2017-04-03 Nr. AB-7802-3-61-3-02362-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3031-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02362-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo M. A. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (15/5-11)31U-22 (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad Sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Leidimą atsisakyta išduoti dėl to, kad pareiškėjui, Lietuvoje gyvenant nuo 2010 m. liepos 28 d., laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. spalio 17 d., nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 26 d., nuo 2014 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. vasario 23 d., t. y. tarp 6 iš eilės išduotų leidimų gyventi įforminimo susidarė pertraukos, ir pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo – be pertraukos pastaruosius 5 metus turėti leidimą laikinai gyventi.

Nesutikdamas su Departamento Sprendimu nurodė, kad Įstatyme nėra nustatytas reikalavimas, kad negali būti pertraukų tarp įformintų leidimų laikinai gyventi datų. Be to, Argentinos pilietis Lietuvos Respublikoje gali teisėtai ir be vizų gyventi 90 dienų iš eilės, todėl per susidariusias pertraukas pareiškėjas Lietuvoje gyveno teisėtai. Iš išduotų leidimų terminų matyti, kad pareiškėjas turėjo penkerius po pilnus kalendorinius metus galiojančius leidimus laikinai gyventi ir susidariusios pertraukos tarp leidimų įforminimo jokios įtakos nedaro. Departamentas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą reikalavimą aiškina plečiamai.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.

Atsiliepime paaiškino, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo susidariusios pertraukos, jam nebuvo išduotas leidimas gyventi, o tuo tarpu Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte imperatyviai nustatyta, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi šiuo pagrindu, Lietuvoje nepertraukiamai turi pragyventi būtent su leidimu laikinai gyventi. Pareiškėjo minimas bevizis būvimas Lietuvoje užsieniečiui suteikia teisę tik atvykti ir būti 90 dienų per 180 dienų, tačiau nesuteikia teisės gyventi. Pažymėjo, kad pertraukos tarp leidimų išdavimo buvo susidariusios išimtinai tik dėl paties pareiškėjo veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 8 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Prašymo teisinis pagrindas – pareiškėjo atitikimas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytam reikalavimui – pragyventa Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus. Su prašymu pareiškėjas taip pat pateikė Argentinos Respublikos piliečio pasą, leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. vasario 25 d., pažymėjimą apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus, UAB “Efarata” darbo sutartį, UAB “WorldOne” pažymą apie pareigas ir šios bendrovės pažymą apie darbo užmokestį bei kitas išmokas, Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriaus pažymą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijos pažymą, 2016 m. sausio 21 d. sutikimą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo, Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą DK 0361623, dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Departamentas 2016 m. gegužės 24 d.sprendimu Nr. (15/5-11)31U-22 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Argentinos Respublikos piliečiui M. A. O.“ nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti ir neišduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nustatyta, kad pareiškėjas per 5 metus ir 9 mėnesius, gyventus Lietuvoje, turėjo 6 jam išduotus laikinus leidimus gyventi, galiojusius 12 mėnesių: Nr. LT7258732 išduotas laikotarpiui nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2011 m. liepos 28 d., Nr. LT7268969 laikotarpiui nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2012 m. liepos 29 d., Nr. LT7313400 laikotarpiui nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2013 m. spalio 18 d., Nr. LT7336894 laikotarpiui nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 27 d., Nr. LT7363367 laikotarpiui nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2016 m. vasario 24 d., Nr. LT7386114 laikotarpiui nuo 2016 m. vasario 24 d. Kaip matyti, tarp antrojo ir trečiojo laikotarpio (nuo 2012 m. liepos 29 d. iki 2012 m. spalio 18 d.) buvo susidariusi 80 dienų pertrauka, tarp trečio ir ketvirto laikotarpio (nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d.) buvo susidariusi 69 dienų pertrauka ir tarp ketvirto ir penkto laikotarpių (nuo 2014 m. gruodžio 27 d. iki 2015 m. vasario 24 d.) buvo susidariusi 58 dienų pertrauka. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatą, užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (atitinkamai užsieniečio pragyventą laikotarpį įvertinus ir Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatos kontekste) ir tuo laiku turėjo leidimą laikinai gyventi, vadinasi užsienietis Lietuvoje gyvendamas 5 metus, visam 5 metų laikotarpiui turėjo turėti išduotus leidimus laikinai gyventi.

Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas 5 metų laikotarpyje neturėjo jam išduotų leidimų laikinai gyventi laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 29 d. iki 2012 m. spalio 18 d., nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., ir nuo 2014 m. gruodžio 27 d. iki 2015 m. vasario 24 d., kai tuo tarpu leidimų laikinai gyventi per 5 metų laikotarpį turėjimas yra būtina sąlyga leidimui nuolatos gyventi Lietuvos Respublikoje gauti (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.). Taigi esant susidariusioms pertraukoms, Departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas prašymo Departamentui pateikimo metu neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto vieno iš imperatyvaus reikalavimo – per visą 5 metų laikotarpį turėti leidimus laikinai gyventi.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad dėl to, kad jis yra Argentinos Respublikos pilietis, jis Lietuvoje gali teisėtai ir be vizų gyventi 90 dienų iš eilės ir tai reiškia, kad pareiškėjas per susidariusias pertraukas gyveno Lietuvoje teisėtai. Pažymėjo, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoje imperatyviai įtvirtinta, kad užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas jei jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo argumentas, kad jis, kaip Argentinos Respublikos pilietis, pertraukų metu Lietuvoje buvo teisėtai nėra teisingas, nes Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata įpareigoja visą 5 metų laikotarpį turėti išduotus leidimus laikinai gyventi. Bevizis rėžimas, kuris taikomas Argentinos piliečiams, nėra adekvatu leidimo laikinai gyventi turėjimui. Šiuos procesus reguliuoja skirtingas teisinis reglamentavimas, šiems procesams taikytina skirtinga procedūra, tiek galimybė naudotis beviziu rėžimu, tiek leidimo laikinai gyventi turėjimas apibrėžia skirtingą užsieniečio teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje Įstatymo nuostatų prasme. Todėl šis argumentas vertintas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo argumentas, kad nei Įstatyme, nei jokiame poįstatyminiame teisės akte nėra nurodyta, kad teisėto ir nepertraukiamo užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu tarp leidimų laikinai gyventi įforminimų negalėtų susidaryti pertraukos taip pat teismo įvertintas kaip nepagrįstas, nes, kaip matyti iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto formuluotės, jame aiškiai nurodyta, kad tik be pertraukos 5 metus Lietuvoje išgyvenus ir visą 5 metų laikotarpį turėjus leidimą laikinai gyventi, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas nuolat gyventi (atitinkamai įvertinus Įstatymo 53 str. 10 d. įtvirtintas sąlygas).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi įforminimo atsirado dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Pagal Aprašo (redakcija, nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 14 d. ir nuo 2013 m. liepos 14 d.) 7 punktą, prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu pateikiamas likus ne mažiau kaip 4 mėnesiams iki turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos. Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas visus kartus kreipiantis į Departamentą, prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė nesilaikant Aprašo 7 punkte nustatyto reikalavimo. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigė, tačiau nurodė, kad pirmoji pertrauka susidarė dėl to, kad pareiškėjas turėjo skubiai išvykti iš Lietuvos Respublikos verslo reikalais. Kiti prašymai buvo pateikti pavėluotai dėl Vilniaus VPK Migracijos skyriaus darbuotojų perteklinio reikalavimo, kad į Migracijos skyrių kartu su pareiškėju atvyktų jo sutuoktinė arba būtų pateiktas sutuoktinės originalus asmens dokumentas. Teismas nustatė, kad pareiškėjo antrasis leidimas Nr. LT7268969 galiojo iki 2012 m. liepos 29 d., todėl sekantis prašymas laikinai gyventi turėjo būti paduotas vėliausiai iki 2012 m. gegužės 29 d., tuo tarpu pareiškėjas prašymą pateikė tik 2012 m. liepos 4 d. Departamentas naują leidimą laikinai gyventi priėmė 2012 m. liepos 19 d. (iki prieš tai išduoto leidimo galiojimo pabaigos), tačiau pareiškėjas prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi Migracijos valdybai pateikė tik 2012 m. spalio 17 d. Iš šių duomenų teismas konstatavo, jog pertraukos nuo 2012 m. liepos 29 d. iki 2012 m. spalio 18 d. atsiradimą iš esmės nulėmė paties pareiškėjo veiksmai, išskirtinai priklausantys tik nuo pareiškėjo elgesio.

Teismas pažymėjo, kad kiti prašymai pakeisti leidimus (galiojusius iki 2013 m. spalio 18 d., iki 2014 m. gruodžio 27 d.) buvo pateikti nesilaikant Aprašo 7 punkto reikalavimų, atitinkamai sprendimai pakeisti leidimus laikinai gyventi taip pat buvo priimti jau pasibaigus prieš tai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimui. Kaip nustatyta, pareiškėjo sutuoktinė prašymą apie tai, kad negalinti pateikti originalaus asmens dokumento, pateikė tik 2014 m. gruodžio 13 d., tuo tarpu pagal Aprašo nuostatas prašymą dėl leidimų Nr. LT313400 ir LT336894 pakeitimo pareiškėjas turėjo pateikti atitinkamai vėliausiai iki 2013 m. rugpjūčio 18 d. ir iki 2014 m. spalio 27 d., vadinasi nurodyta aplinkybė dėl sutuoktinės originalaus asmens dokumento nepateikimo, negali būti laikytina priežastimi, nulėmusia pavėluotą dokumentų pateikimą.

Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad surinktų įrodymų visuma patvirtina Sprendimo pagrįstumą, tuo tarpu pareiškėjas skundo argumentais ir pateiktais įrodymais Sprendimo neteisėtumo neįrodė. Skundžiamas Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti remiantis skunde nurodytais argumentais bei prie skundo pateiktais įrodymais nėra teisinio pagrindo. Sprendimą pripažinus teisėtu nėra pagrindo įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 103–105).

Apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas priimtas neįvertinus byloje pateiktų įrodymų ir netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272) nuostatas, bei neatsižvelgiant į konkrečios bylos ratio decidendi.

Apelianto nuomone, teismas nepaisė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintos pareigos, t. y. visiškai netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl eilės pareiškėjo pateiktų duomenų ir įrodymų, kuriais fiksuojamų faktų atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepaneigė (nepateikė priešingą faktą konstatuojančių įrodymų). Skunde buvo nurodyta ir prie jo pridėti visi patvirtinantys dokumentai, jog pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi įforminimo atsirado dėl visiškai objektyvių ir nuo pareiškėjo valios visiškai nepriklausančių priežasčių.

Kadangi byloje buvo nagrinėjamas individualaus teisės akto teisėtumas, teismas turėjo įvertinti pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas ne dėl savo kaltės ir valios, o dėl objektyvių priežasčių ir trečiųjų asmenų galimai tyčinių veikų neturėjo galimybės laiku pateikti dokumentus dėl laikino leidimo gyventi. Pirmoji pertrauka tarp 2012 m. liepos 29 d. ir 2012 m. spalio 18 d. buvo susidariusi dėl to, kad pareiškėjas buvo išvykęs į savo kilmės šalį svarbiais verslo reikalais ir dėl to pavėlavo pateikti dokumentus Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato migracijos skyriui, nes užsienietis turi dokumentus pateikti asmeniškai.

Tai, kad antrojo leidimo laikinai gyventi termino pasibaigimo metu pareiškėjas buvo išvykęs, įrodo jo pateiktas bilietas. Kitos dvi pertraukos susidarė tik dėl tos priežasties, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato migracijos skyriaus darbuotojai dėl savo kompetencijos stokos visiškai neteisėtai ir nepagrįstai reikalaudavo, kad į policijos komisariato migracijos skyrių adresu Naugarduko g.100, Vilnius kartu su pareiškėju atvyktų jo sutuoktinė arba kad būtų pateiktas jos asmens dokumento originalas, ir atsisakydavo priimti laiku teikiamus dokumentus Migracijos departamentui.

Dėl sutuoktinės darbo ir asmeninių priežasčių ji negalėjo nustatytu terminu atvykti ar atiduoti savo asmens dokumento originalą, todėl abu atvejus dėl naujo leidimo gyventi įforminimo buvo kreiptasi pavėluotai. Tokius pat neteisėtus reikalavimus Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato migracijos skyriaus darbuotojai pareiškėjui kėlė ir baigiantis jo leidimo gyventi galiojimui 2016 m. vasario mėnesį, ir tik įsikišus pareiškėjo atstovei advokatei I. K. ši neteisėta praktika buvo nutraukta. Kreipusis su prašymu, buvo gautas 2016 m. vasario 3 d. raštas Nr. (15/4-16-9K-2387) 10K-5606, ir dokumentai buvo priimti be žmonos tapatybės kortelės. Vienintelis tokio neteisėto reikalavimo tikslas buvo įsitikinti, jog pareiškėjo žmona yra Lietuvos Respublikos pilietė, ką migracijos pareigūnai galėjo padaryti vieno mygtuko paspaudimu patikrinus Lietuvos Respublikos Gyventojų registro duomenis.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo manymu, teismo buvo pažeistos procesinės teisės normos nagrinėjant administracinę bylą, dėl ko Vilniaus apygardos teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas bei naikintinas.

Taip pat, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas (dviprasmiškas) ir neaiškus, o teisės normų aiškinimas ir taikymas neteisėtas ir nepagrįstas. Skundžiamu teismo sprendimu yra pažeidžiami bendrieji protingumo, teisingumo ir proporcingumo principai, bei Lietuvos Respublikos įsipareigojimai Europos Sąjungai dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, įgyvendinimo, kadangi net ir pripažinus atitinkamų Lietuvos Respublikos Įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties formalių „pažeidimų“ buvimą tai niekaip negali įtakoti pareiškėjo M.

A. O. teisės įgyti ilgalaikio Europos Sąjungos gyventojo statusą, remiantis ta aplinkybe, kad jis teisėtai ir nuolat pragyveno Lietuvos Respublikoje daugiau kaip penkerius metus. Pažymi, kad Direktyvos 4 straipsnis nenustato jokių papildomų sąlygų, ypač formalių, biurokratinių kliūčių, suvaržančių ar paneigiančių direktyvos preambulėje nurodytus tikslus, dėl pragyvenimo ES šalies teritorijoje – tik tai, kad trečiųjų šalių pilietis būtų pragyvenęs šalies teritorijoje mažiausiai penkerius metus teisėtai ir nuolat.

Šioje byloje teismo sprendimu nustatyta, jog pareiškėjas šešerius metus yra pragyvenęs Lietuvos Respublikos teritorijoje nuolat, ir visą šį laiką jis joje gyveno teisėtai, t. y. byloje nėra nustatyta priešingai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jis neatitinka kriterijų, kuriais remiantis 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB nustato visiems trečiųjų šalių piliečiams vienodas teises visos ES šalyse narėse įgyti nuolatinio ES gyventojo statusą. Nagrinėjamoje byloje ginčijamu sprendimu yra nustatyta, jog pareiškėjas atitinka visas Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas sąlygas, įskaitant papildomas sąlygas dėl nacionalinėje teisėje numatytas integracijos sąlygas – yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos konstitucijos pagrindų egzaminą.

Direktyva aiškiai nurodo, jog gali būti nustatomos palankesnės sąlygos dėl ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo (13 straipsnis), tačiau tai nereiškia, kad Direktyva suteikia teisę šias sąlygas sugriežtinti, ar kitaip apsunkinti trečiųjų šalių piliečių teisinį statusą. Pažymėtina, kad Direktyva ir minėtas teisinis reguliavimas pilnai atitinka ir įgyvendina Visuotinės žmonių teisių deklaracijos 13 straipsnį.

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, jog iš Direktyvos 2003/109 4 ir 6 straipsnių konstatuojamųjų dalių visų pirma matyti, kad jos pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybėje narėje, integracija (Singh, C-502/10, EU:C:2012:636, 45 p.). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad, kaip išplaukia iš Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio konstatuojamosios dalies, penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (Singh, EU:C:2012:636, 46 p.).

Pareiškėjas pabrėžia, kad nei Įstatyme, nei jokiame poįstatyminiame teisės akte nėra nurodyta, kad teisėto ir nepertraukiamo užsieniečio gyvenimo Lietuos Respublikoje laikotarpiu tarp leidimų laikinai gyventi įforminimų negalėtų susidaryti pertraukos, ar kad susidarius tokioms pertraukoms, būtų iš naujo, nuo nulio skaičiuojamas nepertraukiamo buvimo Lietuvos Respublikoje penkerių metų laikotarpis. Pažymėtina, kad šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog šių „pertraukų“ metu pareiškėjas M. A. O. Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, ir per visą gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį nesikeitė jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisinis pagrindas (Lietuvos Respublikos pilietės sutuoktinis).

Pats laikino leidimo gyventi įforminimas nesukuria teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, tai yra tik formali procedūra, kuria tokia teisė yra patvirtinama raštu, sumokėjus už tai valstybei atitinkamo dydžio rinkliavą. Priešingai, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir 53 straipsnio 10 ir 11 dalyse yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kas nutraukia pragyventą laikotarpį, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 1V-456 nauja redakcija išdėstytas Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Bendrijoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašas detalizuoja, kaip ir nuo kada penkerių metų nepertraukiamo gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis nustatytais atvejais pradedamas skaičiuoti iš naujo.

Šiame sąraše nėra tokio juridinio fakto kaip „pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi įforminimo“. Priešingai, analizuojant Įstatymą ir vertinant jo sąsajas su ES teisės aktais ir įstatymo leidėjo valia, matyti, kad naujas teisinis reguliavimas, imperatyviai nustatydamas reikalavimą faktiškai pragyventi Lietuvos Respublikoje 5 metus be pertraukų, pereina nuo formalaus požiūrio į Leidimo nuolat gyventi įforminimo svarbą, kaip buvo iki 2014 m. gruodžio 9 d. Įstatymo 53 straipsnio pakeitimų, kai buvo tik formaliai tikrinama, ar nėra pertraukų tarp leidimų gyventi įforminimo, prie vertinimo, ar užsienietis faktiškai pragyveno nustatytą terminą, ar turi čia pakankamai ekonominių interesų, ar yra integravęsis į visuomenę, žino kalbą, yra išlaikęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų įstatymą.

Akivaizdu, kad šitaip nepagrįstai plečiamai aiškinant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, jo taikymas taptų neaiškus ir neįmanomas įgyvendinti, visiškai neatitinkantis nei įstatymo leidėjo valios, nei žmogaus teisėtų lūkesčių, stabilumo principo ir neužtikrintų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje, bei tiesiogiai pažeistų ES Tarybos direktyvą 2003/109/EB.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Departamento nuomone, pirmos instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, priešingai, nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, įvertino tiek Migracijos departamento pateiktus duomenis ir dokumentus, tiek ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl pertraukų tarp pareiškėjo turėtų leidimų laikinai gyventi bei ginčijamame sprendime pateikė išsamų visų surinktų duomenų įvertinimą. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo padarytų procesinės teisės pažeidimų yra paneigiami byloje esančiais dokumentais bei nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą kaip neteisėtą.

Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad laikotarpiais, kai jis neturėjo leidimo laikinai gyventi, jis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, nes Argentinos Respublikos piliečiams yra taikomas bevizis režimas, atsakovas pažymi, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra imperatyviai nustatyta, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi šiuo pagrindu, Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai turi pragyventi būtent su leidimu laikinai gyventi. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Taigi, bevizis režimas nesuteikia teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik suteikia teisę be vizos atvykti ir būti Lietuvos Respublikos ir kitų Šengeno valstybių teritorijoje tam tikrą ribotą laiką.

Mano, kad pertraukos tarp pareiškėjo turėtų leidimų laikinai gyventi buvo susidariusios išimtinai dėl paties pareiškėjo neatsargaus ir nerūpestingo elgesio. Informuoja, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – LLG aprašas), 62 punktas (galiojęs nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 14 d.) nustatė, kad prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius.

Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi LT7268969 galiojo iki 2012 m. liepos 29 d., taigi, prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi jis turėjo pateikti ne anksčiau kaip 2012 m. kovo 29 d., bet ne vėliau kaip 2012 m. gegužės 29 d. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2012 m. liepos 4 d. (likus 25 dienoms iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos), t. y. pats nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų tokio prašymo pateikimui, o 2012 m. liepos 5 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos.

Migracijos departamentas sprendimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi priėmė 2012 m. liepos 19 d. (per dvi savaites), tačiau pareiškėjas prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi Migracijos valdybai pateikė tik 2012 m. spalio 17 d., o įformintą leidimą atsiėmė tik 2012 m. spalio 25 d. Pareiškėjas, būdamas neatidus ir nerūpestingas, nesilaikė LLG apraše nustatytų reikalavimų ir praleido terminą prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimui, dėl ko ir susidarė pertrauka tarp jo turėtų leidimų laikinai gyventi.

Migracijos departamento vertinimu, pertraukos tarp kitų leidimų laikinai gyventi taip pat susidarė dėl pareiškėjo neatsargaus ir nerūpestingo elgesio, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių prašymų pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimą. Vadovaujantis LLG aprašo 7 punktu (įsigaliojo 2013 m. liepos 14 d.), prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius. Taigi, pareiškėjas, siekdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi LT7313400, galiojusį iki 2013 m. spalio 18 d., prašymą pakeisti leidimą turėjo pateikti ne anksčiau kaip 2013 m. birželio 18 d., bet ne vėliau kaip 2013 m. rugpjūčio 18 d.

Kaip matyti iš pareiškėjo asmens byloje esančios medžiagos, prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi jis pateikė 2013 m. rugsėjo 25 d., t. y. likus mažiau negu mėnesiui iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos. Migracijos departamentui 2013 m. spalio 24 d. priėmus sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, dėl šio leidimo įforminimo pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 20 d., o įformintą leidimą laikinai gyventi atsiėmė 2013 m. gruodžio 30 d. Pareiškėjas turėjo pakankamai laiko teikti prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, tačiau to nepadarė, o skunde nurodyti paaiškinimai, Migracijos departamento vertinimu, neįrodo, kad jis dėl leidimo laikinai gyventi kreipėsi nustatytu terminu (pareiškėjas su skundu teismui taip pat nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų).

Pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo kreipėsi praėjus dviem mėnesiams po sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimo, taigi pats užvilkino leidimo laikinai gyventi įforminimo procesą. Pareiškėjas, siekdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi LT7336894, galiojusį iki 2014 m. gruodžio 27 d., prašymą turėjo pateikti ne anksčiau kaip 2014 m. rugpjūčio 27 d., bet ne vėliau kaip 2014 m. spalio 27 d. Kaip matyti iš pareiškėjo asmens byloje esančios medžiagos, prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi jis pateikė 2014 m. gruodžio 11 d., t. y. likus dviem savaitėms iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo.

Migracijos departamentas sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmė 2015 m. vasario 17 d., o dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 19 d. (įformintą leidimą laikinai gyventi atsiėmė 2015 m. vasario 27 d.). Pareiškėjo sutuoktinė 2014 m. gruodžio 13 d. prašyme Migracijos departamentui nurodė, kad išvyksta į užsienį iki 2015 m. sausio 5 d., todėl negali pateikti savo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento originalo Migracijos valdybai. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo sutuoktinės prašymas buvo pateiktas jau priėmus pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, o jame nurodytos aplinkybės neįrodo, kad pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo būtų kreipęsis nustatytu terminu – nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. spalio 27 d. (su skundu teismui pareiškėjas taip pat nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų).

Pareiškėjas, kaip ir kiti užsieniečiai, siekiantys pakeisti leidimą laikinai gyventi, turėjo galimybę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo likus net 4 mėnesiams iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, tačiau to nepadarė, jokių aplinkybių ar dokumentų, galinčių paaiškinti tokį nerūpestingą elgesį, nepateikė.

Atsakovas pažymi, kad remiantis Užsieniečių registro duomenimis vien 2015 m. prašymus pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 11 590 užsieniečių, leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu buvo išduoti 2 442 užsieniečiams, o tai akivaizdžiai įrodo, kad atitinkamos nacionalinės procedūros yra veikiančios, o užsieniečiams keliami reikalavimai nėra neįveikiami ar užkertantys kelią laiku kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo teisės aktuose nustatytais terminais. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo skundo motyvai iš esmės grindžiami prielaida, kad pareiškėjui neatitinkant leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, jam turėtų būti sudarytos išimtinės sąlygos, išeinančios už galiojančio teisinio reglamentavimo ribų, o tai nėra pagrindžiama jokiomis nagrinėjamam klausimui reikšmę turinčiomis išimtinėmis faktinėmis aplinkybėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2014 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1439/2014 išaiškino, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo leidimą laikinai gyventi (2). Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad „atsakovo pateikti ir pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu ištirti bei įvertinti įrodymai patvirtina, kad M. B. A. M. (M. B. A. M.) Lietuvos Respublikoje be pertraukos pragyveno 5 metus, tačiau tam tikrą laikotarpį Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. imtinai, viso 52 dienas). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš sąlygos, būtinos elgesio taisyklės taikymui“. Šiuo atveju pats pareiškėjas neginčija faktinės aplinkybės, kad tarp jo turėtų leidimų laikinai gyventi buvo susidariusios pertraukos, t. y., atsižvelgiant į aukščiau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, jis neatitinka vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų kumuliatyvinių reikalavimų – be pertraukos pastaruosius 5 metus turėti leidimą laikinai gyventi.

Atsakovas paaiškina, kad Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis ir Aprašo 37 punkto reikalavimai yra taikomi, nustatant kitą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą sąlygą – užsieniečio faktinį gyvenimą Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, ir nėra taikomi, nustatant užsieniečio turėtų leidimų laikinai gyventi nepertraukiamumą.

Nesutinka su skundo teiginiais, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimai neatitinka 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau– Direktyva) nuostatų. Direktyvos įgyvendinimo praktika yra nuolat aptariama Europos Komisijos ekspertų darbo grupėse, taip pat darbine tvarka vykdomų susirašinėjimų metu, tačiau Migracijos departamentui niekada nebuvo teikiama pastabų dėl netinkamo Direktyvos nuostatų taikymo. Teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia būtent leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 24 straipsnis), o pagal Įstatymo 39 straipsnio 2 punktą užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje yra vartojama „teisėto gyvenimo“, bet ne „teisėto buvimo“ sąvoka ir į tai, kad pareiškėjo pertraukų tarp turimų leidimų metu buvo suteikta teisė ne gyventi, bet būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, mano, kad sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nurodyto Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo dalykas – Migracijos departamento 2016 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. (15/5-11)31U-22, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, atsakovas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Įstatymo 53 straipsnio 10 dalimi bei Aprašo 38.2 punktu, bei konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka nei vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina atsakovo sprendimo pagrįstumą, tuo tarpu pareiškėjas skundo argumentais ir pateiktais įrodymais Departamento sprendimo neteisėtumo neįrodė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi, jam neatitinkant Įstatyme nustatytų sąlygų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjas iš esmės neginčija. Jas patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai, kuriuos teismas aptarė ir įvertino, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad, kaip teigia apeliantas, Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino į bylą pateiktų įrodymų.

Apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų ir faktinės situacijos vertinimu, ginčija nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje apskaičiavimo tvarką, mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Nustatyta, kad pareiškėjas siekė gauti leidimą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu – Lietuvos Respublikoje pragyveno be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 3 d.).

Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas, t. y. leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 12-1, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49-1, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140-1, 141-1 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44-1, 49-3, 98-1, 99-1, 103-1, 105, 105-1, 105-2, 105-3, 105-4, 106-1 straipsniais ir 122, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Įstatymo 53 straipsnis buvo papildytas nauja 10 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Šios Įstatymo normos įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias, kad buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvyka netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Tačiau minėtoje 53 straipsnio 10 dalyje nustatyti kriterijai yra taikomi to paties straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytai pragyvenimo Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus sąlygai, tačiau ne tame pačiame punkte nurodytai kartu taikomai turėjimo leidimą laikinai gyventi sąlygai, kuri yra aktuali nagrinėjamoje byloje.

Direktyvos 4 straipsnyje nustatyta aiški taisyklė, kaip turi būti suprantamas teisėtas ir nuolatinis gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje 5 metų laikotarpis.

Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Aiškindamas šią nuostatą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, jog jei direktyva yra teisingai perkelta į nacionalinę teisę, jos poveikis pasiekia asmenis per atitinkamos valstybės narės priimtas priemones (1980 m. gegužės 6 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, 102/79, Rink. p. 1473).

Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas įgyvendindamas aptartas Direktyvos nuostatas ir nustatydamas leidimo nuolat gyventi išdavimo tuo pagrindu, jog užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.), sąlygas, išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, nenumatė. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu Direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015).

Teisinius santykius, susijusius su pragyvento laikotarpio apskaičiavimu taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 1V-456 nauja redakcija išdėstytas Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Bendrijoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašas. Šio Aprašo 36 punkte nustatyta, kad užsieniečiui siekiant gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 ir 91 dalis, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Pagal minėto Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1 punktas); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją dienos (38.2 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto bei 53 straipsnio 10 dalies nuostatos yra išaiškintos nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. gegužės 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A-3407-662/2016; 2015 m. liepos 29 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-2512-858/2015; 2015 m. birželio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1946-662/2015; 2014 m. gegužės 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A-662-1439/2014).

Atsižvelgiant į tai, kad leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygos yra aiškiai ir imperatyviai įtvirtintos Įstatyme, kurio nuostatos įgyvendina Direktyvą, nurodyto leidimo išdavimo tvarka detalizuojama Apraše ir nuosekliai aiškinama teismų praktikoje, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kad teismas netinkamai aiškino bylai aktualias teisės normas, taip kartu pažeisdamas tarptautinius įsipareigojimus pagal Direktyvą, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad ir neturėdamas leidimo laikinai gyventi, jis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, nes Argentinos Respublikos piliečiams yra taikomas bevizis režimas, pažymėtina, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra imperatyviai nustatyta būtent nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje su sąlyga turėti leidimą laikinai gyventi. Tuo tarpu užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (Įstatymo 11 str. 2 d.). Taigi, bevizis režimas nesuteikia teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik suteikia teisę be vizos atvykti ir būti Lietuvos Respublikos ir kitų Šengeno valstybių teritorijoje tam tikrą ribotą laiką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pertraukas tarp pareiškėjo turėtų leidimų laikinai gyventi sąlygojo paties pareiškėjo elgesys. Pažymėtina, kad siekdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo jau likus 4 mėnesiams iki turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos (Aprašo 7 p.), tačiau tokia galimybe nurodytais atvejais nesinaudojo.

Apibendrinant konstatuotina, jog pareiškėjo prašymo išduoti jam Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje padavimo momentu nebuvo įvykdytos Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos ir, nenustačius kitų Įstatyme įtvirtintų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą.

Pažymėtina, jog ginčijamas atsakovo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė