2020-12-09 Nr. AB-24538-2-68-3-22383-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1907-442/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22383-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B., atstovaujamas įstatyminės atstovės R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (pareiškėjo ieškinys bendrosios kompetencijos teismo buvo perduotas nagrinėti administraciniams teismui), prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija), 54 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. liepos 28 d. Kalvarijos savivaldybėje, kelio Kaunas- Marijampolė-Suvalkai 87,16 kilometre įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė du krovininiai automobiliai ir vienas lengvasis automobilis. Eismo įvykio metu buvo sužaloti lengvojo automobilio keleiviai: D. B., I. B. ir R. Š. I. B. (duomenys neskelbtini) mirė, o kiti važiavę asmenys patyrė sužalojimų. Dėl patirtų sužalojimų ir sukeltų komplikacijų pareiškėjo būklė yra (duomenys neskelbtini), jam nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio niekada negalės gyventi visavertį gyvenimą.

3. Draudimo bendrovė „Compensa“ pareiškėjui sumokėjo 3 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Draudimo bendrovė „Compensa“ 2015 m. liepos 1 d. sprendime pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 3 punktą dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, neturtinės žalos draudimo suma ribojama 5 000 Eur suma. Kadangi draudimo bendrovė atlygino 1 000 Eur V. B. (žuvusiosios I. B. sūnui), R. Š. – 200 Eur, todėl sumokėjus visą įstatymo numatytą draudimo sumą neturtinei žalai atlyginti, draudiko prievolė šioje dalyje pasibaigė.

4. Lietuva, tapdama Europos Sąjungos nare, prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, susijusius su Europos Sąjungos teisės įgyvendinimu nacionalinėje teisėje, be kita ko, ir įsipareigojimus, susijusius su transporto priemonių valdytojų privalomojo draudimo nuostatų įgyvendinimu.

5. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103EB) 9 straipsnis reglamentuoja mažiausias mokėtinas sumas nukentėjusiems asmenims: a) žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 Eur kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus; b) žalos turtui atveju – 1 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus. Tuo tarpu TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato maksimalią 5 000 Eur eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos draudimo išmoką. Taigi Lietuvos Respublika neužtikrino įstatymų pakeitimų, neįgyvendino aktualių Europos Sąjungos direktyvų, todėl nukentėjusiajam apribojama teisė į neturtinės žalos atlyginimą, gaunant draudimo išmoką. Tik 2017 lapkričio 16 d. buvo pakeistas TPVCAPD įstatymo 11 straipsnis, pripažįstant, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. draudimo suma dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) sudarys 5 000 000 Eur. Kad tokiais atvejais yra galima valstybės narės atsakomybė, yra išaiškinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-277/12, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011.

6. Dėl ieškinio senaties pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (žr. LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012) išaiškinimus, pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Finansų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas, teikdamas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, privalėjo pateikti argumentus ir juos pagrindžiančius objektyvius įrodymus dėl viešajai atsakomybei nustatyti reikalingų trijų pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, buvimo, tačiau skunde šių sąlygų nenagrinėjo ir nevertino.

9. Akivaizdu, kad toks ieškinio dėl neturtinės žalos pateikimas, kai iš jo turinio neįmanoma suvokti, kodėl eismo įvykio metu padarytą neturtinę žalą turi atlyginti valstybė, kokiais valdžios institucijų neteisėtais veiksmais buvo sukelta neturtinė žala, patirta dėl eismo įvykio metu patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo, kokiais kriterijais nurodoma neturtinė žala įvertinama, koks priežastinis ryšys tarp eismo įvykio metu patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo, kuris lėmė neturtinės žalos atsiradimą, ir valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, negali būti laikomas tinkamo ieškinio pateikimu, nes Finansų ministerija, kaip valstybės atstovas, neturi jokios galimybės tinkamai įvertinti pareiškėjo keliamų reikalavimų

10. Neturtinę žalą šiuo atveju turėtų atlyginti įvykį sukėlęs asmuo, dėl kurio veiksmų pareiškėjo sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, o Lietuvos valstybės institucija ar pareigūnas jokiais veiksmais neturėjo įtakos neturtinei žalai atsirasti.

11. Atsakovo atstovas prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, nes pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš 2014 m. liepos 28 d. eismo įvykio, o į teismą kreipėsi jau pasibaigus ieškinio senaties terminui.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl to, kad Finansų ministerija neužtikrino Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

14. Aptaręs su 2014 m. liepos 28 d. įvykusiu eismo įvykiu ir dėl jo kilusiomis pasekmėmis susijusias aplinkybes, teismas nustatė, jog draudimo bendrovė „Compensa“, atsakydama į pareiškėjui atstovaujančio advokato reikalavimą išmokėti pareiškėjui 58 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą , 2015 liepos 1 d. rašte Nr. 5249 „Dėl Jūsų reikalavimo“ nurodė, kad pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 3 dalį, dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, neturtinės žalos draudimo suma ribojama 5 000 Eur suma; kadangi draudimo bendrovė „Compensa“ D. B. išmokėjo 3 800 Eur, R. Š. – 200 Eur, V. B. – 1 000 Eur, sumokėjus visą įstatymo numatytą draudimo sumą neturtinei žalai atlyginti, draudiko prievolė šioje dalyje pasibaigė.

15. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams atlyginti žalą taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė.

16. Vertindamas, ar egzistuoja svarbios priežastys, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas, teismas nustatė, kad aplinkybę, jog draudimo bendrovė pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus pareiškėjui atlygins tik dalį prašomos neturtinės žalos, pareiškėjo atstovas sužinojo, kai gavo draudimo bendrovės „Compensa“ 2015 m. liepos 1 d. raštą Nr. 5249, bet į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi 2018 m. liepos 19 d. Teismas darė išvadą, kad 3 metų ieškinio senaties terminas praleistas.

17. Nurodęs, kad pareiškėjas skunde neprašė šio termino atnaujinti, o vadovavosi TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalimi (šioje nuostatoje nustatyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos), o šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje draudimo išmoka apibrėžiama kaip draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, teismas sprendė, kad TPVCAPDĮ nuostatos reglamentuoja draudimo išmokos, bet ne žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimus.

18. Byloje nebuvo nustatyta, kad yra aplinkybių, įrodančių svarbias priežastis, sutrukdžiusias pareiškėjui kreiptis į teismą anksčiau, juolab, kad tiek kreipiantis į draudimo bendrovę, tiek į teismą, pareiškėjui atstovavo profesionalus teisininkas (advokatas). Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ex officio (liet. iš pareigos).

19. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidęs įstatyme nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti ir šio termino teismas neatnaujino, teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetę kaip nepagrįstą. Netenkinęs pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nesprendė prašymo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

III. 20. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 54 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

21. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamam reikalavimui netaikytinas TPVCAPDĮ, nepagrįstos ir neteisingos. Teismas neatskleidė bylos esmės. Pareiškėjas neįrodinėja aplinkybės, kad būtent Lietuvos valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala. Akivaizdu, kad avariją sukėlė ne Lietuvos valstybės pareigūnai. Lietuvos valstybės atsakomybė dėl neturtinės žalos atlyginimo kyla todėl, kad Lietuvos valstybė neatliko valstybei nustatytų pareigų, susijusių su Europos Sąjungos direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę, ir Lietuvos valstybė perėmė prievolę iš atsakingo draudiko atlyginti žalą. Žalos atlyginimui turi būti taikomi tie patys reikalavimai kaip ir draudikui, tame tarpe ir dėl terminų taikymo, nes kitu atveju būtų pažeistos nukentėjusiojo teisės.

22. Akcentuodamas, jog direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės institucijos pasirenka jos įgyvendinimo būdą ir formą, pareiškėjas pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, susijusius su Direktyvoje 2009/103EB nustatytomis mažiausiomis mokėtinomis sumomis nukentėjusiems asmenims ir TPVCAPDĮ nustatyta didžiausia 5 000 Eur išmoka neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos valstybė per pereinamąjį laikotarpį (iki 2012 m. birželio 11 d.) šių sumų nesuvienodino ir nukentėjusiajam apribojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą gaunant draudimo išmoką, kas atitiktų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslus.

23. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aktualią ESTT ir LAT praktiką (žr., pvz., LAT 2011 m. gegužės 24 d. nutartį Nr. 2K-239/2011, ESTT prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-277/12), todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog byloje netaikytinos TPVCAPDĮ nuostatos, netaikytinos direktyvos dėl Lietuvos įsipareigojimų, susijusių su transporto priemonių valdytojų privalomojo draudimo nuostatų įgyvendinimu.

24. Dėl 3 metų ieškinio senaties taikymo pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį pareiškėjas nurodė, kad jis įgijo reikalavimo teisę dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes tokią nukentėjusiojo teisę užtikrina žaliosios kortelės sistema ir specialieji teisės aktai. Nukentėjusiojo D. B. patirtą žalą, tame tarpe ir neturtinę žalą, privalėjo atlyginti civilinės atsakomybės draudikas, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, draudikas neturėjo teisės tenkinti pretenzijos dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes įstatymas numatė išmokos limitą. Taigi dėl netinkamo direktyvų nuostatų įgyvendinimo Lietuvos valstybei kyla prievolė vietoje draudimo kompanijos atlyginti nukentėjusiajam jo patirtą neturtinę žalą. Kadangi draudiko pareigas reglamentuoja TPVCAPDĮ, o šio įstatymo tikslas yra nukentėjusių asmenų turtinių ir kitų interesų apsaugojimas, tačiau dėl Lietuvos valstybės neveikimo ir direktyvų neįgyvendinimo, nukentėjusysis neteko apsaugos ir garantijų, kad žala dėl eismo įvykio pasekmių jam bus visiškai atlyginta.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pagal LAT suformuotą praktiką Europos Sąjungos teisė įpareigoja valstybę narę, esant ESTT praktikoje suformuotoms valstybės atsakomybės sąlygoms, atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl direktyvos neįgyvendinimo arba netinkamo įgyvendinimo, todėl Lietuvos valstybės prievolei atlyginti žalą nukentėjusiajam negali būti taikomos lengvatinės nuostatos nukentėjusiojo atžvilgiu terminų ir įsipareigojimų prasme. Nukentėjusiajam teisę gauti žalos atlyginimą suteikia TPVCAPDĮ. Nagrinėjamu atveju, draudiko prievolę atlyginti nukentėjusiajam žalą perėmė Lietuvos valstybė ir nukentėjęs asmuo turi teisę į tuos pačius terminus pretenzijai valstybei pareikšti. Kadangi draudiko prievolė pasibaigė sumokėjus įstatyme numatytą limitą neturtinei žalai atlyginti, pagal pareikštą pretenziją nepraleidus 4 metų termino, prievolė atlyginti žalą kyla Lietuvos valstybei. Lietuvos valstybės prievolei prieš nukentėjusįjį taikytinas 4 metų naikinamasis terminas, ir tik šiam terminui suėjus, pasibaigia prievolė. Kitoks teisės ir terminų aiškinimas akivaizdžiai pažeistų nukentėjusiojo teises ir konkrečiai teisę teikti reikalavimus per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Jeigu ne valstybės neveikimas neįgyvendinant direktyvų, šią pretenziją, pareikštą per keturis metus, būtų patenkinęs draudikas. Susiklosčiusioje situacijoje prievolė atlyginti žalą nukentėjusiajam nedingo, tik pasikeitė prievolės šalis. Lietuvos valstybei perėmus prievolę iš draudiko, Lietuvos valstybė perėmė iš draudiko visas pareigas prieš nukentėjusįjį ir tapo draudimo teisinio santykio dalyviu, kuriam taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas.

26. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė 3 metų ieškinio senaties eigos pradžią ir šį terminą skaičiavo nuo 2015 m. liepos 1 d., kai, tikėtina, buvo registruotas draudiko sprendimas. Tačiau šis sprendimas buvo siunčiamas registruotu laišku (ne elektroniniu) ir buvo gautas gerokai vėliau nei buvo surašytas.

27. Pareiškėjas nežymiai praleido ieškinio senaties terminą, tačiau pripažintina, kad pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, todėl toks nežymus skundo padavimo termino praleidimas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir proceso vilkinimu. Atsisakius atnaujinti nežymiai praleistą terminą ieškiniui paduoti, būtų nepagrįstai užkirstas kelias pareiškėjui į žalos atlyginimą, į teisminę gynybą, prieštarautų teisingumo bei protingumo principams. Atsižvelgtina ir į tai, kad praėjus keturiems metams nuo įvykio pareiškėjui yra nustatyta (duomenys neskelbtini), todėl atėmus teisę į žalos atlyginimą, būtų atimta teisė pasirūpinti kokybiškesne priežiūra.

28. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, todėl pareiškėjas prašo, kad būtų ji užtikrinta, o nežymiai praleistas terminas kreiptis į teismą būtų atnaujintas. Pareiškėjui atstovaujantis advokatas siekdamas apginti šias teises dirba neatlygintinai. Teikiant ieškinį nebuvo prašoma atnaujinti nežymiai praleistą 3 metų senaties terminą, nes ieškovo nuomone, jo, kaip nukentėjusiojo, teisę į žalos atlyginimą užtikrina specialūs teisės aktai, reglamentuojantys privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Tačiau, esant kitokiam aiškinimui, pareiškėjo nuomone, teismas ex officio turėjo atnaujinti senaties terminą, nes kitu atveju būtų pažeisti išimtinai nukentėjusiojo interesai, o valstybė pasinaudotų galimybe išvengti atsakomybės už neveikimą. Nežymus termino kreiptis į teismą praleidimas negali paneigti asmens teisės į teisminę gynybą.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Finansų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo argumentus ir laikosi pozicijos, kad pagal CK 6.271 straipsnyje bei suformuotoje teisminėje praktikoje nurodytas privalomas viešosios atsakomybės buvimo sąlygas apeliantas nepagrįstai iš Lietuvos valstybės prašo priteisti 54 200 eurų neturtinę žalą.

30. Finansų ministerijos teigimu, jeigu Lenkijos pilietis M. G. eismo įvykį sukėlė vykdydamas darbines pareigas (iš to, kad minėtas asmuo vairavo krovininį automobilį, tikėtina, jog jis vykdė darbines pareigas) jo sukelto eismo įvykio metu atsiradusią žalą turi pareigą atlyginti darbdavys. Atsižvelgiant į tai, apeliantas turėjo teisę, vadovaudamasis CK 6.264 ir 6.270 straipsniais, iš Lenkijos piliečio M. G. darbdavio išsiieškoti 54 200 eurų dydžio neturtinę žalą.

31. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su senaties termino taikymu, atsakovo atstovas paaiškina, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami kreipimosi į draudiką terminai siekiant gauti padarytos žalos atlyginimo išmoką. Ieškiniu apeliantas iš Lietuvos valstybės siekia prisiteisti neturtinę žalą, kuri buvo sukelta eismo įvykio, įvykusio 2014 m. liepos 28 d., metu. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Todėl apelianto ieškinyje nurodytam reikalavimui priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinę žalą, atsiradusią dėl eismo įvykyje sukelto sunkaus sveikatos sutrikdymo, turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, kuris turi būti skaičiuojamas, kai apelianto atstovas gavo draudimo bendrovės „Compensa“ 2015 m. liepos 1 d. raštą Nr. 5249. Atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir nurodyto rašto gavimo datą, matyti, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, ką apeliaciniame skunde pripažįsta ir pats apeliantas.

32. Apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teisme negalima reikšti naujų reikalavimų (prašymų). Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas skunde neprašė praleisto termino atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo teigimu, jam buvo padaryta dėl to, jog valstybė neužtikrino Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę.

34. Skundžiamu sprendimu pirmosios intencijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, praleidęs įstatyme nustatytą trejų metų terminą skundui paduoti ir nesant pagrindų šiam terminui atnaujinti, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-71-552/2019; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1529-629/2019).

36. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019; ir kt.).

37. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

38. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad apie tai, jog draudimo bendrovė pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus pareiškėjui atlygins tik dalį prašomos neturtinės žalos, jis sužinojo, kai pareiškėjo atstovas advokatas N. S. gavo draudimo bendrovės „Compensa“ 2015 m. liepos 1 d. raštą Nr. 5249. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. liepos 19 d., todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.

39. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2010; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

40. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo su tuo momentu, kai pareiškėjo atstovas advokatas N. S. gavo draudimo bendrovės „Compensa“ 2015 m. liepos 1 d. raštą Nr. 5249. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas net nesiaiškino, kada advokatas gavo minėtą raštą.

41. Tačiau, nagrinėjamu atveju, ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kuomet pareiškėjo įstatyminis atstovas sužinojo ar privalėjo sužinoti, jog draudimo bendrovė „Compensa“ atsisako išmokėti visą prašomą neturtinės žalos atlyginimą (58 000 Eur). Teismas šios bylai reikšmingos aplinkybės nenustatinėjo ir netinkamai taikė CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį, t. y. pažeidė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 str.).

42. Bylai reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti papildomų įrodymų, todėl, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 2 d. 2 p.).

43. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, privalo nustatyti, kada konkrečiai, nagrinėjamu atveju, prasidėjo ieškinio senaties termino eiga.

44. Jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties terminų atnaujinimo taisyklės taikomos taip pat ir sutrumpintiems ieškinio senaties terminams (CK 1.132 straipsnis).

45. Taip pat pabrėžtina, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia (be kita ko) viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Teismas kiekvienu atveju turi siekti šių teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo – pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016).

46. Šioje byloje taikytinos Europos Sąjungos teisės normos, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų spręsti ir dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant prejudicinio sprendimo (ABTĮ 4 str. 3 d.).

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė