2013-10-14 Nr. AB-6133-3-61-3-00424-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1559/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00424-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės merui (toliau – ir atsakovas) skelbti duomenis, gautus iš 2012 m. vasario 13 d. – 2012 m. vasario 20 d. vykdytos Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telefoninės apklausos, ir naudoti šiuos duomenis viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo srityje.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba, Savivaldybės taryba) 2012 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012-02-08 sprendimo „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuris galbūt pažeidė viešąjį interesą, nes buvo pažeista Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, SAPĮ) 38 straipsnio 3 dalies nuostata, nustatanti savivaldybės tarybos pareigą prieš skelbiant apklausą patvirtinti nustatytu būdu daromos apklausos tvarką, atitinkančią įstatymo reikalavimus, bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnyje įtvirtinti savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo bei žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principai. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu sustabdė Sprendimo 1 punkto vykdymą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje 2012 m. vasario 13 d. pasirodė straipsnis su antrašte „Vilniuje atliekama dar viena gyventojų apklausa dėl seniūnijų pertvarkos“, kuriame skelbiama, kad „Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu šiandien pradedama vykdyti dar viena gyventojų apklausa dėl seniūnijų reorganizacijos. Vilniuje gyvenamąją vietą deklaravę žmonės fiksuotojo ir mobilaus ryšio telefonais bus apklausiami iki vasario 20 d.“ Pareiškėjas pažymėjo, jog tokie Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą imperatyvą (sustabdytas savivaldybės administravimo subjekto teisės aktas negali būti vykdomas, kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių). Pareiškėjo teigimu, būtina pašalinti teisės pažeidimą, uždraudžiant atsakovui naudoti ir skelbti iš neteisėtų veiksmų atsiradusias pasekmes – surinktus duomenis.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atsiliepime į prašymą prašė bylą nutraukti, o nenustačius bylos nutraukimo pagrindų, prašymą atmesti.

Atsakovas paaiškino, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, priėmęs 2012 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. 1P-7 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 1 punkto, kuriuo paskelbta apklausa, sustabdymo“, kreipėsi į teismą nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras šio potvarkio nevykdo. Kadangi pareiškėjas vadovavosi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi ir savo reikalavimą grindė savo įgaliojimais, kurie nustatyti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje ir 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl privalėjo laikytis jo įgaliojimų realizavimo tvarkos, t. y. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punkto (ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo potvarkio priėmimo dienos atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui motyvuotu teikimu pasiūlo svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą), ir, jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako pakeisti ar panaikinti teisės aktą, Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą prašydamas imtis pareiškimo arba ieškinio užtikrinimo priemonių. Vilniaus miesto savivaldybėje Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 13 d. teikimas Nr. 1T-3 dėl minėto Sprendimo atitinkamų nuostatų panaikinimo, kurį Vilniaus miesto savivaldybės taryba turėjo apsvarstyti artimiausiame Tarybos posėdyje, gautas 2012 m. vasario 14 d. Artimiausias Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis, skaičiuojant nuo Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 13 d. teikimo Nr. 1T-3 gavimo dienos, įvyko 2012 m. vasario 15 d. Dėl to pareiškėjas tik po šio posėdžio privalėjo įgyvendinti savo įgaliojimus ir kreiptis į teismą dėl Sprendimo ir iš jo kylančių veiksmų (pasekmių) teisėtumo ir pareiškėjo prašymas šioje byloje pateiktas neteisėtai.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas uždrausti skelbti apklausos duomenis ir juos naudoti yra prieštaraujantis viešajam interesui ir demokratijos principui. Atsakovas teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 1-433 nėra teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas neteisėtu, o Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 buvo sustabdytas tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-433 1 punkto galiojimas, kuriuo Taryba 2012 m. vasario 8 d. paskelbė gyventojų apklausą, nustatė apklausos tekstą, apklausos teritoriją, apklausos būdą, vykdytoją ir laikotarpį.

Vyriausybės atstovas savo potvarkiu negalėjo sustabdyti jau įvykusio fakto – apklausos paskelbimo, kadangi sustabdytoji sprendimo Nr. 1-433 1 punkto nuostata yra įsigaliojusi nuo paskelbimo momento, todėl vėlesnis jos sustabdymas (2012 m. vasario 10 d.) nesukėlė jokių materialių teisinių pasekmių. O kadangi Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 buvo sustabdytas tik sprendimo Nr. 1-433 1 punkto galiojimas, o Tarybos sprendimo Nr. 1-433 4 punktas, įpareigojantis Savivaldybės tarybos sekretoriato Viešųjų ryšių skyrių apie šį sprendimą paskelbti vietinėse (regiono) visuomenės informavimo priemonėse, nebuvo sustabdytas, todėl pagrįstai ir teisėtai buvo vykdomas.

Byloje nėra keliamas šio Tarybos sprendimo teisėtumo klausimas, o pareiškėjo teiginiai, kad apklausa yra neteisėta ir pažeidžianti viešąjį interesą, laikytini nemotyvuotais ir nepagrįstais. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama 2012 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1-433 ir šio Sprendimo 3 punktu patvirtindama Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo IX skirsnio, reglamentuojančio vietos gyventojų apklausą, nuostatomis ir dalį šių nuostatų perkėlė į nustatytąją tvarką.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą aktą, laikėsi Vietos savivaldos įstatymo IX skirsnio normų. Pasirinktas apklausos būdas yra nustatytas Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnyje, todėl nei apklausos būdas, nei apklausos vykdymo principai, kurie įtvirtinti ir Vietos savivaldos įstatymo IX skirsnyje, ir Sprendimo 3 punktu patvirtintame apklausos vykdymo tvarkos apraše, nelaikytini pažeidžiančiais viešąjį interesą. Šiuo atveju apklausos paskelbimas ir vykdymas jokių teisiškai neigiamų pasekmių nesukuria, nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo šios apklausos rezultatų pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą.

Teismas vadovavosi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-179/2009.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 1-433 nėra teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas neteisėtu, o Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 buvo sustabdytas tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-433 1 punkto, kuriuo Taryba 2012 m. vasario 8 d. paskelbė gyventojų apklausą, galiojimas. Sprendime pažymėta, kad Sprendimo 2 punkto galiojimas nebuvo sustabdytas, 2 punktu buvo sudaryta apklausos komisija. Sprendimo 3 punkto galiojimas taip pat nebuvo sustabdytas, 3 punktu buvo patvirtintas Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašas, reglamentuojantis atrankinės savivaldybės gyventojų apklausos telefonu inicijavimą, organizavimą, apklausos komisijos įgaliojimus, rezultatų nustatymą ir naudojimą, apklausą inicijuojančius, organizuojančius ir vykdančius subjektus.

Teismas pažymėjo, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 2 dalį gyventojų apklausos rezultatai yra patariamojo pobūdžio, rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 46 straipsniu. Sprendime nurodyta, kad atsakovas teigė, jog nagrinėjamu atveju apklausos paskelbimas ir vykdymas pats savaime jokių teisiškai neigiamų pasekmių nesukuria.

Atsižvelgęs į tai, kad Vyriausybės atstovas nesikreipė į Savivaldybės tarybą su rašytiniu reikalavimu įgyvendinti įstatymą, dėl to Savivaldybės taryba neatliko tokių veiksmų, teismas sprendė, jog nėra pagrindo teismo sprendimu įpareigoti atsakovą atlikti tokius veiksmus (uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės merui skelbti duomenis, gautus iš 2012 m. vasario 13 d. – 2012 m. vasario 20 d. vykdytos Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telefoninės apklausos, ir naudoti šiuos duomenis viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo srityje).

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas be argumentų, išdėstytų pradiniame ir patikslintuose prašymuose pirmosios instancijos teismui, taip pat teigia, jog teismas neteisingai aiškino Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatas. Teismas nepagrįstai šiam ginčui parinko SAPĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką (teikti rašytinį reikalavimą). Ginčas šioje byloje kilo tiesiogiai iš SAPĮ 5 straipsnio 5 dalies nuostatos, kuri vienareikšmiškai ir įsakmiai nustato, kad sustabdytas savivaldybės administravimo subjekto teisės aktas negali būti vykdomas, kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių. Pareiškėjas, atsižvelgęs į Sprendimo 1 punkto nuostatos vykdymo laikinumą (7 dienos), akcentuoja, kad Vyriausybės atstovui nebūtų buvę nei logiška, nei protinga vykdyti SAPĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, t. y. pirmiausia teikti savivaldybės administravimo subjektui (savivaldybės merui) reikalavimą įgyvendinti SAPĮ 5 straipsnio 5 dalies nuostatą – nevykdyti Vyriausybės atstovo sustabdyto potvarkio.

Pareiškėjas pažymi, jog pagal teismo aiškinimą, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-179/2009, Vyriausybės atstovui teikiant rašytinį reikalavimą įgyvendinti įstatymo nuostatą, Vyriausybės atstovas negalėtų pasiekti SAPĮ 5 straipsnio 5 dalies nuostatos įgyvendinimo tikslo dėl šios normos taikymo ir vykdymo laikinumo (iki kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių) ir dėl per ilgos SAPĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos procedūros vykdymo. Teismo argumentai dėl rašytinio reikalavimo teikimo yra visiškai nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2012 m. birželio 15 d. priimtoje nutartyje akcentavo viešąjį interesą. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje galima išskirti kelis viešojo intereso aspektus: pirma, imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimas, kai savivaldybės administravimo subjektas pažeidė imperatyvų draudimą – nevykdyti sustabdyto teisės akto, antra, turi būti pašalintos iš neteisės atsiradusios teisinės pasekmės, trečia, savivaldybės administravimo subjektas, nevykdantis imperatyvių įstatymo nuostatų, turi būti atsakingas už tokių veiksmų teisines pasekmes. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai aiškino SAPĮ nuostatas ir nepagrįstai netaikė SAPĮ 4 straipsnio 4 dalies bei 5 straipsnio 6 dalies nuostatų. Vyriausybės atstovui patikslinus savo reikalavimus, esminis ginčas šioje byloje yra iš neteisėtų atsakovo veiksmų kilusių pasekmių šalinimas ir viešojo intereso apgynimas. Apeliantas akcentuoja, kad Vyriausybės atstovo potvarkio, kuriuo buvo sustabdytas apklausos vykdymas, savivaldybės administravimo subjektas nenuginčijo, todėl jis buvo galiojantis ir privalėjo būti vykdomas pagal SAPĮ 4 straipsnio 7 dalį ir 5 straipsnio 5 dalį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime be argumentų, išdėstytų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, jog pareiškėjas nėra kreipęsis į Vilniaus miesto savivaldybės merą su reikalavimu neskelbti ir nenaudoti Vilniaus miesto gyventojų apklausos rezultatų, todėl teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nesilaikė savo įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos (SAPĮ 5 straipsnio 2, 4 dalys). Atsakovo manymu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad įrodė savo prašymo dalyką. Atsakovo teigimu, teismas teisėtai konstatavo, jog pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad pasitvirtino pareiškėjo nuomonė, jog paskelbta Vilniaus miesto gyventojų apklausa pažeidžia viešąjį interesą, taip pat pareiškėjas neįrodė, kad ginčo apklausos pagrindu buvo priimami viešojo administravimo subjekto sprendimai, galintys pažeisti viešąjį interesą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad viešojo intereso pažeidimą šioje byloje lemia galiojantis paties pareiškėjo potvarkis sustabdyti apklausos vykdymą, kuris, anot apelianto, nebuvo nuginčytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimą uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės merui skelbti duomenis, gautus iš 2012 m. vasario 13 d. – 2012 m. vasario 20 d. vykdytos Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telefoninės apklausos, ir naudoti šiuos duomenis viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo srityje ir šio reikalavimo netenkino, nenustatęs faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti šį pareiškėjo reikalavimą pagrįstu ir teisėtu.

Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo aptvirtinimo“ (b. l. 25), kurio 1 punktu paskelbė Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą bei nustatė apklausos klausimų tekstą, teritoriją (Vilniaus miesto savivaldybės teritorija), apklausos būdą (atrankinė gyventojų apklausa telefonu), vykdytoją (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo tvarka nustatytas laimėtojas), laikotarpį (2012 m. vasario 13 – 20 dienos). Sprendimo Nr. 1-443 2 punktu buvo sudaryta apklausos komisija, 3 punktu patvirtintas Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašas. Sprendimo 4 punktu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriato Viešųjų ryšių skyrius apie sprendimą buvo įpareigotas paskelbti vietinėse (regiono) visuomenės informavimo priemonėse.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 7 dalimi ir 5 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 sustabdė Sprendimo Nr. 1-443 1 punkto vykdymą bei vadovaudamasis minėto įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punktu 2012 m. vasario 13 d. teikimu Nr. 1T-3 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai svarstyti Sprendimo Nr. 1-433 1 ir 3 punktų panaikinimo klausimą arba 1.5 punkto pakeitimo klausimą. Pareiškėjas 2012 m. kovo 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo ir norminio akto ištyrimo, kuriuo prašė panaikinti Sprendimo Nr. 1-433 1 punktą; ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-433 3 punktu patvirtinto Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo dalis, kurioje nenumatyta detalizuota vietos gyventojų apklausos tvarka, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6, 8, 10 ir 12 punktų nuostatas bei 38 straipsnio 3 dalį; ištirti, ar Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo ta dalis, kurioje nėra numatyti detalizuoti apklausos komisijos įgaliojimai, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio 3 dalį (b. l. 100-111). Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2497-629/2012, kurioje 2012 m. lapkričio 26 d. priimtas sprendimas atmesti pareiškėjo pareiškimą kaip nepagrįstą. Pagal teismų informacinės sistemos Liteko duomenis šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Administracinėje byloje Nr. I-2497-629/2012 paduotame pareiškime pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo Nr. 1-433 1 punkto galiojimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 13 d. nutartimi išsprendė šį prašymą (b. l. 97). Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas.

Iš nagrinėjamoje byloje pareiškėjo 2012 m. vasario 14 d. pradinio prašymo matyti, kad pareiškėjas kreipėsi Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą nutraukti neteisėtus veiksmus ir įgyvendinti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatą, t. y. nevykdyti sustabdyto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 1 punkte nustatytos atrankinės gyventojų apklausos telefonu iki atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl tokio pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių. Pareiškėjas byloje tikslino pradinį prašymą ir 2012 m. rugsėjo 24 d. patikslintame prašyme nurodė, kad prašo uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės merui skelbti duomenis gautus iš 2012 m. vasario 13 d. – 2012 m. vasario 20 d. vykdytos Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telefoninės apklausos ir naudoti šiuos duomenis viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo srityje. Pareiškėjas šiame patikslintame prašyme taip pat nurodė, kad reikalavimą grindžia 2012 m. kovo 3 d. prašyme (byloje yra 2012 m. vasario 14 d. pradinis prašymas) ir 2012 m. rugsėjo 12 d. prašyme (byloje yra 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymas) išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, tuo, kad teismo sprendimas, pareiškėjo reikalavimo patenkinimo atveju, turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes atsakovui, yra būtina pašalinti teisės pažeidimą, uždraudžiant atsakovui naudoti ir skelbti iš neteisėtų veiksmų atsiradusias pasekmes – surinktus duomenis. Pareiškėjas teigė, kad priešingu atveju, neuždraudus atsakovui naudoti ir skelbti gyventojų apklausos duomenų, gautų iš neteisėtai vykdytos apklausos, šie neteisėtai vykdytos apklausos gauti duomenys vėliau gali būti panaudoti viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo srityje ir ginčas šioje byloje netektų prasmės bei teisingumas nebūtų atkurtas (b. l. 118-119).

Pareiškėjas šį reikalavimą reiškė remdamasis savo priimtu 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7, kuriuo buvo sustabdytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo 11-433 1 punkto vykdymas (b. l. 5), bei tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje 2012 m. vasario 13 d. pasirodė straipsnis, kuriame buvo paskelbta, kad Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu pradedama vykdyti dar viena gyventojų apklausa dėl seniūnijų reorganizacijos (b. l. 4). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 18 d. patikslintame prašyme teigė, kad jis gina viešąjį interesą, todėl tam, kad būtų apgintas viešas interesas, būtina panaikinti 2012 m. vasario 13 d. – 2012 m. vasario 20 d. vykdytos gyventojų apklausos telefonu duomenis, kaip pasekmes, kilusias iš neteisėtų savivaldybės administravimo subjekto veiksmų (b. l. 96-99). Pradiniame 2012 m. vasario 14 d. prašyme pareiškėjas nurodė, kad reikalavimą reiškia Savivaldybės administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja aplinkybę, kad šioje byloje esminis ginčas yra dėl viešojo intereso apgynimo.

Savivaldybės administracinės priežiūros įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyto savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto tikslai – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką. Savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai (Savivaldybės administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Savivaldybės administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio, nustatančio Vyriausybės atstovo įgaliojimus, 4 dalis nurodo, kad Vyriausybės atstovas, manydamas, jog savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas dėl tokių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį. Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką nustato šio įstatymo 5 straipsnis, kurio 6 dalyje nurodyta, jog Vyriausybės atstovas, manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, nepasinaudojęs ar negalėjęs pasinaudoti teisės akto sustabdymo teise, tokius teisės aktus ar veiksmus (neveikimą) skundžia teismui ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo viešojo intereso pažeidimo paaiškėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė byloje faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo šioje byloje pareikštas reikalavimas turėjo būti patenkintas tuo pagrindu, jog atsakovo atliktais veiksmais, skelbiant gyventojų apklausą ir ją vykdant, kai pareiškėjo potvarkiu buvo sustabdytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo 11-433 1 punkto vykdymas, buvo pažeistas viešasis interesas. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad dėl atsakovo veiksmų nebuvo pažeistas viešasis interesas, atsakovo veiksmai nesukėlė neigiamų pasekmių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi proceso šalių nurodytus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aspektų tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui, bylos medžiagą, teismų informacinės sistemos Liteko duomenis apie tarp tų pačių šalių išnagrinėtą administracinę bylą Nr. I-2497-629/2012, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju abejoti pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumu ir teisingumu nėra jokio pagrindo.

ABTĮ 5 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą (1 punktas), pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo (3 punktas). ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Pažymėtina, kad teismas, nustatydamas, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu, kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Be to, bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo ginamas interesas pripažintinas viešuoju interesu, taip pat turi nustatyti, ar pareiškėjo keliami materialieji reikalavimai yra pakankami pažeistajam viešajam interesui apginti. Dispozityvumo principas, kuris galioja ir administraciniame procese (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008), reiškia, jog materialiuosius teisinius reikalavimus byloje suformuluoja asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Tačiau kreipimasis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą pasižymi didele specifika, nes pareiškėjas gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai, tai yra viešąjį interesą. Įstatymų leidėjas leidžia ginti viešąjį interesą tik įstatymų įgaliotiems subjektams ir tik įstatymų numatytais atvejais. Pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialieji reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (nagrinėjamu atveju uždraudimas atklikti veiksmus) sukeltų realias teisines pasekmes viešajam interesui ginti, pareiškėjo reikalavimas turi būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjo nurodyti atsakovo veiksmai nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistas viešasis interesas ir pareiškėjas turėjo teisę jį ginti pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo ginčas dėl konkretaus pareiškėjo potvarkio, kuris buvo priimtas įgyvendinant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatas, nevykdymo, o ne dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų, jos saugomų ir ginamų vertybių. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijami konkretūs atsakovo veiksmai, susiję su atsakovo gautų duomenų iš 2012 m. vasario 13 d. – 2012 m. vasario 20 d. vykdytos Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telefoninės apklausos naudojimu viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo srityje. Vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalies ir 5 dalies nuostatomis, nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad atsakovo veiksmų, kuriais jis vykdė pareiškėjo potvarkiu sustabdytą teisės aktą ir gavo tam tikrus duomenis, teisėtumas ar neteisėtumas būtų aktualus tuo atveju, jei būtų nagrinėjamas ginčas dėl šių gautų duomenų panaudojimo. Tačiau šiuo atveju tokio pobūdžio ginčas nėra nagrinėjamas. Pažymėtina, kad dėl viešojo intereso gynimo pagal pareiškėjo pareiškimą buvo nagrinėjama kita pirmiau nurodyta byla Nr. I-2497-629/2012.

Byloje nėra nurodyta ir pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu turėtų būti konstatuota, kad patenkinus pareiškėjo reikalavimą būtų apginti ypač reikšmingi asmens ar grupės asmenų interesai. Primintina, kad pareiškėjas prašė uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės merui skelbti duomenis, gautus iš 2012 m. vasario 13 d. – 2012 m. vasario 20 d. vykdytos Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telefoninės apklausos, ir naudoti šiuos duomenis viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymo srityje, tačiau šio reikalavimo patenkinimas nėra niekaip susijęs su viešojo intereso apgynimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, kad patenkinus šį reikalavimą bus realiai apgintas tam tikras viešas interesas. Pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad imperatyvios įstatymų nuostatos turi būti vykdomos griežtai laikantis įstatymų ir tai yra laikytina viešuoju interesu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, kad patenkinus pareiškėjo reikalavimą bus apgintas viešasis interesas.

Be to, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 1-433 yra pripažintas neteisėtu. Pareiškėjo 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 buvo sustabdytas tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-433 1 punkto galiojimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 2 dalį gyventojų apklausos rezultatai yra patariamojo pobūdžio. Vietos savivaldos įstatymo 46 straipsnyje nustatyta, kad paskelbti apklausos rezultatai (gyventojų nuomonė dėl apklausai pateikto (pateiktų) klausimo (klausimų) turi būti svarstomi artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje reglamento nustatyta tvarka. Savivaldybės tarybos sprendime dėl apklausai pateikto (pateiktų) klausimo (klausimų) turi būti nurodyti apklausos rezultatai (gyventojų nuomonė dėl apklausai pateikto (pateiktų) klausimo (klausimų) ir savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo motyvai. Savivaldybės tarybos sprendimas dėl apklausai pateikto (pateiktų) klausimo (klausimų) turi būti paskelbtas vietinėse (regiono) visuomenės informavimo priemonėse, savivaldybės interneto tinklalapyje ir seniūnijų, kurių aptarnaujamoje teritorijoje įvyko apklausa, skelbimų lentose. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad apklausos paskelbimas ir vykdymas pats savaime jokių teisiškai neigiamų pasekmių nesukuria, nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo šios apklausos rezultatų pagrindu.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė