2022-04-06 Nr. AB-9238-3-61-3-00037-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1823-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00037-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. D. (toliau – ir Užsienietis, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 21S39989 (toliau ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 6K-2531 (toliau ir Komisijos Sprendimas); įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Paaiškino, kad savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindžia baime dėl šalyje vykstančių įvykių. Teigia, kad pabėgo iš savo kilmės šalies gyvenamosios vietos dėl (duomenys neskelbtini) sukilėlių atakų, buvo pagrobtas, patyrė smurtą, todėl nori pasislėpti.

3. Nurodė, kad nesutinka su Departamento argumentais, jog nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių išvyko iš kilmės valstybės, t. y. kad dėl kovų tarp (duomenys neskelbtini) sukilėlių, jam tiesiogiai buvo grasinama, jis buvo pagrobtas ir patyrė smurtą, todėl jam gali grėsti mirties bausmė.

4. Teigė, kad jo pasakojimą patvirtina informacija apie kilmės valstybę. (duomenys neskelbtini) dėl etninės kilmės patiriami grasinimai ir agresija.

5. Pažymėjo, kad vien tai, jog negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus arba kitokį smurtą ar tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Manė, kad atsakovas nepagrįstai neįvertino, kad paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

6. Apibendrindamas nurodė, kad atsakovas nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų motyvų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, remdamasis vien tuo, jog sprendimai yra teisėti, o pareiškėjas neturėjo teisės kirsti Lietuvos Respublikos sienos. Manė, kad sienos kirtimas, siekiant pasiprašyti prieglobsčio, yra teisėtas veiksmas, todėl neturėtų sukelti griežčiausių sankcijų.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Paaiškino, kad prašymą pareiškėjas grindė bendra saugumo padėtimi (duomenys neskelbtini) ir tuo, kad buvo užpultas nežinomo asmens, tačiau tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tyrimo metu Departamentas nenustatė ir faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nustatyta, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) regione yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, o (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) regione tokia rizika neegzistuoja. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, kad pareiškėjo skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Remdamasis Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu nurodė, kad minėtame punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde taip pat nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ar kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

10. Nurodė, jog nei pareiškėjo pasakojimas, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, nes pareiškėjo pasakojimas, kuriuo jis grindė savo prieglobsčio prašymą, buvo neišsamus, bendro pobūdžio, nenuoseklus ir nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo istorija apie galimą grėsmę jo gyvybei (duomenys neskelbtini) sukilėlių atakos), jeigu jis grįš į savo kilmės šalį, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Visų pirma, tariama „grėsmė“ nėra sąlygota pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, o tariamas grasintojas nėra valstybinis subjektas. Be to, pareiškėjas dėl tariamo savo užpuolimo į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas nesikreipė, nors pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, pareiškėjas nepateikė.

11. Pažymėjo, kad Departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.

12. Nurodė, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjui ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), kas būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Departamentas vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

13. Paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Atsakovo nuomone, aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Nurodo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Nurodė, kad prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis.

14. Teigė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

15. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į Rusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

16. Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad jo istorija ir amžius yra tikri. Į teismo klausimą atsakė, kad jis gimęs 2003 m. spalio 5 d. Paaiškino, kad mokslų nebaigė, gyveno tik su mama, lėšų neturėjo, buvo vienintelis vaikas. Į Lietuvą nenorėjo vykti, buvo priverstas, nes kilmės valstybėje vyko kovos tarp (duomenys neskelbtini). 2016 m. spalį prasidėjo karas. Grįžęs po pamokų nerado mamos, susidūrė su minia žmonių, kurių buvo apie 50.

Jie apsupo pareiškėją, reikalavo pasakyti, kur paslėpti šeimos pinigai, o jis nežinojo kur. Pareiškėją kankino, mušė, jis pradėjo priešintis, bėgo, jie ėmė šaudyti, sužeidė pareiškėją. Tada pareiškėjas nubėgo pas geriausią draugą, kuris jį sutvarstė. Pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) vietovėje, kur vyko mūšiai. Draugo šeimą taip pat atakavo, todėl jie turėjo bėgti iš šalies. Pareiškėjas turėjo tikslą surasti mamą, draugas žadėjo padėti. Nepavykus rasti mamos, draugo šeima nusprendė bėgti, jis miške slėpėsi apie 1 savaitę, pasiūlė ir jam kartu išvykti, įkalbėjo, sutvarkė dokumentus ir pareiškėjas išvyko.

Nenorėjo išvykti, bet jį įkalbėjo, jam skaudėjo galvą, šoną, kur buvo likusi kulka, bet draugo šeima privertė išvažiuoti. Pareiškėjas buvo likęs vienui vienas, iš (duomenys neskelbtini) šalies dalies negalėjo pakliūti į (duomenys neskelbtini), kur būtų išsigydęs. Išskrido į Stambulą, draugo šeima iš ten išskrido į Šveicariją, o jis į Rusiją, kur draugo šeima turėjo draugą. Į teismo klausimą atsakė, kad į Rusiją išvyko 2020 m. sausį. Dokumentus atidavė draugui Maskvoje. Į teismo klausimą atsakė, kad į jį šovė 2016 m. rugsėjį.

Po to draugas jam išgydė žaizdas ir pareiškėjas 4 metus gyveno savo kaime, remontavo automobilius. Į teismo prašymus patikslinti, atsakė, kad taip ir buvo. Ligoninėje nesigydė, negalėjo į ją pakliūti. Dėl datų negali pasakyti tiksliai, žino, kad karas prasidėjo 2016 m. pabaigoje ar 2017 m. Jam tada buvo 15–16 metų. Į teismo klausimą atsakė, kad skaityti, rašyti, skaičiuoti jis moka. Į teismo klausimą atsakė, kad nežino, kas jį užpuolė name ir šovė, bet tai buvo piktadariai, dirbantys su Vyriausybe. Į teismo klausimą atsakė, kad žino, nes jis prastai kalba (duomenys neskelbtini), o jie klausė, ką jis čia veikia, kodėl jis yra (duomenys neskelbtini).

Į teismo klausimą pareiškėjas atsakė, kad jis gyveno (duomenys neskelbtini) iki 2020 m., tada išvyko. 2016–2020 m. niekas jam negrasino, nebuvo užpuolę. Išvyko iš šalies, nes neturėjo, kas jį prižiūri. Draugas sutvarkė dokumentus, draugo šeima sumokėjo, jis nežino nei kiek, nei kaip. Turėjo pasą ir kažkokius popierėlius, kuriuos paėmė draugas Maskvoje. Į teismo klausimą atsakė, kad Maskvoje gyveno gatvėje, ten praleido apie 6–7 mėnesius. Į teismo prašymą patikslinti atsakė patikslindamas, kad gyveno ilgiau apie 1,5 metų.

Iš Rusijos išvyko 2021 m. birželį. Į teismo klausimą atsakė, kad dalį laiko gyveno pas draugą Rusijoje, kurio vardo tiksliai nežino, nežino adreso, bet kambaryje gyveno daug žmonių. Niekur nedirbo Rusijoje, padėdavo draugui krepšius parnešti. Į teismo klausimą atsakė, kad Rusijoje jam niekas negrasino, bet gyvenimas buvo sunkus, nieko nepažinojo, niekur nedirbo, valgyti duodavo draugas, kurį sutiko gatvėje. Į teismo klausimus atsakė, kad politinei partijai nepriklauso, nebuvo prisijungęs prie sukilėlių, nedirbo Vyriausybei, nebuvo aktyvus visuomeninių organizacijų narys, viešai kilmės valstybėje nepasisakydavo.

Teismo posėdyje parodė savo randus ant kūno. Sutiko, kad nelegaliai kirto Lietuvos sieną, bet neturėjo kitos išeities, ieškojo saugumo. Į policiją dėl šaudymų kilmės valstybėje nesikreipė, nes policininkai bendradarbiavo su užpuolikais. Su medikų pagalba jis gali įrodyti, kad į jį buvo šauta.

17. Atsakovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus, abstraktus, prieštaringas. Apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodė, kad jis yra gimęs 2004 m. spalio 5 d., o teisme, kad 2003 m. spalio 5 d. pareiškėjas daugiau nei metus gyveno Rusijoje, jam ten niekas negrėsė – tai rodo, kad jo atvykimo į Lietuvą tikslas yra geresnio gyvenimo paieškos, noras įsitvirtinti Europos Sąjungos valstybėje. Pareiškėjo atveju nėra grėsmę jam patvirtinančių aplinkybių, nenustatytos konvencinės priežastys, paties pareiškėjo nurodytos priežastys yra miglotos, neaiškios.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 15 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, ir išdėstė jį taip: „Uždrausti K. D. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 15 d. Sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi K. D. (K. D.) 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 28 d. Komisijos Sprendimo Nr. 6K-2531 dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas nustatė, kad byloje ginčas keliamas dėl Departamento 2021 m. lapkričio 15 d. Sprendimo, Komisijos 2021 m. gruodžio 28 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo bei įpareigojimo Departartamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

20. Byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto 2021 m. liepos 9 d.

21. Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 2 d. užregistruotas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį.

22. Kilus pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikrojo biologinio amžiaus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Kriminalinio tyrimo valdybos viršininko 2021 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 21-14-2024 buvo kreiptasi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratoriją atlikti pareiškėjo amžiaus nustatymo tyrimą. Tyrimas buvo pradėtas 2021 m. rusėjo 29 d., o baigtas 2021 m. spalio 6 d. ir 2021 m. spalio 7 d. pateikta išvada Nr. MK-O 239/2021 (01), kurioje nurodyta, kad K. D. biologinis amžius yra virš 25 metų. Remiantis šia išvada, pareiškėjo gimimo data pakeista į 1996 m. spalio 5 d.

23. Nustatyta, kad apklausos, vykusios 2021 m. spalio 21 d., metu pareiškėjas nurodė, kad yra iš (duomenys neskelbtini), gimė (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, (duomenys neskelbtini) kvartale ((duomenys neskelbtini)). Teigė, kad išskyrus automechaniko mokymus, jokių kitų mokslų nebaigė. (duomenys neskelbtini) kvartale gyveno kartu su tėvais, giminių Europoje neturi. Į Lietuvą atvyko be asmens dokumento. Atkreipė dėmesį, kad palikdamas kilmės šalį neturėjo tikslo atvykti į Lietuvą, bėgdamas nuo šalyje vykstančio karo ir problemų vyko į Rusiją. Asmuo, kuris ir pasirūpino pareiškėjo kelione bei Rusijos viza paėmė ne tik pasą, bet ir kitus dokumentus. Manė, kad jis priklausė mafijai. Teigė, kad nelabai ką žinojo apie Rusiją, negalvojo apie ją kaip apie šalį, kurioje nuolat gyvens, tiesiog stengėsi pabėgti nuo karo. Prieglobsčio Rusijoje neprašė, nes nežinojo kaip tas procesas vyksta. Be to, atvykęs ten liko visiškai vienas - asmuo, kuris rūpinosi kelione, jį paliko. Gyveno gatvėse, ne visada turėjo ką valgyti, vėliau susipažino su kitais asmenimis, kurie atvyko panašiomis aplinkybėmis: afrikiečiais, gvinėjiečiais, ganiečiais. Buvo ir žmonių atvykusių iš (duomenys neskelbtini). Su jais pareiškėjas dirbdavo visokius mažus darbus. Teigė, kad būtent jie ir pastūmėjo atvykti į Lietuvą. Paklaustas su kokiomis problemomis kilmės šalyje susidūrė, papasakojo, kad 2017 m. spalio mėn., prasidėjus karui tarp (duomenys neskelbtini), grįžo namo, nerado šeimos, tačiau susidūrė su kaukėtu žmogumi. Susidūrimo metu jį pagavo, kankino, o pareiškėjui pabandžius pabėgti jį dar ir pašovė. Atgavęs sąmonę suprato, jog yra ligoninėje. Po šio įvykio susitiko su draugu ir jo šeima. Jie padėjo pareiškėjui pagyti ir padėjo nuvykti į Rusiją, pas šeimos draugą, o iš ten, kaip ir minėta, pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką. Paklaustas kodėl nebandė apsigyventi kitame kilmės valstybės regione, atsakė, kad po visų žiaurumų, patirtos traumos, šeimos netekties, nebenori ten grįžti, nes nebūtų kas juo pasirūpina.

24. Nustatyta, kad Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, 2021 m. lapkričio 15 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 1351 straipsniu, 2021 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Departamentą dėl 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 21S39989 panaikinimo ir įpareigojimo jo prašymą išnagrinėti iš naujo.

26. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2021 m. gruodžio 28 d. priėmė Komisijos Sprendimą Nr. 6K-2531, kuriuo pareiškėjo skundo netenkino.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

28. Kaip teismas nustatė iš bylos medžiagos, Departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikomi patvirtinančiais Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti.

29. Kaip teismas nustatė iš pareiškėjo pasakojimo, pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai yra noras pabėgti nuo kilmės valstybėje vykstančių (duomenys neskelbtini) sukilėlių atakų ir pasislėpti nuo to, kas vyksta kilmės šalyje. Pareiškėjas jokių papildomų dokumentų ar įrodymų nei Departamentui, nei teismui nepateikė.

30. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo pasakojimu, Departamento pateiktais į bylą dokumentais, pritarė Departamento pozicijai, kad pareiškėjo pasakojimas nepatvirtina pareiškėjo atitikimo Įstatymo ir Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių (toliau – ir Konvencija) nuostatų kriterijams dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo.

31. Prieglobsčio prašytojo pasakojimas (apklausoje, teismo posėdyje) buvo neišsamus, nenuoseklus, prieštaringas, jam trūko konkrečių detalių, tikslumo, jis nebuvo paremtas objektyviais įrodymais.

32. Skyrėsi, konstatavo teismas, pareiškėjo pasakojimas apie jo užpuolimo aplinkybes. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad jį apsupo minia žmonių, reikalavo pasakyti kur paslėpti šeimos pinigai. Teigė, kad jį kankino, mušė, todėl jis ėmė priešintis, į jį ėmė šaudyti ir sužeidė. Kas tiksliai jį užpuolė atsakyti negalėjo, teigė, kad tai buvo piktadariai, dirbantys su Vyriausybe. 2021 m. spalio 21 d. apklausos Departamente metu pareiškėjas abstrakčiai papasakojo, kad vieną 2017 m. spalio mėn. dieną priartėjęs prie namų suprato, kad šeimos viduje jau nėra, pradėjo jų ieškoti ir beieškodamas susidūrė su kaukėtu žmogumi, kuris jį pagavo, kankino, o bebandant išsisukti ir pašovė. Aplinkybių nedetalizavo, apie reikalavimą pasakyti kur paslėpti šeimos pinigai net neužsiminė.

33. Pareiškėjo pasakojimuose nesutapo datos, įvykiai. Teismas paminėjo, jog pareiškėjas nuslėpė savo tikrąjį amžių. Sulaikytas VSAT pareigūnų, pareiškėjas prisistatė kaip nelydimas nepilnametis, gim. 2004 m. gegužės 10 d. Apklausos Departamente metu, taip pat nurodė, kad gimė 2004 m., tačiau ne gegužės 10 d., o spalio 5 d. Teismui taip pat tvirtino, kad jo amžius yra tikras, jis yra gimęs 2003 m. spalio 5 d. Kaip nustatyta iš Departamento byloje pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvados Nr. MK-O 239/2021 (01), atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo biologinis amžius yra 25 metai ir daugiau.

34. Teismas atkreipė dėmesį, jog apklausos metu pareiškėjas teigė, kad buvo sužeistas 2017 m. (kai prasidėjo karas) ir draugo bei jo šeimos pagalbos dėka, 2020 m. gruodžio 13 d. išvyko į Rusiją. Teismui pareiškėjas nurodė, kad į jį šovė 2016 m., o į Maskvą išvyko 2020 m. sausio mėn., t. y. po to, kai draugas padėjo išgydyti žaizdas, pareiškėjas dar 4 metus gyveno kaime, remontavo automobilius.

35. Kėlė abejonių ir išvykimo į Rusiją aplinkybės. Nors apklausos metu pareiškėjas pasakojo, kad jo atvykimu rūpinosi žmogus iš mafijos, kuris jį vėliau paliko visiškai vieną, teismui posėdžio metu nurodė, kad į Maskvą atvyko pas draugo draugą.

36. Skyrėsi ir pareiškėjo nurodomas išvykimo tikslas. 2021 m. spalio 21 d. apklausos Departamente metu pareiškėjas teigė, kad bėgo nuo karo kilmės šalyje, tačiau akcentavo, jog tikslas buvo atvykti į Rusiją, o ne Lietuvą. Pareiškėjo teigimu, į Lietuvą jis atvyko tik dėl to, jog Maskvoje neturėjo gyvenamosios vietos, darbo, pažįstamų, ne visada buvo, ką valgyti. Tačiau teismo posėdyje papasakojo, kad 2016–2020 m., kol gyveno savo kaime, jam niekas negrasino, nebuvo užpuolę, o išvyko iš kilmės šalies dėl to, jog nebuvo, kas juo pasirūpintų, visus buvo praradęs.

37. Nelogiškas, teismo nuomone, pareiškėjo pasakojimas apie priežastis privertusias jį išvykti iš kilmės šalies: pareiškėjas papasakojo, kad pabėgo dėl karo ir su tuo susijusių problemų. Taip pat, nurodė, kad po patirtos traumos (atvejis, kuomet pareiškėjas buvo pašautas) nebegali grįžti į kilmės valstybę, nes nori gyventi taikoje ir ramybėje. Atkreiptinas dėmesys, jog pasak pareiškėjo, po patirtos traumos jis nuo 2016 m. iki 2020 m., t. y. dar 4 metus gyveno savo kaime, ten dirbo. Teigė, kad tuo metu jam niekas negrasino, nebuvo užpuolę. Minėti pareiškėjo teiginiai nėra logiški ar tarpusavyje suderinami (neaišku, kodėl patyręs traumą ir jausdamasis nesaugus, toliau gyveno tame pačiame kaime, kuriame buvo užpultas).

38. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad Rusijoje jam niekas negrėsė, tačiau gyvenimas buvo sunkus, niekur nedirbo, neturėjo pažįstamų, valgyti duodavo draugas, sutiktas gatvėje. Nurodė, kad Rusijoje praleido 1,5 metų, tačiau prieglobsčio neprašė, nes ieškojo saugumo. Taigi pareiškėjo nurodyti sienos kirtimo motyvai (ieškojo saugumo) nekoreliuoja su jo teiginiais apie gyvenimą Rusijoje (Rusijoje niekas negrėsė).

39. Teismas padarė išvadą, jog tokie esminiai pasakojimo prieštaravimai rodė, kad pareiškėjo pasakojimas nepatikimas, neišsamus, nepagrįstas, nelogiškas. Teismas pažymėjo, jog nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti asmeninę grėsmę ir pasakojimo kitimas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo, o Departamentas, atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos, neturėjo pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.

40. Taip pat pareiškėjas neįvardijo persekiotojų, kurie atitiktų Įstatymo ir Konvencijos nuostatas. Pareiškėjo nurodytas persekiotojas yra nežinomas, jis neidentifikuotas. Viena vertus, pareiškėjas teigė, kad jį užpuolė vienas kaukėtas žmogus, kita vertus – sakė, kad užpuolė minia žmonių (apie 50). Pareiškėjas niekaip negalėjo paaiškinti, iš kur jis žino, kad jį užpuolė valdžios žmonės, (duomenys neskelbtini) ir t.t. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėją galėjo persekioti kokie nors asmenys, veikiantys valstybės vardu, arba pasitelkti valstybę vykdant pareiškėjo persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teisėsaugos institucijas pagalbos nesikreipė.

41. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

42. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui dėl sukilėlių ar kariuomenės persekiojimo ar kitų Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pagrindų kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus, ar toks pavojus realiai grėsė. Pareiškėjas nedetalizavo nei savo užpuolimo, nei papasakojo esminių konflikto įvykių kilmės šalyje, susidūrimų, paaštrėjimų, neapibūdino konfliktuojančių pusių ir jo pasakojimas šiuo aspektu itin bendro pobūdžio (be vietos nuorodų, be asmenų vardų ar pavardžių (pareiškėjas neįvardijo draugo, kuris padėjo jam išvykti, vardo, nors pažinojo jo šeimą, nenurodė draugo pažįstamo pas kurį apsistojo Maskvoje vardo ar adreso ir t.t.), kintantis, painiojamasi datose.

43. Suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio, persekiotojas turi atitikti teisės aktuose apibrėžtas sąlygas. Nagrinėjamu atveju Departamentas, konstatavo teismas, persekiotojo ir jo tikslų bei motyvų pagrįstai nenustatė, tokių aplinkybių neįrodė ir pareiškėjas. Departamentas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo pasakojimas ir pateikti įrodymai nepatvirtinana objektyvaus baimės faktoriaus.

44. Teismas pažymėjo, jog atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Departamentas rėmėsi aktualiais bylai duomenimis ir skirtingų šaltinių pateikiama informacija. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės prasme. 2017 m. rugsėjo mėnesį protestai ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės reakcija į protestus peraugo į ginkluotą tebevykstantį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini)palaikančių frakcijų ir (duomenys neskelbtini) Vyriausybės. 2019 m. spalio mėnesį buvo amnestuota daugiau nei 300 (duomenys neskelbtini), tačiau 2021 m. (duomenys neskelbtini) tebesitęsia, tam tikruose regionuose vyksta smurtiniai veiksmai.

Remiantis šaltiniuose pateikiama informacija, smurtiniai veiksmai dažniausiai naudojami prieš asmenis, kurie dalyvauja ar siekia dalyvauti įstatymų leidžiamojoje valdžioje, vietos institucijų rinkimuose, yra kandidatai rinkimuose, rinkimų proceso organizatoriai, aktyvistai. 2020 m. aktyvistai buvo grobiami, paleisti šeimos nariams sumokėjus išpirkas. „Human Rights Watch“ organizacija kaip persekiojamą grupę išskiria SDF pratijos narius. Taip pat separatistų taikiniu yra tapę valstybės tarnautojai. 2021 m. „Human Rights Watch“ ataskaitoje pranešama ir apie civilius, kurie buvo pagrobti, kai kurie sužaloti, nes, separatistų nuomone, jie bendradarbiavo su Vyriausybe.

Sprendime nurodyta, kad Bameda miestas, kuriame gyveno pareiškėjas, yra šiaurės-vakariniame regione, kuriame 2021 m. I ketvirtį įvyko nuo 50 iki 99 incidentų, kurių metu žuvo žmonės. Paminėta, jog (duomenys neskelbtini) centriniame-pietrytiniame (duomenys neskelbtini) regione 2021 m. I ketv. neįvyko nei vieno incidento, kurio metu būtų žuvęs bent vienas asmuo. Departamentas padarė išvadą, kad nors Bamenda miestas, kaip vieta, kurioje vyko aukų pareikalavę incidentai minima visose 2019-2021 m. ACCORD ketvirčių ataskaitose, aukų skaičius šiame mieste nesuteikia pagrindo teigti, jog minimame regione vyksta beatodairiškas smurtas.

Teismas šiems Departamento vertinimams pritarė, jie pagrįsti surinko kilmės valstybės informaciją, o kitokių duomenų ar įrodymų pareiškėjas taip pat nepateikė.

45. Pareiškėjo situacija buvo įvertinta ir pagal „slankiojančią skalę“, padidinta rizika nenustatyta. Byloje nerasta duomenų, kad pareiškėjas atitiktų surinktoje kilmės valstybės informacijoje esantį požymį, padidinantį riziką (nėra valsybės tarnautojas, nėra aktyvus politikoje dalyvaujantis asmuo ir t.t.). Taigi Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateikta informacija ir surinkta kilmės valstybės informacija nesudaro pagrindo manyti, jog pareiškėjui grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie sąlygotų poreikį koreguoti vertinimą, byloje nerasta, jų nenurodė ir pareiškėjas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlių statuso pareiškėjui nesuteikimo.

46. Atsižvelgiant į Departamento surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kilo dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nesusijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, todėl šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

47. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėo skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pabrėžtina, kad pareiškėjas buvo išklausytas: 2021 m. spalio 21 d. apklausos metu. Pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje 2022 m. vasario 17 d. Jo vardu advokatai teikė rašytinius skundus Departamentu ir teismui. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pateikti turimus įrodymus. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam jam buvo visapusiškai užtikrinta: galėjo ir teikė paaiškinimus žodžiu, buvo atstovaujamas advokatų teikiant procesinius dokumentus.

48. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negalima sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 (penkerių) metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga bei adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui.

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 (penkerių) metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nerasta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 (penkerius) metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą.

50. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taigi, pareiškėjui nustatytas 2 (dvejų) metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

51. Nagrinėjamu atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 (dvejų) metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

52. Teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismo vertinimu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį.

53. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Įstatymo, ir Tvarkos aprašo, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka) nuostatomis.

III. 54. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

55. Teismas, pasak pareiškėjo, netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

56. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

57. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės kontekste. (duomenys neskelbtini) dalis (duomenys neskelbtini) jaučiasi politiškai, ekonomiškai ir kultūrine identiteto prasme marginalizuojami. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) 2016 m. pradėjo protestuoti, atsirado ekstremistai, kurie pasisakė už (duomenys neskelbtini) regiono atskyrimą nuo (duomenys neskelbtini) ir naujos vyriausybės (duomenys neskelbtini) sukūrimą. 2017 m. konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) palaikančių frakcijų ir Vyriausybės peraugo į ginkluotą konfliktą. (duomenys neskelbtini) separatistai taikosi į valstybės tarnautojus, grobia žmones, reikalauja išpirkų, degina namus. Civiliai dažnai tampa atsitiktinėmis atakų (tiek organizuotų vyriausybės, tiek separatistų) aukomis, griaunami ir deginami vietinių gyventojų kaimai, grobiami ir žudomi žmonės. Vyriausybė į protestus reaguoja griežtai, juos persekioja ir vykdo represijas.

58. Teigia, kad ši valstybės kilmės informacija sutampa su pareiškėjo pateikta informacija ir prieglobsčio prašymo motyvais, bei patvirtina, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini), gali nukentėti nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) separatistų smurto.

59. Teigia, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje.

60. Teigia, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

61. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis pagrindė savo prieglobsčio prašymą ir nurodė faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Departamentas nesutinka su šiais teiginiais. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 22 punktu, prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų.

Vadovaujantis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimas, kuriuo jis grindė savo prieglobsčio prašymą, nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo neišsamus, bendro pobūdžio, nenuoseklus. Pareiškėjo istorija apie galimą grėsmę jo gyvybei ((duomenys neskelbtini) sukilėlių atakos), jeigu jis grįš į savo kilmės šalį, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Visų pirma, tariama grėsmė nėra sąlygota pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, o tariamas grasintojas nėra valstybinis subjektas.

Be to, pareiškėjas dėl tariamo savo užpuolimo į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas nesikreipė, nors pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

Nei pareiškėjo pasakojimas, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

63. Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 str. nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Nagrinėjamu atveju Departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.

64. Taip pat pažymėtina, jog pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjas ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), kas būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Tvarkos aprašo 97 – 99 punktai nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

Remdamasis nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.

Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresia žala bei koks yra šios žalos pobūdis. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresia žala, vertinama, ar ši žala gali būti laikoma persekiojimu. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus.

Persekiojimo veiksmai inter alia (be kita ko) gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose; veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas.

Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Departamentas vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Migracijos departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Departamentas neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir neatskyrė, ar pareiškėjas yra ekonominis migrantas, ar pabėgėlis. Su šiais apeliacinio skundo argumentais atsakovas nesutinka. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo nemotyvavo bloga savo ekonomine būkle ar negalėjimu gauti darbo kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su individualia pareiškėjo situacija ir neprivalėjo būti vertinamos nagrinėjant jo prieglobsčio prašymą.

66. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo nesutinkantis su Departamento Sprendimo dalimi, kuria pareiškėjas išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybes. Su šiais apeliacinio skundo argumentais atsakovas nesutinka. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime.

Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (kaip ir numato Tvarkos aprašo 42 punktas, informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo). Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Kartu pažymėtina, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

67. Kartu pažymėtina, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į Rusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 68. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

69. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

70. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 71. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 15 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, ir dėl Komisijos 2021 m. gruodžio 28 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

72. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę bei Europos Sąjungos šalis terminą.

73. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

74. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

75. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

76. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

77. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

78. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

79. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

80. Byloje nustatyta, kad užsienietis, kuris, kaip nustatė atsakovas ir dėl to byloje nėra ginčo, yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje grindžia teiginiais, jog savo gimtajame kaime buvo užpultas nežinomų asmenų 2017 m.

81. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.

82. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apklausos metu prieglobsčio prašytojas daugiausiai akcentavo ekonominio pobūdžio sunkumus kaip priežastį, kodėl jis atsidūrė Lietuvos Respublikoje. Nepaisant to, kad Rusija yra saugi šalis, kurioje nevyksta kariniai konfliktai, pareiškėjas nesikreipė į Rusijoje esančią savo šalies diplomatinę atstovybę dėl dokumentų atgavimo arba Lietuvos Respublikos atstovybę dėl prieglobsčio suteikimo. Be to, apklausos metu pareiškėjas ne kartą pasakė, kad buvimas Lietuvos Respublikoje nėra jo tikslas. Tai tik įrodo, kad ekonominiai motyvai yra pagrindinė priežastis, paskatinusi pareiškėją prašytis prieglobsčio. Be to, pareiškėjo nenaudai byloja ir aplinkybės, kad į Lietuvos Respubliką jis atvyko be asmens tapatybės dokumentų ir melavo apie savo biologinį amžių. Abejones dėl pareiškėjui gręsiančio pavojaus patvirtina ir tai, kad apklausų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prieglobsčio prašytojas keitė pasakojimo detales. Apklausos metu jis teigė, kad jį užpuolė jo paties namuose vienas kaukėtas vyras, o teismo posėdžio metu pasakojo, kad buvo užpultas 50 asmenų.

83. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas pilnai surinko pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir rėmėsi aktualiais šaltiniais. Departamentas vadovavosi aktualiais duomenimis pateiktais tokių autoritetingų organizacijų, kaip „Human Rights Watch“, Europos Tarybos, JAV dienraščio „Washington Post“, organizacijos „ACCORD“ duomenimis. Skundžiamame Sprendime teisingai nurodoma, kad smurtiniai veiksmai naudojami dažniausiai prieš asmenis, kurie dalyvauja arba siekia dalyvauti politikoje ir įstatymų leidžiamojoje valdžioje. Tačiau Sprendime taip pat pagrįstai nurodyta, kad smurtas kilmės šalyje nėra tiek beatodairiškas, kad vien dėl būvimo (duomenys neskelbtini), o ypač pareiškėjo gyvenamosios vietos teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas neužsiėmė jokia politine veikla savo gimtojoje šalyje.

84. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturi darbo arba pastogės, laikytina socialine priežastimi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčiui suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017).

85. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė