2013-11-04 Nr. AB-7383-3-62-3-00912-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1218/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00912-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 11.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. A. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas B. A. J. patikslintu skundu (b. l. 27-30) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) per 2 mėnesius pateikti atskiras išvadas žemei (92 sklypo dalis), kuri yra Kauno miesto teritorijoje ir po statiniu bei remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika, atskirą išvadą žemei, užlietai Kauno marių vandeniu, kuri priskirtina Kauno rajonui, įvertinus pataisos koeficientus

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu panaikino Kauno apskrities viršininko 2009 m. vasario 25 d. išvadą Nr. K-369-5066 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. 2012 m. vasario 23 d. pareiškėjas pateikė prašymus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriui ir Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, kuriuose prašė pateikti naują išvadą dėl J. J. turėtos žemės 1,24 ha dalies ir spręsti kitus žemės grąžinimo klausimus. Iki šiol iš NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus nei atsakymo, nei išvados negavo. 2012 m. liepos 18 d. skundu dėl naujos išvados pateikimo pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. 2012 m. rugsėjo 13 d. gavo atsakymą, kuriuo atsisakoma patenkinti jo skundą ir pateikti naujas išvadas.

Teigė, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl būtinumo pateikti 3 atskiras išvadas pagal žemės paskirtį, atsakyme neteisingai pažymėjo, kad reikia iš naujo pateikti prašymus, nors prašymai NŽT Kauno ir Kauno rajono žemėtvarkos skyriams buvo pateikti 2012 m. vasario 23 d. 2012 m. kovo 15 d. pareiškėjas gavo Nacionalinės žemės tarnybos atsakymą, kuriame atsisakoma pateikti naują išvadą. Minėtame atsakyme neteisingai rašoma, kad kitiems pretendentams atkūrė nuosavybės teises į dalį (2,24 ha) žemės sklypo Nr. 92, esančio Kauno miesto teritorijoje.

Tačiau tokių įrodymų nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra. Nuosavybės teisės atkurtos tik į 11 ha žemės sklypo Nr. 91, o už 2,24 ha žemės sklypo Nr. 92, kuri priklauso Kauno miestui, buvo neteisėtai paskirtos kompensacijos 6 pretendentams kaip už Kauno rajone esančią žemės ūkio paskirties žemę. Grąžintina žemė įeina į Kauno marių regioninio parko ribas, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta Kauno miesto teritorijai. Kauno miestui priskirtinos žemės vertė yra apie 10 kartų didesnė nei Kauno rajonui priskirtinos žemės. Faktiškai J.

J. turėtos žemės plotas dabartiniame Kauno rajone yra 3,05 ha (grąžinta natūra Neveronių kaime), 2,5471 ha (buvusiame Rudmenos kaime, kuris užlietas Kauno marių vandeniu), 1,619 ha (užlieta vandeniu sklypo Nr. 91 dalis (apytiksliai)). Iš viso Kauno rajonui priskirtina 7,2451 ha, o ne 10,14 ha, kaip neteisingai nurodė atsakovas, bet tam reikia atlikti matavimus ir tiksliai nustatyti, kiek arų sklypo Nr. 91 užlieta vandeniu ir priklauso Kauno rajonui, ir kiek tiksliai priklauso Kauno miestui, arba vadovautis žemės grąžinimo byloje esančiais planais. 2012 m. rugsėjo 11 d.

Nacionalinės žemės tarnybos atsakyme teigiama, kad visa jam grąžintina 1,24 ha žemė užlieta vandeniu, tačiau dalis žemės yra po statiniu (greitkeliu). Atsakyme nieko nepasakyta apie 2,24 ha sklypo Nr. 92 dalies, priskirtos Kauno miestui, žemės, ir žadama išvadą pateikti 1,24 ha žemės po vandeniu. Nors Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 30 d., 2005 m. liepos 7 d. ir 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymais „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“ nuosavybės teisė į ginčijamo žemės sklypo Nr. 91 11 ha (iš 12,619) buvo atkurta NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus, o pareiškėjui žemės grąžinimas neįvykdytas ir šiandien.

Atsakovas atsisakė atlikti žemės sklypo Nr. 91, Nr. 92 kartografavimą, tiksliai nustatyti, kokia sklypų dalis patenka į Kauno rajono ir Kauno miesto ribas pagal galiojantį Kauno miesto Bendrąjį planą ir galiojančiame Kauno miesto Bendrajame plane pažymėti buvusio savininko J. J. turėtų žemės sklypų Nr. 91 ir Nr. 92 ribas. Tai įrodytų, kiek arų žemės patenka po statiniu (greitkeliu), ir kiek tiksliai arų sklypo Nr. 91 užlieta vandeniu –patenka į Kauno rajono ribas, ir kiek arų patenka į Kauno miesto ribas.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono bei Kauno miesto skyriai atsiliepimuose į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 33-34, 55-57) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad, remiantis archyviniais dokumentais J. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 26,71 ha žemės, esančios Neveronių k., Pažaislio valsč., Kauno apskr. Pagal dabartinį administracinį suskirstymą 10,14 ha žemės patenka į Kauno rajono ribas, 5,57 ha – Kaišiadorių rajono, o 11 ha žemės yra Kauno miesto ribose. Turėtų žemės sklypų ribos buvo vertinamos teismuose (Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-254-414/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A63-3804/2011). Teismai konstatavo, kad J. J. iš viso turėjo 26,71 ha žemės sklypuose Nr. 76, Nr. 91 ir Nr. 92, esančiuose Kauno apskrityje, Kauno rajone, Neveronių seniūnijoje, Neveronių kaime. 11 ha pagal dabartinį administracinį paskirstymą patenka į Kauno miesto ribas, 10,14 ha patenka į Kauno rajono ribas, o 5,57 ha patenka į Kaišiadorių ribas. Teismai taip pat nustatė, kad pareiškėjui priklausanti žemės sklypo Nr. 91 dalis – 1,24 ha yra Kauno rajono ribose, o ne Kauno miesto ribose, kaip teigiama skunde, taip pat patenka į Kauno marių regioninio parko teritoriją. Buvo nustatyta, kad šiai teritorijai priskirtas ir sklypas Nr. 76. Taigi, į Kauno miesto teritoriją pagal dabartinį administracinį suskirstymą patenka dalis žemės sklypo Nr. 91 ir dalis sklypo Nr. 92, kurių bendras plotas yra 11 ha. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kuriais įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teise valdytos žemės plotu ir vietove, yra atmestini.

Paaiškino, kad pareiškėjui 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 11-1328-38415 Žemės ūkio ministerija atkūrė nuosavybės teises į jam tekusią J. J. valdytos žemės, priklausiusios Kauno rajonui, dalį – 1,69 ha, grąžinant natūra 0,45 ha žemės, o už 1,24 ha žemės išmokant kompensaciją pinigais. 2008 m. spalio 6 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-647-413/2008 Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 11-1328-38415 dalį dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą 1,24 ha žemę. Už buvusio žemės savininko J. J. Neveronių k. 1,24 ha turėtos žemės, priskirtos valstybės išperkamai, pareiškėjui 2009 m. vasario 25 d. buvo parengta išvada Nr. K-369-5066 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuri 2011 m. rugsėjo 9 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-254-414/2011 buvo panaikinta. Šis teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A36-3804/2011 buvo paliktas nepakeistas.

Nurodė, kad pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teisę į jo senelio J. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę prie Kauno marių, Neveronių gatvės rajone, pateikė 1991 m. gruodžio 23 d. Prašyme buvo nurodyta, kad pageidaujama, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisų atkūrimo.

Pareiškėjas valios dėl atkūrimo būdo iki teisės aktuose nurodyto termino pabaigos nepakeitė. Pareiškėjui priklauso atkurti nuosavybės teisę į 0,4583 ha žemės Kauno mieste. Jis yra įrašytas į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus (nuo 2012 m. balandžio 1 d. – Kauno miesto skyrius) vedėjo 2012 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-127 patvirtintą Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai pagal jų prašymus atkurti nuosavybės teises padavimo datą, eilę Nr. 387. Pareiškėjas, kaip pretendentas ir kaip pretendentės A.

J. įpėdinis, buvo informuotas Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-335, jog Atkūrimo įstatymo nuostatos, įsigaliojusios nuo 2012 m. vasario 1 d., numato papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdą – pinigais. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad jis turi teisę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Pareiškėjas per Atkūrimo įstatyme nustatytą ir minėtame rašte nurodytą terminą iki 2012 m. birželio 1 d. neišreiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, jog jam būtų atlyginta pinigais. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. SD-508 informavo pareiškėją, jog būtina atvykti į Kauno rajono skyrių ir pateikti prašymą dėl tolimesnių veiksmų atkuriant nuosavybės teises į 1,24 ha žemės, esančios Neveronių k., Kauno rajone. Pareiškėjui nenurodžius pageidaujamos vietovės, kurioje būtų galima projektuoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, toks reikalavimas yra nepagrįstas ir negali būti tenkintinas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatę, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. II-1328-38415 B. A. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,69 ha žemės sklypą, esantį Neveronių km., Karmėlavos apylinkėje, Kauno rajone, 0,45 ha žemės buvo nuspręsta grąžinti natūra, o už 1,24 ha žemės išmokėti kompensaciją pinigais (b. l. 35). 2008 m. spalio 6 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. II-1328-38415 dalį dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą 1,24 ha žemės, esančios Neveronių km., Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-254-414/2012 (toliau – ir adm. byla Nr. I-254-414/2012) (b. l. 16-18)). 2008 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-13128 minėto sprendimo dalis buvo pakeista, atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises natūra į 0,45 ha žemės (b. l. 36), o už buvusio žemės savininko J. J. Neveronių kaime 1,24 ha turėtos žemės, priskirtos valstybės išperkamai, pareiškėjui buvo parengta Kauno apskrities viršininko 2009 m. vasario 25 d. išvada Nr. K-369-5066 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (b. l. 37). Išvada buvo parengta persiuntimui į Kauno rajoną, nenurodant konkrečios seniūnijos, todėl 2009 m. kovo 12 d. raštu NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrius pareiškėjo paprašė nurodyti konkrečią žemės suteikimo kadastrinę vietovę. Vadovaujantis pareiškėjo 2009 m. kovo 23 d. prašymu, minėta išvada persiųsta į Zapyškio seniūniją dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo Zapyškio kadastro vietovės teritorijoje (adm. byla Nr. I-254-414/2012 (b. l. 27-28)). Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu panaikino Kauno apskrities viršininko 2009 m. vasario 25 d. išvadą Nr. K-369-5066 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (adm. byla Nr. I-254-414/2012 (b. l. 127-130)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi minėtą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą (adm. byla Nr. I-254-414/2012 (b. l. 167-171)).

Įvertinęs pateiktų duomenų visumą, teismas konstatavo, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos įpareigojimo priimti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Pažymėjo, kad Kaišiadorių rajone pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,68 ha žemės (miško) ir į tokį plotą jam nuosavybės teisės atkurtos (adm. byla Nr. I-254-414/2011) (b. l. 94-102)) Taip pat pareiškėjui priklauso atkurti nuosavybės teises ir į 0,4583 ha žemės Kauno mieste. Pareiškėjas yra įrašytas į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.25)-127 patvirtintą Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, eilę Nr. 387 (b. l. 11-12, 57). Be to, pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,45 ha žemės Kauno rajone, o už buvusio žemės savininko J. J. Neveronių kaime 1,24 ha turėtos žemės, priskirtos valstybės išperkamai, pareiškėjui buvo parengta Kauno apskrities viršininko 2009 m. vasario 25 d. išvada Nr. K-369-5066 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (b. l. 35-37), kuri Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu buvo panaikinta. Taigi, teismas nustatė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualus išvados dėl 1,24 ha valstybės išperkamos žemės sklypo priėmimo klausimas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-254-414/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-3804/2011, kuriais buvo konstatuota, kad J. J. iš viso turėjo 26,71 ha žemės sklypuose Nr. 76, Nr. 91, Nr. 92 Kauno apskrityje, Kauno rajone, Neveronių seniūnijoje, Neveronių kaime; 11 ha pagal dabartinį administracinį paskirstymą patenka į Kauno miesto ribas, o 10,14 ha patenka į Kauno rajono ribas, taip pat 5,57 ha patenka į Kaišiadorių rajono ribas; 1,24 ha valstybės išperkamos žemės sklypas buvo Neveronių kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, kuris šiuo metu pagal administracinį teritorinį suskirstymą priskirtas Kauno rajonui ir yra užlietas Kauno mariomis (adm. byla Nr. I-254-414/2011) (b. l. 127-130, 171)), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas konstatavo, kad minėtuose procesiniuose sprendimuose konstatuoti faktai dėl buvusio savininko nuosavybės teise valdytos žemės paskirstymo pagal plotus ir vietovę iš naujo nagrinėjamoje byloje neįrodinėtini (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.). Kadangi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, jog 1,24 ha valstybės išperkamo žemės sklypo dalis yra Kauno rajono ribose bei užlieta Kauno marių vandeniu, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą pateikti atskiras išvadas žemei, kuri yra Kauno miesto teritorijoje, išvadą žemei, esančiai po statiniu bei išvadą žemei, užlietai Kauno marių vandeniu, kuri priskirtina Kauno rajonui, atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 105 punktu nusprendė, jog išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn parengimui būtinos tokios sąlygos – piliečio sutikimas bei išreikšta piliečio nuomonė dėl vietovės, kurioje jis pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemę, mišką ar vandens telkinį. Iš byloje esančių duomenų visumos teismas nustatė, kad 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. 7SD-508 Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius informavo pareiškėją apie Kauno apskrities viršininko 2009 m. vasario 25 d. išvados Nr. K-369-5066 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ panaikinimą bei pakvietė atvykti į NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrių ir pateikti prašymą dėl tolimesnių veiksmų, atkuriant nuosavybės teises į 1,24 ha žemės, esančios Neveronių kaime, Neveronių seniūnijoje, Kauno rajone, plotą (b. l. 38). Tačiau pareiškėjas 2012 m. vasario 23 d. prašymu kreipėsi į NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrių bei NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyrių, prašydamas atlikti žemės sklypų Nr. 91 ir Nr. 92 kartografavimą, taip pat tiksliai nustatyti, kokia sklypų dalis patenka į Kauno rajono bei Kauno miesto ribas pagal galiojantį Kauno miesto bendrąjį planą ir pateikti atskiras išvadas žemei, esančiai Kauno rajono ir Kauno miesto teritorijose (b. l. 16-17). 2012 m. liepos 18 d. pareiškėjas pateikė skundą Nacionalinei žemės tarnybai, prašydamas įpareigoti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrių ir NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyrių per 2 mėnesius pateikti atskiras išvadas žemei (žemės sklypo Nr. 92 dalis), esančiai Kauno miesto teritorijoje, žemei užlietai Kauno marių vandeniu (Kauno raj.) ir po statiniu (greitkeliu), remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1671 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika, įvertinus pataisos koeficientus ir atskirą išvadą žemei po statiniu (b. l. 13-15).

Teismas taip pat pažymėjo, kad administracinis teismas gali įpareigoti administravimo subjektą atlikti konkretų veiksmą, priskirtą jo kompetencijai, jei jis nepagrįstai neatlieka jam priskirtų funkcijų (ABTĮ 10 str.). Toks teisminis įpareigojimas pagal pareiškėjo skundą galimas su sąlyga, jei suinteresuotas asmuo pats nustatyta tvarka veikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Administravimo subjektas, norėdamas priimti administracinį aktą, privalo turėti nustatytas sąlygas atitinkantį reikalavimą ir negali vadovautis tik formaliu reikalavimu atlikti tam tikrą veiksmą (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2477/2011 ir t. t.). Šiuo atveju teismas pripažino, jog pareiškėjo veiksmai po 2009 m. vasario 25 d. išvados Nr. 726/8044 panaikinimo negali būti vertinami kaip sutikimas dėl išvados parengimo. Be to, pareiškėjas nenurodė vietovės, kurioje jis pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemę, mišką ar vandens telkinį, todėl atsakovas neturėjo realios galimybės pareiškėjo atžvilgiu priimti naujos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas B. A. J. apeliaciniu skundu (b. l. 82–85) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir išnagrinėti bylą iš esmės – įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 1 mėnesį pateikti grąžintinos žemės vertės apskaičiavimą ir atskiras išvadas žemei (žemės sklypo Nr. 92 dalis), apskaičiavimą 0,37 ha žemės, esančios Kauno miesto teritorijoje bei 0,226 ha žemės po statiniu (greitkeliu Vilnius-Kaunas) taip pat 1/6 daliai žemės sklypo Nr. 76, buvusiame Rudmenos kaime, užlieto Kauno marių vandeniu ir 1/6 daliai 1,618 ha žemės sklypo Nr. 91, užlieto vandeniu, kurie priskirtini Kauno rajonui, t. y. iš viso Kauno rajone – 0,694 ha.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo įstatymu, neįvertino ir nepasisakė nei dėl vieno pareiškėjo pateiktų įrodymų ir žemės plotų skaičiavimų. Teismas patikėjo NŽT, kad grąžintina žemė Kauno mieste sudaro 11 ha, kadangi žemės grąžinimo byloje yra 1993 m. spalio 4 d. pažyma, kurios 5 punkte nurodyta, kad pareiškėjas miręs (mirties liudijimo numeris Šju(rusiška) 486411), o jos pabaigoje, jau po parašu, įrašyta pastaba: „sklypai 91 ir 92 – 11 ha yra Kauno miesto ribose“.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

3. Teismas taip pat pažeidė ABTĮ 86 straipsnį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi neįvertino pareiškėjo pateiktų ir žemės grąžinimo byloje esančių įrodymų, kuriais pareiškėjas rėmėsi. Pagal juos J. J. turėtos žemės plotas dabartiniame Kauno rajone yra: 1) 3,05 ha – grąžinta natūra Neveronių kaime – dalis sklypo Nr. 92; 2) 2,5471 ha (visas sklypas Nr. 76) – buvusiame Rudmenos kaime (o ne Neveronių kaime, kaip teigia NŽT), užlieta Kauno marių vandeniu; 3) 1,619 ha žemės sklypo Nr. 91, užlieta Kauno marių vandeniu (apytiksliai); Iš viso užlieta Kauno marių vandeniu yra 4,166 ha, iš kurių pareiškėjui priklauso 1/6 dalis, t. y. 0,694 ha, o ne 1,24 ha, kaip daug metų įrodinėja NŽT žemėtvarkos skyrius. Taigi, iš viso Kauno rajonui, remiantis VĮ Registrų centras, Centrinio Lietuvos archyvo ir NŽT duomenimis (planais), priskirtina 7,2451 ha, o ne 10,14 ha, kaip neteisingai nurodo NŽT. Galiausiai pirmosios instancijos teismo sprendime nieko nepasakyta apie 2,24 ha žemės sklypo Nr. 92 dalies, NŽT priskirtos Kauno miestui žemės, kurios pareiškėjui priklauso 1/6 dalis, t. y. 0,37 ha. Minėtus žemės plotus patvirtina ir iš NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus gautas žemės planas, ant kurio nepriklausomas matininkas apytiksliai atliko plotų skaičiavimą ir kompiuteriu nustatė, kad užlieta vandeniu žemės sklypo Nr. 91 dalis (priskirtina Kauno rajonui) yra apie 1,95 ha iš 12,619 ha ploto. Todėl grąžintina paveldėtojams žemė Kauno mieste, remiantis byloje esančiais įrodymais, sudaro13,24 ha, o Kauno rajone sudaro – 7,2451 ha. Remdamasi 1993 m. spalio 6 d. niekiniu dokumentu, Kauno apskrities viršininko administracija, o dabar ir NŽT klaidina administracinius teismus dėl grąžintinos žemės plotų.

4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį, kadangi neįvertino nei vieno pareiškėjo įrodymo, tarp kurių ir NŽT atsiliepimo į skundą pridėtas neva pareiškėjo 1991 m. gruodžio 23 d. prašymas, kuris ne pareiškėjo rašytas ir ne jo pasirašytas. Apie šio „prašymo“ suklastojimą pareiškėjas pareiškė pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau dėl to pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendime nepasisakyta, nors teismas juo ir rėmėsi.

5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 58 straipsnio 1 dalį, nepatenkinęs pareiškėjo prašymo įpareigoti NŽT atlikti grąžintinos žemės vertės apskaičiavimą ir parengti atskirą išvadą žemei po statiniu (greitkeliu), ir toliau sprendęs, kad grąžintina žemė užlieta vandeniu. Teismas rėmėsi neteisingais NŽT teiginiais, kad visa pareiškėjui grąžintina 1,24 ha žemė užlieta vandeniu. Tačiau į pareiškėjui grąžintinos žemės plotą įeina ir 1/6 dalis žemės sklypo Nr. 92 (0,188 ha), kurią kerta automagistralė Vilnius-Kaunas, kurios dalies plotis apie 50 m, o ilgis 226 m, todėl tai sudaro 1,13 ha.

6. Teismas pareiškėjo skundo nepatenkino ir todėl, kad neva jis nepateikė prašymo, kokioje kadastrinėje vietovėje nori gauti žemės išvadą. Tačiau NŽT Kauno rajono skyrius netgi neatsakė į pareiškėjo 2012 m. vasario 23 d. prašymą, kurį įteikė atvykęs pagal kvietimą ir kuriame prašė atlikti žemės vertės apskaičiavimą. Be to, pareiškėjas lankėsi ir pas E. M., pas kurią buvo kviestas atvykti 2012 m. vasario 23 d., ir norėjo nurodyti, kur norėtų gauti žemės sklypą. Tačiau E. M. pareiškė, kad pareiškėjas jau įregistravo savo prašymą, todėl iš naujo pildyti prašymą netikslinga. Teismas neįvertino to, kad visų pirma turi būti apskaičiuota grąžintinos žemės vertė, nurodant bazinę vertę, pataisos koeficientus, žemės našumo balus ir t. t. ir tik po to pareiškėjas galės ieškoti lygiaverčio jį tenkinančio žemės sklypo ne tik Kauno rajone, bet ir visoje Lietuvoje pagal grąžintinos žemės kainą ir tik po to prašyti NŽT nukreipti išvadą į jo pasirinktą kadastrinę vietovę. Dar 2009 m. kovo 4 d. raštu Nr. S6-649 NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrius pareiškėjui siūlė pasirinkti lygiavertį sklypą ir kituose rajonuose, nes Kauno rajone nėra galimybės patenkinti visų norus, o jau 2012 m. vasario 23 d. NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas pareiškė, kad laisvos žemės beveik nėra ir į eilę pareiškėjas bus įrašytas paskutinis. Internete paskelbti laisvi žemės plotai Kauno rajone labai neatsakingai, kadangi kai kurie buvo spausdinami dar 2009 m., į juos pareiškėjas bandė pretenduoti. 2009 m. spalio 15 d. pareiškėjas buvo pakviestas pas projekto autorę pasirinkti žemės sklypą Zapyškio kadastro vietovėje. Jam buvo pasiūlytas sklypas netoli Ežerėlio gyvenvietės, šalia tos vietos, kur sandėliuojamas iš Kauno valymo įrengimų dumblas. Pareiškėjas šio žemės sklypo atsisakė. Be to, pasiūlė šlaitą (kelio sanitarinę zoną) šalia kelio Kaunas-Šakiai, tik pravažiavus Zapyškį. Ir to pareiškėjas atsisakė. Jau tada pareiškėjui paaiškino, kad internete skelbiami laisvos žemės planai neteisingi. Dalis jų spausdinami ir šiandien, nors užrašas 2009-2010 m.

7. Pirmosios instancijos teismas neteisingai rėmėsi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, kad visa grąžintina žemė užlieta vandeniu, nors šią prezumpciją nenuginčijamais įrodymais (registrų centro išrašu apie žemę po greitkeliu, Lietuvos Respublikos centrinio archyvo planu ir žemėtvarkos skyrių žemės planais) pareiškėjas paneigė, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir neįvertino pateiktų įrodymų. Netgi vizualiai J. J. turėtos žemės sklypų Nr. 91 ir Nr. 92 plane, gautame iš NŽT Kauno skyriaus, matyti, kad vandeniu užlieta ne daugiau kaip viena šeštoji žemės sklypo Nr. 91 dalis, t. y. daugiausiai 2 ha, o ne 5 ha (beveik pusė sklypo).

8. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, kadangi neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus ir žemės grąžinimo byloje esančius žemės planus, skaičiavimus, paaiškinimus ir kitus dokumentus ir rėmėsi tik atsakovo jokiais dokumentais ar žemės planais nepagrįstais įrodymais, išskyrus tik 1993 m. spalio 4 d. niekine pažyma ir jokiais įrodymais nepagrįsta fraze „Kauno miesto ribose grąžintinos žemės yra 11 ha“. 2012 m. rugsėjo 13 d. atsakyme Nacionalinė žemės tarnyba neįvertino nei vieno pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl būtinumo pateikti tris atskiras išvadas pagal žemės paskirtį. NŽT atsakyme rašoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-3804/2011 paliko nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2011 rugsėjo 9 d. sprendimą kuriuo panaikinta Išvada, Kauno rajono skyrius, rengdamas naują Išvadą, vykdydamas minėto teismo sprendimą, ir vadovaudamasis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika iš naujo apskaičiuos valstybės išperkamos vandens užlietos 1,24 ha žemės vertę.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98-99) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kadangi turėtos žemės sklypų ribos buvo vertinamos teismuose, šioje byloje tos pačios aplinkybės nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-254-414/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-3804/2011) nustatytą jų vertinimą, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog įsiteisėję teismų sprendimai turi res judicata galią ir nustatyti faktai iš naujo nagrinėjamoje byloje neįrodinėjami, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pagrindas panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2477/2011), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Žin., 1997, Nr. 90-2256) 105 punktu, bei tuo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. SD-508 informavo pareiškėją, jog būtina atvykti į Kauno rajono skyrių ir pateikti prašymą dėl tolimesnių veiksmų, atkuriant nuosavybės teises į 1,24 ha žemės, esančios Neveronių k., Kauno rajone ir byloje nesant duomenų, jog pareiškėjas po 2009 m. vasario 25 d. išvados Nr. 726/8044 panaikinimo būtų nurodęs pageidaujamą vietovę, kurioje būtų galima projektuoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 2 mėnesius pateikti išvadą žemei, užlietai Kauno marių vandeniu, kuri priskirtina Kauno rajonui, atmetė.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 102-104) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos.

2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokiu sprendimo negaliojimo pagrindu, iš ABTĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas, nenurodo esant materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, kas yra viena iš priežasčių atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

3. Pagal ABTĮ 22, 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui, t. y. asmeniui, kuris kreipėsi į administracinį teismą su skundu. Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas privalo nagrinėti bylą.

Vadovaujantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2753/2011). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą per 2 mėnesius (apeliaciniame skunde prašoma įpareigoti per 1 mėnesį) pateikti išvadas žemei (sklypo Nr. 92 dalis), esančiai Kauno miesto teritorijoje ir po statiniu, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1671 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika, įvertinus pataisos koeficientus ir atskirą išvadą žemei, užlietai Kauno marių vandeniu, kuri priskirta Kauno rajonui, apeliaciniu skundu prašoma papildomai įpareigoti pateikti verčių skaičiavimus, taip pat nurodomi konkretūs žemės plotai, dėl kurių turėtų būti pateikiamos išvados ir verčių skaičiavimai.

Taigi, reikalavimą apeliaciniame skunde pareiškėjas formuluoja, pakeisdamas patikslintame skunde buvusį reikalavimą, pagal kurį buvo sprendžiama byla, t. y. peržengdamas skundo ribas. Keisdamas reikalavimą, pareiškėjas sudaro kliūtis sąžiningam procesui, sukuria teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, pažeidžia sąžiningumo principą. Proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1023/2010).

4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo patikslintą skundą kaip nepagrįstą, tinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, vadovavosi suformuota teismų praktika, nuo jos nenukrypdamas, konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje, atsakė į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teismas pagrįstai vadovavosi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir iš naujo nenustatinėjo faktų, kurie jau buvo nustatyti įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-254-414/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-3804/2011, t. y. bylose nagrinėtose tarp tų pačių šalių, įskaitant ir faktą dėl buvusio savininko nuosavybės teise valdytos žemės paskirstymo pagal plotus ir vietovę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi nustatyta pareiga patikrinti visą bylą, nepriklausomai nuo apeliacinio skundo argumentų, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalį, negali nagrinėti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jei jie neatsiejamai nesusiję su jau pareikštais reikalavimais.

Pareiškėjas patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 2 mėnesius pateikti atskiras išvadas žemei (žemės sklypo Nr. 92 dalis), kuri yra Kauno miesto teritorijoje ir po statiniu bei, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika, įvertinus pataisos koeficientus, ir atskirą išvadą žemei, užlietai Kauno marių vandeniu, kuri priskirtina Kauno rajonui.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 1 mėnesį pateikti grąžintinos žemės vertės apskaičiavimą ir atskiras išvadas žemei (žemės sklypo Nr. 92 dalis), apskaičiavimą 0,37 ha žemės, esančios Kauno miesto teritorijoje, bei 0,226 ha žemės po statiniu (greitkeliu Vilnius-Kaunas) taip pat 1/6 daliai žemės sklypo Nr. 76, buvusiame Rudmenos kaime, užlieto Kauno marių vandeniu, ir 1/6 daliai 1,618 ha žemės sklypo Nr. 91, užlieto vandeniu, kurie priskirtini Kauno rajonui, t. y. iš viso Kauno rajone – 0,694 ha.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja reikalavimo dėl žemės sklypo Nr. 76 vertės apskaičiavimo, nes toks reikalavimas nebuvo keliamas pirmosios instancijos teismui ir nėra galimybės jo nagrinėti, nes jis nėra neatsiejamai susijęs su patikslinto skundo reikalavimu, teiktu pirmosios instancijos teismui.

Šioje dalyje yra pagrįsta Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus atsiliepime į apeliacinį skundą pateikta pozicija, kad pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, peržengė apeliacinio skundo ribas.

Pareiškėjo patikslinto skundo turinys patvirtina, kad žemės sklypo vertę pareiškėjas ginčija, siedamas ją su neteisingu šio žemės sklypo dalies buvimo teritorijos nustatymu, nurodydamas, jog jo ginčijama žemės sklypo Nr. 92 dalis turi būti pripažinta esanti Kauno miesto teritorijoje.

Žemės buvimo vieta gali būti nustatoma kartografuojant žemės sklypą. Žemės sklypo kartografavimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintais Metodiniais nurodymais dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos. Šios Tvarkos 3.3 punktu nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis asmuo ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus. Taip pat 5 punktu nustatyta, kad teritorinis žemėtvarkos skyrius, atlikęs iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Kilus ginčams dėl kartografuoto turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų, ploto ir (ar) vietos, šis aktas gali būti skundžiamas NŽT vadovui, o šio sprendimas skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kartografijos rezultatą, žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą, ginčijo nustatyta tvarka ir kad jis buvo pripažintas negaliojančiu. Todėl Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pripažino, jog nėra pagrindo netikėti Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. spalio 8 d. J. J. valdytų žemės sklypų Nr. 91 ir 92 kartografavimo schema. Teismas ją įvertino kartu su kitais įrodymais ir 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu nustatė, kad Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. spalio 8 d. J. J. valdytų žemės sklypų Nr. 91 ir 92 kartografavimo schema yra teisinga (administracinė byla Nr. I-254-414/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs minėtą bylą apeliacine tvarka ir įvertinęs išperkamo žemės sklypo vertę pagal jo buvimo vietą, nustatė, jog minėtų žemės sklypų Nr. 91 ir 92 priklausomybė Kauno miestui, Kauno rajonui bei Kaišiadorių rajonui yra pagrįsta įrodymais (administracinė byla A63-3804/2011).

Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo pareiškėjo skundo apimtyje remtis minėtose bylose nustatytais faktais ir pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį pripažinti šioje byloje žemės sklypo ribų nustatymo faktą įrodytu ir iš naujo neįrodinėtinu, nes faktas buvo nustatytas įsiteisėjusiu sprendimu kitoje administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.

Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas netiria naujų įrodymų, kuriuos pareiškėjas pateikė su apeliaciniu skundu, nes jais siekiama paneigti minėtose bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytą faktą. Taip pat nėra pagrindo pagal ginčo pobūdį vertinti ginčo santykių, kurie buvo iki Kauno apygardos administracinis teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, nes preziumuojama, kad jie buvo ištirti minėtose bylose.

Įvertinus šias aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks įrodymų vertinimas atitinka ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodoma, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu šio teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr., pvz., sprendimą byloje Hirvisaari v. Finland, pareiškimo Nr.4968/99).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai argumentavo savo sprendimą, pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su padarytomis išvadomis.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes bei teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo B. A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas