2022-02-23 Nr. AB-4832-3-61-3-03832-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1269-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03832-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal S. S. S. H. V. V. V. B., atstovaujamas įstatyminio S. S. S. H., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal S. S. S. H. V. V. V. B., atstovaujamas įstatyminio S. S. S. H., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimų ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. S. S. S. H. (toliau – ir pareiškėja) V. V. V. B., atstovaujama įstatyminio S. S. S. H., (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 21M31304 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 6K-1067 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą.

2. Pareiškėjų skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Komisijos argumentas, kad pareiškėja skunde nepateikė pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui, nepagrįstas. Pareiškėja Komisijai nurodė, jog turi teisę būti išklausyta tam, kad jos skundas būtų išnagrinėtas teisingai. Nepaisant to, kad pareiškėja Sprendimą apskundė ikiteismine tvarka, jos teisė būti išklausytai negali būti paneigta. Nors ir ikiteismine tvarka skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, nustatytas trumpas sprendimo apskundimo terminas, tačiau negali būti paneigta pareiškėjos teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai. Komisija nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime, kuris galėjo vykti ir nuotoliniu būdu.

2.2. Pareiškėjos nurodyti motyvai papildė vienas kitą ir jų visuma leido susidaryti pilną vaizdą apie pareiškėją ištikusios nelaimės eigą. Migracijos departamentas turėjo atkreipti dėmesį į aplinkybes, kad pareiškėja bandė žudytis, kas tik patvirtino, jog pareiškėjos išprievartavimas ir tėvo smerkimas turėjo neigiamas pasekmes, bei vertinti situacijos skausmingumą (prievartinis lytinis aktas, tėvo neigiamas požiūris, baimė būti nužudytai).

2.3. Pareiškėja gali būti laikoma padariusia garbės nusižengimą, o tokiu atveju tikėtis kilmės valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) apsaugos labai sudėtinga, kadangi kilmės valstybėje garbės nužudymai yra pakankamai paplitę. Kilmės valstybė neturi pakankamų ir efektyvių priemonių pažaboti šią paprotinę nuostatą bei apsaugoti moteris, todėl neretai nesikiša į tokio pobūdžio konfliktus. Garbės normas pažeidusios ar konservatyvių tradicijų nesilaikančios moterys yra išskiriamos kilmės valstybėje, jos vertinamos neigiamai, todėl gali būti suvokiamos kaip atskira socialinė grupė. Migracijos departamentas šių kriterijų visiškai nenagrinėjo ir nepagrįstai laikė, kad pareiškėja neatitinka pabėgėlės statuso. Migracijos departamentas nesurinko jokios informacijos apie kilmės valstybėje vykdomus garbės nužudymus, prieš moteris taikomas represijas, moterų padėtį, todėl tyrimą atliko neišsamiai ir Sprendimo nepagrindė objektyvia informacija.

2.4. Iš pareiškėjos pasakojimo ir kilmės valstybės informacijos akivaizdu, kad kilmės valstybėje pareiškėjai gresia egzekucija, nužudymas, kas iš esmės atitinka papildomos apsaugos kriterijus. Pareiškėja gali būti laikoma pažeidusia moralės kodeksą, padariusi garbės pažeidimą, o tai, pagal Migracijos departamento pateiktus duomenis, reiškia, jog pareiškėja atitinka mažiausiai 2 kriterijus dėl didesnės rizikos susidurti su persekiojimu. Migracijos departamentas neįsigilino bei nevertino aptartų padidintų grėsmių, atsisakęs suteikti papildomą apsaugą.

2.5. Migracijos departamentas rėmėsi tik rekomendacinio pobūdžio 2021 m. Europos prieglobsčio paramos biuro (dabartinis pavadinimas Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) gairėmis, kuriose nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo kilmės valstybėje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Europos prieglobsčio paramos biuro gairėse apibendrinta informacija pagal kilmės valstybės situaciją iki 2020 m. spalio mėnesio. Tai reiškia, kad Migracijos departamentas nesurinko naujausios ir aktualiausios informacijos apie kilmės valstybę, dėl ko individualiai neįvertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir susiklosčiusios situacijos.

2.6. Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėja dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedina siekio apsisaugoti nuo gresiančio persekiojimo ir nužudymo. Todėl Migracijos departamentas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes pareiškėjai. Pagal Danijos imigracijos tarnybos parengtą 2018 m. ataskaitą „(duomenys neskelbtini): moterų ir vyrų padėtis konfliktuose, susijusiuose su garbės nusikaltimais“, garbės nusikaltimai yra paplitę visoje kilmės valstybėje, kurie dažniausiai susiję su moterimis, o ne su vyrais. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką grėsmė turi būti vertinama individualiai, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio, turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes. Šiuo atveju pareiškėjai priskirtini padidintos rizikos asmenų grupėms, todėl Migracijos departamentas į tai privalėjo atsižvelgti, vertindamas jų individualią riziką.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Migracijos departamentas atsiliepimą į pareiškėjų skundą grindė tokiais argumentais:

4.1. Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, o žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai nusprendžiama, jog tai yra reikalinga. Pareiškėjų skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pati pareiškėja. Vien tai, kad skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Komisijos sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

4.2. Pareiškėjos pasakojimas ne tik buvo prieštaringas, bet prašymo suteikti prieglobstį motyvai keitėsi ir evoliucionavo pasakojimo eigoje. Iš pradžių pareiškėja nurodė, kad prašo politinio prieglobsčio, vėliau nurodė, kad jos tėvas gyvenantis kilmės valstybėje grasina ją nužudyti. Pareiškėjos teikti paaiškinimai buvo ne tik prieštaringi, bet ir improvizaciniai, t. y. pareiškėja pasakojimo eigoje keitė priežastis, dėl kurių pasiprašė prieglobsčio. Todėl jie pagrįstai įvertinti kritiškai, turint omeny, kad asmeniui neturėtų būti sudėtinga vienodai apibūdinti aplinkybes, susijusias su asmenine žmogaus patirtimi ir keliančias asmeniui persekiojimo baimę, net ir praėjus tam tikram laiko tarpui.

4.3. Tikslindama aplinkybes, pareiškėja teigė, kad išvyko iš kilmės valstybės su tikslu, kad jos vyras nesužinotų, kad ji lytiškai santykiavo su kitu vyru. Jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šią jos pasakojimo dalį, pareiškėja nepateikė. Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjos pasakojimas savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą.

4.4. Persekiojamu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad tariamas pareiškėjos persekiotojas (kilmės valstybėje gyvenantis tėvas) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybė pareiškėjos negalėtų apsaugoti teisinėmis priemonėmis. Tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra papildoma apsauga nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas iš 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – Konvencija) kylančiomis priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė.

4.5. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pareiškėja nepateikė, tokia informacija nebuvo nustatyta, atliekant tyrimą. Todėl nebuvo nustatyta ir pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėja nenurodė realių grėsmių gyvenimo kilmės valstybėje laikotarpiu, o įvertinus jos pasakojimą, buvo pagrįsta tikėtis, kad esant poreikiui, ji galėtų susirasti būstą ir kitoje kilmės valstybės provincijoje ir saugiai ten gyventi su savo šeima.

4.6. Buvo surinkta aktuali ir išsami kilmės valstybės informacija, surinkta informacija buvo įvertinta, atsižvelgiant į individualią pareiškėjų situaciją. Europos prieglobsčio paramos biuro gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis, vertindamas beatodairiško smurto lygį kilmės valstybėje. Pareiškėja jokiais įrodymais Europos prieglobsčio paramos biuro gairėse pateiktos informacijos, kad nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nepaneigė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „S. S. S. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Komisijos sprendimo dalį dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto.

6. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė 2021 m. rugpjūčio 27 d.

6.2. 2021 m. rugpjūčio 27 d. atlikta pareiškėjos apklausa, kurios metu pareiškėja nurodė, kad prašo politinio prieglobsčio.

6.3. Pareiškėja antrinės apklausos metu nurodė, kad 2020 m. gruodžio 20 d. mirė jos motina. Prieglobsčio prašytoja jautėsi vieniša, nes jos vyras naktimis dirbo ligoninėje, todėl pradėjo bendrauti su pažįstamu vyru. Su šiuo vyru pareiškėja bendravo telefonu ir gyvai. Trečio pasimatymo metu, pareiškėjos teigimu, ji buvo priversta lytiškai santykiauti su juo, atsisakyti bijojo, nes jis turėjo ginklą, buvo filmuojama. Minėtas vyras pareiškėjai grasino paviešinti vaizdo įrašą, jeigu ji jam nesumokės. Pareiškėja nurodė, kad keletą kartų perdavė pinigus, su sąlyga, kad vaizdo įrašas nebus paviešintas. Bijodama, kad vyras paprašys dar pinigų, pareiškėja bandė žudytis. Pareiškėja pateko į ligoninę, tačiau niekam bandymosi žudytis priežasties nesakė. Pareiškėjai išėjus iš ligoninės, vyras vėl reikalavo pinigų ir lytiškai santykiauti. Kadangi pareiškėjos vyras dirbo ligoninėje, jos namuose visada būdavo vaistų, pareiškėja pradėjo juos gerti, bandydama nusižudyti. Po šio įvykio, pareiškėja kartu su savo vyru išvyko į (duomenys neskelbtini). Tačiau vyras pradėjo reikalauti dar pinigų, tačiau pareiškėja jų neturėjo. Kol pareiškėja buvo (duomenys neskelbtini) vyras paviešino vaizdo įrašą. Pareiškėjai paskambino sesė ir įspėjo, jog pareiškėjos tėtis grasino ją nužudyti, kai ji grįš, todėl pareiškėja nusprendė, neatskleidžiant jai nutikusių įvykių, įkalbinti savo vyrą, kad jie kartu su vaiku skristų į Europą. Kadangi pareiškėja anksčiau bandė žudytis, pareiškėjos vyras sutiko ir surado būdą kaip nuskristi į Baltarusiją, o iš ten į Lietuvą. Apklausos metu pareiškėja paprašė, kad jos pasakojimo detalės nebūtų atskleistos jos vyrui.

6.4. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nesuteikė pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

7. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas.

8. Įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, teismas nurodė, kad ginčo išsprendimui aktualūs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniai, kuriuose nustatytos sąlygos pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti.

9. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjos nurodomas persekiotojas yra pareiškėjos tėvas ir pareiškėja apklausos metu nurodė, kad į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas nesikreipė, pažymėjo, kad pareiškėja, prieš kreipdamasi tarptautinės apsaugos, savo teisėtus interesus turėjo ginti kilmės valstybėje. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad kilmės valstybės teisėsaugos institucijos negali arba nenori jos apsaugoti, nesuteikė veiksmingos apsaugos. Teismas nenustatė, kad pareiškėjos tėvas galėtų veikti kilmės valstybės vardu arba pasitelkti kilmės valstybę, vykdant pareiškėjos persekiojimą, todėl padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nenustatytas tikėtinas pareiškėjos persekiotojas, nei tikėtini motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją.

10. Vertindamas pareiškėjų skundo argumentus dėl netinkamai įvertinto pareiškėjos pasakojimo, teismas nustatė, kad pareiškėja, jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jos pasakojimą, nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui (pavyzdžiui, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių bendravimą su vyru, mobilaus ryšio telefono SMS arba pranešimų duomenų bei kitos medžiagos). Nors pareiškėja teigė, kad vyras vis bandydavo su ja susiekti per socialinį tinklą „Facebook“, tačiau negalėjo nurodyti vyro paskyros, teigdama, kad jis turėjo jų daug. Pareiškėja taip pat neturėjo ir negalėjo pateikti vaizdo įrašo ar kitų įrodymų, pagrindžiančių pasakojimą. Tai nustatęs, teismas kritiškai įvertino ir pareiškėjos pasakojimą, kad pareiškėja, būdama Turkijoje ir gavusi iš vyro vaizdo įrašą su grasinimu, iš karto vaizdo įrašą ištrynė, nes bijojo persekiojimo. Tokie pareiškėjos paaiškinimai nelaikytini patikimais, kadangi pareiškėja buvo šalyje, kurioje nebuvo jos tariamo persekiotojo (tėvo).

11. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjai buvo sudarytos galimybės pateikti visą turimą informaciją ir įrodymus, sudarytos galimybės pašalinti prieštaringumus ir netikslumus, tačiau pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos pasakojimą, nepašalino pasakojimo prieštaringumų. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjos pasakojimas savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą.

12. Teismas, nustatęs, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos paaiškinimus, kilmės valstybės informaciją, padarė išvadą, kad pareiškėja neturėjo visiškai pagrįstos baimės grįžti į kilmės valstybę.

13. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas neturėjo vertinti, ar pareiškėja priklauso socialinei grupei, pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais.

14. Teismas nusprendė, kad pareiškėjos skundo argumentai, jog kilmės valstybėje pareiškėjai gresia nužudymas, yra deklaratyvaus pobūdžio, pati pareiškėja duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, nepateikė. Tokios informacijos nenustatė ir Migracijos departamentas.

15. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro informacija ir nustatė, kad pareiškėja nepriklauso nei vienai grupei, kuri gali susidurti su padidinto persekiojimo rizika. Teismas pripažino, kad pareiškėja nėra pažeidžiamas asmuo. Tai įvertinęs, teismas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, sudarančios pagrindą suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus.

16. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos teiginius, surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant Europos prieglobsčio paramos biuro pateiktą informaciją. Migracijos departamentas tyrimo metu surinktą informaciją įvertino individualioje pareiškėjos situacijoje ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos gyvenamojoje vietoje kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo joje kiltų grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėja nenurodė jokios kitos informacijos, kuri paneigtų Migracijos departamento nustatytas aplinkybes aptariamu aspektu. Kadangi vienas iš Europos prieglobsčio paramos biuro tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, Migracijos departamentas visiškai pagrįstai rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro pateikiama informacija apie kilmės valstybę, dėl ko priešingus pareiškėjos skundo argumentus teismas atmetė.

17. Teismas įvertinęs, kad kilmės valstybėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, padarė išvadą, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio pareiškėjai turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas nenustatė ir to, kad, išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Tai, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jiems gali būti įvykdyta mirties bausmė, teismas nenustatė.

18. Teismas, vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsniu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui. Nustatęs, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų, pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui, ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, pareiškėja sieną kirto, neturėdama asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, sumažino pareiškėjai nustatytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką iki 3 metų.

19. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, padarė išvadą, kad pareiškėjos asmens duomenys, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

III. 20. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visiškai. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėsto tas pačias aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui.

22. Grįsdami pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo:

22.1. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad Migracijos departamentui buvo nurodyta, jog pareiškėja bandė žudytis, todėl jos išprievartavimas ir tėvo smerkimas jai turėjo ypač neigiamas pasekmes. Migracijos departamentas pareiškėjos pasakojimą turėjo įvertinti, atsižvelgęs į trauminę pareiškėjos patirtį (prievartinis lytinis aktas, tėvo neigiamas požiūris, baimė būti nužudytai). Pagrindų netikėti pareiškėjos pasakojimu nebuvo.

22.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, kad Migracijos departamentas nesurinko duomenų apie pareiškėjų kilmės valstybę, o tai sudaro pagrindą konstatuoti tyrimo neišsamumą ir būtinumą jį atlikti iš naujo. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys selektyvūs, surinkti ne iš įvairių šaltinių, surinkta informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

22.3. Vadovaujantis Konvencija ir 1966 m. gruodžio 16 d. protokolo „Protokolas dėl pabėgėlių statuso“ 65 punktu, persekiotoju gali būti ne tik valstybiniai subjektai ar valstybiniai dariniai. Persekiojimas gali kilti iš gyventojų, kuriuos kursto religinis nepakantumas, prilygstantis persekiojimui. Kai vietiniai gyventojai atlieka diskriminacinius ar kitus įžeidžiančius veiksmus, jie gali būti laikomi persekiojimu, jeigu valdžios institucijos juos sąmoningai toleruoja, arba, jeigu valdžios institucijos atsisako arba neįrodo, kad siūlo veiksmingą apsaugą. Todėl vien tai, kad persekiotojas ne valstybinis subjektas, nepaneigia paties persekiojimo fakto.

22.4. Tai, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia egzekucija, nužudymas, atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus papildomos apsaugos kriterijus. Todėl nepagrįsta Migracijos departamento ir teismo išvada, jog pareiškėja nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

22.5. Nepagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjams nesuteikta papildoma apsauga beatodairiško smurto kontekste. Migracijos departamentas ir teismas savo išvadas grindė išimtinai remdamiesi tik rekomendacinio pobūdžio, neprivalomomis Europos prieglobsčio paramos biuro gairėmis, vietoje to, kad būtų individualiai įvertinę pareiškėjos situaciją kilmės valstybėje.

22.6. Migracijos departamentas ir teismas nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybės atveju pareiškėjai nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jų orumas, nekils grėsmė jų sveikatai ar gyvybei, ar kad jų teisės ar pagrindinės laisvės nebus pažeistos.

22.7. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą praleidęs atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminą, kuris neatnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių nenurodo.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

V. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

25.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas bei pripažinęs, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, kad pareiškėja (kartu su pareiškėju) neatitinka kriterijų pabėgėlių statusui gauti, kad pareiškėjos baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta, kad pareiškėja (kartu su pareiškėju) neatitinka papildomos apsaugos taikymo kriterijų, tačiau konstatavęs, jog 5 metų draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcinga ir adekvati priemonė pareiškėjos padarytam pažeidimui, tenkino pareiškėjų skundą iš dalies ir sumažino minėtą terminą iki 3 metų, o kitą skundo dalį atmetė.

25.2. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

26. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų. Pareiškėjai neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respublikoje teritoriją terminą, nes laiko ją išvestine, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas.

27. Ginčo teisiniai santykiai dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reglamentuojami Įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 86 ir 87 straipsniais, kurie tarpusavyje susiję.

28. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

29. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

30. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjų apeliacinis skundas.

34. Apeliaciniame skunde pareiškėjai laikosi pozicijos, jog pareiškėjos pasakojimas buvo aiškus, turėjo būti vertinamas, atsižvelgiant į pareiškėjos patirtą trauminę patirtį, nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog kilmės valstybėje vykdomi nužudymai už garbės nusižengimus, dėl to pareiškėja pagrįstai bijo grįžti į kilmės valstybę ir būti persekiojimo, kurį taip pat gali vykdyti ir gyventojai (šiuo atveju – jos tėvas), sukurstyti religinio nepakantumo, auka, teigia, kad nepagrįstai nebuvo įvertintas pareiškėjos priklausymas vienai iš grupių (moterų, kurios padarė garbės nusižengimus) su padidinta persekiojimo grėsme, pažymi, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos situaciją, nesurinko naujausios ir aktualiausios informacijos apie kilmės valstybę ir pareiškėjos individualią situaciją, rėmėsi tik rekomendacinio pobūdžio Europos prieglobsčio paramos biuro informacija.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, pareiškėjos pasakojimą, paaiškinimus, teiktus ją apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos pasakojimas dėl jos baimės būti savo tėvo persekiojamai kilmės valstybėje dėl to, kad padarė garbės nusižengimą, yra prieštaringas ir nenuoseklus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pasakojimas nėra patikimas, nes nepatvirtina pareiškėjos nurodytų individualių aplinkybių dėl pareiškėjos padaryto garbės nusižengimo ir pareiškėjos tėvo vykdytino pareiškėjos persekiojimo už garbės nusižengimą tikėtino tikrumo.

Pareiškėja, turėdama pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą bei Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti pasakojime iškilusius neaiškumus ir prieštaravimus, nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jos pasakojimą apie padarytą garbės nusižengimą, apie tai, kad pareiškėjos tėvas yra tikėtinas jos persekiotojas, o kilmės valstybė negali jos apsaugoti, ir kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą pareiškėjos baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka ir būti nužudytai už padarytą garbės nusižengimą.

Nors apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad jos pasakojimas turėjo būti vertinamas, atsižvelgiant į jos patirtą trauminę patirtį, tačiau kartu pareiškėja nepatikslina jos pasakojimo aplinkybių, nenurodo Migracijos departamento ir teismo nustatytų jos pasakojimo prieštaravimų priežasčių, išsamesnių duomenų apie prašomo suteikti prieglobsčio ir papildomos apsaugos motyvus. Pareiškėjos abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus, savaime, šiuo atveju, nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami patvirtinti pareiškėjos pagrįstą baimę patirti savo tėvo persekiojimą kilmės valstybėje.

Šių išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, dėl ko teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl pareiškėjos pasakojimo ir pareiškėjos baimės būti persekiojamai.

36. Įvertinusi byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojama kilmės valstybėje (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nustačius tai, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjos priklausymo vienai iš grupių su padidinta persekiojimo grėsme. Kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėja padarė garbės nusižengimą ir turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojama savo tėvo tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

37. Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai (kartu ir pareiškėjui) ir papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas arba ji galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Nustačius, kad kilmės valstybėje vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas siektų tokį aukštą lygį, kad vien dėl buvimo gyvenamojoje vietoje pareiškėjams kiltų grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tokių grėsmių pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei nekelia ir individuali pareiškėjos situacija. Dėl šių priežasčių pareiškėja (kartu ir pareiškėjas) neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą tinkamam. Nors tam, jog tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie kilmės valstybę, tai savaime nereiškia Migracijos departamento pareigos informaciją rinkti visais pareiškėjos norimais aspektais. Šiuo atveju pareiškėja, nesutikdama su tuo, kad Migracijos departamentas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro informacija apie kilmės valstybę, nenurodė kitos informacijos, kuri iš esmės prieštarautų Europos prieglobsčio paramos biuro surinktai informacija ir kuri sudarytų pagrindą daryti priešingas išvadas apie pareiškėjos kilmės valstybę ir pareiškėjos individualią situaciją. Nenustatyta, kad Migracijos departamentas turėjo rinkti daugiau papildomų duomenų, nei surinko. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl nepakankamų duomenų surinkimo. Dėl šių priežasties teisėjų kolegija prieina išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi naujausia, aktualiausia ir visapusiška informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje.

39. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad Migracijos departamentas ir teismas rėmėsi tik rekomendacinio pobūdžio Europos prieglobsčio paramos biuro informacija apie kilmės valstybę, pažymėtina, kad pagal Tvarkos aprašo (2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija) 7 punktą Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Europos prieglobsčio paramos biurą. Europos prieglobsčio paramos biuras buvo įsteigtas tam, kad skaidriu ir nešališku būdu rinktų svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasis visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1276-492/2022). Įvertinusi tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas ir teismas neturėjo remtis ir grįsti savo išvadų, be kita ko, Europos prieglobsčio paramos biuro informacija apie pareiškėjos kilmės valstybę.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai (kartu su pareiškėju) nesuteikimo.

41. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

S. S. S. H. V. V. V. B., atstovaujamo įstatyminio S. S. S. H., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Ernestas Spruogis