2025-02-26 Nr. AB-3391-3-61-3-06521-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1396-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06521-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. (V. C.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. (V. C.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. Č. (V. C.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, (toliau – ir skundas) ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 24S248600, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 24S251687, kuriuo draudžiama pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 9 d. iki 2027 m. gegužės 8 d. (toliau – ir Sprendimas2); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsnio 2 daliai ir 38 straipsnio 2 daliai.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2024 m. liepos 29 d. pateikė išvadą Nr. 18-7004 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjas 2024 m. kovo 29 d. ir 2024 m. gegužės 3 d., pildydamas klausimynus, nuslėpė informaciją dėl buvusių darboviečių. Informacija apie nuslėptas darbovietes paaiškėjo, kai asmuo pateikė užpildytų klausimynų papildymą, kur nurodė, kad 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete.

2.2. Atsakovas padarė neteisingą išvadą, kadangi vertino ne teisės aktą, o tik VSD nuomonę, išdėstytą Išvadoje, tačiau šiuo atveju nėra pareiškėjo kaltės. Atsakovas pažeidžia asmenų lygybę prieš įstatymus ir kišasi į šeimos gyvenimą, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sutuoktinė gali ar nori gyventi su pareiškėju kitur. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės sveikata yra prasta. Atsakovas nenustatė juridinių faktų viseto, nepatikrino informacijos, nenustatė pareiškėjo kaltės, todėl padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 31 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas du kartus pildydamas klausimyną nuslėpė informaciją apie savo darbą Baltarusijos Respublikos valstybinėje įmonėje, t. y. tik Migracijos departamentui pareikalavus nurodė, kad 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme ir Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

3.2. Ginčijamuose sprendimuose pareiškėjo keliama grėsmė yra grindžiama ne spėjimais, o faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę, o tuo atveju, jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, tačiau ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijoje likusiais kolegomis ar bendramoksliais ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

3.3. Ginčijamuose sprendimuose buvo vadovautasi VSD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui, taip pat buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės (šeiminiai (Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė), socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, klausimynas, leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pan.). Pareiškėjui taikomos priemonės, numatytos Įstatyme, neprilygsta priemonėms, numatytoms Baudžiamajame kodekse, o priemonių taikymas nepreziumuoja jo kaltės baudžiamojoje byloje, todėl nekaltumo prezumpcijos principas nėra pažeistas. Ginčijamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o tokia išvada padaryta turint omenyje ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri nulemta tiek Rusijos, tiek Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų prieš kaimynus, todėl dėl Rusijos ir Baltarusijos piliečių, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

3.4. Pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, o jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad jis turi stiprius ryšius su Baltarusija. Pareiškėjas leidimus laikinai gyventi Lietuvoje turi nuo 2013 m., gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu jis nuolat grįžta į Baltarusiją, nėra nutraukęs ryšių su Baltarusija, ketina gydytis Baltarusijoje, ten gyvena jo tėvai ir sūnus, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai ir, nors turi leidimus laikinai gyventi nuo 2013 m., tačiau nesiekė gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus.

3.5. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, nes pareiškėjas nepaaiškina, kaip Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja jo nurodytiems Konstitucijos straipsniams.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Ginčijami sprendimai yra priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, taigi VSD Išvadoje pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD įvertino ir tai, kad pareiškėjas, 2024 m. kovo 29 d. ir 2024 m. gegužės 3 d. pildydamas Migracijos departamento klausimynus, nuslėpė informaciją apie savo darbovietes, kuriose dirbdamas jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o ši aplinkybė kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti.

4.2. Teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, ji nėra absoliuti ir gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, leisti jam laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Ginčijamuose sprendimuose buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija, kurioje gyvena jo artimieji giminaičiai (tėvai, sūnus), taip pat draugai, pažįstami, kolegos. Pareiškėjas periodiškai grįžta į Baltarusiją, taigi yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui.

4.3. Pareiškėjas, pakankamai ilgą laiką turėdamas teisę gyventi Lietuvoje, neišmoko lietuvių kalbos, todėl visą laiką faktiškai gyvena Rusijos / Baltarusijos informaciniame lauke, formuojamame Rusijos / Baltarusijos valdžios propagandinių naratyvų, nukreiptų prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tai yra pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui patvirtinimas. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Darbo / tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

4.4. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, atliko kompleksinį pareiškėjo vertinimą, todėl sprendimų naikinti nėra teisinio pagrindo.

5. Teismo posėdyje liudytoja apklausta pareiškėjo sutuoktinė E. G. nurodė, kad ji dalyvavo pareiškėjui pildant klausimynus ir padėjo jam juos pildyti. Tai, kad nebuvo nurodytos dvi sutuoktinio ankstesnės darbovietės, yra žmogiškoji klaida. Liudytoja augina nepilnametį vaiką, todėl sutuoktiniui uždraudus atvykti į Lietuvą, ji negalėtų gyventi su juo Baltarusijoje. Liudytoja pažymėjo, kad tiek ji, tiek pareiškėjas turi didelių sveikatos problemų, todėl negalėtų vienas kitu pasirūpinti.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. Č. skundą.

7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, 2024 m. gegužės 3 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. 2405-LLG-0991 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

7.2. Atsakydamas į klausimynų, pildytų 2024 m. kovo 29 d. ir 2024 m. gegužės 3 d., klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) pareiškėjas nurodė darbovietes nuo 2014 m. Migracijos departamentas, nustatęs, kad asmuo nepilnai užpildė klausimyną, 2024 m. birželio 6 d. per MIGRIS komunikaciją išsiuntė pareiškėjui pranešimą, prašydamas pateikti trūkstamą informaciją. Pareiškėjas 2024 m. birželio 9 d. per MIGRIS komunikaciją pateikė klausimyno papildymą, kuriame nurodė, kad 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme (duomenys neskelbtini), o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete (duomenys neskelbtini).

7.3. VSD 2024 m. liepos 29 d. pateikė Migracijos departamentui Išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjas, pildydamas klausimynus, nuslėpė informaciją dėl buvusių darboviečių, o informacija apie nuslėptas darbovietes paaiškėjo, kai jis pateikė užpildytų klausimynų papildymą. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme ir Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

7.4. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis, 2024 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S248600, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

7.5. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S251687 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn. (2,5 m.), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis, ginčui spręsti aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aptarė VSD Išvados turinį ir nustatė, kad Sprendime1 atsakovas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais darbo santykiais. Tai, kad asmuo sąmoningai pasirinko ir dirbo Baltarusijos Respublikos valdžios institucijose, rodo jo lojalumą Baltarusijos Respublikai.

Aplinkybė, kad asmuo šiuo metu nedirba ir darbo santykius nutraukė 2013 m., nesudaro pagrindo paneigti asmens galimą lojalumą kilmės valstybei ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių yra išnykusi. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išduotos nebuvo, jis nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2023 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, išduotais šeimos susijungimo pagrindu, o nuo 2023 m. kovo 7 d. iki 2024 m. spalio 31 d. turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo Lietuvos įmonėje pagrindu.

Pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2020 m. gegužės 7 d. ir nuo 2021 m. kovo 5 d. iki šiol dirba Lietuvoje. Atsakovas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė (santuoka sudaryta 2024 m. sausio 27 d. Lietuvoje). Pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 22 d. iki 2023 m. birželio 26 d. buvo vedęs kitą Lietuvos Respublikos pilietę. Migracijos departamentas neturi duomenų apie Lietuvoje gyvenančius pareiškėjo nepilnamečius vaikus ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas su sutuoktine 2024 m. rugsėjo 30 d. Migracijos departamentui pateiktuose apklausos lapuose dėl sudarytos santuokos įvertinimo nurodė, kad Baltarusijoje gyvena jo tėvai ir sūnus, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pareiškėjas leidimų laikinai gyventi laikotarpiu periodiškai (2013–2020 m. kas mėnesį po keletą kartų, 2021 m. – 1 kartą, 2022 m. – 7 kartus, 2023 m. – beveik kas mėnesį, 2024 m. – 2 kartus) kirsdavo Lietuvos / Baltarusijos išorinę sieną, vykdavo per Medininkų, Lavoriškių ar Šumsko pasienio kontrolės punktus.

Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 15 d. pateikė paaiškinimą, kad į Baltarusiją vykdavo aplankyti bei padėti savo motinai, kuri yra pensininkė ir turi sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad serga (duomenys neskelbtini) ir jam reikalinga operacija. Kadangi Lietuvoje operacijos reikia laukti 4 m., o Baltarusijoje – tik 1 m., pareiškėjas atliko visus būtinus tyrimus, konsultavosi dėl ligos ir įsirašė į eilę operacijai. Migracijos departamentas vertino, jog, nors pareiškėjas Lietuvoje gyvena ir dirba nuo 2013 m., tačiau ryšių su Baltarusija nėra nutraukęs, ypač atsižvelgiant į jo nuo 2013 m. dažnus Lietuvos / Baltarusijos sienų kirtimus.

Pareiškėjas ketina gydytis Baltarusijoje, Baltarusijoje gyvena jo tėvai ir sūnus, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Atsakovas vertino, jog tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia asmeniui teisės gauti leidimo laikinai gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Be to, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neatima teisės pareiškėjui gyventi kartu su sutuoktine jo kilmės valstybėje – Baltarusijoje, ir išsaugoti teisę į šeimos susijungimą.

Tuo atveju, jei pareiškėjo sutuoktinė nuspręstų gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentas neturi duomenų, kad ji negalėtų periodiškai vykti į Baltarusiją.

9. Teismas, įvertinęs Sprendimą1, sprendė, kad Migracijos departamentas surinko visus jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD Išvada, todėl atmetė skundo teiginius dėl neatlikto individualaus situacijos vertinimo.

10. Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką keliamos grėsmės Lietuvos Respublikai vertinimo aspektu, Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio nuostatomis bei nenustatė pagrindo nesutikti su Sprendimo1 išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Byloje nesant ginčo, jog pareiškėjas 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete – Baltarusijos valdžiai tiesiogiai pavaldžiose valstybės institucijose, teismas nurodė, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas anksčiau minėtų pareigų nebeina, teismo vertinimu savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir jis nebegali kelti grėsmės.

11. Teismas pažymėjo, jog atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teismas šiuo aspektu Migracijos departamento Sprendimą1 vertino kaip priimtą pagrįstai, ir nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai.

12. Teismas nurodė, kad VSD Išvadoje, kuria pagrįstas Migracijos departamento Sprendimas1, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, nes jie paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis. Nors pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, teismas sprendė, kad tai nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimo1 neteisėtu.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su jo šeiminiu gyvenimu, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Nors pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti Lietuvoje, tačiau byloje nėra duomenų, kad tuo atveju, jei ji nuspręstų gyventi Lietuvoje, sutuoktinė negalėtų periodiškai vykti į Baltarusiją. Teismas nurodė, jog vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija.

14. Teismas nustatė, kad Baltarusijoje gyvena pareiškėjo artimieji giminaičiai (Baltarusijos Respublikos piliečiai) – tėvai ir sūnus, ilgus metus pareiškėjas dirbo Baltarusijoje, o gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu jis periodiškai gana dažnai grįžta į Baltarusiją. Stiprius ryšius su Baltarusija turinčio pareiškėjo, dėl kurio surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais. Pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus. Todėl, visa tai įvertinęs kartu su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o jo interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai (sutuoktinė).

15. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui leidimai gyventi anksčiau buvo išduoti teisėtai, nereiškia, jog jis turėjo ir teisėtą pagrindą tikėtis, kad nustačius jo galimai keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui jam nebus atsisakyta išduoti naują leidimą laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, jog pareiškėjo interesas gyventi Lietuvoje negali nusverti valstybės saugumo intereso.

16. Teismas nustatė, jog atsakovas Sprendimą2 priėmė, įvertinęs tas pačias priežastis, lėmusias Sprendimą1. Kadangi Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra teisėta ir pagrįsta, teismas vertino, jog atsakovas, nustatydamas 30 mėn. (2,5 m.) draudimo atvykti laikotarpį, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, Sprendime2 taikytas ribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 m. yra proporcingas ir pareiškėjo teisių nevaržo labiau nei tai būtina. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje.

17. Teismas nusprendė, kad ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, todėl atmetė pareiškėjo skundą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kurį pripažino išvestiniu.

18. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, motyvuodamas tuo, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui bei tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta dėl analogiško prašymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).

19. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimų, teismas nurodė, jog pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III. 20. Pareiškėjas V. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą, 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi (neteisingai nurodyta Migracijos departamento Sprendimo1 data laikytina rašymo apsirikimu ir taisytina į 2024 m. lapkričio 6 d.), 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą, kuriuo draudžiama pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 9 d. iki 2027 m. gegužės 8 d. (neteisingai nurodyta Migracijos departamento Sprendimo2 data laikytina rašymo apsirikimu ir taisytina į 2024 m. lapkričio 9 d.).

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aptaria skundžiamo teismo sprendimo motyvus, ir nesutikimą su jais grindžia tuo, kad:

21.1. VSD, Migracijos departamento bei teismo išvados yra iš esmės neteisingos, tendencingos, politiškai motyvuotos ir neatitinkančios tikrovės. VSD bei Migracijos departamento dokumentuose pateikiami faktai iškreipti, kai kurie išgalvoti. Teismo sprendimas, kuriame šie faktai atkartoti, rodo teismo šališkumą ir neobjektyvumą.

21.2. VSD bei Migracijos departamento vertinimas, kad pareiškėjas nuslėpė informaciją dėl buvusių darboviečių, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas, paprašytas išsamiau nurodyti visas darbovietes, laisva valia, neverčiamas pateikė prašomą informaciją, kuri negalėjo turėti įtakos institucijų priimtiems sprendimams. 2004–2007 m., 2011–2013 m. Lietuvos ir Baltarusijos santykiai buvo geri, vyko platus bendradarbiavimas tarp valstybių, jokios agresyvios politikos Baltarusija nevykdė nurodytu laikotarpiu, tai pagrindžia apeliaciniame skunde pateikiama nuoroda į publikaciją apie šalių tarpusavio santykius.

21.3. Pareiškėjo eitos pareigos – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete (duomenys neskelbtini) – yra antraeilės, techninio pobūdžio pareigybės, nereikalaujančios politinio pasitikėjimo statuso. Sunku įsivaizduoti, kaip tai susiję su Lietuvos nacionaliniu saugumu. Faktas, kad pareiškėjas po 2013 m. išvyko iš Baltarusijos, liudija, kad jis nepalaiko A. L. vykdomos politikos. Dažnas vykimas į Baltarusiją teigiamai charakterizuoja pareiškėją, nes bet kurios šalies civilinių kodeksų normose galima rasti nuostatą, kad vaikai turi rūpintis neįgaliais, senyvo amžiaus tėvais. Ginčo laikotarpiu nemaža dalis Lietuvos gyventojų vyko į kaimyninę šalį įsigyti pigesnio maisto, degalų, gydytis.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylos faktines aplinkybes, dėl kurių nėra ginčo – dėl pareiškėjo darboviečių, atsiliepimo į skundą argumentus (aplinkybes dėl buvusių darboviečių nurodė ne iš karto, o tik atsakovui pareikalavus, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčijamai įrodomas, pareiškėjas iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijoje esančiais kolegomis, įvertinti jo ryšiai su Lietuvos Respublika, reguliarūs vizitai į Baltarusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys), sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir teigia, kad:

23.1. Vien faktas, kad pareiškėjo ankstesnės darbo vietos galimai nebuvo susijusios su politika ar valstybės veikla, o šiuo metu jis tokių pareigų nebeužima, savaime nereiškia, kad jis ryšių su rėžimui lojaliais asmenimis neturėjo, ar kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir jis nebegali kelti grėsmės. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme ir vykdomajame komitete) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Byloje taip pat nepaneigta VSD nurodyta valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumo pareiga. Aplinkybė, kad pareiškėjo darbo Baltarusijoje laikotarpiu buvo susiklosčiusi kitokia geopolitinė situacija, teisiškai nėra reikšminga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

23.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. VSD atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama naujų argumentų, kurie nebuvo įvertinti teismo ir kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą.

24.2. Pareiškėjas neginčija nustatytų esminių faktinių aplinkybių dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme, vykdomajame komitete. Pareiškėjas nei nagrinėjant bylą teisme, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, kurie patvirtintų, kad jis nesiekė nuslėpti fakto apie darbą minėtose darbovietėse. Tai, kad pareiškėjas, supratęs, jog valstybinės institucijos galimai turi informacijos apie jo buvusias darbovietes, todėl prašo pateikti visą informaciją, tik tuomet pateikė prašomą informaciją, tik patvirtina, jog pareiškėjas sąmoningai ir tikslingai iš karto nepateikė visos klausimyne reikalaujamos informacijos.

24.3. Pareiškėjas nepateikė į bylą duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Apeliaciniame skunde nurodomos viešų informacijos šaltinių nuorodos ir (ar) viešų straipsnių dalių citavimas niekaip nepaneigia, kad pareiškėjas gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad jis vyksta į Baltarusijos Respubliką gydytis, įsigyti pigesnių maisto produktų ar degalų, cituoja skelbimus apie Baltarusijoje esančios sanatorijos privalumus, patvirtina jo akivaizdų palankumą A. L. vykdomai politikai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 24S248600, kuriuo atsisakyta pareiškėjui V. Č. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 24S251687, kuriuo 30 mėn. (2,5 m.) uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs prie išvados, kad Migracijos departamentas, detaliai išanalizavęs pareiškėjo individualią situaciją, pagrįstai Sprendimu1 atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, o Sprendimu2 uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 9 d. iki 2027 m. gegužės 8 d.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir laikosi pozicijos, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, buvo šališkas ir neobjektyvus.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais bei ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

30. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 4 d.). Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), <...>, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 str. 5 d.).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023) išaiškinta, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

32. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

33. Sprendimas1 priimtas, be kita ko, įvertinus kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą Išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, 2024 m. kovo 29 d. ir 2024 m. gegužės 3 d. pildydamas Migracijos departamento klausimynus, nuslėpė informaciją dėl buvusių darboviečių. Informacija apie nuslėptas darbovietes paaiškėjo, kai pareiškėjas pateikė užpildytų klausimynų papildymą. Klausimynų papildyme nurodyta, kad pareiškėjas 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete. VSD vertino, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme ir Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti, įvertinęs šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD Išvadoje pripažino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

34. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Migracijos departamento pateikto klausimyno pildymu, teisėjų kolegija pažymi, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 10.31 punkte (2022 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1V-700 redakcija) įtvirtinta, kad užsienietis asmeniškai, o Aprašo 20–22 punktuose nurodytais atvejais – ir šiuose punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą). Taigi klausimyną užsieniečiai turi užpildyti pagal teisės aktus, kuriais reglamentuota dokumentų išdavimo tvarka užsienio valstybių piliečiams, pageidaujantiems gyventi Lietuvoje. Pildant klausimyną yra nurodyta, jog pareiškėjas turi nurodyti visas darbovietes, kuriose dirbo ir dirba šiuo metu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neneigia, kad informaciją apie buvusias darbovietes nurodė ne iš karto, o tik atsakovui pareikalavus, taigi pagrįsta pripažintina VSD Išvadoje nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas nuslėpė (sąmoningai ir tikslingai iš karto nepateikė visos klausimyne reikalaujamos informacijos) informaciją dėl buvusių darboviečių.

35. Nepaisant to, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme ir Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete dirbo 2004–2007 m., 2011–2013 m., kuomet Lietuvos ir Baltarusijos santykiai buvo geri, pareiškėjo ryšiai buvo vertinami pagal ginčijamų sprendimų priėmimo metu nustatytas aplinkybes, o jo keliama grėsmė valstybės saugumui – atsižvelgus į visas faktines aplinkybes, be kita ko, ir pasikeitusį geopolitinį kontekstą. Todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl laikotarpių, kuomet pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme ir Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete, nereikšmingumo laiko aspektu.

36. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio – antraeilės, techninio pobūdžio pareigybės (Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete (duomenys neskelbtini)), nereikalaujančios politinio pasitikėjimo statuso, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2527-1047/2024; 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1301-968/2025; ir kt.).

37. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog faktas, kad jis po 2013 m. išvyko iš Baltarusijos, liudija nepritarimą A. L. vykdomai politikai, tačiau byloje nėra duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Priešingai, byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu periodiškai gana dažnai grįždavo į Baltarusiją, nes joje gyvena pareiškėjo artimieji giminaičiai (Baltarusijos Respublikos piliečiai) – tėvai ir sūnus. Šios aplinkybės patvirtina, kad, nepaisant deklaruojamo nepritarimo Baltarusijos valdžiai, pareiškėjui saugu grįžti į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo apeliaciniame skunde nurodomų vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

38. Pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų, todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija. Pažymėtina, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir jų trukmė nesuponuoja kitokio pobūdžio teisėjų kolegijos sprendimo. Byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių ir nepateikta įrodymų, kad pareiškėjo siekis gyventi Lietuvoje turėtų būti vertinamas kaip prioritetinis gėris palyginti su nacionaliniu saugumu.

39. Nagrinėjamu atveju iš Sprendimų turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus Lietuvos / Baltarusijos periodinius sienos kirtimo atvejus (žr. nutarties 8 p.). Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD Išvada, todėl nėra pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimo1 neteisėtu.

40. Įstatymo 133 straipsnio (Draudimas atvykti į Lietuvą) 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024; 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1301-968/2025).

41. Migracijos departamento Sprendimu2 uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn. (2,5 m.), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų dėl nesutikimo su Sprendimu2, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais bei pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėjo situacija atsakovo vertinta individualizuotai, atsižvelgta į visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, susijusias su pareiškėjo ryšiais su Lietuvos Respublika, ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti termino jo keliamos grėsmės valstybės saugumui kontekste.

42. Nors pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundą atmetė. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Atsižvelgusi į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, sutiko su atsakovo ir / ar trečiojo suinteresuoto asmens argumentais ir rėmėsi jų pateiktais įrodymais, savaime nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

43. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad, siekdamas užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose įstatymų leidėjas įtvirtino teismo nušalinimo institutą. Manydama, kad administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, proceso šalis gali pasinaudoti ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatose numatytomis procesinėmis garantijomis bei pateikti teismui motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo. Reikšdama teisėjui nušalinimą, proceso šalis turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog, teismui pritaikius teisėjo nušalinimo institutą, administracinė byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai. Visais atvejais abejones dėl teismo (teisėjų) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi proceso šalis privalo pagrįsti konkrečiais įrodymais, o ne tik samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1401-968/2025).

44. Pareiškėjas teisėjų šališkumą iš esmės grindžia abstraktaus pobūdžio teiginiais, išimtinai susijusiais su teismo (teisėjų) jurisdikcijos įgyvendinimo veikla. Šiame kontekste akcentuotina, kad teisėjų veiklos išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – savaime negali būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo įrodymas. Aplinkybė, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas įvertino pareiškėjo pozicijai nepalankiu būdu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teismo nešališkumo reikalavimų pažeidimo.

45. Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Č. (V. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė