde nurodyto skundo dalyko, kolegija pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas skundžia atsakovo – viešojo administravimo subjekto – veiksmus, kurie yra siejami su paminėto pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašymo tyrimu. Todėl, nustatant pareiškėjo teismui paduoto skundo nagrinėjimo ribas, yra reikšmingos tik pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašyme nurodytos aplinkybės, kurios yra sietinos su atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencijai priskirta viešojo administravimo veikla. Aplinkybės, kurios yra nurodytos pareiškėjo teismui paduotame skunde arba teismo posėdžio metu, tačiau kurios nebuvo nurodytos paminėtame pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašyme, nepatenka į skundo nagrinėjimo ribas ir dėl to nagrinėjamai bylai nėra reikšmingos.

Iš paminėto pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašymo matyti, kad tai yra Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nustatytos formos kreipimasis į šią tarnybą dėl vartotojo teisių gynimo. Šiame prašyme pareiškėjas iškėlė klausimą dėl Nuomos sutarties ydingumo ta prasme, kad jos nuostatos neužtikrina šilumos energijos vartotojų teisių ir joje nurodytos sąlygos vartotojo atžvilgiu yra nesąžiningos. Šio prašymo papildyme (b. l. 29-30) pareiškėjas pateikė savo pasiūlymus dėl Nuomos sutarties nuostatų pakeitimo ir jos tobulinimo, siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir įstatymų saugomus vartotojų interesus. Aptariamame pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašyme ir jo papildyme nėra paminėti (nėra nurodyti) jokie konkretūs pareiškėjo teisių pažeidimai, apie kuriuos jis nurodė pirmosios instancijos teismui. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau aptartas pareiškėjo skundo nagrinėjimo teisme ribas, jo (pareiškėjo) nurodytos aplinkybės dėl jo buto šildymo neteisingo apmokestinimo nagrinėjamai bylai nėra reikšmingos. Šiame kontekste pažymėtina, kad šių aplinkybių nereikšmingumą bylai taip pat suponuoja ir patys pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai: įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašymą, atliekant išsamų tyrimą, susijusį su šilumos ir karšto vandens tiekimo Vilniaus miesto gyventojams kainų perskaičiavimu, ir įpareigoti atsakovą pateikti teismui išvadas dėl jo nurodyto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo taikymo. Pasisakydama dėl pastarojo pareiškėjo skundo reikalavimo, kolegija taip pat pažymi, kad teismas nėra atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiklą kontroliuojanti institucija, todėl toks reikalavimas ABTĮ taikymo požiūriu negali būti laikomas administraciniam teismui paduoto skundo dalyku.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2011 m. spalio 12 d. rašto, kolegija pažymi, kad šiame rašte pareiškėjui išaiškinta atsakovo kompetencija pareiškėjo 2011 m. balandžio 25 d. prašyme keliamais klausimais. Šis išaiškinimas yra išsamus ir pagrįstas atitinkamomis nuorodomis į materialinės teisės normas. Turinio požiūriu jis taip pat atitinka atsakovo 2011 m. spalio 12 d. rašto surašymo metu galiojusių Taisyklių reikalavimus. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada ir teismo nurodytais argumentais, pritaria išvadai, kad pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl 2011 m. spalio 12 d. rašto (sprendimo) panaikinimo nėra. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl teismo nepakankamo aktyvumo ir viešojo intereso gynimo, kolegijos manymu, negali būti pripažinti pagrįstais ir reikšmingais nagrinėjamai bylai, nes pareiškėjo skundo reikalavimai iš esmės yra bendro pobūdžio ir dėl savo nekonkretumo neleidžia teismui identifikuoti konkrečias nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima aktyviai rinkti ir tirti naujus įrodymus.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė